Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Juozapas Surblys Baudž. byla Nr. 1A-98-50/2007 Teisėjas Virginijus Gedeikis Procesinio sprendimo kategorijos

2007 m. kovo 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. vieneriems metams laisvės atėmimo.

Priteista iš E. A. Valstybinei ligonių kasai 1 309,50 litų gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

E. A. nuteistas už tai, kad 2006-06-15, apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini) rajone, E. A. gyvenamojo namo kieme, tarpusavio konflikto su A. S. metu, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą A. S. - tyčia vieną kartą kirvio ašmenimis smogė nukentėjusiajam į kairės kojos blauzdą, dėl ko įvyko didelis nukraujavimas, sukėlęs mažakraujystę ir sunkų šoką.

Nuteistasis prašo pakeisti Plungės rajono apylinkės teismo 2006-12-19 nuosprendį ir jo veiką iš BK 135 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 137 str. 1 d. arba pripažinti, kad jo veika atitiko BK 28 str. 4 d. numatytus veiksmus, taikyti BK 62 str. ir paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta įstatymo, neskirti realaus laisvės atėmimo. Nuteistasis nurodo, kad teismo išvada, jog jis veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, nepagrįsta. Dar ikiteisminio tyrimo metu jis nurodęs, kad nukentėjusysis A. S. nepagrįstai jį apkaltino dėl šulinio sugadinimo ir reikalavo atlyginti tariamai padarytą žalą. Jau anksčiau A. S. ir V. S. buvo suorganizavę jo sumušimą ir automobilio pagrobimą. Šie faktai buvo užfiksuoti Plungės rajono policijos komisariate. Nukentėjusysis viešai teigęs, kad, jeigu su juo neatsiskaitys, kitą kartą nuteistasis „nesurinks savo kaulų“. Nuteistasis tai supratęs kaip tiesioginį grasinimą ir pavojų savo gyvybei. Todėl 2006 m. birželio 15 d., atvykus A. S. ir V. S., kuris yra ne kartą teistas ir agresyvus asmuo, jis supratęs, kad su juo gali būti susidorota. Namuose nuteistasis buvęs su I. R., kuri girdėjusi atvykusių asmenų grasinimus. Tačiau I. R. apklausta nebuvo. Nuteistasis teigia, kad būdamas išsigandęs ir susijaudinęs, nusprendė kirviu pagąsdinti A. S. ir suduoti jam kirvio pentimi, tikėdamasis, kad jis ir V. S. išsigąs ir paliks jį ramybėje, tačiau nepajutęs kaip kirvis jo rankose pasisuko ir jis netyčia smogęs į koją kirvio ašmenimis. Jis sąmoningai smogęs į koją, o ne į galvą ar kitą pavojingesnę gyvybei kūno dalį, kas rodo, kad jis nesiekė tyčia sunkiai sužaloti A. S.. Teismas, įvertinęs parodymus apie tai, kad jis siekė suduoti tik kirvio pentimi, o dėl didelio susijaudinimo ir sumišimo sudavė ašmenimis, jo veiksmus turėjo įvertinti kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo arba nurodyti, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau peržengė jos ribas.

Apeliacijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašo nuosprendį pakeisti – taikyti Baudžiamojo kodekso 28 str. 4 d. nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę. Švelnesnės bausmės paskyrimui pritaria ir nukentėjusysis, prokurorė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo skundas iš dalies pagrįstas, nuosprendis keistinas remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 328 str. 2 p. dėl neteisingos bausmės paskyrimo. Nors nuteistojo skundo turinys siejamas su Baudžiamojo kodekso 28 str. taikymu jo padarytos veikos kvalifikavimui arba dėl veikos kvalifikavimo pagal Kodekso 137 str. 1 d., tačiau skundo esmė yra siejama su nuosprendžio švelninimu siekiant to, kad būtų paskirta švelnesnė bausmė, negu paskyrė pirmosios instancijos teismas, kaip teigiama skunde, be realaus laisvės atėmimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau neatsižvelgė į kai kurias svarbias sociologinį aspektą turinčias aplinkybes, kurios susijusios su nusikalstamos veikos padarymo priežastimis, tarpusavio nuteistojo bei nukentėjusiojo santykiais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip kvalifikuoti nuteistojo padarytą veiką, negu ją kvalifikavo pirmosios instancijos teismas. Nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis ir nukentėjusysis nebuvo atsitiktiniai asmenys, nes abu buvo seniai pažįstami, tos pačios vietovės gyventojai, neretai bendraujantys ir pan. Taip pat nustatyta, kad įvykiui kilti reikšmės turėjo tuo metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvę buitinio pobūdžio nesutarimai. Sunkų sveikatos nutrikdymą nukentėjusiajam nuteistasis padarė konkretaus konflikto metu vadovaudamasis tarpusavio kivirčo metu buvusiais pykčio motyvais. Teismas atmetė galimos būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo versiją, todėl ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės turinio. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, nustatytas šiek tiek platesnis įvykio kontekstas, tačiau nenustatytos tokios aplinkybės, kad nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką būtų galima kvalifikuoti kaip būtinąją gintį ar jos ribų peržengimą, arba kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Nors nukentėjusysis su kitais asmenimis pats atvažiavo į nuteistojo namus ir, būdamas neblaivus, elgėsi skandalingai, tačiau jokios žalos nuteistajam nepadarė, su savimi, kaip pripažįsta ir nuteistasis, jokių įrankių neturėjo. Tai, kad nukentėjusysis šūkavo, grasino nuteistajam, nebuvo nieko nelaukto ar naujo nukentėjusiojo ir nuteistojo santykiuose, primityvaus jų tarpusavio bendravimo būta ir anksčiau. Todėl įvykio metu kilęs kivirčas nebuvo kitoks, negu jie būdavo anksčiau. Todėl, ištyrus įvykio aplinkybes, nenustatyta, kad nuteistajam buvo kilęs koks nors realus ar akivaizdus pavojus jo gyvybei ar sveikatai, ar kitiems svarbiems interesams. Smūgis kirviu nukentėjusiajam negalėjo būti pateisintas jokiais galimais samprotavimais ar motyvais, nes nenustatyta, kad tuo metu buvo realūs pavojai nuteistajam. Todėl įvykio aplinkybių vertinimai neleidžia priimti sprendimų, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas esant būtinajai ginčiai ar jos ribų peržengimui. Nuteistojo teiginiai apie tai, kad jis buvo išsigandęs ne tik įžūliai besielgiančio nukentėjusiojo, bet ir su juo atvykusių kitų dviejų vyrų, iš kurių vienas buvęs teistas, neturi realaus pagrindo kitokiam aplinkybių vertinimui. Iš tikrųjų, su nukentėjusiuoju buvo atvykę dar kiti asmenys – du vyrai ir dvi moterys, tačiau, kad jie būtų turėję įtakos įvykio situacijai, jokių duomenų nėra, tai pripažįsta ir nuteistasis, kad šie asmenys stovėjo kieme, į konfliktą nesikišo. Liudytojas V. S. parodė ir pripažino, kad jis iš tikrųjų buvo teistas, tąkart buvo nuteistojo kieme, tačiau jis nebuvo susijęs su nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktu. Be to, nuteistąjį jis puikiai pažįsta, nes yra to paties kaimo gyventojas, daug kartų dirbęs nuteistojo ūkyje, todėl nuteistajam negalėjo būti koks nors neigiamas įspūdis, kai atvyko kartu su nukentėjusiuoju. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo nuteistojo veiką kvalifikuoti ir pagal Baudžiamojo kodekso 137 str. 1 d. Įrankis, jo galimybės, nuteistojo veiksmų motyvai rodo, jog veika buvo padaryta tyčia nesant nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo elementų. Nuteistojo aiškinimas, kad kirvio ašmenimis nukentėjusiajam pataikęs dėl nenumatytų aplinkybių - kirviui pasisukus rankose, neturi realaus pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo padarytus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d.

Kaip minėta, teismas, teisingai nustatęs nusikaltimo padarymo aplinkybes ir tinkamai veiką kvalifikavęs, neįvertino svarbių socialinę bei sociologinę reikšmę turinčių aplinkybių, lemiančių teisingos bausmės paskyrimą. Be to, bausmės skyrimo argumentuose yra kai kurių teisės taikymo logikos prieštaravimų, ne visi argumentai atspindi tikrovę, kuri turėjo lemti iš esmės teisingos bausmės paskyrimą: teismas, konstatavęs, kad nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą, visiškai be reikalo svarstė Baudžiamojo kodekso 55, 75 straipsnių taikymo (šioje byloje – netaikymo) galimybes. Ir priešingai, byloje esant akivaizdžioms aplinkybėms, kurios leido taikyti Kodekso 62 str. nuostatas, šios aplinkybės liko neįvertintos. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė ir pripažino vieną lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta ir kitą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymui įtakos turėtą paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį. Tokios aplinkybės pripažinimą lemia tai, kad nukentėjusysis aiškintis asmeninių reikalų į nuteistojo namus atvyko neblaivus, elgėsi įžūliai. Tokie duomenys rodo, jog nukentėjusysis provokavo incidentą, o atsitikus nusikaltimui, tokia aplinkybė turi būti pripažinta kaip atsakomybę lengvinančia. Todėl, atsižvelgus į tai, kad yra dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad pats nuteistasis, iškviesdamas medicinos pagalbą, pranešė apie padarytą nusikaltimą, tuo iš esmės parengdamas prielaidas nusikaltimui išaiškinti.

Įvertinus kitas su įvykiu susijusias aplinkybes ir tai, kad nuteistąjį neigiamai charakterizuojančių duomenų nėra, dirba, tvarkosi nuosavame ūkyje, yra pagrindas taikyti Baudžiamojo kodekso 62 str. nuostatas ir, remiantis šio straipsnio 3 d. 3 p., paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Švelninant nuosprendį ir skiriant kitokią bausmės rūšį, atsižvelgtina į teisingumo principų įgyvendinimą siekiant nubausti asmenį už padarytą nusikaltimą. Atsižvelgus į nuteistojo socialinę aplinką, kurioje jis gyvena, amžių, asmenį charakterizuojančius duomenis, skirtina baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė – viešieji darbai.

Iš nuteistojo valstybei priteistinos teismo išlaidos – 82 Lt 20 cnt., kurios buvo sumokėtos kaip kelionės išlaidos į apeliacinės instancijos teismą atvykusiems liudytojams D. Mitkevičiūtei ir V. S. bei nukentėjusiajam A. S..

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeisti:

E. A., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., pritaikius BK 62 str. 1 d., 3 d. 3 p., paskirti šešių mėnesių trukmės viešųjų darbų bausmę, įpareigojant per mėnesį po 30 valandų dirbti visuomenės labui.

Nuosprendyje nurodytą sprendimą dėl gydymo išlaidų palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. A. 82 Lt 20 cnt. teismo išlaidų valstybei.