Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-06-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-208-651/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-04
Bylos Nr.
1A-208-651/2015
Teisminio proceso Nr.
1-30-9-00515-2013-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalia Kursevičienė (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Eduardas Maškevičius
Nuteistasis
G. Ž.
Advokatai
Eligijus Karbauskas
Kategorijos

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-208-651/2015

Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00515-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.18.10 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. birželio 4 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

kolegijos teisėjų Remigijaus Preikšaičio, Eduardo Maškevičiaus,sekretoriaujant Jelenai Ušakovai,dalyvaujant prokurorei Virginijai Tilvikienei,nuteistosios G. Ž. gynėjui advokatui Eligijui Karbauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. Ž. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nuteista 60 MGL (2259,6 eurų) bauda.

Byla pagal BK 223 straipsnio 1 dalį G. Ž. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2015-01-12 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė – 80 MGL (3012,80 eurų) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal 2015-01-12 nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Ž. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą:

ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), generaline direktore ir užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą bei, vadovaujantis 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 21 straipsnio 1 dalimi, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdama atsakinga už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, tačiau siekdama iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdama to paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <…> 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška“, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kur nurodyta: „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 16 straipsnio 3 dalies nuostatas, kur nurodyta: „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“, laikotarpiu nuo 2005-02-01 iki 2009-06-30 organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent:

akcinei bendrovei „Swedbank“ kreditams gauti pagal kredito linijos sutartį 2005-02-01 Nr. 05-005353-KL pateikė 2006-06-17 sąskaitą faktūrą Nr. 17060607, kuria pagrindė 505 MT žuvies miltų įsigijimą iš viso už 368650 eurų iš (duomenys neskelbtini), nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininkei D. G. užregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje pateikė kitą 2006-06-17 sąskaitą faktūrą Nr. 17060607, kuria pagrindė 500 MT žuvies miltų įsigijimą iš viso už 365000 eurų iš (duomenys neskelbtini), dėl to vyr. finansininkė D. G., nesuprasdama jos nusikalstamos veikos pobūdžio, apskaitoje užregistravo 500 MT žuvies miltų įsigijimą iš viso už 365000 eurų iš (duomenys neskelbtini), t. y. pagal buhalterinėje apskaitoje užregistruotos 2006-06-17 sąskaitos faktūros Nr. 17060607 rekvizitus negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo – faktiškai 2006-06-17 įsigyto žuvies miltų kiekio ir vertės iš (duomenys neskelbtini);

akcinei bendrovei „Swedbank“ kreditams gauti pagal kredito linijos sutartį 2005-02-01 Nr. 05-005353-KL pateikė 2006-11-21 sąskaitą faktūrą Nr. 602448, kuria pagrindė 1000 MT sojos išspaudų įsigijimą iš viso už 348000 JAV dolerių iš (duomenys neskelbtini) (po 348 JAV dolerius už 1 MT), nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininkei D. G. užregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje pateikė kitą 2006-11-21 sąskaitą faktūrą Nr. 602448, kuria pagrindė 1000 MT sojos išspaudų įsigijimą iš viso už 279000 JAV dolerių iš (duomenys neskelbtini) (po 279 JAV dolerius už 1 MT), dėl to vyr. finansininkė D. G., nesuprasdama jos nusikalstamos veikos pobūdžio, apskaitoje užregistravo 1000 MT sojos išspaudų įsigijimą iš viso už 279000 JAV dolerių iš (duomenys neskelbtini), t. y. pagal buhalterinėje apskaitoje užregistruotos 2006-11-21 sąskaitos faktūros Nr. 602448 rekvizitus negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo – faktiškai 2006-11-21 įsigytų sojos išspaudų kainos ir vertės iš (duomenys neskelbtini).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ „Registre Nr. 4437 Skolos tiekėjams (Kitos prekės – nafta)“ 2007-05-02 užregistravo naftos įsigijimą už 280271,11 JAV dolerių iš (duomenys neskelbtini), tai yra užregistravo kitus duomenis, nei nurodyta (duomenys neskelbtini) 2007-05-02 sąskaitoje faktūroje Nr. 02/05/2007 (kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindė 768,866 MT naftos įsigijimą už 397013,63 JAV dolerių), bei laikotarpiu nuo 2007-06-29 iki 2009-02-06 neorganizavo, kad apskaitos registre „Registras Nr. 4437 Skolos tiekėjams (Kitos prekės – nafta)“ būtų užregistruoti naftos įsigijimai iš (duomenys neskelbtini) iš viso už 3345950,23 JAV dolerių pagal 2007 m. birželio–liepos mėn. 7 sąskaitas faktūras (2007-06-29 sąskaita faktūra Nr. 06/29/2007 -783788,23 JAV dolerių sumai, 2007-07-02 sąskaita faktūra Nr. 02/07/2007 – 405463,97 JAV dolerių sumai, 2007-07-03 sąskaita faktūra Nr. 03/07/2007 – 355219,00 JAV dolerių sumai, 2007-07-04 sąskaita faktūra Nr. 04/07/2007- 405745,79 JAV dolerių sumai, 2007-07-12 sąskaita faktūra Nr. 12/07/2007 292275,56 JAV dolerių sumai, 2007-07-17 sąskaita faktūra Nr. 17/07/2007 – 527845,57 JAV dolerių, 2007-07-18 sąskaita faktūra Nr. 18/07/2007 – 575612,11 JAV dolerių), apskaitos registre „Įsigytų prekių ir (arba) paslaugų pardavimo pridėtinės vertės mokesčio registravimo žurnalo forma“ būtų užregistruoti įsigijimai iš (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ už 2249,18 eurų pagal 2009-02-06 sąskaitą faktūrą Nr. 023.

Pagal G. Ž. organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą dėl Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 ir 3 dalies pažeidimų, laikotarpiu nuo 2005-08-24 iki 2009-03-31 negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji G. Ž. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-02-27 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, pripažįstant, jog jai inkriminuotų nusikalstamų veikų ji neįvykdė. Nurodo, kad teismas, pripažindamas, jog ji įvykdė nusikalstamą veiką, reglamentuojamą BK 222 straipsnio 1 dalyje, privalėjo nustatyti, kad ji, vadovaudama UAB „(duomenys neskelbtini)“, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą – sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, užfiksuodama buhalterinėje apskaitoje tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, dėl to kilo neigiami padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tačiau apeliantė nurodo, kad šioje byloje nebuvo surinkta pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų jos veiksmuose buvus objektyviųjų bei subjektyviųjų minėtos nusikalstamos veikos požymių, nebuvo tinkamai įvertinta, ar ji yra tinkamas baudžiamojon atsakomybėn trauktinas subjektas, todėl ji negalėjo būti pripažinta įvykdžiusi BK 222 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą nusikaltimą. Teigia, jog byloje nustatyta, ir ji pati, apeliantė, paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo buhalteriškai sudėtinga, todėl buvo samdomi specialių žinių turintys darbuotojai – buhalteriai, taip pat kiti juridiniai asmenys, kurie teikdavo buhalterines paslaugas, be to, siekiant užtikrinti tinkamą ir teisingą buhalterinės apskaitos vedimą jos, kaip įmonės vadovės, iniciatyva būdavo samdomi auditoriai, kurie atlikdavo įmonėje auditus bei nuodugniai ir išsamiai patikrindavo įmonės buhalterinę apskaitą, jos atitiktį teisės aktų reikalavimams, siekiant užtikrinti, kad įmonės buhalteriai, kurie ir buvo atsakingi už įmonės buhalterinę apskaitą ir jos vedimą, nebūtų padarę jokių teisės aktų pažeidimų. Apeliantė pažymi, jog ji pati, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, buhalterinės apskaitos nevedė, o tam ir neturi reikalingų žinių. Taip pat asmeniškai ji netaisė ir buhalterinės apskaitos dokumentų (sąskaitų) AB „Swedbank“, įskaitant ir kaltinime nurodytas sąskaitas. Įmonėje buvo atsakingi darbuotojai, kurie vykdė sutartis, buvo atsakingi už krovinių transportavimo organizavimą, priėmimo organizavimo, dokumentų parengimą, jų pateikimą buhalterijai ir pan. Kodėl teismas padarė išvadą, kad direktorius yra atsakingas už buhalterinės apskaitos vedimą visiškai, apeliantei nesuprantama. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės, atsakomybę už apgaulingą buhalterinės apskaitos organizavimą. Priešingai, byloje nustatyta, kad ji rūpinosi, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita būtų vedama tvarkingai – buvo samdomos buhalterines paslaugas teikiančios įmonės, atliekami auditai ir kt.

Apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas išimtinai vertino specialistės 2013-05-17 išvadą, jos teiktus parodymus, tačiau neatsižvelgė į liudytojų ir jos parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, neišsprendė byloje iškilusių prieštaravimų, neįsigilino į reikšmingas aplinkybes, susijusias su tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir AB „Swedbank“ susiklosčiusiais teisiniais santykiais, iš ko būtų galima daryti išvadą, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskritai turėjo galimybę nuslėpti nuo kreditorės AB „Swedbank“ faktiškai įsigyjamų prekių kiekį ir kainą, ar kreditoriui objektyviai galėjo būti pateikiamos tikrovės neatitinkančios sąskaitos faktūros, neįvertino jos, kaip buvusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės, vykdytų funkcijų, kuo remiantis buvo reikalinga nuspręsti, ar ji trauktina baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju, apeliantės manymu, svarbu tai, kad specialistė tyrė ir vertino ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos teisingumą ir jos atitiktį teisės aktų reikalavimams, o iš esmės vykdė AB „Swedbank“ užsakymą, nes tyrimą atliko tik remdamasi kreditoriaus pasirinkimu pateiktais dokumentais ir pateikė jų vertinimą. Šiuo atveju net specialisto išvadoje aiškiai ir tiksliai nurodyta, kad tyrimas atliktas pagal banko pateiktus duomenis. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatinėjama tikroji ūkinė operacija – ką ir kiek faktiškai nupirko UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sąskaitas ir koks ir kokio kiekio krovinys buvo pristatytas į terminalą saugoti, koks ir kokios vertės krovinys buvo įkeistas bankui. Šių aplinkybių, kurios ir turėjo būti ikiteisminio tyrimo dalykas, nenustatinėjo, o buvo apsiribota sąskaitų kopijomis, net neoriginalais, kuriuos pateikė AB „Swedbank“.

Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas reikšmingų bylos aplinkybių objektyviai, visapusiškai, atsižvelgdamas į liudytojų bei kaltinamosios parodymus, rašytinius įrodymus neįvertino. Tai yra teismas nuosprendyje nustato, kad iš 2005-02-01 Kredito linijos sutarties Nr. 05-005-353, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir AB „Swedbank“, matyti, kad bankas įsipareigojo kreditą suteikti, kai kredito gavėjas pateiks bankui atitinkamą saugotojo patvirtinimą apie į saugojimo vietą priimtų saugoti prekių kiekį ir rūšį, prekių tiekėjo išrašytas sąskaitas bei nepriklausomos institucijos išduotą kokybės sertifikatą; kredito gavėjui pateikus mokėjimo pavedimus ar kitus banko nurodytus dokumentus ir Sutarties 2.4. punkte nurodytą kredito tikslinę paskirtį pagrindžiančias sąskaitas, sutartis ir kitus bankui priimtinus kredito paskirtį pagrindžiančius dokumentus. Vis dėlto teismas neįsigilino, jog minėtos Kredito linijos sutarties nuostatos, atspindinčios faktiškai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei AB „Swedbank“ susiklosčiusius santykius, patvirtina jos byloje pateiktus paaiškinimus, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdant veiklą buvo naudojamos ne tik įmonės lėšos, tačiau ir pagal kredito linijos sutartis gautos lėšos iš kreditorių, įskaitant ir AB „Swedbank“, kreditorių atstovai kontroliavo prekių įsigijimą, prekės būdavo sandėliuojamos tik suderintuose su kreditoriais terminaluose, perkamos prekės būdavo įkeičiamos kreditore AB „Swedbank“. Pagal vykdytos prekybos mechanizmą kreditoriai nuolatos buvo informuojami apie pirkimo kainą, jos pasikeitimus ir kt., t. y., be kreditoriaus žinios nebūdavo atliekami jokie veiksmai, susiję su prekėmis.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo objektyvių galimybių nuslėpti nuo kreditoriaus faktiškai įsigytų prekių kiekio ir kainos ir/ar pateikti tikrovės neatitinkančias sąskaitas faktūras. Apeliantė teigia, jog priešingai, kredito suma būdavo pateikiama tik tuo metu, kai būdavo gaunamas prekių saugotojo patvirtinimas apie pristatytą ir priimtą saugoti kiekį, bei atitinkamai nepriklausomos institucijos išduotą kokybės sertifikatą, be to, prekės atitinkama verte būdavo įkeičiamos. Šiuo atveju sąskaita faktūra būdavo tik vienas iš privalomų pateikti dokumentų, kuriuos pardavėjai perrašydavo po prekės pristatymo, jei būdavo pastebėti neatitikimai. Tuo labiau, kaip patvirtino ji, tai į apskaitą būdavo įtraukiama faktiškai įvykusi ūkinė operacija, t. y. faktiškai tai, kad būdavo nuperkama ir už kokią kainą.

Be sąskaitų registro, būdavo vedami ir kiti registrai, susiję su prekių kiekiu, ir pan. Šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo įvertinta, kokį kiekį žuvies faktiškai nusipirko įmonė. Pagal įmonės registrus buvo įsigyta 500 MT. Tai, kad būtų įsigyta 505 MT, niekas nepatvirtina. Taip pat nepatvirtina ir to, kad didesnis kiekis, nei faktiškai buvo parodyta, būtų įsigytas. Tai jai įmonė įsigijo 500 MT žuvies miltų ir šį kiekį užregistravo apskaitoje ir, kaip matyti, šis kiekis ir buvo apmokėtas pagal kredito sutarties sąlygas, tai patvirtina, kad trūkumų registre nėra. Tas pats pasakytina ir apie kitos prekės įsigijimą. Trūkumų registruose nebuvo, buhalterinė apskaita buvo vedama taip, kad būtų parodytos tikrosios, faktiškai įvykusios ūkinės operacijos, bei pažeidimų nėra. Priešingai, jei banko pateiktos sąskaitos būtų užregistruotos registruose, būtų iškreipti duomenys apie įsigytą turtą bei atitinkamai apie įmonės įsipareigojimus. Todėl specialistės samprotavimai pagal dokumentus, kurių kopijas pateikė bankas, net nevertinant ir netiriant faktinių duomenų – kokią prekę ir kokį jos kiekį faktiškai nupirko įmonė, pagal kurią sąskaitą (pagal banko pateiktos kopijos ar pagal įmonėje buvusią ir įmonės registruose užregistruotą) faktiškai buvo išmokėtas kreditas – negali būti pagrindas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui.

Šalies argumentai

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje pripažino, jog ji neneigia, kad bankui apmokėti pateikdavo galutinę sąskaitą faktūrą, t. y. po prekės atvykimo į paskirties vietą, tačiau kodėl į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrą įtrauktose 2006-06-17 sąskaitoje faktūroje Nr. 17060607 ir 2006-11-21 sąskaitoje faktūroje Nr. 602448 nurodyti prekių kiekiai ir sumos skyrėsi nuo analogiškų sąskaitų faktūrų, pateiktų bankui, paaiškinti negalėjo. Tačiau tokia teismo išvada neteisinga ir priimta faktiškai nevertinant bylos įrodymų bei iškreipiant jos parodymus. Darydamas šią išvadą teismas neįvertino, kad ji tiek savo rašytiniuose paaiškinimuose, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog bankui turėdavo būti pateikiamos tiek pirminės (gautos iki krovinio pristatymo į terminalą), tiek patikslintos sąskaitos faktūros, kurias prekių pardavėjas patikslindavo po prekių priėmimo. Galutinė prekės kaina galėjo skirtis nuo pirminės tokiu atveju, jei būdavo nustatomi neatitikimai, keliami reikalavimai prekės kokybei ir kiekybei. Esant prekės neatitikčiai kiekybei ir/ar kokybei, visa tai būdavo tikslinama su prekės pardavėju, ir tai būdavo numatyta sutartyje. Todėl nustačius prekės kainą, pardavėjas pateikdavo prekės kainą atitinkantį buhalterinės apskaitos dokumentą, kuris ir būdavo įtraukiamas į buhalterinės apskaitos registrą bei pagal kurį kreditorius išmokėdavo kredito sumą. Pažymi, kad kredito sumos išmokėtos būtent pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje registruotas sąskaitas. Pagal banko pateiktas sąskaitų kopijas kreditas nebuvo išmokėtas bei negalėjo būti išmokėtas, nes, kaip matyti iš pateikto, kartu su sąskaita turėjo būti pateikta nemaža kitų dokumentų, kurių vienas svarbiausių banko parinkto saugotojo sudarytas dokumentas, patvirtinantis, kad atitinkamas kiekis prekės priimamas saugoti. Apie šias aplinkybes kreditorius visuomet būdavo informuojamas. Apeliantė nurodo, kad vadovaujantis tuo, baudžiamojoje byloje ji pateikė prašymą išreikalauti iš AB „Swedbank“ sąskaitų faktūrų: 2006-06-17 Nr. 17060607, 2006-11-21 Nr. 602448, 2007-05-02 Nr.02/05/2007 originalus bei iš bankroto administratoriaus audito ataskaitas už tiriamąjį laikotarpį ir įvertinti, ar minėti duomenys teisingai parodyti įmonės buhalterinėje apskaitoje, tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas. Teismas turėjo įvertinti, kad AB „Swedbank“ byloje pateiktos buhalterinių apskaitos dokumentų kopijos negalėjo būti laikomos tinkamais ir leistinais įrodymais, kurių pagrindu vertinami įmonės registrų duomenys, kol nebuvo pateikti sąskaitų faktūrų originalai. Tuo labiau, kad, kaip minėta, nebuvo surinkti ir visi kiti su sutarties vykdymu susiję dokumentai. Šiuo atveju iš visos didelio kiekio dokumentų, kurie būdavo sudaromi kiekvienos prekės pirkimo atveju, negali būti atrenkamas pasirinktinai tik vienas dokumentas ir jo pagrindu vertinama visa ūkinė operacija.

Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad nors byloje ir nebuvo surinkta pakankamai minėtų reikšmingų dokumentų, iš kurių būtų vertinama, ar ji trauktina baudžiamojon atsakomybėn, teismas nusprendė, kad nors į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įtrauktos 2006-06-17 ir 2006-11-21 sąskaitos faktūros atitinka susitarime numatytas banko kredituojamas sumas, tačiau abiem atvejais į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos mažesnės sąskaitos, nei pateiktos AB „Swedbank“, dėl to negalima nustatyti faktiškai įsigytų prekių – sojų išspaudų kainų ir vertės. Pateikdamas šį išaiškinimą teismas vadovavosi specialistės D. S. išvada, kad AB „Swedbank“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė kreditus pagal bankui pateiktas sąskaitas faktūras ir abi minėtos sąskaitos faktūros dėl kredito suteikimo yra galutinės, o ne avansinės. Vis dėlto specialistė nepaaiškino, kokiais objektyviais duomenimis ji remiasi darydama tokią išvadą, o teismas tokio specialistės vertinimo nekvestionavo. Pats teismas nuosprendyje pripažino, kad kreditui gauti AB „Swedbank“ turėjo būti pateikti tiek pirminiai dokumentai apie gautą produkcijos kiekį ir rūšį, tiek galutinės sąskaitos, nuo kurių bankas turėjo suteikti atitinkamą dalį kredito ir tokias sąskaitas įtraukti į buhalterinę apskaitą.

Šiuo atveju siekiant įvertinti, ar AB „Swedbank“ buvo pateiktos tokios sąskaitos, kokias UAB „(duomenys neskelbtini)“ įtraukė į savo buhalterinę apskaitą, buvo reikalinga nustatyti, kokį finansavimą bankas faktiškai suteikė įmonei. Vadovaujantis 2005-06-08 susitarimu dėl kredito linijos Nr. 05-005353 sąlygų pakeitimo, teismas įvertino, kad banko kreditinis finansavimas suteikiamas neviršijant 80 ar 70 procentų perkamų prekių vertės. Taigi nustačius faktą, kad bankas pervesdavo 80 proc. nuo atitinkamos sąskaitos faktūros, darytina išvada, jog duomenys bankui buvo pateikti. Apeliantė pastebėjo, kad pagal 2006-11- 21 sąskaitą Nr. 602448, kuri buvo įtraukta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir pagrindė 500 MT žuvies miltų įsigijimą už 365 000 Eur, AB „Swedbank“ suteikė 292 000 Eur finansavimą, t. y. 80 proc. nuo įsigyjamų prekių vertės. Atsižvelgiant į tai, buvo galima daryti pagrįstą išvadą, kad AB „Swedbank“ būdavo pateikiamos tokios sąskaitos faktūros, kuriose užfiksuotas faktiškai įsigytų prekių kiekis ir kaina, kokius UAB „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuodavo savo buhalterinėje apskaitoje.

Nepaisant to, apeliantės manymu, apkaltinamąjį nuosprendį teismas priėmė nepagrįstai išimtinai remdamasis specialistės išvada ir jos parodymais, nors jie buvo prieštaringi. Tai yra, specialistė bylos nagrinėjimo metu parodė, kad tyrimo metu nebuvo atsakyta į klausimą „Kokiu santykiu bankas mokėdavo kreditą“, „Kaip kreditas buvo išmokėtas“, apskritai nebuvo įvertinta ir įsigilinta į tai, kokie tarpusavio santykiai susiklostė tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei AB „Swedbank“, koks buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės komercinės veiklos mechanizmas ir pan., tačiau nepaisydama to nusprendė, kad bankas pateikė mokėjimą pagal 505 MT sąskaitą faktūrą (2006-06-17 sąskaita- faktūra Nr. 17060607), nusprendė, jog AB „Swedbank“ pateiktos sąskaitos faktūros yra galutinės, o ne avansinės, tačiau, kaip buvo galima daryti šią išvadą, kai nebuvo įvertinta, kokį finansavimą prekėms įsigyti kiekvienu atveju suteikdavo AB „Swedbank“. Tik nustačius, pagal kokias sąskaitas už prekes buvo mokama, buvo galima spręsti, ar byloje AB „Swedbank“ pateiktos sąskaitos, ar UAB „(duomenys neskelbtini)" buhalterinėje apskaitoje įtrauktos sąskaitos yra galutinės ir atspindinčios tikrąją ūkinę operaciją, tačiau šios reikšmingos aplinkybės nebuvo nustatinėjamos. Teismas tiesiog vadovavosi nepagrįsta ir neteisėta specialistės išvada, kurioje buvo pažymima, kad būdavo išrašomos vienodo numerio ir datos dvi sąskaitos faktūros su skirtingu turiniu, dėl to pagal šiuos rekvizitus negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, faktiškai įsigyto žuvies miltų kiekio ir vertės, ir formaliai, neatsižvelgiant į iškilusius prieštaravimus, nesant pakankamai įrodymų, net neįvertinus jos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytų funkcijų, pripažino ją pažeidus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo keliamus reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat turėjo objektyviai įvertinti, tačiau neatsižvelgė į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlus bankroto bylą, paskirta įmonės administratorė V. L., kuri perėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus. Perimant įmonės dokumentus ji, apeliantė, nedalyvavo, jokie priėmimo–perdavimo aktai nebuvo surašomi. Kaip pati bankroto administratorė V. L. pažymėjo, nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo iki dokumentų paėmimo praėjo daug laiko, o iki tol, kol dokumentai buvo paimti, jie buvo saugomi išnuomotose patalpose, o iki nuomos sutarties sudarymo nebuvo surašytas dokumentų, patalpų, archyvo perėmimo aktas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, galima pripažinti, kad buhalterinės apskaitos dokumentai, pagrindžiantys naftos įsigijimą iš (duomenys neskelbtini) pagal 7 sąskaitas faktūras bei paslaugų įsigijimą iš (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2009-02-06 sąskaitą faktūrą, negalėjo būti neišrašyti arba prarasti iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto, kadangi įmonėje buvo nuolat atliekami auditai, kurių ataskaitos byloje nebuvo pateiktos ir įvertintos, taip pat įmonę tiriamuoju laikotarpiu vertino FNTT, VMI, muitinė, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Tuo tarpu po bankroto bylos iškėlimo nebuvo užtikrintas tinkamas dokumentų saugojimas bei perėmimas, už tai atsakinga laikytina nebe ji, apeliantė, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorė V. L.. Vadovaudamasis tuo, teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti G. Ž. pažeidus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus dėl naftos įsigijimo iš (duomenys neskelbtini) neužregistravimo pagal 7 sąskaitas faktūras bei paslaugų įsigijimo iš (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2009-02-06 sąskaitą faktūrą neužregistravimo, kadangi nebuvo surinkta pakankamai objektyvių, neabejotiną jos kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pagrindžiančių įrodymų.

Apeliantė taip pat nurodo, jog ji nesutiko su jai pareikštu kaltinimu dėl to, kad 2007-05-02 ji užregistravo naftos įsigijimą už mažesnę sumą, nei nurodyta (duomenys neskelbtini). Ji paaiškino, jog kainas, kuriomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkdavo naftos produktus, bendrovė pateikdavo bankui – šios reikšmingos aplinkybės byloje galėjo būti nustatytos ir įvertintos, tačiau teismas nemanė esant reikalinga byloje pateikti dokumentus, kuriais UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir AB „Swedbank“ bendradarbiavo tarpusavyje. Terminalas bankui pateikdavo tik informaciją apie naftos produktų gavimą, jų kiekį, tačiau ne kainą, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo informacijos apie tai, kokius duomenis terminalas pateikia kreditoriui. Remiantis tuo, kas nurodyta, galėjo atsirasti neatitikimai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei terminalo teikiamų duomenų. Vis dėlto teikdamas finansavimą AB „Swedbank“ turėjo taip pat įvertinti jam teikiamus dokumentus ir galimus neatitikimus nustatyti, tačiau jokių pretenzijų niekada UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pateikęs, o šios aplinkybės byloje nebuvo vertinamos. Teismas formaliai konstatavo, jog ji, sudarydama su banku kredito liniją dėl naftos produktų finansavimo, privalėjo būti deramai atidi ir rūpestinga ir domėtis, kokie duomenys teikiami bankui iš (duomenys neskelbtini) pusės ir kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą įtraukta sąskaita atitiktų (duomenys neskelbtini) analogišką sąskaitą. Vis dėlto šios teismo aplinkybės nepagrindžia to, kad ji įvykdė nusikalstamą veiką, o teismo nurodytos aplinkybės, kad ji nebuvo deramai atidi ir rūpestinga, nėra pagrindas ją traukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju taip pat nebuvo nustatinėjamos faktinės aplinkybės, koks kiekis ir už kokią kainą buvo įsigytas, kokį finansavimą bankas suteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytoms prekėms – ar suteiktas finansavimas atitinka į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įtrauktų sąskaitų sumą. Tačiau svarbiausia, kad netgi ir tuo atveju, jeigu vis dėlto teismas, visapusiškai įvertinęs minėtus duomenis, nustatytų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje sudaryti registrai yra neteisingi, su klaidomis, tada turėtų būti sprendžiama, ar tai yra aplaidūs, ar sąmoningai apgaulingi veiksmai, ir nustatoma, kas tuos veiksmus atliko, t. y. kas sudarė ar nesudarė registrų.

Apeliantė teigia, jog byloje nebuvo surinkti įrodymai, kurie patvirtintų, kad ji sąmoningai siekė pažeisti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir kad tokiais nusikalstamais veiksmais ji siekė tam tikros naudos. Pats teismas nuosprendyje pripažino, kad VMI atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinius patikrinimus atskirų mokesčių deklaravimo, sumokėjimo klausimais, tačiau jokie pažeidimai nebuvo nustatyti, tačiau šios reikšmingos aplinkybės, teismo manymu, nesuteikė pagrindo paneigti specialistės išvados, kad ji pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, nors teismas VMI atliktų patikrinimų išvadų ir nevertino. Byloje teismas nesprendė, kokio tikslo ji, apeliantė, siekė neva vykdydama nusikalstamą veiką, taip pat neįvertino, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“, ar kaltinamoji iš nusikaltimo gavo tam tikrą naudą. Visa tai parodo, jog baudžiamąją bylą teismas sprendė formaliai, atsižvelgdamas tik į specialistės samprotavimus, tačiau objektyviai nenustatė, ar dėl faktinių aplinkybių yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei, o jei yra, tai turėjo būti nustatyta, kas yra subjektas pagal inkriminuotas veikas.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nuteistosios apeliacinio skundo matyti, jog nuteistoji skunde iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, apeliantės manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis nepagrįstai jai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į byloje ištirtų įrodymų visumą, nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeisdamas minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes bei pagrįstai G. Ž. pripažino padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Jos turinį sudaro psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais, situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis. Pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad G. Ž. baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai, t. y. nenustačius jos veikoje visų būtinų jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji G. Ž. padarytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti ir skundžiamame nuosprendyje pakankamai motyvuotai atskleisti.

Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, jog ji yra tinkamas baudžiamojon atsakomybėn trauktinas subjektas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Atkreipia dėmesį, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo sudėtinga, todėl buvo samdomi specialistai ir ji, kaip vadovė, nėra atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, jog įmonės vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal teismų formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/ 2013). Taigi ūkio subjektas turi taip organizuoti įstatymu jam nustatytą prievolę, kad nebūtų pažeidžiamos normos, reglamentuojančios apskaitos tvarkymą, todėl tai, kad pati apeliantė tiesiogiai netvarkė buhalterinės apskaitos, nelaikytina, jog ji netinkamas atsakomybėn trauktinas subjektas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigas kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2005-01-13 iki 2009-10-08 ėjo apeliantė G. Ž., teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji yra tinkamas subjektas, trauktinas atsakomybėn pagal BK 222 straipsnį.

Nors apeliantė teigia, kad jos kaltė byloje nenustatyta, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jai, netinkamai įvertino įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2013-05-17 specialisto išvadoje nurodoma, jog pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės G. Ž. organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą dėl 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-573 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 ir 3 dalies, 19 straipsnio dalies nuostatų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2005-08-24 iki 2009-03-31 negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nors apeliantė teigia, kad teismas išimtinai vertino specialistės parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pastebi, jog iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas tiek specialisto išvadą, tiek teisiamojo posėdžio metu duotus specialistės paaiškinimus lygino ir vertino su kitais byloje esančiais įrodymais, o ne atsietai nuo visos bylos medžiagos, todėl nuteistosios pateikiami samprotavimai yra vertinami tik kaip siekis išvengti atsakomybės ir neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui. Be to, pažymėtina, kad vertinant specialistės D. S. duotus paaiškinimus, būtina atsižvelgti, kad jos paaiškinimai yra duoti asmens, kuris turi specialių žinių.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apeliantės teiginius, jog byloje nesurinkta jos kaltę pagrindžiančių įrodymų. Byloje nustatyta, jog tarp „Swedbank“ (buvęs „Hansabankas“) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2005-02-01 sudaryta kredito linijos sutartis Nr. 05-005353-KL. Pagal sudarytą sutartį bankas įsipareigojo suteikti kreditą, kai kredito gavėjas pateiks bankui atitinkamą saugotojo patvirtinimą apie į saugojimo vietą priimtų saugoti prekių rūšį ir kiekį, prekių tiekėjo išrašytas sąskaitas bei nepriklausomos institucijos išduotą kokybės sertifikatą (3.1.4.); kredito gavėjui pateikus mokėjimo pavedimus ar kitus banko nurodytus dokumentus ir Sutarties 2.4 punkte nurodytą kredito tikslinę paskirtį pagrindžiančias sąskaitas, sutartis ar kitus bankui priimtinus kredito paskirtį pagrindžiančius dokumentus (3.2.). Nustatyta, jog siekiant gauti finansavimą bankui buvo pateiktos sąskaitos su kitokiais duomenimis, negu buvo įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrą. AB „Swedbank“ 2006-06-17 buvo pateikta sąskaita Nr. 17060607, kurioje nurodoma, kad įsigyta 505 MT žuvies miltų iš (duomenys neskelbtini) iš viso už 368650 eurų. Tačiau pagal sąskaitą Nr. 17060607, užregistruotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje, matyti, kad joje nurodoma, jog iš (duomenys neskelbtini) įsigyta 500 MT žuvies miltų iš viso už 365000 eurų. 2006-11-21 AB „Swedbank“ pateikė sąskaitą faktūrą Nr. 602448, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindė 1000 MT sojos išspaudų įsigijimą iš (duomenys neskelbtini), iš viso už 348000 JAV dolerių. Tuo tarpu užregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje pateikta 2006-11-21 sąskaita faktūra Nr. 602448, kuria nurodomas 1000 MT sojos išspaudų įsigijimas iš (duomenys neskelbtini), iš viso už 279000 JAV dolerių. Taigi matyti, jog bankui pateiktose sąskaitose faktūrose nurodomi prekių kiekiai ir sumos skyrėsi nuo tų, kurios buvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą. Specialisto išvada ir specialistės D. S. parodymai teisme patvirtina, jog esant dviem vienodu numeriu ir datomis, bet skirtingo turinio sąskaitoms faktūroms, negalima nustatyti ūkinių operacijų (prekių įsigijimo vertės ir kiekio) tapatumo, t.y. pagal šių sąskaitų rekvizitus negalima nustatyti, kokį kiekį ir už kokią sumą UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai įgijo žuvies miltų iš (duomenys neskelbtini) ir sojos išspaudų iš (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad nors nuteistoji kėlė versijas, kad bankui buvo pateikiami pirminiai duomenys, kad buvo fiksuojami avansiniai mokėjimai, tačiau šios nuteistosios versijos nepasitvirtino. Byloje tiek apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė D. G., tiek specialistė D. S. patvirtino, jog buvo tik galutinės sąskaitos faktūros. D. G. parodė, jog jai įtraukti į apskaitą buvo pateikiamos jau galutinės sąskaitos. Specialistė D. S. parodė, jog bankas pervesdavo pinigus taip pat pagal galutines sąskaitas. Taigi byloje nenustatyta jokių nuteistosios versijas patvirtinančių duomenų. Atsižvelgiant į tai, kad G. Ž. vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, buvo atsakinga už Bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymą, kad Bendrovės finansininkams privalėjo pateikti teisingus duomenis apie visus sandorius, įvykusias ūkines operacijas, ūkinius įvykius, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog specialisto išvados, liudytojų parodymai bei rašytinė medžiaga įrodyta, jog G. Ž. tokiu būdu pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 ir 3 dalies, 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to laikotarpiu nuo 2005-08-24 iki 2009-03-31 iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistoji apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria specialistės D. S. išvadai, iš esmės ją kritikuoja, teigia, jog buvo būtina reikalauti dokumentų originalų, tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti specialistės kompetencija bei jos išvada, juo labiau, kad specialistės duoti paaiškinimai su visais kitais byloje esančiais duomenimis sudaro nuoseklią bei logišką įrodymų visumą, kurie neabejotinai pagrindžia apeliantės kaltę.

Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Registre Nr. 4437 Skolos tiekėjams (Kitos prekės – nafta)“ 2007-05-02 užregistravo naftos įsigijimą už 280271,11 JAV dolerių iš (duomenys neskelbtini), tai yra užregistravo kitus duomenis, nei nurodyta (duomenys neskelbtini) 2007-05-02 sąskaitoje faktūroje Nr. 02/05/2007, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindė 768,866 MT naftos įsigijimą už 397013,63 JAV dolerių. Kaip matyti, nuteistoji neigdama kaltę tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad kainas, kuriomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkdavo naftos produktus, bendrovė pateikdavo bankui, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, kad ji nežinojo, kokius duomenis terminalas pateikia bankui, neatleidžia jos nuo atsakomybės, nes sudarydama su banku kredito liniją dėl naftos produktų finansavimo, privalėjo būti deramai atidi ir rūpestinga ir domėtis, kokie duomenys teikiami bankui iš (duomenys neskelbtini) pusės ir kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą įtraukta sąskaita atitiktų (duomenys neskelbtini) analogišką sąskaitą. Tai, kad ji nesidomėjo tuo ir nebuvo atidi, tik patvirtina, jog ji netinkamai organizavo buhalterinę apskaitą. Remiantis specialisto išvada nustatyta, jog G. Ž. neužregistravo naftos įsigijimo iš (duomenys neskelbtini) pagal 7 sąskaitas faktūras bendrai 3345950,23 JAV dolerių sumai, neužregistravo paslaugų įsigijimo iš (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2009-02-06 sąskaitą faktūrą 2249,18 eurų sumai bei 2007-05-02 užregistravo naftos įsigijimą už mažesnę sumą, nei nurodyta (duomenys neskelbtini). Kodėl reiktų abejoti pateikta išvada, nuteistoji apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, tik nurodo, jog dėl minėtų dokumentų praradimo gali būti atsakinga bankroto administratorė V. L.. Apeliantės teiginiai, jog ji nėra atsakinga dėl naftos įsigijimo iš (duomenys neskelbtini) neužregistravimo pagal 7 sąskaitas faktūras bei paslaugų įsigijimo iš (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2009-02-06 sąskaitą faktūrą neužregistravimo, paneigti ne tik specialisto išvada, bet ir tuo, jog pagal šias 7 sąskaitas faktūras nafta ir naftos produktai buvo įgyti 2007 m. birželio-liepos mėn., kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byla iškelta 2009-09-23, o dokumentai bankroto administratorei perduoti 2010-07-02.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantės kaltę patvirtina ne tik minima specialisto išvada, tačiau ir liudytojos V. C. parodymai, jog ji atsisakė paruošti ir pasirašyti ant metinių balansų, nes turėjo tik pardavimo dokumentus, o pirkimo dokumentų direktorė jai nepateikė. Tai pagrįstai leidžia daryti išvadą apeliantę žinojus apie pažeidimus. Visos nustatytos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad G. Ž. ne aplaidžiai, o apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Atsižvelgiant į tai, jog būtent G. Ž., kaip bendrovės direktorė, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui neteikė objektyvių pagal savo turinį pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, susijusių su naftos produktų ir paslaugų pirkimu, konstatuotina, jog teismas pagrįstai padarė išvadą, kad G. Ž. nesilaikė LR 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 ir 3 dalies, 19 straipsnio 1 dalies reikalavimų, dėl to laikotarpiu nuo 2005-08-24 iki 2009-03-31 negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl, vertinant nustatytas aplinkybes, pirmos instancijos teismas pagrįstai G. Ž. pripažino nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu.

Apibendrinant tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti nuteistosios G. Ž. apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkė Dalia KursevičienėKolegijos teisėjai Eduardas MaškevičiusRemigijus Preikšaitis