Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-25 · Administracinė byla Nr. I-4355-561/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. TA-82-520/2015Nutartis · 2015-09-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-25
Bylos Nr.
I-4355-561/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03394-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
V. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4355-561/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03394-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.,74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti 1 039,15 Eur (3 588 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad etapuojant jį iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, tam tikrą laiko tarpą jis praleido Kalėjime. Pažymėjo, kad Kalėjime buvo laikomas labai ankštose kamerose, kas pareiškėjui sukėlė didelių neigiamų išgyvenimų. Nurodė, kad Kalėjimo karantino kamerose nebuvo išduodama patalynė, o jei ji buvo išduodama, tai suplėšyta ir nešvari. Pareiškėjas skunde nurodė, jog ne tik ploto trūkumas kėlė neigiamus išgyvenimus, bet ir tai, kad kameros nesuremontuotos dar nuo sovietinių laikų, ventiliacijos visiškai nėra, pilna tarakonų, todėl būnant jose neįmanoma nei išsimiegoti, nei pailsėti.

Dėl visų šių neigiamų aplinkybių pareiškėjas jautė depresiją, poilsio trūkumą ir įtampą, sumažėjo pasitikėjimas savimi bei pablogėjo jo sveikata.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas į Kalėjimą atvyko 2012-11-21 ir visą laiką važiavo per Kalėjimą į kitas laisvės atėmimo vietas tranzitu, todėl Kalėjime buvo itin trumpais laikotarpiais. Atsakovė teismui pateikė pareiškėjo visus buvimo Kalėjime duomenis, t. y. nuo 2012-11-21 iki 2014-06-16.

Pažymėjo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m².

Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarkosi savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Nurodė, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Tvirtino, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą, kuri, pareiškėjo nuomone, jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus 1 039,15 Eur (3 588 Lt) (b. l. 1–6).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2012-11-21 iki 2014-06-15 (b. l. 10–11). Teismas sprendžia galimus viešojo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo 2012-11-21 iki 2014-06-15.

Ginčui taikytinos laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai‘‘ patvirtinimo“. Pagal normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Pateikti duomenys patvirtina, kad iš nurodyto laikotarpio (2012-11-21–2014-06-15) pareiškėjas 16 dienų buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.

Nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012-11-21 iki 2014-06-15 (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad ne tik ploto trūkumas kameroje sukėlė neigiamus išgyvenimus, tačiau ir tai, kad karantino kamerose negavo patalynės, kad kalėjo kamerose, kurios yra antisanitarinės būklės, kad nebuvo tinkamai užtikrinama patalpos ventiliacija, kad kameroje buvo pilnos tarakonų.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, o reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs.

Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta.

Kalėjimas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-11-06 patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-1285, kuriame konstatuota, kad kameroje Nr. 115 esantis miegui skirtas minkštasis inventorius buvo tinkamas miegojimui, patalynė išduota laikantis nustatytų reikalavimų (b. l. 49–51). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo argumentas, jog Kalėjimo karantino kamerose nebuvo išduodama patalynė, atmestini dar ir dėl to, kad tiek pateikta Kalėjimo Ūkio skyriaus pažyma Nr. 24-4628, tiek armatūrinės kortelės tvirtina, kad pareiškėjas vežiojosi savo patalynę, o valstybinės patalynės nuolatos atsisakydavo (b. l. 26–33).

Pabrėžtina, kad pagal ABTĮ nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartisį a. b. Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).

Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais apie savo teisių pažeidimus, t. y. nei skunde, nei papildomose rašytiniuose paaiškinimuose neindividualizavo bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, todėl jos teismo negali būti patikrintos, o atsakovė negali būti įpareigota įrodyti to, ko pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai nepagrindė.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas tik tiek, kiek buvo pažeistos jo teisės į kalinimą kamerose, kuriose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas nustatė, kad 16 dienų pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (16 dienų), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014-06-04 nutartys a. b. Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 96 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 96 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

Teismo išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 96 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 5 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo V. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. R. 96 Eur (331 Lt) (devyniasdešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Kitoje dalyje pareiškėjo V. R. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas