Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 21 d., laikotarpiu nuo 7 val. iki 17.30 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Raseinių mieste, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, iš V. S. priklausančio privataus gyvenamojo namo kiemo slapta pagrobė V. S. priklausantį automobilį ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1500 Lt vertės, padarydamas nukentėjusiajam V. S. tokio dydžio turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis L. V. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d. Iš esmės nuteistasis L. V. neginčija nustatytų faktinių įvykio aplinkybių, tačiau pateikia savitą jų vertinimą ir neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nes, jo teigimu, automobilio jis nepavogė, o nusipirko. Tačiau, kaip minėta, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai suponuoja visiškai priešingas išvadas.

Byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad įvykio dieną L. V. paskambino nukentėjusiojo V. S. sūnui A. S., kuris buvo mokykloje, susitiko su pastaruoju, nusipirko du butelius alkoholinio gėrimo (sidro), kartu nuėjo į nukentėjusiojo namo kiemą, per bagažinę įlindo į tame kieme stovėjusį automobilį ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jame gėrė L. V. nupirktą sidrą ir A. S. sutiko L. V. už 100 Lt parduoti, o šis – nusipirkti, minėtą automobilį, nepaisant to, kad jis nepriklausė A. S.. Šias faktines aplinkybes teisiamajame posėdyje pripažino ir apeliantas, teikdamas joms savitą ir net dviprasmišką interpretaciją – vienu atveju piktindamasis tokiu ,,nesėkmingu sandoriu“ ir kartu reikšdamas apgailestavimą dėl to, kad pirko automobilį. Nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kokią juridinę kvalifikaciją apeliantas teikia savo veiksmams, liudytojo A. S. elgesiui. Įvykdytos veikos objektyviųjų požymių visuma aiškiai atskleidžia ir subjektyviuosius požymius – nusikalstamą L. V. sumanymo turinį.

Iš apeliacinio skundo akivaizdu, kad L. V. ypatingai akcentuoja tai, kaip situacijos esmę suprato tiesioginiai įvykių liudytojai ir pats nukentėjusysis.

Kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusysis V. S., kieme pasigedęs automobilio, tokį faktą įvertino vienareikšmiškai – jo turto pagrobimą, ir tą pačią dieną su pareiškimu kreipėsi į policiją (4 b. l.). Tai, kad nukentėjusiajam jo sūnus A. S. prisipažino, jog, būdamas girtas, prieš savaitę pardavė tą automobilį draugui, nepaneigia L. V. sumanymo esmės, nepaisant net to, kad L. V. pasiūlė A. S. 100 Lt už ,,perkamą“ automobilį. Vagystė, tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimant iš asmens galimybę tą turtą valdyti, naudotis ir disponuoti juo. Kartu pažymėtina, kad neatlygintinas turto užvaldymas yra ne tik tada, kai kaltininkas turtą užvaldo visiškai neatlygindamas jo vertės, bet ir tada, kai atlygina tik simboliškai arba aiškiai neteisingai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad L. V. žinojo, jog automobilis ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso ne A. S. ir kad pats nuteistasis pasiūlė pinigų sumą (100 Lt), už, neva, parduodamą automobilį. Taigi, L. V. niekas nesiūlė pirkti automobilio, jis pats sugalvojo, kad ,,perka“ automobilį už nedidelę sumą, suprasdamas, kad turtas yra aiškiai vertesnis. Maža to, liudytoju apklaustas A. S. patvirtino, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kurį gėrė su L. V., kai pastarasis pasisiūlė nupirkti jo tėvo automobilį, todėl nuteistajam apie automobilio pirkimą/pardavimą nieko neaiškino – ,,V. padėjo 100 Lt ir pasakė, kad tai už mašiną (...) pinigų padavimą supratau, kad tai už mašiną (...) kai išsiblaiviau.“ (125 b. l.).

Apeliantas skunde teigia, kad liudytojo A. S. parodymai yra prieštaringi, nes savo tėvams jis atpasakojo vienokias automobilio pardavimo aplinkybes, o ikiteisminio tyrimo metu ir teisme – kitokias. Šiuo atveju kolegija pažymi, kad liudytojo A. S. parodymai dėl visų esminių aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu buvo vienodi, jie sutampa su jo tėvo nukentėjusiojo V. S. parodymais, su liudytojų A. K. ir D. K. parodymais, iš dalies net su paties L. V. atpasakotomis įvykio aplinkybėmis, todėl nuteistojo reiškiama kritika dėl jų yra nepagrįsta. Taigi nesiremti A. S. parodymais, kaip siūlo apeliantas, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.

Savo skunde ir teisiamajame posėdyje apeliantas neigė žinojęs, kad A. S. yra nepilnametis, tačiau kartu pats teisiamajame posėdyje nurodė – ,,...draugavau su jo pussesere, todėl pažinojau A..“ (126 b. l.), pažymėjo, kad tuomet jam (apeliantui) buvo 21 metai, o A. S. – 16 metų. Dėl to, kas paminėta, nekyla abejonių, kad L. V. buvo aišku, jog A. S., su kuriuo, pasak apelianto, jis tarėsi dėl automobilio pirkimo/pardavimo, negali būti tokio sandorio subjektas, nes A. S. buvo nepilnametis ir minimas automobilis jam nuosavybės teise nepriklausė. Tai, ar nukentėjusysis V. S. kažkada ketino ar būtų pardavęs automobilį ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl konkrečių apelianto atliktų veiksmų, nes L. V. su V. S. niekada nesitarė dėl automobilio pirkimo/pardavimo.

Nuteistasis savo skunde kreipia ypatingą dėmesį į tai, kad A. S. paėmė paduotus 100 Lt už automobilį ir jais disponavo, tačiau tai nemenkina L. V. kaltės ir neturi įtakos jo veikos juridinei kvalifikacijai. Byloje surinkti ir aptarti įrodymai rodo, kad L. V. užvaldė svetimą turtą (automobilį ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pasinaudodamas ir suvokdamas tai, kad nepilnametis liudytojas A. S. dėl amžiaus bei girtumo negali teisingai suprasti jo veiksmų – žinodamas, kad A. S. yra girtas, už simbolinį atlyginimą sumanė ,,nusipirkti“ automobilį iš nepilnamečio (A. S.), kuriam automobilis net nepriklausė ir to automobilio dokumentų jis neturėjo. Toks L. V. veikimas vienareikšmiškai kvalifikuotinas kaip vagystė. Analizuojamoje situacijoje nuteistojo L. V. veikos įvertinimui neturi reikšmės tai, kaip iš nukentėjusiojo kiemo buvo ištemptas automobilis, kas nuėmė nuo automobilio valstybinius numerius, kas atnešė pompą, pūtė automobilio padangą ir atidarė kiemo vartus, nors į šias aplinkybes kreipia dėmesį apeliantas. Faktas tas, kad ne kas kitas, o apeliantas neteisėtai užvaldė svetimą turtą – nukentėjusiojo automobilį.

Byloje nustatyta, kad liudytojai A. K. ir D. K. apelianto prašymu ištempė automobilį iš nukentėjusiojo kiemo ir apklausiami patvirtino, kad įvykio metu kieme buvo ir tariamas jaunas automobilio pardavėjas – ,,pacaniukas“, kuris, kaip ir nuteistasis, buvo neblaivus. Be to, liudytojas A. K. paaiškino, kad automobilio dokumentų jis nematė, o visą atsakomybę dėl tempiamo automobilio L. V. žadėjo prisiimti sau – ,,V. sakė, kad jei tempiant sustabdys policija, tai baudą jis sumokės.“. Taigi, liudytojai A. K. ir D. K., apklausiami teisiamajame posėdyje, tik patvirtino L. V. nusikalstamo sumanymo turinį (127–128 b. l.), o automobilio ,,nupirkimo“ aplinkybės jiems buvo žinomos tokios, kokias nurodė nuteistasis, todėl jų parodymai šiuo klausimu negali paneigti apelianto kaltės.

Priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius kvalifikuotos vagystės – automobilio vagystės (BK 178 str. 2 d.), sudėties požymius L. V. veikoje, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Skirdamas nuteistajam L. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK VIII skyrius) ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas nenurodė. Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta už vidurkį mažesnė laisvės atėmimo bausmė (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų) nei savo rūšimi nei dydžiu

nėra aiškiai per griežta, tinkamai individualizuota, todėl keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.