Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir V. Š. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nuosprendžiu V. Š. paskirtos bausmės neatlikta dalis bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinta su šiuo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės dalimi, prie 3 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant laisvės atėmimo bausmės 10 mėnesių dalį, ir V. Š. buvo paskirta galutinė 3 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde yra prašoma sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako apeliacinio skundo ribose.

5. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Išvardintų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

6. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą bei rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

7. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvardintų reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam A. Š. skyrė teisingą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. Paskirdamas galutinę 1 metų laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes.

8. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog A. Š. pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, dėl ko baudžiamoji byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka. Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais dalyje dėl to, jog nuteistasis iš tikrųjų pripažino savo kaltę, tačiau nustatytos kitos reikšmingos aplinkybės iš esmės neleidžia to pripažinti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

9. Teismų praktikoje išaiškinta, jog sprendžiant dėl aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-1073/2019). Nuoširdus gailėjimasis dėl asmens padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl savo padarytų veiksmų bei stengiasi sušvelninti savo padarytos veikos padarinius. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl savo padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, kuri lengvina asmens baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Tokiu atveju reikšminga tai, kad toks prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai asmens kaltė yra akivaizdžiai įrodyta kitais bylos duomenimis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-303/2023).

10. Nagrinėjamu atveju, vertinant A. Š. parodymų turinį (3 t., b. l. 67–68, 74–75, 78–79, 87–88, 131–133) pastebėtina, kad nuteistojo pozicija dėl jo kaltės nebuvo vienoda viso proceso metu. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu A. Š. kaltu neprisipažino, antrosios – dėl kaltės nepasisakė, o trečiosios ir ketvirtosios apklausų metu pripažino savo kaltę. Apklaustas teisiamajame posėdyje nuteistasis taip pat prisipažino kaltu. Vis dėlto, tokia nuteistojo pozicija negali būti laikoma jo nuoširdžiu gailėjimusi bei kaltės pripažinimu. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, jog A. Š. ne pirmą kartą teisiamas realia laisvės atėmimo bausme, tačiau nuteistasis iki dabar nėra padaręs jokių išvadų dėl jo pasirinkto elgesio modelio. Nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog A. Š. neparodė jokio savikritiško požiūrio į savo buvusį elgesį, nesikrimto dėl padarytos veikos ir tinkamai nevertino atliktų veiksmų neigiamo pobūdžio. Dėl to nėra ir pagrindo pripažinti, jog nustatyta nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

11. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog baudžiamoji byla buvo nagrinėta pagreitinto proceso tvarka. Nors sutiktina, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalies taisyklė gali būti taikoma tik nustačius BK 64¹ straipsnio 2 dalyje esančios sąlygos buvimą, tačiau kaltės pripažinimas negali būti savaime tapatinimas su kaltės prisipažinimu ir asmens nuoširdžiu gailėjimusi pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į A. Š. kaltės pripažinimą, dėl ko jam paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu. Taigi nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu šioje dalyje ir keisti skundžiamą nuosprendį.

12. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, t. y., jog nuteistasis padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis; veikė tiesiogine tyčia, kuri susiformavo iš anksto ir dėl asmeninių paskatų; nusikaltimas realios žalos nesukėlė. Taip pat įvertinta, jog nuteistasis yra aukštesniojo išsilavinimo, išsiskyręs, nedirbantis, daug kartų teistas (taip pat užsienyje) už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, be kita ko, disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, ne pirmą kartą atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, naujas nusikalstamas veikas darė dar neatlikęs paskirtos bausmės, taip pat ne kartą baustas administracine tvarka už analogišką elgesį (narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo). Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su išvada, jog pirmiau nurodytos aplinkybės nuteistąjį A. Š. charakterizuoja neigiamai, rodo jo polinkį elgtis priešingai įstatymui bei visuomenėje nusistovėjusioms elgesio taisyklėms.

13. BK 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinta kiekvienos aplinkybės reikšmę. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (arba) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo vidurkio. Aptariamu atveju nustatyta viena A. Š. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o nuteistajam paskirta bausmė iki jos sumažinimo (1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimas) yra kiek didesnė už BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vidurkį, taigi atitinka BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmių dydžio skaičiavimo taisyklę.

14. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino A. Š. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai yra išsamūs ir detalūs, tinkamai įvertintos visos bausmės skyrimo klausimui reikšmingos aplinkybės. Todėl konstatuotina, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

15. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. lapkričio 29 d. buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-11703. Pažymoje nurodyta, kad iš viso valstybės naudai priteistina suma sudaro 95,83 Eur.

16. Teisėjų kolegija pažymi, jog 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios yra taikomos ir baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, kad iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Šiuo atveju A. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas nuteistojo apeliacinis skundas dėl paskirtos bausmės sušvelninimo. Baudžiamojoje byloje būtinybę paskirti A. Š. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kas reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos 95,83 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 95,83 Eur dydžio sumai iš V. Š. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.