- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-152/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Viktoras Kažys, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- B. C.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo B. C. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 62 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nuteista 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant jai 6 (šešis) mėnesius lankytis restoranuose, kavinėse ir baruose, kur vartojamas alkoholis, laikyti namuose bei vartoti alkoholinius gėrimus, įpareigojant nuo 23 val.iki 6 val. būti namuose.
Iš B. C. Valstybinei ligonių kasai priteista 1466,00 (vienas tūkstantis keturi šimtai šešiasdešimt šeši litai) litų D. C. gydymo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. C. nuteista už tai, kad, viršydama būtinosios ginties ribas, sunkiai sužalojo savo vaiką. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: 2005 m. birželio mėn. 11 d., apie 24 val., savo gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu kaltinamosios duktė D. C. sudavė savo motinai B. C. į veidą, kojas bei sėdmenis ne mažiau 6 smūgių. Supykusi dėl tokių nukentėjusios veiksmų bei viršydama būtinosios ginties ribas, B. C. tyčia peiliu smogė D. C. į pilvo sritį, padarydama jai kiauryminę pilvo srities durtinę žaizdą, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 312 straipsnio 1 dalimi, 313 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsniu, apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 6 d. nuosprendį pakeisti: B. C. veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir skirti jai 5 metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad B. C. nusikalstamą veiką padarė būdama būtinosios ginties situacijoje, peržengdama būtinosios ginties ribas. Anot apelianto, teismas pripažino, kad prieš šį įvykį tame pačiame bute D. C. smurtavo prieš B. C.: sudavė smūgius rankomis ir kojomis, tuo padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas taip pat pripažino, kad po smūgių sudavimo D. C. pasišalino nuo B. C., abi kurį laiką barėsi, B. C. grasino peiliu įdursianti D. C. ir tik po to, D. C. pakėlus savo drabužius, pasakius: ,,durk“, smogė šiai peiliu į pilvo sritį. Teismas nurodė, kad tuo metu, kuomet B. C. peiliu dūrė D. C. ir šią sunkiai sužalojo, D. C. kėsinimasis į kaltinamąją buvo pasibaigęs, nukentėjusioji neatliko prieš B. C. jokių pavojingų veiksmų, todėl tuo metu jau nebuvo objektyvaus pagrindo gintis peiliu. Apeliantas nurodo, kad teismas, pripažindamas, jog kaltinamoji veikė nesant į ją nukreipto kėsinimosi, nesant pagrindo gintis, neteisingai vertino jos veiksmus kaip padarytus būtinosios ginties būklėje, peržengiant būtinosios ginties ribas. Teismas padarė prieštaringas išvadas, kadangi vienu atveju neigia kaltinamąją įvykio metu buvus ginties situacijoje, o kitu – vertina jos veiksmus kaip padarytus peržengiant būtinosios ginties ribas ir atitinkamai kvalifikuoja veiką. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997-06-13 nutarime Nr. 4 nurodyta, jog būtinosios ginties situacijoje pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus, tai yra pradėtas arba tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Besiginančiojo veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Apeliantas nurodo, kad aplinkybę, jog B. C. peiliu smogė D. C., nesant į ją nukreipto kėsinimosi, kėsinimuisi pasibaigus, patvirtina nukentėjusiosios D. C., liudytojo A. C. parodymai, jos nepaneigia liudytojo Z. C. bei pačios B. C. parodymai. Nukentėjusioji D. C. teisme parodė, kad konflikto metu pastūmė B. C., ši nugriuvo ant lovos. Tada B. C., kuri laikė rankoje peilį, liepė jai baigti bartis, grasino priešingu atveju ,,padurti“. Ji pakėlė drabužius ir pasakė: ,,jei tokia drąsi, tai durk“. Po to B. C. smogė jai peiliu (b. l. 123-124). Liudytojas A. C. teisme parodė, kad, kilus konfliktui, D. C. užšoko ant lovos ir kojomis sudavė keturis smūgius B. C. į galvą. Po to D. C. nušoko nuo lovos, o B. C. pagriebė peilį. Tada D. C. pakėlė savo megztinį ir pasakė B. C.: ,,durk“. Dėl to pasakymo ,,netekusi kantrybės“ B. C. peiliu smogė D. C. (b. l. 108). Liudytojas Z. C. teisme parodė, kad matė D. C. suduodančią smūgius B. C. Po to B. C. smogė D. C. peiliu, dūrio nematė (b. l. 107-108). Ikiteisminio tyrimo metu Z. C. parodė, kad, sudavusi smūgius kojomis, D. C. nušoko nuo lovos, o B. C. paėmusi nuo spintelės peilį šiai smogė į pilvą (b. l. 28). Kaltinamoji B. C. teisme parodė, kad D. C. konflikto metu sudavė jai smūgius kojomis į veidą, sužalojo, dėl to bėgo kraujas. Tada ji ėjo užsidėti kompresą. Kuriuo metu, iš kur paėmė peilį, kaip įdūrė D. C., negali paaiškinti, neprisimena, buvo girta (b. l. 122-123). Iš nukentėjusiosios D. C., liudytojo A. C. parodymų matyti, kad B. C. tyčia sužalojo savo dukrą D. C., kerštaudama dėl B. C. prieš ją panaudoto smurto.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistoji ir jos gynėja prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, kadangi vienu atveju teigia įvykio metu kaltinamajai nebebuvo reikalo gintis, o kitu – vertina jos veiksmus kaip padarytus peržengiant būtinosios ginties ribas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 6 punkte nurodyta, kad besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.
Tačiau faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad nuteistoji B. C. durdama peiliu nukentėjusiajai suvokė, kad būtinosios ginties būsena jau yra pasibaigusi.
Iš nukentėjusiosios D. C. parodymų matyti, kad ji neigia vartojusi smurtą prieš B. C., nors tai patvirtina ne tik pastarosios, bet ir dviejų liudytojų parodymai. Teisės medicinos specialisto išvada patvirtina, kad sužalojimai B. C. galėjo būti padaryti jos nurodytu laiku, t. y. 2005-06-11paveikiant kūną kietais bukais daiktais (b. l. 74). Kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų parodymais, nes liudytojai – nukentėjusiosios tėvas ir brolis, kurie nuteistajai yra sutuoktinis ir sūnus, laikytini vienodai artimais tiek nukentėjusiajai, tiek nuteistajai, o pagrindų, dėl kurių jie galėtų labiau palaikyti nuteistąją, nenustatyta. Jų parodymus atitinka ir minėta teisės medicinos specialisto išvada. Todėl kolegija, nustatydama įvykio, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji, aplinkybes, remiasi vienintelių įvykį mačiusių liudytojų Z. C. bei A. C. parodymais, tuo pačiu konstatuodama, kad teisingesni yra nuteistosios, o ne nukentėjusiosios parodymai.
Z. C. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusioji šoko ant lovos ir pradėjo B. C. spardyti. Pastaroji griebė nuo spintelės peilį ir dūrė nukentėjusiajai į pilvą, bėgo kraujas. Žmona gynėsi nuo dukters, jeigu ne – duktė būtų ją užmušusi. Viskas įvyko labai greitai (b. l. 107).
A. C. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusioji spyrė jam, tada B. C. puolė jo ginti, sakė, kad nelįstų prie jo. Tada sesuo (nukentėjusioji) užšoko ant lovos ir spyrė mamai 4 kartus į galvą. Tada B. C. pagriebė peilį, nukentėjusioji jau buvo nušokusi nuo lovos, ir dūrė seseriai į pilvą. Prieš tai nukentėjusioji pasikėlė megztuką ir pasakė mamai: ,,durk“. B. C. įdūrė jai per žalius marškinėlius (b. l. 107-108). Apeliaciniame skunde cituojamą frazę, kad nukentėjusioji išvedė motiną iš kantrybės, A. C. iš tikro pasakė, tačiau tai esmingai nekeičia įvykio vertinimo ir nelaikytina pagrindine nukentėjusiosios sužalojimo priežastimi, nes liudytojas parodė ir tai, kad B. C. gynėsi, jeigu ne, tai nukentėjusioji būtų mamą užmušusi (b. l. 107-108).
Šie liudytojų parodymai iš esmės atitinka vieni kitus, jie ir gana nuoseklūs, todėl jai nesivadovauti nėra pagrindo.
B. C. teisme parodė, kad D. C. konflikto metu sudavė jai smūgius kojomis į veidą, sužalojo, dėl to bėgo kraujas. Tada ji ėjo užsidėti kompresą. Kuriuo metu, iš kur paėmė peilį, kaip įdūrė D. C. , negali paaiškinti, neprisimena, buvo girta (b. l. 122-123). Šie parodymai taip pat neduoda pagrindo laikyti, jog nuteistoji veikė sąmoningai suvokdama, kad būtinosios ginties situacija pasibaigė.
Iš liudytojų parodymų matyti, kad po to, kai nukentėjusioji smurtavo prieš motiną, pastarosios veiksmas (dūris peiliu) sekė labai greitai. Tuo metu konfliktas dar nebuvo visiškai pasibaigęs. Liudytojo A. C. nurodyta aplinkybė apie nukentėjusiosios raginimą durti, gali būti vertinama kaip nukentėjusiosios provokavimas toliau tęsti konfliktą. Tai leidžia teigti, kad B. C. galėjo manyti, jog dukra ir toliau tęs smurto prieš ją veiksmus, t. y. ji dėl įvykio staigumo dar nesuvokė, jog būtinosios ginties situacija jau baigėsi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 6 punkte sakoma, kad „teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas“.
Prieš ją nukreipti dukros smurto veiksmai, kuriais tik nežymiai buvo sutrikdyta B. C. sveikata, suteikė teisę jai gintis, bet nebuvo itin grėsmingi, todėl peilio pavartojimas ginantis aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir intensyvumo. Todėl B. C. pagrįstai pripažinta sunkiai sutrikdžiusi nukentėjusiosios sveikatą peržengdama būtinosios ginties ribas ir jos veika kvalifikuota tinkamai. Paskirtoji bausmė atitinka nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininkės asmenybę. Ši bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, ji nėra neteisinga ir nekeistina.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.