Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. K. (A. K.), A. B. ir V. M. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl sumokėto užstato, kompensacijos, baudos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo užsienio įmonė Swedbank P&C Insurance AS, kuris veikia per filialą Lietuvoje.

Atsisakę dalies ieškinio reikalavimų (t. 1, p. 139), ieškovai prašė priteisti iš atsakovo 158 Eur negrąžinto užstato, 1168 Eur kompensaciją už nesumažintą nuomos mokestį, 1000 Eur baudą už esminius sutarties pažeidimus ir 2 Eur baudą už kiekvieną dieną nuo 2018 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat penkių procentų procesines palūkanas. Ieškovai nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 18 d. šalys sudarė buto nuomos sutartį, kuri galiojo nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Šalių susitarimu nustatytas 700 Eur nuomos mokesčio dydis ir sutarties pasirašymo dieną atsakovui sumokamas 1000 Eur dydžio užstatas, kuris ieškovams turėjo būti grąžintas sutarties nutraukimo dieną, jeigu ieškovai su atsakovu yra visiškai atsiskaitę ir tinkamai įvykdę visas sutarties sąlygas bei išsikėlę iš patalpų. Ieškovų teigimu, tretiesiems asmenims apgadinus nuomojamame bute esančios pirties ir vonios lubas, atsakovas nurodė, kad pirtį jis sutvarkys savarankiškai, tačiau gavęs draudimo išmoką atsakovas pirties nesuremontavo. Dėl to, anot ieškovų, pirties būklė iš esmės pablogėjo, supuvo izoliacinė vata ir medinės apdailos lentos, atsirado pelėsis. Ieškovai pažymėjo, kad atsakovas nesumažino nuomos mokesčio, nors to reikalavo sutarties nuostatos ir prašė ieškovai. 2018 m. rugpjūčio 28 d. ieškovai pranešė atsakovui apie nuomos sutarties nutraukimą suėjus terminui 2018 m. rugsėjo 30 d. Ieškovų teigimu, 2018 m. spalio 1 d. atsakovui buvo perduotos visiškai sutvarkytos patalpos su visais baldais ir įranga tokios būklės, kokios buvo ieškovų priimtos, atsižvelgiant į natūralų nusidėvėjimą, tačiau atsakovas ėmė nurodinėti tariamus patalpų, baldų ir įrangos pažeidimus bei pareiškė atsisakantis grąžinti visą užstatą, pasirašyti susitarimą dėl sutarties nutraukimo ir perdavimo-priėmimo aktą. Kadangi atsakovas vienašališkai atsisakė grąžinti 1000 Eur užstatą, tai ieškovai sustabdė vienarūšės prievolės įvykdymą, t. y. 84 Eur galutinio atsiskaitymo už komunalines paslaugas sumokėjimą atsakovui, nurodydami, kad šią įmoką atsakovas gali išskaičiuoti iš užstato. Ieškovai pažymėjo, kad 2017 m. rugsėjo 18 d. perdavimo–priėmimo akte visų baldų ir įrangos būklė įvardyta kaip gera, t. y. tarp labai geros ir patenkinamos. Būtent geros būklės baldai ir įranga pasibaigus nuomos sutarčiai ir buvo grąžinti atsakovui. Ieškovai pažymėjo, kad sutarties galiojimo metu jie nesiėmė oficialių veiksmų dėl atsakovo įpareigojimo sutvarkyti pirties ir vonios patalpas, tačiau atsižvelgdami į dabartinę atsakovo poziciją ir daugybę nuomos sutarties pažeidimų, ieškovai nusprendė ieškiniu reikalauti sumažinti nuomos mokestį. Ieškovų nuomone, adekvatus nuomos mokesčio sumažinimas būtų 100 Eur per mėnesį, tokį mokestį skaičiuojant nuo 2017 m. spalio 10 d. kai atsakovas pareiškė pats remontuosiantis patalpas. Ieškovų teigimu, 2018 m. spalio 1 d. patalpos atsakovui perduotos visiškai sutvarkytos ir iš jų pašalinti visi ieškovų daiktai, išskyrus tuos, dėl kurių dovanojimo atsakovui buvo susitarta žodžiu (mikrobangų krosnelė, kompiuterio stalas, lyginimo lenta). Ieškovai pažymėjo, kad atsakovas toliau sėkmingai mėgina išnuomoti butą, skelbimuose nenurodydamas, kad bute yra ieškovų saugotinų daiktų. Ieškinio reikalavimą dėl užstato dydžio baudos priteisimo ieškovai grindė atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimais: suremontuoti patalpas arba atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, grąžinti ieškovams užstatą, pasirašyti susitarimą dėl sutarties nutraukimo ir priėmimo-perdavimo aktą. Be to, atsakovas pagal nuomos sutartį veikė kaip verslininkas, todėl nuomos sutarties sąlygos, kurios nustato ieškovams neproporcingai mažesnę jų pažeistų teisių apsaugą (nustato gerokai mažiau atvejų, kai ieškovai gali pasinaudoti reikalavimu dėl dvigubo užstato dydžio baudos), yra neteisėtos ir negaliojančios (kaip verslininko primestos vartotojams).

Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir skirti ieškovams baudą, lygią pareikštų ieškinio reikalavimų sumai, 50 proc. baudos priteisiant atsakovui kaip kompensaciją už sukeltus nepatogumus ir emocinius išgyvenimus dėl bylinėjimosi proceso. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovai nurodė negalėsiantys grąžinti patalpas 2018 m. rugsėjo 30 d. todėl būtent jų prašymu patalpų perdavimas nukeltas 2018 m. spalio 1 d. Atsakovo teigimu, grąžinamos patalpos buvo itin netvarkingos, mėtėsi šiukšlės, sugadintas balkono lango atidarymo mechanizmas, palikti ieškovų asmeniniai daiktai, baldai ir įranga, taip pat visose patalpose jautėsi katino šlapimo tvaikas, matėsi akivaizdūs baldų ir įrangos apgadinimai. Kai kurie baldai buvo apgadinti ieškovų laikytos katės (nagais subraižytas ir išpešiotas kėdžių gobelenas, skylės ir subraižymai odinėje sofoje). Be to, ieškovai iki šiol neišvežė savo daiktų, kuriuos atsakovas turi saugoti ir kurie sukelia atsakovui nepatogumų, pavyzdžiui, apgyvendinant naujus nuomininkus. Atsakovas pabrėžė, kad jis ne kartą patikino ieškovus grąžinsiąs užstatą, kai tik bus aiški draudimo bendrovės apskaičiuota draudimo išmoka ir bus galima įvertinti likusios atsakovo patirtos žalos dydį, kurios nepadengia draudimo išmoka. Būtent 2018 m. lapkričio 9 d. gavęs draudimo bendrovės sprendimą dėl atitinkamos išmokos išmokėjimo atsakovas grąžino ieškovams 757,85 Eur užstato dalį, iš 1000 Eur sumos išskaičiuodamas 84,85 Eur nesumokėtų komunalinių mokesčių ir 157,30 Eur išlaidų valymo paslaugoms. Atsakovo nuomone, jis turėjo teisę sustabdyti savo prievolės (grąžinti užstatą) įvykdymą, todėl jo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Atsakovas pažymėjo, kad sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovai nereiškė prašymų-reikalavimų sumažinti nuomos mokesčio dėl netinkamų patalpų, juolab neinicijavo sutarties nutraukimo dėl netinkamų patalpų. Anot atsakovo, šalys nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo dėl ieškinyje nurodomų netesybų taikymo, todėl ieškovų prašomų baudų taikymas prieštarautų ir Civilinio kodekso 6.72 straipsnyje įtvirtintai privalomai susitarimo dėl netesybų rašytinei formai.

Trečiasis asmuo prašė šalių ginčą spręsti teismo nuožiūra ir pašalinti trečiąjį asmenį iš bylos. Trečiasis asmuo nurodė, kad jis ir ieškovas A. K. sudarė gyventojų turto draudimo sutartį, kuria apdraustas atsakovo turtas. Nurodytos sutarties galiojimo metu buvo registruoti buto užliejimo vandeniu ir namų turto apgadinimo atvejai. Trečiojo asmens nuomone, teismo sprendimas nesudarys pagrindo reikalauti didesnės draudimo išmokos priteisimo.

Šalys 2017 m. rugsėjo 18 d. sudarė nuomos sutartį, kuria atsakovas išnuomojo ieškovams keturių kambarių butą ir požeminio garažo automobilio stovėjimo vietą (t. 1, p. 35-38). 2017 m. rugsėjo 18 d. perdavimo-priėmimo akte ieškovams perduotų įrangos, baldų, buitinės technikos būklė nurodyta kaip gera (t. 1, p. 39-40). Šalių sutarties 7.1 punkte nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas A. K. 2018 m. rugpjūčio 28 d. el. laišku pranešė, kad sutartis bus nutraukiama 2018 m. rugsėjo 30 d. suėjus terminui (t. 1, p. 45).

Viena vertus, šalių sutartyje expressis verbis nedetalizuojama ieškovų sumokėto užstato paskirtis-tikslas. Kita vertus, iš sutarties 4.6 punkto nuostatų (kad užstatas ieškovams grąžinamas sutarties nutraukimo dieną, pasirašius perdavimo-priėmimo aktą, jeigu ieškovai su atsakovu visiškai atsiskaitė, tinkamai įvykdė visas sutarties sąlygas ir išsikėlė iš patalpų) akivaizdu, kad sumokėto užstato grąžinimas ieškovams siejamas būtent su visų sutarties sąlygų įvykdymu (o ne vien tik su nuomos mokesčių tinkamu mokėjimu ir (arba) sutarties nutraukimo faktu, kaip tokiu). Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ieškovų argumentus, kuriais apeliuojama į tai, kad sutarties nutraukimo dieną atsakovas neva turėjo pareigą besąlygiškai grąžinti užstatą – tokia atsakovo pareiga atsirastų tik ieškovams tinkamai įvykdžius visas sutarties sąlygas.

Esant šalių kardinaliai priešingoms procesinėms pozicijoms dėl atsakovui grąžinto turto būklės, teismas atkreipia dėmesį į ginčo baigtimi teisiškai nesuinteresuoto trečiojo asmens pateiktą 2018 m. spalio 3 d. sunaikinto, sugadinto turto apžiūrėjimo aktą (t. 1, p. 88, 97). Šiame akte aprašant nuostolius, be kita ko, nurodyta, kad:

- praplyšusi odinės sofos sėdimoji dalis, sofoje praplėšta skylė (2 punktas);

- neužsidaro balkono plastikinis langas, išklebęs mechanizmas, reikia remonto (3 punktas);

- nudriskę virtuvinių kėdžių medžiaginių audinių kraštai (4 punktas);

- sulūžusi virtuvinė medinė kėdė (5 punktas);

- išlūžęs koridoriaus sieninis šviestuvas, nesilaiko gaubtas (7 punktas);

- koridoriaus sienos tinkas ir dažai pažeisti vedant komunikacijos laidus (10 punktas).

Jau vien ši dalis draudimo įmonės darbuotojo užfiksuotų apgadinimų, atsižvelgiant į jų esmę ir atsiradimo pobūdį, akivaizdžiai paneigia ieškovų argumentus, kuriais apeliuojama į tai, kad atsakovui turtas buvo grąžintas geros būklės, atsižvelgiant į įprastą nusidėvėjimą. Nurodyti apgadinimai, teismo vertinimu, negali būti traktuojami kaip normalus nusidėvėjimas – normalus dėvėjimas, kaip toks, negali nulemti sofos įplyšimų, lango neužsidarymo, kėdžių medžiagos įdrėskimų, kėdės lūžimo, šviestuvo išlūžimo, sienų tinko ir dažų pažeidimo. Remdamasis šiais motyvais, teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovai grąžino vis dėlto netinkamos būklės, apgadintus daiktus-turtą.

Sutarties 3.4 punkte įtvirtinta ieškovų atsakomybė už žalą nuomojamoms patalpoms tiek, kiek jos nepadengia draudimo ir kitų asmenų išmokos. Kadangi, be kita ko, jau nurodytame 2018 m. spalio 3 d. sunaikinto, sugadinto turto apžiūrėjimo akte užfiksuoti apgadinimai atsirado-egzistavo dar iki šalių sutarties nutraukimo, tai, teismo vertinimu, jau pacituotos sutarties 4.6 punkto nuostatos vis dėlto suteikė teisę atsakovui užstato grąžinimą ieškovams atidėti iki bus tinkamai įgyvendinta sutarties 3.4 punkte įtvirtinta ieškovų atsakomybė už apgadintą turtą. Kadangi šios atsakomybės mastui nustatyti buvo reikalinga žinoti draudimo išmokos dydį, tai atsakovas pagrįstai, teisingai ir sąžiningai užstato grąžinimą susiejo būtent su draudimo įmonės sprendimu dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nurodyta sutarties 3.4 punkto nuostata ieškovų atsakomybę (jos dydį) sieja būtent su draudimo išmokos išmokėjimu, o šiuo atveju atsakovas užstatą ieškovams grąžino vos tik sužinojęs draudimo įmonės sprendimą dėl išmokos mokėjimo (tačiau nelaukdamas nurodytos išmokos išmokėjimo fakto). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad atsakovas turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą atidėti užstato grąžinimą ieškovams ir neturėjo pareigos užstatą grąžinti būtent sutarties nutraukimo dieną.

Šalys taip pat laikosi kardinaliai priešingų pozicijų dėl ieškovų teisės ir, atitinkamai, atsakovo pareigos sumažinti nuomos mokestį. Šiuo aspektu ieškovai nepateikė jokių įrodymų (išskyrus žodinius paaiškinimus), kurie patvirtintų sutarties galiojimo metu atsakovui teiktus prašymus dėl sutarties sąlygų, nuomos mokesčio pakeitimo. Atsakovas nurodė ir tą patvirtino ieškovai bei liudytoja B. Ž., kad pirtimi (net ir po jos apgadinimo 2017 m. spalio mėnesį) ieškovai nuolatos-periodiškai naudojosi. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad ieškovai neįrodė tokių (esminio pobūdžio) trūkumų, kurie teiktų pagrindą mažinti nuomos mokestį. Be to, pabrėžtina, kad pagal sutarties 5.5 punktą, „iš esmės“ pablogėjus patalpų būklei, būtent abi sutarties šalys (o ne viena iš šalių) turėtų spręsti dėl nuomos mokesčio sumažinimo. Tokia sutarties nuostata ir šalių derybų dėl mokesčio mažinimo nebuvimas, teismo vertinimu, dar kartą patvirtina nagrinėjamo ieškovų reikalavimo nepagrįstumą – atsakovas neturėjo pareigos vienašališkai sumažinti mokestį, nes dėl mokesčio mažinimo turėjo spręsti abi šalys (bendru susitarimu). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad ieškovai neįrodė savo reikalavimo priteisti kompensaciją už nesumažintą nuomos mokestį.

Atsakovo pateikti įrodymai (apie jų pasamdytos valymo įmonės atliktus valymo darbus) pakankamai patvirtina, kad ieškovai grąžino nuomotą turtą nesilaikydami sutarties 3.2 punkte įtvirtintos pareigos palaikyti švarą: tinkamai valyti ir prižiūrėti bendrą virtuvės, santechnikos įrangą, baldus, grindis, langus. Šiuo aspektu iš atsakovo pateikto valymo įmonės 2018 m. spalio 5 d. akto (t. 2, p. 27) ir 2019 m. sausio 8 d. rašto (t. 2, p. 28) matyti, kad po sutarties nutraukimo (nuomoto turto grąžinimo) buvo reikalingas patalpų, prietaisų (buitinės technikos), langų valymas. Šios aplinkybės taip pat akivaizdžiai paneigia ieškovų argumentus, kad valymo paslaugos buvo nereikalingos-perteklinės. Kadangi ieškovai patys neįvykdė šio sutartinio įsipareigojimo, tai atsakovas, vadovaudamasis sutarties 7.8 punktu, pagrįstai ir teisėtai pats organizavo valymą ieškovų sąskaita, šiuo tikslu panaudodamas atitinkamą užstato dalį. Atsižvelgiant į tai, atmetamas kaip nepagrįstas ieškinio reikalavimas dėl negrąžintos užstato dalies priteisimo – ši užstato dalis pagrįstai ir teisėtai atsakovo panaudota valymo išlaidoms ieškovų sąskaita padengti.

Sutarties nutraukimo (turto grąžinimo) metu kilus šalių ginčui dėl grąžinamo turto būklės, abi šalys atsisakė pasirašyti viena kitos parengtus atitinkamų dokumentų projektus, kaip, jų manymu, neatitinkančius-neatspindinčius tikrosios situacijos-būklės. Jau vien dėl to, kad atsisakymą pasirašyti kitos šalies pateiktus perdavimo-priėmimo aktus, išreiškė abi ginčo šalys, tai ieškovų akcentuojamo atsakovo atsisakymo pasirašyti dokumentus teismas neturi pagrindo vertinti kaip būtent esminio sutarties pažeidimo, juolab kaip tokio esminio pažeidimo, kuris teiktų pagrindą priteisti ieškovams jų prašomas baudas. Reikalavimų priteisti baudas taip pat nepagrindžia ir šiame sprendime jau įvertinti kaip neįrodyti ieškovų argumentai-aplinkybės dėl atsakovo pirties nesuremontavimo (sprendime jau nurodyta, kad ieškovai pirtimi nuolat-periodiškai naudojosi). Be to, teismas visiškai sutinka ir su atsakovo atsikirtimais, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis) ir kad nesant tokio susitarimo (rašytine forma) ieškovų nurodomų netesybų (baudų) taikymas atsakovui būtų nepagrįstas ir neteisėtas. Nors ieškovai ir apeliavo į tai, kad ginčo santykiuose atsakovas turi būti traktuojamas kaip verslininkas, o ieškovai – kaip vartotojai, kurie yra silpnesnioji santykių šalis, tačiau pabrėžtina, kad šalių paaiškinimai ir liudytojos B. Ž. parodymai pakankamai patvirtina, kad dėl sutarties sąlygų vyko šalių derybos, pradinės atsakovų pasiūlytos sutarties sąlygos ieškovų iniciatyva-prašymais buvo keičiamos. Svarbu ir tai, kad nė viena šiame sprendime teisiškai įvertinta ir pritaikyta sutarties nuostata nebuvo neaiški ar nesuprantama, t. y. teismui nekilo jokių abejonių dėl sutarties nuostatų, jų turinio (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Dėl to nėra ir prielaidų kokias nors (nesuprantamas ar keliančias abejonių) sutarties nuostatas aiškinti ieškovų naudai (net jeigu ir pasitvirtintų pagrindas ieškovus vertinti kaip silpnesniąją sutarties šalį). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kuriais apeliuojama į baudų priteisimą už atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimus.

Apibendrindamas nurodytus motyvus ir išvadas, teismas sprendžia, kad ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas-neįrodytas. Kitus šalių argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja-neaptaria (CPK 265 straipsnis).

Atsižvelgiant į tokią bylos procesinę baigtį, atsakovui iš ieškovų priteisiama 1573 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 2, p. 65-72), t. y. iš ieškovo A. K.– 524,34 Eur, iš ieškovų A. B. ir V. M.– po 524,33 Eur šių išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į byloje nagrinėtų faktinių ir teisinių aplinkybių gausą, į atsakovo atstovės teiktus procesinius dokumentus bei aktyvų dalyvavimą bylos nagrinėjimo iš esmės metu, teismas šių išlaidų dydžio nevertina kaip neproporcingai didelio, juolab kad ir ieškovai patyrė bei prašė priteisti iš esmės panašaus dydžio bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu paaiškėjus, kad atsakovas dalį užstato ieškovams grąžino ne pripažindamas atitinkamus ieškinio reikalavimus, o tik sulaukęs draudimo įmonės sprendimo dėl draudimo išmokos dydžio, teismas nekonstatuoja pagrindo ieškovams grąžinti dalį sumokėto žyminio mokesčio, kaip tai buvo nutarta 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi (nurodytos nutarties atitinkama dalis panaikinta 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi tenkinus pačių ieškovų 2018 m. gruodžio 19 d. atskirąjį skundą (t. 1, p. 196-197, 198)). Valstybei iš ieškovų nepriteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes šios išlaidos (tenkančios kiekvienam iš ieškovų) mažesnės, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali (3 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Spręsdamas dėl atsakovo procesinio prašymo skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (t. 2, p. 73-75), teismas, viena vertus, iš esmės sutinka su atsakovo argumentais, kad dalį ieškinio reikalavimų (dėl baudų ir kompensacijos už nesumažintą nuomos mokestį priteisimo) ieškovai pareiškė siekdami finansiškai pasipelnyti iš atsakovo ir dirbtinai padidinti reikalavimų sumą, be kita ko, taip siekdami atsakovui sukelti nepatogumų. Kita vertus, ieškovų argumentacija, teikia pagrindą konstatuoti, kad ieškovai į teismą kreipėsi turėdami vidinį (nors ir nepagrįstą-klaidingą) įsitikinimą, jog atsakovas turėjo pareigą besąlygiškai būtent sutarties nutraukimo metu grąžinti 1000 Eur užstatą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad reikšdami ieškinio reikalavimus ieškovai veikė turėdami nepagrįstą-klaidingą įsitikinimą. Nors greta ieškinio reikalavimo priteisti užstatą ieškovai pareiškė ir kitus (anot atsakovo, „dirbtinio“ pobūdžio) reikalavimus, tačiau tie reikalavimai, teismo vertinimu, neadekvačiai neapsunkino šios bylos nagrinėjimo (bylos dalis dėl užstato priteisimo vis tiek būtų nagrinėjama ir be kitos ieškinio reikalavimų dalies), o dėl „dirbtiniais“ reikalavimais išplėstų bylos nagrinėjimo ribų patirtos atsakovo bylinėjimosi išlaidos visiškai atlyginamos šiuo sprendimu. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas tik konstatuoja ieškovų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis („dirbtinai“ pareiškiant ieškinio reikalavimus dėl baudų ir kompensacijos už nesumažintą nuomos mokestį priteisimo), tačiau nekonstatuoja pagrindo už tokį piktnaudžiavimą skirti ieškovams piniginę baudą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų A. K. (A. K.), a. k. (duomenys neskelbtini) A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 1573 (tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš ieškovo A. K.– 524,34 Eur (penkis šimtus dvidešimt keturis eurus 34 ct), iš ieškovų A. B. ir V. M.– po 524,33 Eur (penkis šimtus dvidešimt keturis eurus 33 ct) išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.