Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Diana Navickienė Baudž. byla Nr. 1A-129-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00123-2011-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.6.4.; 1.2.14.1.2.2.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. kovo 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 148 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (2 epizodai) ir nuteistas:

pagal BK 148 straipsnio 1 dalį – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl S. L. turto vagystės) – dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl J. J. turto vagystės) – dvejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė trejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

R. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš R. P. nekentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams S. L. 6 300 Lt, J. J. – 1 109 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Dviratį „Condor“, saugomą Klaipėdos AVPK, Kretingos r. PK daiktinių įrodymų saugykloje, nuspręsta grąžinti E. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. jis 2011 metais, laikotarpiu nuo vasario mėnesio iki balandžio mėnesio 9 dienos, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tyčia, ištraukęs iš durų staktos įkabinamos spynos kengę, turėdamas tikslą padaryti vagystę, įsibrovė į S. L. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobė S. L. priklausančius 500 litų vertės apvalų stalą, 5 kėdes, kurių vienos vertė 20 litų, bendra vertė 100 litų, 6 kėdes, kurių vienos vertė 50 litų, bendra vertė 300 litų, 4 000 litų vertės trejų durų spintą, tris lovas, kurių vienos vertė 2 000 litų, bendra vertė 6 000 litų, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. L. 10 900 Lt turtinę žalą.

Be to, R. P. pagrobė svetimą turtą, t. y. jis 2011 metais, laikotarpiu nuo kovo mėnesio pabaigos iki balandžio mėnesio 16 dienos, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tyčia, sulaužęs durų spynas, turėdamas tikslą padaryti vagystę, įsibrovė į sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), priklausančios J. J., gyvenamąjį namą ir pagrobė 200 litų vertės televizorių „Samsung“, iš sandėliuko pagrobė 300 litų vertės moterišką dviratį, 50 litų vertės vyrišką dviratį, iš malkinės pagrobė 200 litų vertės karutį, iš vasarinio namelio pagrobė 60 litų vertės dujų balioną, 20 litų vertės dujų baliono reduktorių, 150 litų vertės televizorių, 400 litų vertės palydovinės antenos priedėlį, 180 litų vertės televizoriaus priedėlį, tuo padarydamas nukentėjusiajai J. J. 1 560 Lt turtinę žalą.

Be to, R. P. varžė žmogaus veiksmų laisvę, t. y. jis 2011 metų gegužės mėnesio pabaigoje, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, atėjęs į L. D. namus, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia rankos kumščiu sudavęs L. D. į veidą parsivedė jį į savo namus, adresu Pasertupio kaimas, Kretingos rajonas, ir pareikalavo, kad L. D. surašytų jo diktuojamą raštą, kuriuo prisipažintų, kad iš Jašinsko pagrobė karnelį ir du dviračius, o iš S. L. sodybos pagrobė tris lovas ir komodą, tokiu būdu suvaržė L. D. veiksmų laisvę.

Dėl nuteisimo pagal BK 148 straipsnio 1 dalį apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji J. J. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu parodė, kad ją apvogė D., kuris siūlė kaimynams iš jo pirkti dviračius ir karnelį, tokie nukentėjusiosios J. J. parodymai turi būti užfiksuoti teisiamojo posėdžio garso įraše.

Nuteistojo gynėja prašo nuteistojo R. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl J. J. turto vagystės ir pagal BK 148 straipsnio 1 dalį dėl L. D. veiksmų laisvės suvaržymo, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino tinkamai ir pagrįstai R. P. nuteisė, be kita ko, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis pagrobė svetimą J. J. priklausantį turtą įsibrovęs į patalpą ir pagal BK 148 straipsnio 1 dalį už tai, kad varžė L. D. veiksmų laisvę, t. y. atėjęs į pastarojo namus, tyčia rankos kumščiu sudavęs L. D. į veidą, parsivedė jį į savo namus ir pareikalavo, kad jis surašytų jo diktuojamą raštą, kuriuo prisipažintų, kad iš Jašinsko pagrobė karnelį ir du dviračius, o iš S. L. sodybos pagrobė tris lovas ir komodą. Nuteistojo R. P. versija, kad jis nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų dėl J. J. turto vagystės ir L. D. veiksmų laisvės suvaržymo, neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismo yra motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Nors nuteistasis R. P. neigia pagrobęs J. J. priklausantį turtą, bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu teigė, kad šį nusikaltimą padarė L. D., tokią nuteistojo versiją paneigia ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu išsamiai ištirtų įrodymų visuma. Priešingai apelianto tvirtinimui, kaip liudytojas apklaustas L. D. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtino akistatos su R. P. metu, nurodydamas, kad daiktų iš J. J. nevogė, tik paprašytas kaimyno R. P. jau po to, kai buvo įvykdyta vagystė iš J. J. sodybos, klausinėjo kaimynų, ar nenori įsigyti dujų balioną. L. D. parodė matęs, kaip R. P. iš savo namų krovė į E. V. automobilį dviračius ir karutį. Kaip liudytojas apklaustas E. V. patvirtino, kad dviračius atvežė R. P. iš savo namų. Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu E. V. parodė, jog dviračius jam siūlė įsigyti R. P.. Nors teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. V. parodė, kad dviračius jam siūlė pirkti L. D., būdamas kartu su R. P., aiškino, kad jis tuo metu L. D. nepažinojo, todėl apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė tik R. P., tačiau dėl parodymų pakeitimo teisme, t. y. kad pirkti daiktus jam siūlė L. D., liudytojas E. V. įtikinamų argumentų nenurodė. Be to, remiantis liudytojo L. D. parodymais teisme nustatyta, kad jie yra pažįstami su E. V., nes pastarojo mama gyvena netoli L. D. namų bei jie trise su R. P. ir E. V. yra ne kartą bendravę. Todėl teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, pagrįstai liudytojo E. V. parodymus teisme vertino kritiškai, nes jie nesutampa su jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei prieštarauja kitiems byloje esantiems ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartiems įrodymams. R. P. kaltę dėl J. J. turto vagystės patvirtina ir liudytojos J. R. parodymai apie tai, jog ji matė, kaip R. P., dirbdamas darže, vežiojo žemes aliumininiu karučiu dviem ratais, vėliau matė, kaip jis žemes vežiojo žaliu karučiu vienu ratu. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, ši ir kita aplinkybė, jog E. V. įsigijo karutį, kuris buvo pagrobtas iš J. J., o tyrimo metu jai grąžintas, naudojosi būtent R. P., patvirtina liudytojo L. D. parodymus apie tai, kad jis E. V. nesiūlė įsigyti karučio. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. P. L. D. diktavo 2012-04-20 prisipažinimą, kuriame pastarajam, be kita ko, liepė rašyti apie vagystę iš kaimynės J. J. patalpų. Tai patvirtino ne tik L. D., bet netiesiogiai ir pats R. P.. Be to, teisiamojo posėdžio metu tiek pats R. P., tiek kaip liudytojai apklausti L. D. ir J. R. parodė, kad R. P. L. D. pažadėjo teikti materialinę pagalbą už jo prisipažinimą pagrobus J. J. ir S. L. priklausantį turtą. Šių duomenų visuma neabejotinai įrodo nuteistojo R. P. kaltę dėl J. J. turto vagystės, todėl pagrindo išteisinti R. P. dėl šio nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, nėra.

Be to, nuteistojo R. P. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad jis nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 148 straipsnio 1 dalį dėl L. D. veiksmų laisvės suvaržymo, tokie apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti. R. P. kaltė dėl BK 148 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, pavartojus psichinį ir fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį L. D., pastarajam diktuojant tekstą liepus rašyti prisipažinimą, kad iš Jašinsko pagrobė du dviračius ir karnelį, o iš L. sodybos pagrobė tris lovas ir komodą, įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo L. D. ir liudytojos J. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, akistatų su R. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Liudytoja J. R. parodė, jog ji būdama namuose girdėjo, kaip R. P. pyko ant L. D., matė, kaip R. P. keletą kartų smūgiavo ranka L. D. į veidą bei reikalavo eiti kartu su juo. Grįžęs L. D. pasakojo, kad R. P. jam grasino, liepė prisiimti kaltę dėl vagysčių ir dėl to parašyti rašytinį prisipažinimą. Šias aplinkybes J. R. patvirtino akistatos su R. P. metu. Tiek nukentėjusiojo L. D., tiek liudytojos J. R. parodymai patvirtina aplinkybę, jog R. P. vartojo psichologinį bei fizinį smurtą prieš L. D., versdamas pastarąjį priimti kaltę dėl vagysčių iš S. J. ir S. L. sodybų. Nors ikiteisminio tyrimo metu, t. y. akistatos metu, R. P. teigė, kad jis buvo supykęs ant L. D. dėl to, kad šis jį apšmeižė dėl vagysčių padarymo, o pastarajam grasino tik dėl to, kad ateityje jo nešmeižtų, tačiau teisiamojo posėdžio metu nuteistasis R. P. patvirtino, jog jis diktavo L. D. prisipažinimo tekstą ir žadėjo materialiai padėti jam atliekant laisvės atėmimo bausmę. Akivaizdu, kad duodamas nenuoseklius parodymus R. P. klaidino teismą, siekdamas išvengti atsakomybės.

Nors apelianto skunde teigiama, kad jo kaltę dėl K 148 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo paneigia nukentėjusiosios J. J. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu duoti parodymai apie tai, kad ją apvogė L. D., tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių duomenų byloje nėra. Anksčiau aptartos aplinkybės dėl vagystės iš J. J. sodybos paneigia apelianto teiginius apie tai, jog jai priklausantį turtą iš sodybos pagrobė ne R. P., o L. D..

Aptartų duomenų visuma neginčijamai įrodo nuteistojo R. P. kaltę dėl svetimo J. J. priklausančio bendros 1 560 Lt vertės turto pagrobimo ir L. D. veiksmų laisvės suvaržymo, pavartojus psichinį ir fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir diktuojant pastarajam tekstą liepus rašyti prisipažinimą dėl vagysčių iš S. J. ir S. L. sodybų. Priimdamas apeliantui apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis R. P. kaltės dėl minėtų nusikaltimų padarymo klausimu, jo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Nors apelianto skunde, neneigiant kaltės pagrobus S. L. priklausantį turtą, teigiama, jog šį nusikaltimą jis padarė kartu su T. M., kuris, apelianto teigimu, turi būti įtrauktas į bylą, tačiau, išskyrus paties R. P. aiškinimą, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas T. M., kurio parodymai, remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad jis R. P. paprašius iš pastarojo namų paėmė baldus, kuriuos automobiliu nugabeno į Darbėnų mstl., kur juos padėjo R. P. iškrauti. Nors R. P. teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad T. M. siūlė V. C. parduoti daiktus, tačiau pastarasis nurodė priešingai, t. y. teigė, kad būtent R. P. nuolatos siūlydavo įsigyti įvairius daiktus, baldus. Tai, kad R. P. įvykdė vagystę iš S. L. gyvenamojo namo, patvirtina ir liudytojo L. D. parodymai apie tai, jog prieš jam rašant R. P. reikalavimu prisipažinimą dėl vagysčių, pastarasis jam parodė įvykio vietą ir paaiškino vagystės darymo aplinkybes. Nors liudytojas V. C. parodė, kad su R. P. kartu atvažiuodavo vyras, vardu Tomas, kitus kartus – Žydrūnas, tačiau ši aplinkybė neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad vagystes darė jie, o ne R. P.. Šių duomenų visuma paneigia apelianto aiškinimą, kad jis S. L. priklausantį turtą pagrobė neva kartu su T. M..

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant nuteistojo R. P. apeliacinio skundo ribų, yra pagrįstas ir teisėtas, keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.