Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-27 · Administracinė byla Nr. I-1157-142/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-27
Bylos Nr.
I-1157-142/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
E. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1157-142/2017
Proc. Nr. 3-61-3-03856-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. (E. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

E. D. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 7 000,00 Eur neturtinei žalai kompensuoti.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo laikomas Lukiškių TI-K, kur jam nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą, naudojantis sanitariniais įrenginiais. Paaiškina, kad, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, ne kartą į kamerą buvo užėję pareigūnai (taip pat ir moterys). Be to, nurodo, kad kamerose nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), o mėnesiui išduodamo vieno tualetinio popieriaus ritinėlio pareiškėjui neužtekdavo. Paaiškina, kad kameroje jautėsi nemalonus kvapas. Pareiškėjas skunde, be kita ko, remiasi tarptautiniais teisės aktais bei teismų praktika. Nurodo, kad dėl visų nurodytų pažeidimų jaučia depresiją, pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–20). Lukiškių TI-K nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad kamerose yra lentynos maisto produktams ir higienos reikmenims susidėti. Pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą pirmiausiai kildina iš netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Nurodo, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, nagrinėjamu atveju aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė.

Kamerų (taip pat ir jose esančių sanitarinių mazgų) įrengimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinis mazgas, esant galimybėms, turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nesant tokių galimybių, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pareiškėjas pakankamai detaliai nurodė aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu, todėl Lukiškių TI-K turėjo pareigą įrodyti, kad sanitariniai mazgai yra įrengti tinkamai. Lukiškių TI-K atsiliepime nenurodė, kad neturi galimybių visiškai izoliuoti sanitarinio mazgo nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, tačiau pareiškėjas pateikė teismui Lukiškių TI-K direktoriaus pasirašytą 2016 m. rugsėjo 19 d. raštą (originalą), kuriame Lukiškių TI-K nurodo, kad vienoje iš kamerų, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sienelės aukštis nesiekia 1,5 metro (yra tik 1,2 metro) (b. l. 12). Lukiškių TI-K minėtame rašte nurodė, kad yra planuojama tokias sieneles ateityje paaukštinti iki 1,5 m. Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad tualeto patalpa, nepaisant šių sienelių, vis tiek yra matoma kitų kameroje esančių asmenų. Be to, pareiškėją ne kartą matė naudojantis tualetu ir į kamerą užėję pareigūnai, taip pat ir moterys. Pareiškėjas pridėjo prie skundo dvi fotonuotraukas, tačiau teismas jų nevertina, atsižvelgiant į tai, kad nėra galimybės nustatyti, kada ir kokiose kamerose jos padarytos. Vis dėlto, Lukiškių TI-K atsiliepime šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių neneigia. Be to, Lukiškių TI-K nurodo, kad visą kamerą (taip pat ir sanitarinio mazgo patalpą) pareigūnai privalo nuolat stebėti, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pasak Lukiškių TI-K, teisės aktai nenumato, kad sanitarinis mazgas turi būti atitvertas nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių. Taigi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pareiškėjo minimalus privatumas, jam naudojantis tualetu, buvo užtikrintas. Priešingai, Lukiškių TI-K pripažino, kad sanitarinio mazgo patalpa yra stebima pareigūnų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė Taisyklių 14.5 punktą (sanitarinio mazgo patalpos neizoliavo nuo likusio kameros ploto, taip pat tinkamai neatskyrė šios patalpos nuo likusio kameros ploto), todėl neužtikrino minimalaus pareiškėjo privatumo. Darytina išvada, kad CK 6.271 straipsnio prasme Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimo trukmė (daugiau nei pusė metų) ir pažeidimo pobūdis (dėl minimalaus privatumo neužtikrinimo) neleidžia jo vertinti kaip mažareikšmio, vienkartinio ar trumpalaikio ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. pareiškėjui sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam neužtekdavo mėnesiui išduodamo vieno tualetinio popieriaus ritinėlio.

Higienos priemonių išdavimo normas reglamentuoja Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Normos). Ginčo laikotarpiu galiojusios Normos numatė, kad vyrams kas mėnesį turi būti išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (pažeisdamas teisės aktų reikalavimus), todėl su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad kamerose nebuvo higienos reikmenų spintelės arba lentynėlės.

Taisyklių 15 punktas numato, kad izoliatoriaus kameroje turi būti sieninė lentyna asmens higienos reikmenims sudėti. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose yra įrengtos lentynos, skirtos maisto produktams ir higienos reikmenims susidėti. Paaiškino, kad dėl ploto trūkumo ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių ar lentynų. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad bendra lentyna maisto produktams ir higienos reikmenims laikyti yra netinkamas Taisyklių reikalavimų įgyvendinimas, o nedidelis kameros plotas negali būti priežastis, trukdanti prie praustuvo įrengti bent vieną higienos reikmenų lentynėlę, kad šių reikmenų nereikėtų laikyti kartu su maisto produktais.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad patyrė depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, pažeminimą.

Nors tam tikras kalinamųjų privatumo ribojamas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė pakankamai intensyvius fizinius nepatogumus ir psichologinį diskomfortą, žmogiškojo orumo pažeidimą. Darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Nors pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 18), tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas dėl savo teisių gynimo nedelsdamas (praėjus vos mėnesiui nuo ginčo laikotarpio pabaigos) kreipėsi į teismą. Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 500,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad asmens orumo ir privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti 7 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500,00 Eur neturtinei žalai kompensuoti. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. D. (E. D.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500,00 Eur (penkis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė