Kauno apygardos teismo nutartis

2013-02-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-397-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-10-12Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-02-22Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-22
Bylos Nr.
1A-111-397-2013
Teisminio proceso Nr.
1-36-1-00425-2011-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gytis Večerskas (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Jūratė Jakubonienė
Kaltinamasis
R. M.
Advokatai
Romualdas Mikliušas
Kategorijos
  • 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-111-397/2013

Teisėjas Lamondas Noreika Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00425-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.; 2.4.9. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorei Vilmai Sakalauskienei, išteisintajam R. M., jo gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pagal LR BK 140 str.2d. ir LR BK 284 str.1d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.). D. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą mažametei ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra, 2011-11-26 apie 15.00 val., atviroje vietovėje prie neaptvertų fermų, esančių (duomenys nedskelbtini) kaime, Kalvarijos savivaldybėje - viešoje vietoje, matant mažamečiui asmeniui, tyčia, elgdamasis įžūliai bei nepagarbiai aplinkiniams ir aplinkai, sugriebė ten buvusiai mažametei D. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), už dešinio peties, ją pastūmė, laikydamas už dešinio paties ją tempė bei tyčia koja spyrė, pataikydamas į D. M. lytinius organus, tokiais savo veiksmais sukėlė D. M. fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Marijampolės rajono apylinkės teismas nustatė, kad R. M. nepadarė veikos turinčios nusikaltimo ar nusižengimo požymių ir jį pagal pateiktus kaltinimus išteisino.

Marijampolės rajono aplinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu pašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-10-12 nuosprendį dėl R. M. išteisinimo pagal LR BK 140 str. 2 d., 284 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti R. M. kaltu pagal LR BK 140 str. 2 d. ir nuteisti 1 metus ir 2 mėnesius laisvės atėmimo bausme, pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteisti 1 metus laisvės atėmimo bausme. Taikyti LR BK 63 str. 1 d. 5 d. 1 p. ir paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu bei paskirti subendrintą bausmę 1 metus ir 2 mėnesius laisvės atėmimo. Laikyti LR BK 64 str. 1 d., 3 d. ir prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti neatliktos pagal 2011-08-24 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį - 6 mėnesius laisvės atėmimo ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 1 metus ir 8 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Atstovės pagal įstatymą D. M. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti pilnai. Nurodo, kad teismas iš esmės netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, nukentėjusiosios D. M. ir liudytojo D. M. parodymai neprieštarauja vieni kitiems bei vieni kitus papildo, jų parodymai paneigia kaltinamojo pateiktą versiją, jog jis jokių veiksmų nukentėjusiosios D. M. atžvilgiu neatliko. Teismas klaidingai nurodė, jog vienintelis tiesioginis įrodymas patvirtinantis nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie naudotą smurtą yra tik D. M. parodymai, nes liudytojas D. M. buvo įvykio vietoje ir patvirtino nukentėjusiosios parodymus. Nukentėjusioji ir liudytojas D. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo davė analogiškus parodymus kaip ir teisme, kas neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios D. M. parodymų teisingumu. Nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytoja Irena R. G., nukentėjusioji skundėsi stuburkaulio skausmu. Liudytoja ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą D. M. nurodė, jog D. M. jai sakė, jog R. M. tąsė už pečių, spyrė į sėdmenis. Nurodė, jog po patirto fizinio smurto dukra ėmė šlapintis į lovą. Apelianto nuomone, teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, nepagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiosios D. M. byloje esančią charakteristiką, nes D. M. charakterizuojantys dokumentai buvo surinkti gynybos iniciatyva, todėl laikytini neobjektyviais. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas klaidingai nurodė, jog kaltinamojo R. M. parodymai nuoseklūs, nes jis keitė įvykio aplinkybes, jo parodymai kai kurios edatalėse prieštarauja liudytojo P. Š. parodymams: liudytojas P. Š. nurodė, jog matė kaip berniukas rinko ir dėjo malkas į krūvą, o kaltinamasis R. M. matė, kaip berniukas malkas glėbyje nešėsi link namų. Taip pat nurodoma, kad teismas, vertindamas teismo medicinos specialisto išvadą Nr. G 1002/11(09) klaidinai nurodė, jog D. M. „galėjo" jausti fizinį skausmą, nes specialisto išvados ketvirtame punkte nurodyta, jog D. M. „turėjo" jausti fizinį skausmą, kas reiškia, kad ji skausmą privalėjo jausti. Iš teismo mediko išvados matyti, jog nukentėjusioji teismo medikui nurodė, jog jai buvo spirta į sėdmenis. Skundžiasi skausmu sumuštoje vietoje. Apelianto nuiomone, šių aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog kaltinamasis R. M. įvykdė jam inkriminuotus nusikaltimus, kad jo klatė įrosyta, todėl jis turi būti pripažintas kaltu ir nuteistas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai patikimų, įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti R. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. 284 str. 1 d. ir jį pagrįstai išteisino, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

R. M. pateiktas kaltinimas dėl fizinio skausmo mažametei sukėlimo ir viešosios tvarkos pažeidimo buvo grindžiamas tuo, kad jog jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kuri buvo įvertinta kaip vieša, tyčia, matant mažamečiui asmeniui, elgdamasis įžūliai bei nepagarbiai aplinkiniams ir aplinkai, sugriebė mažametei D. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), už dešinio peties, ją tempė bei tyčia koja spyrė į D. M. lytinius organus. Teismas, nurodydamas, jog tokie kaltinimai nepasitvirtino, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos neginčijamai nustatytas tik faktas, kad kaltinamasis R. M. ir nukentėjusioji D. M. buvo įvykio vietoje, tačiau byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti įrodymai nepatvirtina kaltinamąjį padarius inkriminuotas veikas.

Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai nurodė, kad vienintelis tiesioginis įrodymas, patvirtinantis nukentėjusios nurodytas aplinkybes apie jos atžvilgiu naudotą smurtą bei tai, kad juo buvo sukeltas fizinis skausmas, yra pačios nukentėjusiosuis D. M. parodymai. Nors įvykio vietoje buvo ir apie įvykį parodymus davė mažametis nukentėjusiosios brolis D. M., tačiau atsižvelgiant į liudytojo amžių, jo santykį su nukentjėusiąja - tai, kad jis yra jos brolis, ir įvertinus jo parodymų turinį, šio liudytojo parodymus laikyti neginčijamu R. M. kaltės įrodymu nėra pagrindo.

Kaltinamasis viso bylos tyrimo metu ir teisme savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo. Pamatęs vaikus pavojingoje vietoje ir vagiant malkas, juos apšaukė, tuomet jie pabėgo, jis vaikų nesivijo, po kurio laiko dar nuėjo pas nukentėjusiosios tėvą ir pasakė, kad vaikai yra pavojingoje vietoje bei vagia malkas. Ši R. M. versija nepaneigta jokiais neginčijamais įrodymais. Tokius jo parodymus patvirtino liudytojas P. Š., kuris taip pat parodė, kad R. M. vaikus tik apšaukė, dėl ko jie nubėgo, tarp kaltinamojo ir vaikų jokio fizinio kontakto nebuvo.

Teismas teisingai konstatavo, kad pati nukentėjusioji nebuvo nuosekli aiškindama įvykio aplinkybes, jos parodymuose dėl įvykio eigos sekos bei konkrečiai jai padaryto sužalojimo yra prieštaravimų, kai kurie jos parodymai identiški liudytojos D. M. – jos mamos parodymams, kas teismui sukėlė pagrįstas abejones dėl jos parodymų teisimngumo ir nurodytų įvykio aplinkybių tikrumo. Teismas pagrįstai nesivavovavo ir nukentėjusiosios mamos, liudytojos D. M. parodymais, nes jie prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms bei surinktiems įrodymams. Liudytoja D. M. parodė, kad dėl sužalojimo jos dukrai D. M. skaudėjo apatinį uodegos kauliuką, ji negalėjo pasilenkti, sumuštoje vietoje buvo patinimas ir paburkimas, kurį ji tepė vaistais, buvo patinęs kojos paskutinis laukiukas, dėl patirto sužalojimo ir išgąsčio dukra šlapinosi į lovą. Tačiau liudytoja apklausta gydytoja R. G. parodė priešingai - kad D. M. apžiūros metu ji skundėsi tik skausmu nugaroje, jokių sumušimo ir kraujosruvų mergaitės kūne nebuvo, todėl ji nieko nekonstatavo ir nediagnozavo. Mergaitė nurodė jaučianti nedidelį skausmą stuburkaulio apatinėje dalyje, apie lytinių organų sumušimą ir kojos kauliuko patinimą kalbos nebuvo. Pacientę ji nusiuntė pas chirurgą detalesniam nusiskundimo ir jo priežasčių ištyrimui. Mergaitės sveikatos istoriją užpildė tik iš nukentėjusiosios ir jos motinos žodžių. Iš rašytinių bylos duomenų matyti, kad pagal gydytojos siuntimą motina su mergaite pas chirurgą apsilankiusios nebuvo. Taigi, iš aptartų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiosios motina nors ir teigė, jog dukra buvo sužalota, tačiau gydytojai R. G. nenustačius jokių sužalojimų ir davus siuntimą specialisto apžiūrai, apžiūrai pas chirurgą ji dukros nenuvedė, kad rodo, kad D. M. nesiėmė visų veiksmų surinkti pakankamai įrodymų nukentėjusiosios ir jos pačios versijai dėl D. M. patirtų sužalojimų patvirtinti.

Rašytinis bylos įrodymas – medicinos specialisto išvada teismo teisingai nebuvo laikoma išteisintojo kaltės įrodymu, nes iš jos turinio matyti, kad ši išvada padaryta remiantis ne faktine nukentėjusiosios apžiūra, o tik nukentėjusiosios ir jos motinos parodymais, kad D. M. buvo sužalota ir kuriuos į medicininius dokumentus įrašė gydytoja, kuri taip pat nenustatė jokių sužalojimų. Taigi, akivaizdu, kad nei viename rašytiniame įrodyme nėra duomenų, galinčių patvirtini, kad nukentėjusiajai D. M. būtų konstatuoti kokie nors kūno sužalojimai, todėl skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad medicinos specialisto išvadoje nurodyta aplinkybė, kad kaltinamajam padarius nukentėjusiosios nurodytus veiksmus jos atžvilgiu, ji turėjo jausti skausmą, yra tik prielaida, todėl tai, kad nuosprendyje teismas klaidinai nurodė, jog D. M. „galėjo" jausti fizinį skausmą, nors specialisto išvadoje nurodyta, jog ji „turėjo" jausti fizinį skausmą, dėl aukščiau aptartų aplinkybių, negali būti laikomas esminiu suklydimu, turinčiu įtakos teisingo sprendimo priėmimui.

Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. reglamentuoja, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, teismas, spręsdamas ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtį sudaro keturi tarp savęs organiškai susiję elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikaltimo objektyviąją pusę apibrėžia teisės normos dispozicija – nusikalstama veika ir objektas, į ką šia neteisėta veika yra kėsinamasi. Subjektyviosios pusės požymiai, kurių buvimas, taip pat yra būtinas patraukti asmenį atsakomybėn, yra subjektas, ir jo veiksmų vidinės paskatos. Pirmosios instancijos teismas padarė bylos medžiaga pagrįstą išvadą, kad nėra įrodymų apie tai, kad R. M. veiksmuose nesant jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 2 d., 284 str. 1 d. sudėties, jį pagrįstai BPK 303 str. 5 d.1 p. pagrindu, išteisino.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendis, kuriuo R. M. pagal BK 140 str. 2 d., 284 str. 1 d. išteisintas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Gytis VečerskasTeisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas Jaliniauskas