Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį dėl A. D. apiplėšimo – laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl R. N. apiplėšimo – laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 dalimi, 4 dalimi, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė S. B. paskirta laisvės atėmimas 4 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 26 d. apie 18.45 val., Šiauliuose, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, atimdamas galimybę nukentėjusiajai A. D. priešintis – iš nugaros pusės užimdamas rankomis jai akis bei grasindamas žodžiais: „nešauk, nes bus blogai“, pagrobė svetimą, nukentėjusiajai A. D. priklausantį, turtą – rankinę, 100 Lt vertės, kurioje buvo du mobiliojo ryšio telefonai: „Samsung (duomenys neskelbtini) 200 Lt vertės su Tele2 pildyk SIM kortele 10 Lt vertės ir „Sony Ericsson W395“ 300 Lt vertės su Tele2 Pildyk SIM kortele 10 Lt vertės, bei įvairi parfumerija 50 Lt vertės, piniginė 30 Lt vertės su pinigais – 30 Lt, iš viso pagrobė svetimą, 790 Lt vertės turtą.

Be to, S. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 3 d. apie 13.30 val., take prie stadiono, esančio (duomenys neskelbtini), apie 150 metrų nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, atimdamas galimybę nukentėjusiajai R. N. priešintis – apkabindamas jos kaklą ranka ir grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą, sakydamas žodžius „nešauk, nes papjausiu“, po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vesdamas nukentėjusiąją R. N. iki greta esančio stadiono tinklinės metalinės tvoros, liepdamas jai atsitūpti ir reikalaudamas atiduoti telefoną ir pinigus, pagrobė svetimą V. N. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6070“ 699 Lt vertės, bei R. N. priklausančius 20 litų, viso pagrobė svetimo turto už 719 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Kadangi nuteistasis savo apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl nuteistajam S. B. paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, nuteistasis S. B. nurodo, kad jis duodamas pirmuosius parodymus prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir padėjo atskleisti prieš R. N. padarytą nusikaltimą.

Atsakant į minėtą skundo argumentą, pažymima, kad įstatymų leidėjas, konstruodamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nurodė dvi galimų pozityvių kaltininko veiksmų alternatyvas – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2009).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nors nuteistasis S. B. ikiteisminio tyrimo metu per pirmąją apklausą prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją A. D., taip pat nurodė, kad pagrobė ir dar vienai merginai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną bei pinigus (1 t. 161-162 b. l.), kitų apklausų, atliktų ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio jos nagrinėjimo metu, S. B. savo kaltės nebepripažino, teigė, kad jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė kitas asmuo (2 t. 7-8, 34, 38-39, 155-157 b. l., 3 t. 14 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas neturėjo pagrindo pripažinti ir pagrįstai nepripažino S. B. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis jo prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdaus gailėjimosi bei padėjimo išaiškinti šias veikas.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. B. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos BK 54 straipsnyje, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais BK 56 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad du nusikaltimus, priskiriamus apysunkių nusikaltimų kategorijai, S. B. padarė būdamas anksčiau ne kartą teistas, neišnykus teistumui (2 t. 43-49 b. l.), praėjus trumpam laiko tarpui po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, yra laikomas recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme, o recidyvistui pagal BK 56 straipsnio nuostatas paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad S. B. yra ne kartą baustas administracine tvarka (2 t. 62-63, 64-65 b. l.), nedirba, nėra registruotas darbo biržoje (2 t. 66, 67 b. l.). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus S. B. už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui bausmės paskirtos BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose, yra artimos šios bausmės vidurkiui, taigi, nėra aiškiai per griežtos. Už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nors ankstesniais teismų nuosprendžiais pripažinus S. B. kaltu už nusikalstamų veikų padarymą, pastarojo atžvilgiu buvo taikyti jo teisinę padėtį lengvinantys institutai – ne kartą taikytas 2000 m. balandžio 11 d. įstatymas „Dėl amnestijos“, taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, kas rodo susiformavusias pastarojo antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota ir atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Apelianto skundo argumento, kad jis negali bausmės atlikti pataisos namuose, nes visuose pataisos namuose turi priešų ir dėl to jo gyvybei gali grėsti pavojus, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šį argumentą kolegija atmeta kaip deklaratyvų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atmesti nuteistojo S. B. apeliacinį skundą.