- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-28
- Bylos Nr.
- I-4306-406/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. Z. (V. Z.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. liepos 20 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to dalį ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir išvykstant iš jos į vieną patalpą buvo talpinami po 15 ir daugiau žmonių, kur tekdavo išbūti po kelias valandas iki tol kol nuvesdavo į kamerą. Pažymėjo, kad tokiose laikino sulaikymo kamerose nebūdavo pakankamai sėdimų vietų, todėl tekdavo stovėti, be to rūkantys nuteistieji rūkė ir taip vertė jį, kaip nerūkantį asmenį, kvėpuoti tabako dūmais, o patalpose ventiliacijos nebuvo. Teigė, kad kamerose buvo drėgna, ant sienų matėsi pelėsis, apšvietimas buvo netinkamas, nebuvo karšto vandens, po etapo nesuteikė galimybės nusiprausti bei nevedė pasivaikščioti į lauką. Kamerose nebuvo kėdžių, veidrodžio, nebuvo atskiros tualeto kabinos, todėl gamtinius reikalus teko atlikti kitų asmenų akivaizdoje, taipogi nebuvo užuolaidų, patalynė ir čiužiniai buvo išduodami nešvarūs, langai taip pat buvo nešvarūs, o patiems nusivalyti nebuvo galimybės. Pareiškėjo nuomone, gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį, t.y. nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. liepos 20 d., buvo nežmoniškos, kas akivaizdžiai pažeidė galiojančius teisės aktus. Gyvendamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių suvaržymą, sveikatos pablogėjimą. Laikymo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, žiaurioms ir reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 600 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (b.l. 9-13) su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodė, kad Ligoninės patalpos yra remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ar neatitikimai šalinami minimaliausiais terminais. Pažymėjo, kad palatos ir kamerų tipo palatos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Be to, vykdant bausmę nebuvo siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nurodė, kad pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Paminėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama nuostata (2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527-12), kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme) bei atkreipė teismo dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, praėjus trims metams nuo tariamai atsiradusios ir/ar patirtos žalos. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. liepos 20 d.
Atsakovas atkreipė teismo dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, praėjus trims metams nuo tariamai atsiradusios ir/ar patirtos žalos (b.l. 13). Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo išdėstytą poziciją laiko, kad atsakovas prašo teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso (toliau – CK) normos. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip minėta, pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas LAVL netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. liepos 20 d. (b.l. 5). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo LAVL pradžios, t.y. kaip nurodo pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 8 d. (bylos duomenimis pareiškėjas į LAVL atvyko 2013 m. liepos 11 d. (b.l. 9)), tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 21 d. (b.l. 8).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų LAVL trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo LAVL, prašymas tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.