Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2.1.1. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas: nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama, tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra prigimtinė žmogaus teisė, teisės doktrinoje yra išskiriamas šios teisės reikšmingumas demokratinėje visuomenėje.

2.1.2. Pareiškėjas nurodo, kad Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.1 punktu buvo nustatytas sumažintas nuteistųjų, esančių laisvės atėmimo vietose, leidžiamų turėti daiktų bendras svoris nuo 50 kg iki 30 kg, numatant išimtį asmenims nuteistiems kalėti iki gyvos galvos, pastariesiems leidžiama turėti 50 kg būtiniausių reikmenų, ir kitų daiktų. Tuo pačiu įsakymo punktu buvo nustatyta daiktų, viršijančių leidžiamų turėti daiktų bendrą svorį, paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarka, kuri, pareiškėjo manymu, pažeidžia asmens nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą LR Konstitucijoje. Minimo įsakymo 1.1 punkte numatyta tokia daiktų, viršijančių leidžiamų turėti daiktų bendrą svorį, paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarka: „Maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, paimami. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami. Kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu - kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi reikmenys ir daiktai, išskyrus reikmenis, daiktus, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais reikmenimis ir daiktais turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Pataisos įstaigos sandėlyje saugomų nuteistojo daiktų ir reikmenų bendroji masė neturi viršyti 20 kilogramų. Jei pataisos įstaigos sandėlyje saugomų nuteistojo daiktų ir reikmenų bendroji masė viršija 20 kilogramų, pataisos įstaigos administracija pasiūlo nuteistajam per tris mėnesius nustatytą masę viršijančius daiktus ir (ar) reikmenis perduoti artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu - kitam asmeniui. Jei nuteistasis per tris mėnesius nenurodo asmens, kuriam turi būti perduoti pataisos įstaigos sandėlyje saugomi ir leidžiama bendrąją mase viršijantys daiktai ir (ar) reikmenys, arba nuteistojo nurodytas asmuo per ši terminą jų nepasiima, nurodyti daiktai ir (ar) reikmenys sunaikinami“.

2.1.3. To paties įsakymo 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1 punkte nurodytų taisyklių 18 priede nenurodyti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kuriuos iki šio įsakymo įsigaliojimo nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, iš nuteistųjų paimami iki 2018 m. lapkričio 15 d. Paimti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai sunaikinami, saugomi arba perduodami šio įsakymo 1 punkte nurodytu taisyklių 57 punkte nustatyta tvarka. Iš aukščiau išdėstyto pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto dalies dėl daiktų paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo matyti, kad susidarius situacijai, kai nuteistasis yra vienišas, t. y. neturi artimųjų, draugų, giminaičių ar kitų asmenų, kurie galėtų pasiimti jo asmeninius daiktus viršijančius naujai nustatytą leidžiamą turėti daiktų bendrą svorį, tokie daiktai nepriklausomai nuo jų materialinės vertės yra sunaikinami.

2.1.4. Pareiškėjas nurodo, kad asmens teisė į nuosavybę, gali būti ribojama tik įstatymu, tik laikantis konstitucinio proporcingumo principo. Teisė riboti asmens teisę į nuosavybę negali būti deleguota poįstatyminius teisės aktus priimančiai institucijai, teisingumo ministro nustatyta tvarka, naikinant nuteistiesiems priklausančius, materialinę vertę turinčius, daiktus yra nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Pareiškėjas mano, kad daiktų paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarkos taikymas tiesiogiai pažeidžia LR Konstitucijoje numatytą pareiškėjo teisę į nuosavybės neliečiamumą.

3. Dėl teisės nebūti kankinamam

3.1. Draudimas kankinti asmenį, žiauriai, nežmoniškai su juo elgtis įtvirtintas Bausmių vykdymo kodekse, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra daug kartų pripažinęs, kad Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai uždraudžia kankinimą arba nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, nepriklausomai nuo aplinkybių ir nukentėjusiojo elgesio (žr. Labita v. Raly [GC], Nr. 26772/95, 2000-06-04, § 119, ECHR 2000-IV). EŽTT nuosekliai pabrėžia, kad valstybė įpareigota užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Žr. Kudla v. Poland, Nr. 30210/96, 2000-10-26, §§ 93-94, ECHR 2000-XI). Absoliuti žmogaus teisė nebūti kankinamam ar, kad su juo būtų žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas, yra numatyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje. Pareiškėjas nurodo, kad kankinimo sampratą yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „tai – tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną ar sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.“ Be to, pareiškėjas nurodo, kad įgyvendinant šios EŽTK ir LR Konstitucijoje įtvirtintos absoliučios žmogaus teisės apsaugą Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Be to, LR Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnis numato, kad terminuotą laisvės atėmimo bausmę ir/ar laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos atliekantiems nuteistiesiems turi būti suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė, nuteistieji taip pat gali naudotis savo nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja.

3.2. Pareiškėjas mano, kad įsakymo 1.5 punktu yra nustatyta nuteistųjų laikymo kamerų tipo patalpose tvarka, kuria yra akivaizdžiai nustatomos žiaurios, žmogaus orumą žeminančios bausmės. Įsakymo 1.5 punktas numato, kad „Nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė i kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą“.

3.3. Pareiškėjas atkreipia teismo dėmesį, kad aktyvumo laikui (15 valandų per parą) yra paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies yra sudaroma situacija, kuriai esant, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, kiekvienos pataisos įstaigos direktoriaus patvirtinta darbotvarkė leidžia nuteistajam 4 kartus laisvalaikio laiką, kuriuo jis pats renkasi kuo užsiimti. Tokią teisę nuteistajam užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 26 straipsniai, o įsigaliojus įsakymui nuteistasis dienos metu priverstas stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 142 str. 1 d. 4 p. už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimu pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamas perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki 15 parų, o pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą – nuo 15 parų iki 6 mėnesių. Pareiškėjas, nurodydamas teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad šiuo metu susidaro situacija, jog asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje ir pažeidęs bausmės atlikimo rėžimo reikalavimus, gali būti baudžiamas iki 6 mėnesių truksiančia žiauria, žmogaus orumą žeminančia bausme, kadangi nuteistajam, patalpintam į kameros tipo patalpas, yra leidžiama išeiti iš kameros tik 1 valandą per dieną, o likusias 23 valandas asmuo būna laikomas kameroje, kurioje 15 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti ant medinio pagrindo, prigulti ir pailsėti ir jam atimama bet kokia teisė pasirinkti.

3.4. Pareiškėjas pažymi, kad net gydytojui rekomendavus, nuteistajam perkeltam į kamerų tipo patalpas, būtinybę turėti sąlygas poilsiui, nėra sudaroma galimybė dienos metu turėti patalynę, t. y. bent minkštą patalynės dalį (čiužinį, pagalvę), tokiu būdu suvaržant nuteistojo galimybę ilsėtis, atsigulti, atsisėsti ant minkšto paviršiaus.

3.5. Pareiškėjui kyla abejonių dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, nes nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higieniniai reikalavimai. Pareiškėjui akivaizdu, kad vienoje patalpoje laikoma skirtingų nuteistųjų patalynė gali papildomai pažeisti pareiškėjo teisę į minimalias higienos normas. Pareiškėjas nurodo, kad laisvės atėmimo vietose, vykdant kratą dėl nuteistųjų asmenų psichotropinių medžiagų turėjimo, patalpose suradus psichotropinių medžiagų, vyksta tyrimas siekiant nustatyti, kam tos psichotropinės medžiagos priklauso. Tokiu atveju yra imama žmogaus DNR būtent nuo patalynės, todėl, esant tokiai situacijai, kai patalynės yra sudedamos ir laikomos vienoje patalpoje kyla grėsmė, kad psichotropinių medžiagą likučiai atsiras ant kito asmens patalynės, tas pats ir dėl ligų. Pareiškėjas nurodo, kad toks reglamentavimas yra pasenęs, neaktualus, nesuderinamas su tarptautiniais teisės ir aktais ir Lietuvos Respublikos Konstitucija.

3.6. Viešojoje erdvėje Lietuvos Respublikos teisingumo ministras nurodo, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, tai grindžia siekiu skatinti nuteistuosius laisvu laiku dienos metu ne miegoti pietų miego, o užsiimti savišvieta, dalyvauti konsultacijose, žaisti loginius žaidimus, tačiau kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems užimtumas nėra organizuojamas, jiems neleidžiama dalyvauti bendruose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse. Todėl galima daryti išvadą, kad toks teisinis reglamentavimas, kuriuo vadovaujantis yra apribojama nuteistojo teisė ilsėtis, yra nepagrįstas jokių objektyvių valstybės tikslų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės atlikimu, buvimu. Toks teisinis reglamentavimas sukelia pareiškėjui tokias pasekmes, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nėra adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Nuteistasis yra išsigandęs, kad už menkiausią bausmės atlikimo rėžimą jis gali būti patalpintas į kamerų tipo patalpas, kuriose su juo bus žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, žeminamas jo orumas. Akivaizdu, kad Įsakymo 1.5 punktu pakeisto nuteistųjų rėžimo kamerų tipo patalpose vykdymas, pažeidžia pareiškėjo teisę nebūti kankinamam, ar, kad su nuteistuoju nebūtų žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.

3.7. Pareiškėjas nurodo, kad įsakymo 18 priedo 4.12 punkte „patalynės“ sąvoka apibrėžta tik kaip minkštojo inventoriaus užvalkalai, gulimosios dangos, o čiužinys ir pagalvė į pateiktą „patalynės“ sąvoką neįtraukiami. Lietuvių kalbos žodyne „patalynės“ reikšmė apibrėžiama kaip: „visos lovos paklojimas (paklodė, antklodė, priegalvis, patalai), gulimoji danga – čiužinys, nėra įskaitytinas į žodžio „patalynė“ reikšmę. Pareiškėjas nurodo, kad skirtinguose teisės aktuose - įsakyme ir Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ žodis „patalynė“ turi dvi reikšmes, vienu atveju, kai apibrėžiama nuteistojo teisė į asmeninių daiktų svorį - miegamoji danga čiužinys ir pagalvė neįskaitytina, o nuteistiesiems atliekantiems bausmę kamerinio tipo patalpose - „patalynė“ apima ir gulimąjį inventorių atskirai nuo užvalkalų. Pareiškėjui yra akivaizdu, kad skundžiamo įsakymo 1.5 punktu pakeisto nuteistųjų rėžimo kamerų tipo patalpose vykdymas, pažeidžia pareiškėjo teisę nebūti kankinamam, ar, kad su nuteistuoju nebūtų žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.

4. Dėl teisės rūpintis savo sveikata ir sveikai maitintis pažeidimo

4.1. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucijos 53 straipsnis numato, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Europos tarybos Ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006) 22.1 punkte numatyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir darbo pobūdį (jeigu nuteistasis dirba). Rekomendacijų 31.5 punkte numatyta, kad kaliniai, turi turėti galimybę nusipirkti ar kitaip įsigyti prekių, ne didesnėmis kainomis, nei kad yra laisvėje, o 39 punkte, kad laisvės atėmimo vietų valdžia, turi rūpintis visų kalinių sveikata.

4.2. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo esminiai pakeitimai: (1) apribotas leidžiamų įsigyti ir turėti vaisių ir daržovių kiekis, nustatytas 2 kilogramų apribojimas. Pažymėtina, kad į minimus 2 kilogramus leidžiamo svorio yra įskaitomi ir vaisiai, ir daržovės; (2) apribotas leidžiamų įsigyti duonos gaminių, pieno produktų, termiškai apdorotų mėsos gaminių, žuvies, chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, džiovintų vaisių, riešutų, aliejaus, margarino, arbatos, kavos, kakavos, sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens, prieskonių, sintetinių saldiklių, sausų dribsnių, sausos sriubos, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio, kruopų, makaronų (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) pakuočių dydį iki 500 ml/g. gamintojo pakuotėse; (3) uždrausti 2 punkte nurodyti produktai metalinėse ir/ar stiklinėse pakuotėse (konservai, marinuoti produktai ir kt.); (4) uždrausti visų rūšių maisto papildai ir vitaminai; (5) apribota leidžiamo įsigyti ir turėti pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų pakuočių talpa – leidžiama ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus metalines ir stiklines pakuotes); (6) apribota leidžiamų įsigyti gydytojo rekomenduotų vaistinių preparatų taros talpa - leidžiama ne didesnė nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotės ir tik nuteistiesiems, gavusiems rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą; (7) uždrausta turėti treniruotėms ir sportui skirtas pirštines.

4.3. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, t. y.: 1) trijų bazinių socialinių išmokų dydžio – paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems; 2) keturių bazinių socialinių išmokų dydžio – lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir dirbantiems nuteistiesiems; 3) dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio – drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems, o tai reiškia, kad nuteistieji asmenys turi apribojimus piniginėms sumoms, skirtoms maistui įsigyti, todėl turi turėti galimybę laisvai pasirinkti ne tik maisto prekes, kurias gali įsigyti, bet ir teisę pasirinkti pigesnes prekes ir jų rūšį pagal savo poreikį. Pareiškėjo manymu, kad įsakymu yra apribojama pareiškėjo pasirinkimo teisė.

4.4. Pareiškėjas nurodo, kad Įsakymo Taisyklių 18 priedo 1.1 p. nustato, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ne daugiau kaip 2 kg vaisių, daržovių, ir kad neapibrėžtas laikotarpis, kuriam turi būti skiriamas toks bendras kiekis vaisių ir daržovių. Pažymi, kad vaisius ir daržoves perka tik kartą į savaitę ir toks daržovių leistino kiekio nustatymas yra nuteistųjų galimybės rūpintis savo sveikata apribojimas, nesusijęs su bausmių vykdymo sistemos problemomis.

4.5. Įsakymo 18 priedo 1.12 punktu draudžiama įsigyti maisto produktų stiklinėje arba metalinėje taroje. Didžioji maisto dalis dažniausia būna būtent tokiose tarose, todėl taip apribojama pareiškėjo teisė pirkti kitokioje taroje esančius produktus ir tokios teisės normos atsiradimas negali būti grindžiamas saugios aplinkos užtikrinimu ir traktuotinas konstitucinės teisės pažeidimu.

4.6. Pareiškėjas nurodo, kad įsakymo 1.4-1.5 punktai, nustatantys nuteistųjų teisę įsigyti tik termiškai apdorotus, mėsos ir žuvies produktus pažeidžia pareiškėjo teisę rinktis maisto produktus. Pareiškėjas teigia nesuprantantis, kodėl jam apribota teisė rinktis iš virtų, keptų ar troškintų mėsos ar žuvies produktų.

4.7. Įsakymo 1.15 suteikiama teisė turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus, tačiau negalima turėti maisto papildų, kurie yra priskirtini koncentruoto maistinių ar kitų medžiagų turinčių mitybinį ar fiziologinį poveikį šaltiniui. Nurodo, kad siūlomo maisto davinio vertė yra 2423 kcal, ir to užtenka tik gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Maisto papildų (baltyminių kokteilių, amino rūgščių, įvairių vitaminų ir kt.) uždraudimas neužtikrina nuteistųjų laisvės į sportą, bei fizinį aktyvumą, kuris proteguojamas kaip vienas svarbiausių užsiėmimų, padedantis nuteistiesiems palaikyti ne tik gerą fizinę, bet ir psichinę būklę, todėl tokio pobūdžio apribojimas grubiai ir negrįžtamai kenkia asmens sveikatai.

4.8. Pareiškėjas nurodo, kad įsakymu nustatoma apibrėžtas gamintojo pakuotės dydis ir vaistų tara, grindžiant, kad minėtus preparatus turėti galima tik gydytojui rekomendavus. Pareiškėjo manymu, nustatyti reikalavimai akivaizdžiai prieštarauja protingumo principams, nes yra neracionalu ir nelogiška nustatyti medicininės pakuotės dydį, kurį paskiria gydytojas, nes šiuo atveju ribojimai yra nustatomi gydančio specialisto. Vaistų kiekis, jų vartojimo dydis yra priklausomas nuo diagnozuotos ligos, jos rūšies ir sunkumo, o nustatytas vaistų kiekio-turėjimas, jų trūkumas, gali sutrikdyti sveikatą negrįžtamai. Be to, tam tikri vaistai yra laikomi tik stiklinėse tarose, todėl jų draudimas, atima teisę turėti reikalingus vaistus. Visų rūšių vaistinių preparatų turėjimas yra galimas tik gydytojui rekomendavus ir gavus rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, todėl jų kiekio dydžio nustatymas yra perteklinis ribojimas, trukdymas gydytojui tinkamai atlikti savo pareigą ir galimai žalojantis paciento sveikatą.

5. Dėl būtinybės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kiek tai susiję su šia byla

5.1. Pareiškėjas reiškia skundą dėl viešojo administravimo subjekto veikimo, sukėlusio pareiškėjo žmogaus teisių pažeidimą, todėl, remiantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje, 113 straipsnio 1 dalyje, nurodytomis ABTĮ normomis, pareiškėjas turi teisę prašyti administracinio teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto, t. y. įsakymo, teisėtumo ištyrimo, kiek tai susiję su šia byla.

5.2. Pareiškėjas nurodo, kad norminiai administraciniai aktai, priimami centrinių viešojo administravimo subjektų privalo atitikti viešojo administravimo įstatyme nurodytų įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, o priimti norminiai administraciniai aktai neatitinkantys šių principų turi būti pripažįstami netekusiais galios.

6. Pareiškėjas, grįsdamas skundą dėl neturtinės žalos priteisimo, remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

1. Dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

1.1. Atsakovė paaiškina, kad norminių administracinių aktų patikrinimas, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 str. 1 dalies 2 punktu, priskirtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai.

1.2. ABTĮ 113 straipsnio 2 dalis įpareigoja pareiškėją prašymą ištirti norminį administracinį aktą pagrįsti aiškiai ir konkrečiai suformuluotais teisiniais argumentais. Tokios pozicijos laikosi ir vienodą teisės taikymo praktiką formuojantis vyriausiasis administracinis teismas, pažymėdamas, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties Įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui.

1.3. Skunde teismui pareiškėjas nurodė įvairius teisės aktų straipsnius (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Bausmių Vykdymo kodekso 173 straipsnis), kuriems neva prieštarauja įsakymo nuostatos, taip pat abstrakčiai nurodė, jog įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims. Atsakovas pabrėžė, kad nesant tinkamai suformuluotų pareiškėjo teiginių dėl įsakymo neatitikimo įvairiems teisės aktams, negali pateikti pagrįstų atsikirtimų į pareiškėjo motyvus dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

1.5. Atsakovė atsiliepime akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Nurodo, kad pareiškėjas skunde teismui nurodo tik apie galimus pažeidimus, kurie, galbūt, padaryti vykdant teisingumo ministro įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktus. Tačiau pareiškėjo teisių į ateitį gynimo ABTĮ nenumato. Todėl atsakovės manymu, šiuo atveju nėra pagrindo inicijuoti teisingumo ministro Įsakymo 1.1,1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo tyrimo, nes tai nėra susiję su nagrinėjama individualia byla.

1.6. Atsakovė pabrėžia, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3:b-529/2013; 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-605- 492/2018). Atsakovė nurodo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus.

2. Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213

2.2. Atsakovė nurodo, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme. Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktų negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimai). Įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminėse teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai).

2.3. Bausmių vykdymo kodekso (toliau ir – BVK) 2 straipsnis numato, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės institucijos turi teisę ir pareigą priimti teisės aktus, nustatančius Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.

2.4. BVK 112 straipsnis nustato pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, šio straipsnio 1 dalis nurodo, kad režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. To paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai yra šie: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Pagal šio straipsnio 3- 6 dalis laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji dėvi savo arba pataisos įstaigos išduotus drabužius. Nuteistiesiems daroma krata. Nuteistojo asmens kratą daro tos pačios lyties pareigūnai; nuteistiesiems, išskyrus BVK 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami; nuteistiesiems leidžiama ne už grynuosius pinigus, išskyrus BVK 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, apsipirkti pataisos įstaigų parduotuvėse, gauti pasimatymus, pašto ir perduodamus siuntinius, smulkiuosius paketus, gauti ir siųsti pinigines perlaidas, susirašinėti, skambinti telefonu, pasivaikščioti; nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktu bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taigi, BVK 112 straipsnyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą ir daiktų bendrą masę nustato Pataisos Įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsakovė daro išvadą, kad teisingumo ministras turi visus įgalinimus spręsti dėl tokių taisyklių nustatymo ir pakeitimo.

2.5. Įsakymo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas), kuris sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims.

2.6. Atsakovė pabrėžia, kad visiems nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Todėl papildomų produktų pareiškėjas gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje (LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-306- 442/2018). Pažymi, kad į Sąrašą sąmoningai nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai (pavyzdžiui, cukrus, medus, uogienės, džemai, karameliniai saldainiai ir pan.). Vidaus tvarkos besilaikantiems nuteistiesiems (suimtiesiems) pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, kadangi jiems apsiperkant ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, pastarieji turi galimybę įsigyti pakankamą kiekį jų papildomiems poreikiams tenkinti reikalingų maisto produktų, vaisių ir daržovių.

2.7. Atsakovė paaiškina, kad didelio tūrio taroje sufasuoti maisto produktai užimdavo daugiau vietos, buvo lėčiau vartojami, todėl egzistavo didesnė rizika (nesant tinkamų laikymo sąlygų), kad dar nesuvartoti jie taps nebetinkamais vartoti. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, visų pirma, padidina pačių nuteistųjų (ir įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą, kadangi ženkliai sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius. Be to, įkalinimo įstaigų parduotuvės privalo užtikrinti į kitokią tarą sufasuotų maisto produktų pasiūlą nuteistiesiems (suimtiesiems).

2.8. Visus reikiamus ir asmeniui būtinus preparatus ir vaistus gali skirti gydytojas, tuo atveju jeigu tokie preparatai ir (ar) vaistai pareiškėjui būtų paskirti, įkalinimo įstaiga užtikrintų, kad pareiškėjas juos gautų. Tačiau pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad jam paskirti vaistai ar vitaminai tokioje pakuotėje, kurios pareiškėjas negali gauti.

2.9. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenį. atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Atsižvelgdama į tai, kad sąrašu nebuvo uždrausta įsigyti vaisių, daržovių, kitų maisto produktų, kurie ribojami tik pakuotės talpa bei gydytojo skiriamų preparatų, atsakovė daro išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, kad yra pagrindas inicijuoti teisingumo ministro įsakymo 1.12 punkto teisėtumo tyrimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

3. Kalėjimų departamentas vykdo suimtųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį turi pateikti Teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir, nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis. Sudarant Sąrašą, buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, t. y. nuteistiesiems neleidžiama naudotis daiktais, kuriuos galima lengvai pritaikyti duriamiesiems ar pjaunamiesiems įrankiams pasigaminti (metaliniai, stikliniai ar keramikiniai indai, stalo įrankiai ir pan.), tačiau įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai.

4. Dėl turtinės žalos atlyginimo

Atsakovė nesutinka, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Nurodo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.