- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-847/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Mentora“, Ko, J. R. M.
- Kategorijos
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus bei atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3328-619/2013 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl 108 400 Lt žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Mentora“ ir Ko, J. R. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 108 400 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2006 m. sausio 9 d. J. R. M., vairuodamas UAB „Mentora“ ir Ko priklausantį automobilį Mercedes Benz 310, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 172 punktų reikalavimus, susidūrė su A. N. vairuojamu automobiliu Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Autoįvykio metu žuvo A. N.. Širvintų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-94/2006 J. R. M. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. R. J. M. vairuojamos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė apdrausta pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPSVCAPDĮ) pas atsakovą. A. N. žuvus, šis nelaimingas atsitikimas buvo pripažintas draudiminiu įvykiu ir vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 27 straipsniu ieškovo 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 6-18-575 žuvusiojo sutuoktinei T. N. paskirta 108 400 Lt vienkartinė draudimo išmoka. Atsakovas šios išmokos neatlygino. Nurodė, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes reikalavimui yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškovas ieškinį grindė LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsniu, 18 straipsnio 1 dalimi, NADPLSDĮ 31 straipsniu, CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, TPSVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovui 8542,82 Lt žalos atlyginimo bei 256 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas, priteisė trečiajam asmeniui UAB „Mentora“ ir Ko išlaidas advokato pagalbai apmokėti: iš ieškovo – 3460 Lt, iš atsakovo – 340 Lt. Teismas pažymėjo, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos yra skirtos kompensuoti negautoms pajamoms, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti išanalizuota, ar jų pakanka kompensuoti šeimos narių/nukentėjusio asmens pajamas, kurias jie galėjo gauti, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas/miręs apdraustasis. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad prieš draudiminį įvykį žuvusiojo A. N. draudžiamosios pajamos už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. sudarė 65,25 Lt/mėn., A. N. buvo mokama senatvės pensija nuo 2005 m. spalio 1 d., kuri sudarė 523,91 Lt/mėn. T. N. laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 9 d. turėjo 646,93 Lt draudžiamųjų pajamų. Teismas sprendė, kad T. N. negauta pajamų dalis sudaro 294,58 Lt/mėn., todėl jos negautos pajamos yra 8542,82 Lt (294,58 Lt x 29 mėn.). Teismas atmetė argumentus, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas (TPVCAPDĮ 16 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2013).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo 108 400 Lt žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, priteisdamas tik dalį reikalavimo, pažeidė CK 6.249 straipsnį bei NADPLSDĮ 2 straipsnio nuostatas. Valstybinio socialinio draudimo paskirtis yra asmens negautų pajamų kompensavimas, o pačių negautų pajamų apskaičiavimo tvarka, formulės yra nustatytos NADPLSDĮ. Todėl ieškovo išmokėta vienkartinė draudimo išmoka yra laikytina turtine žala, skirta kompensuoti negautas pajamas, kurią ieškovas turi susigrąžinti iš žalą padariusio asmens.
2. Teismas neatsižvelgė į nustatytą žalos sampratą ir jos nustatymo tvarką. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra įtvirtintas žalos įvertinimo principas, nustatantis, kad teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Todėl teismas nepagrįstai atlygintiną žalą skaičiavo tik už 29 mėnesius, tuo pažeisdamas visišką žalos atlyginimo principą bei CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus principus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Teismas neatsižvelgė į T. N. tenkančias išlaidas ir nepagrįstai nevertino, ar jai buvo reikalingas išlaikymas. Byloje nėra duomenų, kaip sutuoktiniai N. skirstė pajamas tarpusavyje.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog teisę į žalos atlyginimą turi tik asmenys, reikalingi išlaikymo. T. N. pati turėjo pajamų, kurios buvo ne mažesnės, nei sutuoktinio, todėl jai nebuvo reikalingas išlaikymas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad T. N. dėl sutuoktinio mirties neteko 294,58 Lt kasmėnesinių pajamų. Duomenų, kad T. N. pusę savo gaunamų pajamų atiduodavo sutuoktinei, byloje nėra.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovas nepagrįstai vadovaujasi CK 6.284 straipsnio 4 dalimi, nes šis straipsnis taikomas tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu.
2. Vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių darbinės veiklos, pensijos, yra pripažįstamos bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, jog nėra duomenų, kad sutuoktinis atiduodavo T. N. pusę savo pajamų.
3. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad T. N. po sutuoktinio mirties nepatyrė žalos. Ji visam laikui neteko sutuoktinio pajamų, todėl teismas teisingai nustatė, kad per mėnesį ji neteko 194,58 Lt sutuoktinio pajamų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje sprendžiamas ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios vienkartinę draudimo išmoką žuvusiojo eismo įvykyje šeimos nariams, regresinio reikalavimo apimties.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. sausio 9 d. autoįvykyje žuvusio A. N. sutuoktinei T. N. ieškovas 2006 m. spalio 25 d. sprendimu paskyrė ir išmokėjo 108 400 Lt vienkartinę draudimo išmoką. Remdamasis valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsniu, 18 straipsnio 1 dalimi, NADPLSDĮ 31 straipsniu, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalimi, ieškovas prašo išmokėtą sumą priteisti iš žalą padariusio asmens draudiko – atsakovo.
Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau teismui šį prašymą atmetus, atsakovas šios teismo sprendimo dalies neskundė, todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento išsamiau nepasisako. Taip pat byloje nėra ginčo dėl išmokėtos vienkartinės išmokos pagrįstumo, dydžio, todėl tai taip pat neanalizuotina.
Byloje svarbus klausimas – kokią paskirtį atlieka vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas ir ar dėl jos atsakingas padaręs žalą asmuo (jo draudikas).
NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kaip apskaičiuojama ir kam išmokama vienkartinė draudimo išmoka – ji yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį ir lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Taigi, pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį mokama vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t.y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei nuo mirusiojo gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, ji pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 2 dalį mokama ir ją gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPDĮ, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad ji atlieka tokio pobūdžio - žalos negautų pajamų forma atlyginimo - funkciją.
Konstitucinis Teismas savo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Taigi, pagal minėtą išaiškinimą socialinio draudimo įstaigos (nagrinėjamu atveju – ieškovas) gali reikalauti tos išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies, kuria atlyginama (dengiama) turtinė žala, padaryta apdraustajam (apdraustajam žuvus - jo šeimos nariams): jei padaryta turtinė žala viršija ar yra lygi išmokėtoms draudimo išmokoms, tokiu atveju socialinio draudimo įstaigos turėtų teisę reikalauti visų draudimo išmokų iš atsakingo už žalos kilimą asmens (jo draudiko), jei turtinė žala padaryta mažesnė už draudimo išmokas – atitinkamos draudimo išmokos dalies.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žuvusiojo sutuoktinei T. N. ieškovas išmokėjo 108 400 Lt vienkartinę draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas teisės normų nuostatas ir faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad visos išmokos visa apimtimi negalima laikyti nukentėjusiajam padaryta žala, tokių įrodymų į bylą nepateikė ir ieškovas.
Bylos duomenimis, žuvusysis buvo pensijinio amžiaus (apie 66 m.), jam buvo mokama senatvės pensija po 523,91 Lt į mėnesį (t. 1, b. l. 222), o jo sutuoktinė T. N. turėjo 649,93 Lt draudžiamųjų pajamų (t. 1, b. l. 220). Todėl teismas pagrįstai laikė, kad sutuoktinė neteko pusės – 294,58 Lt žuvusiojo pajamų. Praktiškai neįmanoma nustatyti ar galiojančiomis teisės normomis pagrįsti, kiek asmuo dar būtų gyvenęs (ir gavęs pajamų), jeigu nebūtų žuvęs. Visi argumentai būtų tik prielaidos, kuriomis teismo sprendimo pagrįsti negalima. Todėl nepagrįstu laikytinas apelianto (ieškovo) argumentas, kad teismas neteisingai žala laikė negautas pajamas tik už 29 mėnesius (iki ieškinio pareiškimo). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas galėtų padaryti kitokią išvadą apie nukentėjusiojo patirtą (ar ateityje patirtiną) žalą. Pagal žuvusiojo iki mirties gautų pajamų dydį tam, kad būtų sukaupta tokia suma, kuri atitiktų išmokėtą vienkartinę išmoką, turėtų praeiti apie 30 metų, kas iš esmės neįmanoma jau vien įvertinus žuvusiojo amžių.
Taigi, apibendrinus darytina išvada, kad vienkartinę draudimo išmoką ne visais atvejais galima laikyti prarastų pajamų (ar kitokios žalos) kompensacija – tam tikrais atvejais ši išmoka gali kompensuoti žalą, tačiau, kita vertus, ji (jos dalis) gali reikšti valstybės socialinės politikos realizavimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad, nors NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe prarastas pajamas, ir nustatyta tam tikra metodika vienkartinės laidojimo pašalpos (taip anksčiau įstatyme buvo įvardijama aptariama vienkartinė draudimo išmoka) dydžiui apskaičiuoti, tai nepaneigia šio valstybės socialinę politiką įgyvendinančio įstatymo specifinio statuso ir paskirties, lemiančių išvadą, kad sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi būti vadovaujamasi ne NADPLSDĮ, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K03-338/2013).
Be to, pažymėtina, kad pagal TPVCAPDĮ nuostatas, jeigu žalos tiesiogiai reikalautų nukentėjęs asmuo, jis galėtų reikalauti tik realiai patirtos ir įrodymais pagrįstos žalos, todėl ieškovo reikalavimo teisė taip pat negali būti didesnė (CK 6.113 str.).
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, išmokėjęs vienkartinę draudimo išmoką, turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) tiek, kiek draudimo išmoka nustatyta realios žalos.
Dėl AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinio skundo
Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai laikė, jog T. N. dėl sutuoktinio žūties neteko 294,54 Lt pajamų, nes jos kasmėnesinės pajamos viršijo sutuoktinio pajamas ir ji nebuvo jo išlaikytinė.
Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Kaip minėta, vienkartinę draudimo išmoką, kuri yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dieną, pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautos pajamų pavidalu atlyginimą, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai). Be to, į išmokėtą vienkartinę išmoką galėtų būti įskaitoma ne tik negautų pajamų žala, bet ir kita nukentėjusiojo patirta žala (pavyzdžiui, laidojimo, sugadinto turto remonto išlaidos ir pan.), tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti tokią žalą susigrąžinti iš atsakingo už žalą asmens draudiko (CK 6.290 str.).
Todėl iš minėtų teisės normų sisteminės analizės teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju žalos, kuri įskaitoma į vienkartinę draudimo išmoką, atlyginimas nėra siejamas su asmens išlaikymo būtinybe (CK 6.284 str.). Šiuo atveju, žala suprantama, kaip asmens turto netekimas ar jo negautos pajamos (CK 6.249 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad likusi gyva sutuoktinė, nepaisant, kokias pajamas gavo ji pati, dar būtų galėjusi gauti pusę sutuoktinio pajamų, kurių neteko dėl jo žūties ir pagrįstai sprendė, kad šią negautų pajamų dalį turi atlyginti kalto dėl žalos padarymo asmens draudikas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.