- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 2-2261/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01837-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė, Rimvydas Norkus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vystyk“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Apgyvendinimo sprendimai“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vystyk“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5562-467/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vystyk“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Apgyvendinimo sprendimai“ dėl bankroto bylos iškėlimo, kuria išspręstas bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimas ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltnetos komunikacijos“ prašymas dėl jos įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vystyk“ kreipėsi į teismą prašydamas iškelti atsakovui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Karaliaučiaus grupė“.
Ieškovas nurodė, jog yra negyvenamųjų patalpų – jaunimo nakvynės namų, savininkas. Iki 2011 m. rugsėjo 28 d. šias patalpas valdė ir jose apgyvendinimo paslaugas teikė atsakovas. Tuo metu viešbučio svečiai, prieš išsinuomodami kambarį, privalėdavo sumokėti atsakovui depozito mokestį, kuriuo būdavo užtikrinama kompensacija tuo atveju, jeigu nuomininkas padarytų žalą patalpoms. Depozito mokestis, pasibaigus kambarių nuomai, turėjo būti grąžinamas, jeigu konkretus asmuo išsikėlimo iš patalpų metu nebuvo pabloginęs patalpų būklės. Ieškovo teigimu, jis 2011 m. rugsėjo 28 d. susigrąžino jam nuosavybės teise priklausiusias patalpas ir jose ėmė vykdyti komercinę veiklą – teikti apgyvendinimo paslaugas. Ieškovui susigrąžinus patalpas, į ieškovą pradėjo kreiptis viešbučio svečiai, anksčiau sumokėję depozitus atsakovui, reikalaudami grąžinti jiems priklausančias sumas. Ieškovas atsakovo įsipareigojimą grąžinti dalį depozitų įvykdė, todėl teigia, kad jam perėjo kreditorių teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 str. 3 d.), t.y. ieškovas turi 43 000 Lt dydžio reikalavimą į atsakovą. Ieškovo teigimu, atsakovas 43 000 Lt skolos ieškovui neginčija, tačiau neatsiskaito, nes, ieškovo manymu, yra nemokus.
Ieškovo teigimu, aplinkybes, kad atsakovas yra nemoki įmonė, patvirtina 2012 m. gegužės 16 d. antstolio faktinių aplinkybių protokolas, kuriame užfiksuota, jog atsakovo vadovas pripažino, jog įmonė neturi turto ir neplanuoja vykdyti veiklos bei įsipareigojimų. Tai, kad atsakovas yra faktiškai nemoki įmonė taip pat patvirtina atsakovo banko sąskaitų išrašai, aplinkybės, kad atsakovas neturi registruotos buveinės ir kad yra skolingas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau tekste - VMI). Be to, ieškovo vertinimu, atsakovui bankroto byla keltina ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu, nes atsakovas viešai paskelbė, kad negali ir neketina vykdyti turimų įsipareigojimų kreditoriams, ką patvirtina antstolio 2012 m. gegužės 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.
Ieškovas papildomai nurodė, jog atsakovo į bylą pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai yra ydingi. Atsakovo balanse fiksuoti duomenys dėl atsakovo 872 352 Lt reikalavimo į ieškovą (suteiktos paskolos) neatitinka tikrovės, nes šis reikalavimas yra pasibaigęs, ieškovui 2011 m. spalio 13 d. ir 2012 m. vasario 8 d. atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Ieškovo teigimu, atsakovas taip pat nepagrįstai nurodo, kad ieškovas yra skolingas atsakovui 67 920,89 Lt, kadangi ieškovas šiuo metu neturi jokių įsipareigojimų atsakovui. Atsakovui priklausančios 15 procentų ieškovo akcijų, ieškovo vertinimu, yra bevertės, todėl atsakovas šias akcijas savo finansinės atskaitomybės dokumentuose nepagrįstai apskaito kaip turinčias 16 335 Lt vertės. Ieškovo vertinimu, tikrovės neatitinka ir atsakovo teiginiai, kad jo prekės ženklo „Gilė“ vertė yra 2 080 000 Lt, kadangi pagal atsakovo prekės ženklo vertės nustatymo ataskaitą šio ženklo vertė yra tik 22 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo prašė atmesti, o ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 20 000 Lt baudą. Atsiliepime nurodė, jog įmonė nėra nemoki, kadangi atsakovas turi turto už 1 151 705 Lt, o pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 237 877,95 Lt. Atsakovo teigimu, įmonė laikinus finansinius sunkumus patiria dėl ieškovo veiksmų, neteisėtai iškeldinant atsakovą iš patalpų ir taip perimant iš atsakovo verslą. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriuo ieškovas remiasi kaip įrodymu apie viešą atsakovo pareiškimą dėl neketinimo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, atsakovo manymu, negali būti pagrindas sprendžiant apie atsakovo finansinę būklę bei negali būti laikomi viešu pranešimu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatyta prasme, kadangi atsakovo vadovas, neformaliai bendraudamas su antstoliu, nežinojo, jog jų pokalbis yra fiksuojamas. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas niekada nepranešė atsakovui, jog viešbučio svečiai reikalavo grąžinti ieškinio pareiškime nurodytus depozitus, o iš ieškovo pateiktų teismui dokumentų nėra aišku, už ką ir kokiu pagrindu ieškovas sumokėjo 43 000 Lt sumą.
Atsakovas taip pat pažymėjo, jog su ieškovo 2011 m. spalio 13 d. ir 2012 m. vasario 8 d. atliktais įskaitymais nesutinka ir dėl 2011 m. spalio 13 d. įskaitymo šiuo metu teisme vyksta ginčas. Aplinkybę, kad ieškovas yra skolingas atsakovui 67 920,89 Lt, patvirtina atsakovo finansinę apskaitą vedančios UAB „Germalita accounting & consulting“ pažyma, todėl atsakovas šį finansinį turtą apskaitė savo finansiniuose dokumentuose. Verslo apžiūros ir įvertinimo aktas, kuriuo ieškovas grindžia savo teiginius, jog atsakovo turimos ieškovo akcijos yra bevertės, kelia abejonių, nes iš jo turinio matyti, jog vertinamas objektas (akcijos) buvo apžiūrėtas vėliau (2012 m. sausio 18 d.), nei jis įvertintas (2011 m. rugsėjo 30 d.), t.y. akcijos buvo įvertintos, neatlikus verslo apžiūrėjimo. Nors ieškovas teigia, kad į atsakovo finansinius dokumentus nėra įtrauktas atsakovo tariamas įsiskolinimas ieškovui – 43 000 Lt, tačiau atsakovas su šiuo ieškovo reikalavimu nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas ir negali būti laikomas pradelstu atsakovo įsiskolinimu. Nors ieškovas teigia, kad atsakovo prekės ženklo „Gilė“ vertė yra tik 22 000 Lt, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė pakankamų įrodymų, kadangi ieškovo pateiktas 2011 m. spalio 10 d. Nematerialaus turto apžiūros ir įvertinimo aktas yra nepakankamai išsamus ir detalus, kad juo būtų galima neabejotinai remtis. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo abejoti jo finansinių dokumentų pagrįstumu, todėl ieškovo teiginiai apie tai, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai beveik 1,5 karto viršija atsakovo turimą turtą, yra nepagrįsti, o pareiškimas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo metu buvo gautas UAB „Baltnetos komunikacijos“ prašymas įtraukti įmonę į bylą trečiuoju asmeniu, iškelti UAB „Apgyvendinimo sprendimai“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Karaliaučiaus grupė“.
Bylą perdavus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, buvo gautas VMI prašymas įtraukti VMI į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu ir iškelti atsakovui bankroto bylą. VMI nuomone, Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria atsakovui atsisakyta iškelti bankroto bylą yra apskųsta, todėl laikytina, kad teisminis ginčas nėra pasibaigęs, esant išdėstytoms aplinkybėms VMI turi teisę įstoti į bylos nagrinėjimą su savarankiškais reikalavimais. VMI duomenimis, atsakovo įsiskolinimas valstybės (savivaldybės) biudžetui sudaro 99 029,26 Lt. VMI teigimu, iš 2010 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad bendrovės turto vertė sudaro 1 537 000 Lt, o mokėtinos sumos – 1 014 000 Lt, todėl akivaizdu, kad atsakovo įmonė yra nemoki.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 1 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo atmetė, taip pat netenkino UAB „Baltnetos komunikacijos“ prašymo dėl jo įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovo pateiktus 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. rugpjūčio 31 d. balansus, kitus įmonės finansinius dokumentus, sprendė, kad nors atsakovo turtinė padėtis nėra gera, tačiau atsakovo pradelsti įsipareigojimai (237 877,95 Lt) neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (1 151 705 Lt), todėl laikė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovo įmonė yra nemoki. Pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovo pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus pažymėjo, kad esminę atsakovo turimo turto dalį sudaro 872 352 Lt ieškovui suteikta paskola, kurią jis tikisi atgauti iš ieškovo, nuginčijus 2011 m. spalio 13 d. ieškovo vienašalį įskaitymą. Teismas nusprendė šios paskolos iš atsakovo turto neatimti, kadangi atsakovas su pirmiau nurodytais ieškovo atliktais užskaitymas nesutinka ir atsižvelgus į civilinės bylos, kurioje sprendžiamas vienašalio įskaitymo teisėtumo klausimas, baigties svarbą atsakovo turtinei padėčiai, bei iš esmės esant nenuginčytiems balansų duomenims, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad atsakovas nepagrįstai minimą paskolą savo balanse apskaito kaip savo turtą.
Spręsdamas kilusį ginčą dėl atsakovo į turto vertę įtrauktų atsakovui priklausančių ieškovo akcijų bei ieškovo debitorinių įsiskolinimų, teismas sprendė, kad net ir sumažinus nurodytais dydžiais atsakovo turimą turtą, abejonių dėl atsakovo mokumo nekyla, todėl nėra pagrindo iškelti atsakovui bankroto bylą ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ar yra pagrindas iškelti atsakovui bankroto bylą ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, pažymėjo, kad antstolio 2012 m. gegužės 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina atsakovą viešai pranešus, kad jis negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kadangi toks pranešimas negali būti laikomas viešu paskelbimu. Be to, esant pagrįstų abejonių dėl šiame protokole užfiksuotos informacijos tikslumo, teismas nemanė, kad yra pagrindo teigti, jog atsakovas viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Vystyk“ prašo: Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartį panaikinti; priimti naują procesinį sprendimą – iškelti atsakovui bankroto bylą; skirti atsakovui 20 000 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Atskirąjį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles netinkamai vertindamas antstolio 2012 m. gegužės 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 128-12-652 įrodomąją galią, bei netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę: atsakovui teigiant, kad faktinių aplinkybių protokolas Nr. 128-12-652 yra netinkamas įrodymas, tačiau nepateikus į bylą jokių jo motyvus pagrindžiančių įrodymų pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą esant abejotino turinio ar galios įrodymu.
2. Pirmosios instancijos teismas nevertino antstolio padėjėjo 2012 m. rugsėjo 20 d. pažymos Nr. 0116/11/01601 (kuri patvirtina, kad atsakovo vadovas buvo informuotas apie jų pokalbio, kurio pagrindu buvo surašytas antstolių faktinių aplinkybių konstatavimas, fiksavimą) ir atsakovo 2012 m. rugpjūčio 1 d. atsiliepimo civilinėje byloje Nr. 2-3288-115/2012 į prašymą dėl nuostolių atlyginimo. Faktinių bylos aplinkybių kontekste šie įrodymai turi didelę įrodomąją reikšmę ir įtaką vertinant atsakovo nemokumą, jie kartu su faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 128-12-652 vienareikšmiškai pagrindžia atsakovą esant faktiškai nemokiu.
3. Įtraukdamas į atsakovo turto masę ginčijamas reikalavimo teises 872 352 Lt sumai, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Atsakovo tariamas reikalavimas į apeliantą yra pasibaigęs ieškovo vienašaliu įskaitymu, todėl ginčo reikalavimo teisės negalėjo būti įtrauktos į atsakovo balansą.
4. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai vadovavosi atsakovo balanse pateiktais duomenimis. Ieškovo teigimu, jie neatitinka tikrovės, kadangi atsakovo 2012 m. rugpjūčio 31 d. balanse prie trumpalaikio turto įrašytos sumos: 67 920,89 Lt, ieškovo įsiskolinimas atsakovui ir 16 335 Lt atsakovo turtimų akcijų vertė, neatspindi tikrovės, kadangi akcijos iš tiesų yra bevertės, o ieškovas neturi įsipareigojimų atsakovui, be to, prie atsakovo mokėtinų sumų neįtraukta atsakovo 43 000 Lt skola ieškovui, todėl remiantis bylos duomenimis ir ieškovo paaiškinimais, atsakovo turto vertė daugiausia yra 195 097 Lt, o pradelsti įsipareigojimai – 280 877 Lt, kas akivaizdžiai parodo esant atsakovą nemokų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Apgyvendinimo sprendimai“ prašo skundą atmesti ir skirti ieškovui 20 000 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų baudos sumokant atsakovui. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo pateikto antstolio 2012 m. gegužės 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 128-12-652 tikslumas kelia pagrįstų abejonių. Protokole pateikta informacija buvo užfiksuota klausantis ir užrašinėjant asmeninį atsakovo vadovo ir antstolio padėjėjo pokalbį. Atsakovo vadovas nežinojo, kad jo pokalbis su antstolio padėjėju yra fiksuojamas, todėl nesistengė pateikti tikslius ir teisingus atsakymus, o išreiškė tik savo abstrakčius pasvarstymus.
2. Ieškovo pateiktas, neva protokolo Nr. 128-12-652 turinio teisingumą įrodantis, antstolio 2012 m. rugsėjo 20 d. raštas, pagrįstai pirmosios instancijos teisme buvo vertinamas kritiškai, kadangi iš rašto turinio matyti, jog atsakovui nebuvo konkrečiai išaiškinta, jog pokalbis fiksuojamas siekiant nustatyti atsakovo turimą turtą ir jo apimtį.
3. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai 872 352 Lt sumą vertino kaip atsakovo turtą, kadangi atsakovas ginčija ieškovo 2011 m. spalio 13 d. pranešimu atliktą įskaitymą.
4. Atsakovo teigimu, net ir sumažinus atsakovo turtą ta suma, su kuria ieškovas nesutinka bei padidinus atsakovo pradelstus įsipareigojimus 43 000 Lt suma, atsakovo turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų balansas nepasikeistų taip, jog atsirastų pagrindas konstatuoti, kad atsakovas yra nemoki įmonė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą, nusprendęs, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovo įmonė yra nemoki, bei nepasitvirtinus ieškovo teiginiams apie atsakovo viešą pranešimą apie įmonės negalėjimą ir neketinimą vykdyti savo įsipareigojimų. Apeliantas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi ir įrodinėja atsakovo nemokumą bei aplinkybes, kad atsakovas viešai paskelbė apie savo neketinimą vykdyti įsipareigojimų. Atsakovas teigia, kad jis yra mokus, be to, jis nėra skolingas apeliantui, priešingai – apeliantas yra skolingas atsakovui.
ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas. ĮBĮ nėra reglamentuota, kaip nustatoma, ar asmuo turi teisę kaip kreditorius inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2–154/2008 ). Visgi, nei ĮBĮ nuostatose, nei teismų praktikoje nėra suformuota taisyklės, kad tik kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-719/2007). Priešinga praktika apsunkintų bankroto bylos inicijavimą ir sudarytų sąlygas skolininkams išvengti bankroto bylos iškėlimo, kadangi vien kreditoriaus reikalavimo ginčijimas užkirstų kelią svarstyti skolininko mokumo ir bankroto bylos iškėlimo klausimą. Todėl teismų praktikoje laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2009). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kai kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir skolininkas šį reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus gauti įrodymus. Jei teismui nekyla didelių abejonių dėl to, kad bylą inicijuojantis asmuo yra kreditorius, tokio asmens pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra kreditorius, bus nustatyta tik išsprendus šio asmens reikalavimo tvirtinimo klausimą jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Tuo tarpu aplinkybė, jog teismas priėmė ir iš esmės išnagrinėjo asmens pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios vėliau sprendžiant klausimą dėl šio asmens kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimo teisę atsakovui grindžia tuo, jog susigrąžinęs atsakovui nuomotas patalpas ir ėmęs jose teikti apgyvendinimo paslaugas, įvykdė atsakovo pareigą, t.y. grąžino viešbučio svečiams depozito mokestį ir taip įgijo 43 000 Lt dydžio reikalavimo teisę į atsakovą. Atsakovas ginčija ieškovo reikalavimą teigdamas, kad ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas grąžino depozitą būtent už atsakovą. Taigi nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar egzistuoja pagrįsta tikimybė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą ir ar ji sudaro pagrindą inicijuoti atsakovui bankroto bylos iškėlimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių paaiškinimai ir bylos medžiaga patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovo yra susiklostę sudėtingi ir kompleksiniai teisiniai santykiai, todėl sprendžiant, ar ieškovas turi tikėtiną reikalavimo teisę atsakovui, sudarančią pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovo reikalavimo teisę būtina vertinti šalis siejančių santykių kontekste. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas vykdydami bendrą verslo planą sutarė, kad ieškovas įgis patalpas ir ilgalaikės nuomos sutarties pagrindu išnuomos jas atsakovui, kuris teiks apgyvendinimo paslaugas, o iš gautų lėšų mokės ieškovui nuomos mokestį. Atsakovas yra ieškovo akcininkas, turintis 15 procentų jo akcijų. Patalpų įsigijimui ir renovacijai, laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. liepos 18 d. atsakovas suteikė ieškovui paskolų už bendrą 791 822,96 Lt sumą (t. 4, b.l. 8-9). Dėl aplinkybės, kad atsakovas pats suteikė tokio dydžio paskolą ieškovui, ginčo nėra. Ieškovas įsigijęs patalpas, 2008 m. balandžio 24 d. Patalpų nuomos sutarties pagrindu jas išnuomojo atsakovui (t. 3, b.l. 12-18). Tačiau tarp šalių kilus ginčui dėl nuomos mokesčio pagal 2008 m. balandžio 24 d. Patalpų nuomos sutartį mokėjimo, ieškovas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutraukė nuomos sutartį (t. 1, b.l. 12) ir 2011 m. spalio 13 d. atliko vienašalį įskaitymą 755 717,60 Lt sumai. Vienašalio įskaitymo pagrindu ieškovas 755 717,60 Lt dydžio reikalavimą atsakovui už nesumokėtą nuomos mokestį įskaitė į ieškovo atsakovui pagal paskolos sutartis mokėtinas sumas (t. 4, b.l. 8-10). 2012 m. vasario 8 d. ieškovas atliko antrą įskaitymą, kurio pagrindu ieškovas 106 937,70 Lt dydžio reikalavimą atsakovui už padengtus įsiskolinimus tiekėjams bei dalį viešbučio svečiams grąžinto depozito įskaitė į ieškovo atsakovui pagal paskolos sutartis mokėtinas sumas (t. 4, b.l. 12-20).
Atsakovas nesutikdamas su nuomos teisinių santykių nutraukimu, 2011 m. spalio 13 d. vienašaliu įskaitymu, bei teigdamas, kad minėtais veiksmais atsakovui buvo padaryta 7 907 000 Lt dydžio žala, inicijavo teisminius procesus. Atsakovo pateikti duomenys ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 14 d., t.y iš karto po ieškovo pranešimo apie Patalpų nuomos sutarties nutraukimą, kreipėsi į teismą dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. 2012 m. birželio 13 d. atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2011 m. spalio 13 d. vienašalio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, o 2012 m. sausio 10 d. pareiškė ieškinį ieškovui ir A. J. dėl 7 907 000 Lt dydžio žalos, atsiradusios dėl neteisėtų minėtų asmenų veiksmų nutraukiant su atsakovu nuomos sutartį ir perimant iš jo verslą, atlyginimo (t. 3, b.l. 87-117). Atsakovas taip pat nepripažįsta ir 2012 m. vasario 8 d. vienašalio įskaitymo, nes nesutinka su ieškovo priskaičiuotu nuomos mokesčiu.
Teisėjų kolegija mano, kad ieškovo 43 000 Lt dydžio reikalavimas atsakovui, atsiradęs grąžinus už atsakovą viešbučio kambarių nuomininkams jų sumokėtus depozitus, pagrįstas byloje esančiais įrodymais, todėl preliminariai galima teigti, kad ieškovas įvykdęs prievoles už atsakovą įgijo tokio dydžio reikalavimo teisę į atsakovą. Visgi įvertinus šalis siejusių teisinių santykių ypatumus ir nagrinėjamose civilinėse bylose keliamus reikalavimus bei ginčo sumas negalima teigti, kad bendrame kontekste atsakovas yra skolingas ieškovui. Jau minėtų bylų baigtis gali sukurti atsakovui reikalavimo teisę į ieškovą žymiai didesne suma nei turi ieškovas, be to, minėta, atsakovo balanse ir šiuo metu užfiksuotas būtent ieškovo įsiskolinimas atsakovui. Šalių santykių sudėtingumą iš dalies patvirtina ir UAB „Germalita accounting & consulting“ pažyma, kurioje atkreiptas dėmesys į tai, kad bendrovių finansinėje atskaitomybėje dėl vykstančių teisminių ginčų ir skirtingo sutartinių santykių traktavimo gali būti neatitikimų (t. 4. b. l. 83-84). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo paduotas 2012 m. rugpjūčio 9 d., t.y. tuo metu kai atsakovo iniciatyva jau buvo pradėti teisminiai procesai dėl šalis siejusių teisinių santykių, be to, susipažinusi su atsakovo inicijuotomis civilinėmis bylomis, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad ieškiniai yra aiškiai nepagrįsti ir atsakovas juos inicijavo tiesiog siekiamas išvengti galimo bankroto bylos iškėlimo.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes mano, kad ieškovas šalis siejančių teisinių santykių kontekste tikėtinai nepagrindė reikalavimo atsakovui, todėl laikytina, kad jis neturi teisės inicijuoti atsakovui bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip šalis siejusių teisinių santykių ir kilusių tarpusavio ginčų teisinio įvertinimo būdas, kadangi bankroto bylos iškėlimas neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, todėl bankroto bylos inicijavimas taikytina kaip kraštutinė priemonė įmonėms akivaizdžiai negalinčioms vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne kaip šalių tarpusavio ginčų sprendimo būdas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo atskirasis skundas atmetamas, neanalizavus argumentų dėl atsakovo mokumo ar nemokumo. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gauta duomenų, apie kitų atsakovų kreditorių (VMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos) reikalavimo teises ir ketinimą inicijuoti atsakovui bankroto bylą, todėl kreditoriams, turintiems neabejotinas reikalavimo teises pareiškus reikalavimus teisme, atsakovo turtinė padėtis ir mokumas galės būti vertinami iš esmės, kaip pagrindas kelti atsakovui bankroto bylą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį, kuria atsisakyta atsakovui iškelti bankroto bylą ir ieškovui pateikus skundą, apeliacinės instancijos teisme buvo gautas VMI prašymas įtraukti jį į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu ir iškelti atsakovui bankroto bylą. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pradžios, ir tik pirmosios instancijos teisme (CPK 46 str. 1 d.). Naujų byloje dalyvaujančių asmenų įstojimas į bylą apeliacinės instancijos teisme negalimas. Bylos medžiaga patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme VMI tokio prašymo nebuvo pareiškusi, skundžiamoje teismo nutartyje VMI prašymas ir jo pagrįstumas nebuvo vertinami, todėl netenkinus ieškovo atskirojo skundo ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, VMI prašymo teisėjų kolegija netenkina, išaiškindama, kad prašymo netenkinimas neužkerta kelio pareiškėjui įstatymo nustatyta tvarka savarankiškai inicijuoti bankroto bylos skolininkui iškėlimą.
Savo procesiniuose dokumentuose abi šalys prašo skirti viena kitai baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju dėl šalis siejančių santykių kompleksiškumo ir sudėtingumo negalima konstatuoti vienos ar kitos šalies piktnaudžiavimo, abi šalys nuolat kaltina viena kitą nesąžiningais veiksmais. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje nesant galimybės vienareikšmiškai nustatyti šalis siejančių santykių pobūdį, prašymai skirti baudas netenkinami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.