- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-08
- Bylos Nr.
- I-3525-423/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01204-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovei Erikai Zakarauskaitei, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui Albinui Algimantui Pliaugai,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M.V. savo skundu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20000 Lt arba 5797 eurų neturtinei žalai atlyginti, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 5000 Lt arba 1450 eurų neturtinei žalai atlyginti (b.l. 6-11).
Pareiškėjas skunde nurodė, panašiai ir teismo posėdžio metu kartu su pareiškėjo atstovu Ričardu Mironovu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2014 m. spalio 2 d. buvo neteisėtai apribotos laisvės, pažeistos pareiškėjo teisės. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo, pareiškėjo teigimu, atliekant bausmę nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. spalio 21 d. Pravieniškių pataisos namuose 5-ame būryje 1-oje brigadoje 1-oje vietoje, kurios bendras gyvenamasis plotas buvo 52,24 m² ir esant 22 gulimoms vietoms, gyvenamojo ploto trūkumas sudarė kiekvieną dieną 300 dienų - 0,73 m². Taip pat nebuvo suteiktas laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams susidėti, drabužių ir avalynės džiovykla. Laisvalaikio laikas buvo leidžiamas paskirtoje miegamojoje vietoje, maistas laikomas paskirtoje miegamojoje vietoje (išskyrus greitai gendantį), drabužiai ir avalynė džiovinama toje pačioje paskirtoje miegamojoje vietoje, kas sukėlė pareiškėjui, didelius nepatogumus, padidėjusį drėgmės santykį gyvenamojoje patalpoje dėl džiovinamų drabužių ir nemalonų kvapą dėl laikomos avalynės, džiovinamų drabužių ir laikomo maisto vienoje vietoje. 5-ame būryje yra 5 tualetai ir 6 praustuvės. Vienu tualetu naudojasi 18 nuteistųjų, viena praustuve naudojasi 15 nuteistųjų, vienu dušu naudojasi 22 nuteistieji, o tai žymiai daugiau nei leidžiama pagal teisės aktų normas. Šie pažeidimai apribojo skiriamą laiką pareiškėjo asmens higienai, nes tam pareiškėjas turėjo galimybę vieną kartą per savaitę tik 8 minutes, naudojant šiltą vandenį. Pareiškėjas buvo verčiamas atlikti bausmę kartu su rūkančiaisiais laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. ir nuolatos kvėpuoti tabako dūmais, nes visi nuteistieji yra paskiriami kartu į tas pačias gyvenamas patalpas, o specialiai pritaikytų patalpų rūkymui jose nėra, ko pasekoje pareiškėjas jautėsi blogai, sutriko sveikata, psichika. Dėl evakuacinio išėjimo teigė, kad būriuose, kuriuose paskirta pareiškėjo gyvenamoji vieta, buvo tik vienas išėjimas - pagrindinis, kuris niekaip negali būti įvardijamas kaip evakuacinis išėjimas. Dėl to pareiškėjas jautė nuolatinį pavojų savo gyvybei. Gyvenamųjų pastatų šiferiniuose stogo lakštuose yra asbesto, kurio naudojimas uždraustas nuo 2005 m. sausio 1 d., jo kenksmingumas prilyginamas arsenui ir gyvsidabriui. Atsakovas šiais veiksmais, sudarė pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesaugią aplinką, sukeliant pavojų jo sveikatai ar net gyvybei, kadangi produktas, turintis asbesto gali būti pažeistas ir tokiu būdu pasklistų asbesto plaušeliai, kurie per kvėpavimo takus patektų į organizmą, taip sukeliant mirtinus vėžinius susirgimus. Atsakovas pareiškėjui suteikė pasenusią ir netvarkingą metalinę lovą, neatitinkančią teisės aktuose nustatyto jos naudojimo laiko. Metalinė lova pasenusi, netvarkinga, netinkama normaliam naudojimui, perkrypusi, girgždanti, visas dugnas sudarytas iš spyruoklių, dėl to pareiškėjui nuolatos skaudėjo nugarą, jis neišsimiegodavo, kentė didelę psichologinę įtampą. Lovos nekeistos jau 50 metų, nuo pataisos namų įkūrimo (1959 m.). Taip pažeistas teisės aktuose nustatytas 10 metų lovų naudojimo terminas. Atsakovo teiginiai, kad lovos yra remontuojamos ir pagal poreikį keičiamos - neatitinka tikrosios situacijos, kadangi atsakovas neturi reikiamų lovų detalių (spyruoklių). Pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. atliko bausmę 1614 dienų, praleisdamas mažiausiai 12105 valandas netinkamoje lovoje. Dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių - miegas būdavo neramus, kamuodavo nuovargis, buvo juntamas organizmo išsekimas, sudarytos kankinimo sąlygos. Nuo 2013 m. spalio 21 d. pareiškėjas perkeltas į drausmės grupę 12 mėnesių, nuo šios dienos jam nebuvo skiriami nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai su artimaisiais. Tokiais apribojimais pareiškėjas buvo visiškai izoliuotas nuo visuomenės, nutraukti visi socialiniai ryšiai, reabilitacija prarado savo reikšmę, nuteistasis patyrė daug fizinių ir psichologinių kančių, aštrėjo neigiamos emocijos prieš visuomenę, pagrindiniu gyvenimo tikslu tampo pyktis, agresija ir neapykanta aplinkai. Pareiškėjo teisės į kokybišką maistą buvo pažeistos nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 18 d., nes atsakovas pareiškėjui tiekė nekokybišką maistą, kiekvieną dieną trūko ne mažiau kaip 240 kcal. Nurodytų aplinkybių pagrindu prašė teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Lt arba 5797 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, taip pat neveikė taip kaip turėjo elgtis, nes pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. sausio 24 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje, kur buvo suteiktos netinkamos kalinimo sąlygos, t. y. trūko gyvenamojo ploto, kameros gyvenamasis plotas pritaikytas 5 asmenims, o apgyvendinti – 8. Per mažos pasivaikščiojimo gryname ore kameros, kai vienu metu 8 nuteistieji vaikšto gryname ore, o pasivaikščiojimo kiemelio plotas tik 10 m², vienam asmeniui tenka 1,25 m² ploto, taip buvo pažeidžiamos pareiškėjo konstitucinės teisės. Dušo suteikimas vieną kartą per savaitę, pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, yra tiesioginis kankinimo ir orumo bei garbės pažeminimo įrodymas, kadangi jis verčiamas būti mažo ploto patalpoje su daug asmenų vieną kartą per savaitę. Sudaromos įteisintos antisanitarinės sąlygos, kurios pažeidžia žmogaus teises. Pareiškėjui atsakovas nesuteikė normalių kalinimo sąlygų, dėl ko jis patyrė kankinimą, nežmonišką ir žeminantį orumą elgesį, nepatogumus, sveikatos sutrikimus, nervinį šoką, neigiamą poveikį ir patyrė neturtinę žalą, kuri įvertinta 5000 litų arba 1450 eurų ir prašo ją priteisti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – Pataisos namai) atsiliepime (b.l. 67-72) nurodė, panašiai ir teismo posėdžio metu atstovė Erika Zakarauskaitė paaiškino, kad bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pataisos namai nėra izoliatorius - kalėjimas. Savo esme kalinimas pataisos namuose skiriasi nuo izoliatoriaus - kalėjimo tuo, jog pataisos namuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek vidinėse patalpose. Pagal pataisos namų direktoriaus numatytą dienotvarkę jie gali dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos ar kitų sutrikimų), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Dėl evakuacijos pretenzijos, pažymėjo, kad Pataisos namų direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18 patvirtinti žmonių evakavimo planai iš 2-osios valdybos būrių patalpų. Visų būrių žmonių evakavimo planai iš 2-osios valdybos patalpų yra pateikti kiekviename būryje. Dėl gyvenamojo ploto teigė, kad nuteistuosius į miegamąsias vietas skirsto Skyrimo į būrius komisijos, užtikrinant tolygų nuteistųjų pasiskirstymą gyvenamosiose patalpose, todėl niekada nesusidaro tokios situacijos, kad visos gyvenamosios sekcijos arba būrio miegamosios vietos būtų užimtos. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjo atžvilgiu minimali tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui 3,1 m² gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėjo teiginiai ir argumentai dėl rūkančiųjų ir nerūkančių yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai nepagrįsti, nes pataisos namų kiemeliuose yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos, skirtos rūkyti. Pareiškėjo teiginius apie tai, kad jis patyrė žalą, nes jam buvo sudaryta nesaugi aplinka sukeliant pavojų jo sveikatai ar net gyvybei dėl asbesto medžiagų, paneigia 2012 m. rugsėjo 4 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 36-1248(7), kuriame pateikiama išvada, kad jokių HN 76:2010 pažeidimų, susijusių su asbesto medžiagomis ir jų kenksmingu poveikiu, neaptikta. Pataisos namuose pagal poreikį ir atsižvelgiant į finansines galimybes yra perkamos naujos lovos nuteistiesiems, taip pat dalis lovų įstaigoje yra gauta paramos pagrindu. Nuteistieji priskirti drausmės grupei Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio pagrindu turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; 3) vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Taigi, teisė gauti pasimatymus drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems nėra numatyta. Todėl pareiškėjas, kuris nuo 2013 m. spalio 21 d. buvo perkeltas į drausmės grupę, neturėjo teisės gauti pasimatymus. Nuteistųjų maitinimas pataisos namuose organizuojamas vadovaujantis LR bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalimi, fiziologinėmis mitybos normomis, patvirtintomis LR Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, 2006 m. balandžio 26 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-144, kuriuo patvirtintas skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nuteistajam, 2006 m. gegužės 2 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių nuostatomis. Dėl skundo reikalavimo atsakovės atstovė, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tvirtino, jog pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pataisos namai nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų, neįrodė, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė kitam asmeniui žalą, nepateikė jokių įrodymų, kad dėl kalinimo sąlygų pataisos įstaigoje pablogėjo jo sveikatos būklė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b.l.109-112), panašiai ir teismo posėdžio metu atstovas Albinas Algimantas Pliauga paaiškino, kad pareiškėjui vieną valandą per dieną buvo suteikiama galimybė būti gryname ore pasivaikščiojimo kiemelyje, jis taip pat galėjo naudotis biblioteka, teniso kambariu, sporto kiemeliais, koplyčia, kartą per savaitę vedamas praustis duše. Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas 12 parų. Iš jų - 7 paras jam tenkantis plotas viršijo Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu nustatytą plotą (3,6 m²), 2 paras buvo laikomas mažesniame, o kitas dienas jam tenkantis plotas kito nuo 5,36 m² iki 2,68 m². Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus administracijos nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Atstovo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad kameroje visą laiką buvo 8 asmenys. Didžiausias kameroje laikytų asmenų skaičius vieną pilną parą buvo 6. Pareiškėjas į tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė dėl netinkamų laikymo sąlygų. Kauno tardymo izoliatoriaus kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, o švarą ir tvarką kamerose privalo palaikyti patys jose laikomi asmenys. Be to, kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu. Esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Kauno tardymo izoliatoriuje yra 3 dušų patalpos po 3 vietas ir viena - keturių vietų, jų plotai atitinkami: 10,84; 10,12; 12,16 ir 14,23 m². Tokia prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą suimtųjų. Kauno tardymo izoliatoriuje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 m² iki 17,43 m². Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Izoliatoriuje įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Pareiškėjas, pateikdamas vienintelį argumentą, kad buvo laikomas kartu su kitais septyniais suimtaisiais, juo grindžia katastrofiškas pasekmes psichinei ir fizinei sveikatai bei vertybinei sistemai, tačiau pareiškėjas nenurodė konkrečiai kokios sąlygos ir kokias kančias jos sukėlė, nenurodė konkrečių sveikatos sutrikimų, kurie atsirado parą išbuvus mažesnio ploto sąlygomis. Atsakovo atstovas nurodė, jog Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 5000 Lt neturtinės žalos, yra nepagrįstas. Prašė skundą atmesti.
Į teismo posėdį neatvyko trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, atstovas. Jam apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla išnagrinėta trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas bausmę nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. sausio 24 d., o iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2014 m. spalio 2 d.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje ir Kauno tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Bausmių vykdymo kodeksą, Tabako kontrolės įstatymą, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, jam nebuvo suteiktas laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams susidėti, užtikrintos teisės aktais garantuotos higienos ir sanitarinės bausmės atlikimo sąlygos. Taip pat buvo pažeista teisė kvėpuoti grynu oru, nes buvo verčiamas ne savo valia kvėpuoti tabako dūmais. Neužtikrintas tinkamas evakavimas bei pažeistos teisės aktų normos dėl asbesto buvimo šiferiniuose stogo lakštuose. Taip pat pareiškėjas priverstas miegoti ant netinkamo naudojimo senų lovų, pažeistos pareiškėjo teisės į kokybišką valdišką maistą, teisės į trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus bei teisė nusiprausti duše dažniau nei 1 kartą per savaitę.
Dėl gyvenamojo ploto Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ir Kauno tardymo izoliatoriuje
Kaip vieną iš skundo argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad tiek Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pataisos namai), tiek Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais. Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
Ginčo laikotarpiu (nuo 2012-11-15 iki 2014-10-02) įsigaliojo (nuo 2010-04-30) 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Bausmės atlikimo Pataisos namuose laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Pataisos namų direktoriaus įsakymu ginčijamu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. spalio 21 d. buvo paskirtas gyventi 5 būrio 1 brigados patalpoje (b.l. 77-78, 93), kurios plotas – 52,24 m² (b.l. 77-78), ji buvo skirta gyventi viso 22 nuteistiesiems (kiekvienam nuteistajam teko po 2,37 m² gyvenamojo ploto). Taigi, minėti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. spalio 21 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 0,73 m² ploto mažiau. Pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2014 m. spalio 2 d. buvo paskirtas gyventi 21 būrio 2 brigados patalpoje (b.l. 93), kurios plotas – 60,02 m² (b.l. 77-78, 93), ji buvo skirta gyventi viso 16 nuteistųjų (kiekvienam nuteistajam teko po 3,75 m² gyvenamojo ploto). Šiuo laikotarpiu pareiškėjas gyveno tinkamo ploto bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kuri netgi viršijo leistiną mažiausią 3,1 m² ploto normą.
Pareiškėjas 2013 m. vasario 15 d. buvo patalpintas 14 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13, kurios bendras gyvenamasis plotas 6,25 m² ir kurioje yra įrengtos 2 miegamosios vietos, 2013 m. kovo 6 d. buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 10, kurios bendras gyvenamasis plotas 8,29 m² ir kurioje yra įrengtos 2 miegamosios vietos, 2013 m. spalio 21 d. buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 9, kurios bendras gyvenamasis plotas 7,09 m² ir kurioje yra įrengtos 2 miegamosios vietos (b.l. 141). Pareiškėjui atitinkamai baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 13 teko - 3,12 m², Nr. 10 - 4,14 m², Nr. 9 - 3,54 m² ploto. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjui, atliekant bausmę Pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 13, plotas buvo 0,48 m² mažesnis, o kameroje Nr. 9 – 0,06 m² mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali 3,6 m² ploto norma. Kadangi Taisyklių 11¹.2 punktas nustato, jog asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, turi būti suteikiamas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. plotas, darytina išvada, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas atliekant bausmę baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 10. Taip pat nuo 2014 m. liepos 16 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 3 mėnesiams, kur nuo 2014 m. liepos 16 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 24, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 13,12 m² ir kurioje yra įrengtos 2 miegamosios vietos, o nuo 2014 m. liepos 23 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 19, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 14,43 m² ir kurioje yra įrengtos 4 miegamosios vietos. Pareiškėją patalpinus į kamerų tipo patalpas trims mėnesiams nuo 2014 m. liepos 16 d. minimali teisės aktais nustatyta 3,6 m² ploto norma pažeista nebuvo, kadangi kamerų tipo patalpoje Nr. 24 kiekvienam nuteistajam teko 6,56 m², o patalpoje Nr. 19 – 3,6 m² ploto (b.l. 141).
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. kameroje Nr. 213, kurios plotas 15,42 m² ir buvo laikomi 5 asmenys, kiekvienam teko – 3,08 m² ploto; nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. sausio 24 d. - kameroje Nr. 244, kurios plotas 16,07 m² ir buvo laikomi 6 asmenys, kiekvienam teko – 2,67m² ploto (b.l. 109-112). Nurodytų duomenų pagrindu akivaizdu, jog pareiškėjui šiais laikotarpiais teisės aktų nustatytas reikalavimas dėl 3,6 m² ploto nebuvo užtikrintas, trūko atitinkamai – 0,52 ir 0,93 m² ploto. Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos tiek Pataisos namuose, tiek Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, kad, atlikdami bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje bendrosios sąlygos, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kitų būriui priklausančių patalpų plotai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas šiais aplinkybes nutyli. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad Pataisos namuose ar Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytais laikotarpiais, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiais nuo 2013m. sausio 24 d. iki 2013 m. spalio 21 d. neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos (trūko 0,73 m² ploto), nuo 2013 m. vasario 15 d. 14 parų baudos izoliatoriuje trūko 0,48 m² ploto, nuo 2013 m. spalio 21 d. 15 parų baudos izoliatoriuje trūko 0,06 m² ploto (b.l. 77-78, 93, 141). Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. (iš viso 8 d.) – trūko 0,52 m² ploto, nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. sausio 24 d. (iš viso 8 d.) - trūko 0,93 m² ploto. Tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovai neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas). Tačiau minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus (Pataisos namuose bendrabučio tipo patalpose trūko tik 0,73 m² ir tai truko neilgą laiką - 9 mėn., Pataisos namų baudos izoliatoriuje – trūko 0,48 ir 0,06 m² ir truko tik 29 d.; Kauno tardymo izoliatoriuje trūko atitinkamai – 0,52 ir 0,93 m² ir truko labai trumpą laiką – iš viso 16 d.) suteikia pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose ir tardymo izoliatoriuje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir L. A. Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ir Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl kitų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje
Pareiškėjo skundo motyvas dėl patalpų ir inventoriaus trūkumo yra nepagrįstas, kadangi Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, sportavimo laikas neribojamas. Pagal atsakovo 2014 m. rugsėjo 9 d. pažymą Nr. 62-3598 dienotvarkės nustatytu laiku nuo 6:30 val. iki 22:30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Du kartus per savaitę dienotvarkės nustatytu laiku lankytis bendro pasivaikščiojimo teritorijoje, apsilankyti bibliotekoje ir parduotuvėje(b.l.95). Pareiškėjas žalą kildina, kad nesuteikus laisvalaikio kambario, kambario maisto produktams susidėti, drabužių ir avalynės džiovyklos, sumažėjo gyvenamasis plotas. Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą šiuo aspektu, pareiškėjas neįrodė, jog būtent patalpų ir inventoriaus nebuvimas sukėlė pareiškėjui didelių nepatogumų bei pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Pareiškėjas nurodė, jog tualetų ir praustuvių įrengtas kiekis nepritaikytas tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, per mažai dušų, dėl ko apribotas laikas asmens higienos priežiūrai. Teismo nuomone, tai deklaratyvūs, objektyviais ir patikimais įrodymais nepagrįsti teiginiai. Paneigtini deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte. Žmonių evakavimo planai iš Pataisos įstaigos 2-osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18, yra pateikti kiekvienam būriui (b.l. 82-85).
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais. Dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais pareiškėjui pablogėjo sveikata ir psichika.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigos administracijos turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, kad asmenys būtų laikomi pataisos namuose sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ne tik Tabako kontrolės įstatymas, bet ir specialūs kardomojo kalinimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato draudimą rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas, sistemiškai įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad iš jose numatyto draudimo rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose Pataisos namų administracijai yra pareiga pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu.
Byloje pateikta pažyma patvirtina, jog vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto reikalavimais, kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti (b.l. 77-78). Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pataisos namų administraciją žodžiu ar raštu, prašydamas patalpinti jį į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis. Įvertinus minėtus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas, nutylėdamas faktą ar pats rūko ar ne, minėtais paaiškinimais siekia palankaus teismo sprendimo, todėl jie nelaikytini objektyviais įrodymais byloje. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė dėl laikymo kameroje su rūkančiais asmenimis, pareiškėjui būnant pataisos namuose, būtų pablogėjusi. Iš byloje pateiktos 2014 m. rugsėjo 3 d. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pažymos Nr. 81(2)-358 matyti, jog į gydytojus pareiškėjas kreipėsi ne dėl pablogėjusios psichinės būsenos ar depresijos, o dėl kitų nusiskundimų (b.l. 97). 2013 m. rugsėjo 27 d. nustatyta diagnozė Rinitis acuta, o 2014 m. birželio 5 d. gydytojo diagnozuota F43.2 (adaptacijos sutrikimai), tačiau nėra jokių įrodymų, kad tai pasekmės atsiradusios dėl kvėpavimo tabako dūmais.
Pareiškėjas patirtą žalą kildina iš jam sudarytos nesaugios aplinkos, pavojingos jo gyvybei dėl asbesto medžiagos buvimo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo skundo motyvas yra nepagrįstas, kadangi 2012 m. rugsėjo 4 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 36-1248(7) jokių HN 76:2010 pažeidimų, susijusių su asbesto medžiagomis ir jų kenksmingu poveikiu, neaptikta (b.l. 79-81). Šio fakto pareiškėjas nepaneigė.
Byloje pateikti apyvartų žiniaraščiai laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. patvirtina, kad pagal poreikį ir atsakovo finansines galimybes Pataisos namai pirko lovas arba jas gavo paramos būdu (b.l. 101-107). Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų, netvarkingų, perkrypusių lovų - atmestini. Šių aplinkybių nepatvirtina ir pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos (b.l. 30-32).
Nuteistųjų maitinimas pataisos namuose organizuojamas vadovaujantis LR bausmių kodekso 173 straipsnio 4 dalimi, LR Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatomis, kuriomis numatoma, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą, LR teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“ bei Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių“ nuostatomis. Pataisos namų 2014 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 7-888 patvirtinai, jog pareiškėjas yra nedirbantis vyras, kuriam turi būti užtikrintas 2298 kcal per parą. Pareiškėjas gyvena II lokaliniame sektoriuje, kurio valgyklą 2014 m. balandžio 14 d. patikrino Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras ir jokių pažeidimų nenustatė. Pagal Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro protokolą Nr. 42-608 pagaminto maisto dienos patiekalų energetinė vertė sudarė 2998 kcal (b.l. 23). Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, Pataisos namai užtikrino, kad būtų laikomasi teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų ir ši teisė nebuvo pažeista. Jokių kitų pagrindžiančių aplinkybių, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti pilnavertį kokybišką maistą nepateikta ir nenurodyta.
LR bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsniai reglamentuoja paprastajai, lengvajai ir drausmės grupei priskirtųjų nuteistųjų laikymo sąlygas, t. y. kokios yra nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namų tam tikroje grupėje, teisės. Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 2 dalis numato, kad nuteistasis priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei per tris mėnesius turi teisę gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą. Tai yra objektyvioji nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisė. Teisė į pasimatymą priklauso tik tiems nuteistiesiems, kurie priskirtini paprastajai nuteistųjų grupei. Tokios teisės nuteistieji priskirti drausmės grupei pagal Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnį neturi. Pareiškėjas pats teigia, kad 2013 m. spalio 21 d. perkėlus jį drausmės grupę 12 mėnesių, nuo tos dienos jam neskiriami nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai. Nustatyta, kad 2013 m. spalio 21 d. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2 valdybos drausmės komisijos protokolu Nr. 62-4599 buvo nutarta pareiškėją perkelti iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėnesių (b.l. 98-100). Kadangi Bausmių vykdymo kodeksas imperatyviai nurodo, kad drausmės grupėje esantys nuteistieji neturi teisės nei į trumpalaikius, nei į ilgalaikius pasimatymus, todėl ir pareiškėjui šios teisės 12 mėnesių neturėjo. Pataisos namai 2014 m. liepos 7 d. raštu Nr. 7-1123 pareiškėjui paaiškino ir nurodė, jog pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas pasimatymai neskirimai nuteistiesiems, priskirtiems drausminei grupei (b.l. 36-37).
Dėl kitų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje
Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. sausio 24 d. Kauno tardymo izoliatorius neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, per mažos pasivaikščiojimo kameros gryname ore, galimybė pasinaudoti dušu buvo suteikta tik kartą per savaitę, todėl pareiškėjo nuomone, buvo žeminama jo garbė ir orumas bei taip tiesiogiai kankinamas.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia taip pat aplinkybėmis, jog pasivaikščiojimo kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra per mažas. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo argumentu, kadangi teisės aktai nereglamentuoja ir nenurodo pasivaikščiojimo kiemelių, įrengtų tardymo izoliatoriuje, plotų. Be to, Kauno tardymo izoliatoriuje įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, o viso yra 16 kiemelių, kurių plotas nuo 11,22 m² iki 17,43 m².
Neturtinės žalos atsiradimo pagrindu pareiškėjas nurodė teisės nusiprausti po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę pažeidimą. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Įstatymas nurodo, jog kartą per savaitę turi būti suteikta galimybė pareiškėjui pasinaudoti dušu. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jautė pažeminimą, nes buvo verčiamas mažo ploto patalpoje būti su kitais asmenimis kol bus suteikta galimybė nusiprausti. Teigė, jog sudaromos antisanitarinės sąlygos, pažeidžiančios žmogaus teises. 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų dušo, sanitarinių mazgų patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Tokie pareiškėjo argumentai yra subjektyvaus pobūdžio ir nelaikyti pagrįstais jo teisių gynimo būdais, todėl atmestini.
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl patalpų ir inventoriaus trūkumo, dėl kvėpavimo užterštu oru, dėl netinkamo evakuacinio išėjimo, dėl asbesto, netinkamų lovų, nekokybiško maisto, dėl nesuteiktų pasimatymų, mažų pasivaikščiojimo kiemelių bei dušo plotų atitinkamai tiek Pataisos namuose, tiek ir Kauno tardymo izoliatoriuje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1d. 1 ir 4 p. teisėja
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista M. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ir Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas. Pareiškėjo M. V. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.