Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui S. A., ir atsakovės atstovams R. M., P. K. ir J. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų J. G., UAB „Beržūna“, UAB „Ekoenergy“, UAB „Kriaunų malūnas plius“, UAB „Kriaunų malūnas“, UAB „Staja“, UAB „Vili“, R. P., UAB „EJ energija“, UAB „Sun investments“, UAB „Švari saulė“, UAB „Solar holding“, UAB „Tyra Energija“, UAB „FV energija“, UAB „RD Power“, UAB „FDR solar“, UAB „DV energija“, UAB „Spindulio energija“ ir UAB „Solar joy“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovės nuomone, nagrinėjamam ginčui yra aktualus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose iš esmės analogiško pobūdžio administracinėse bylose pateiktas aiškinimas, turintis prejudicinę reikšmę. Pareiškėjai neįrodė nei vienos iš CK 6.271 str. nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl jų skundas negali būti tenkinamas. Ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai ir Komisijos priimti nutarimai yra galiojantys, todėl pareiškėjai neturi teisės reikalauti atlyginti dėl jų taikymo kilusią žalą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjų teisės reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti jų galimai patirtą turtinę žalą.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Visi pareiškėjai reikalauja atlyginti turtinę žalą (negautas pajamas), atsiradusią dėl to, kad nuo 2013-02-01 pasikeitus teisiniam reguliavimui jie nusprendė nebevykdyti pradėtų investicinių projektų, o dalis pareiškėjų (J. G., UAB ,,Kriaunų malūnas“, UAB ,,Staja“, UAB ,,Sun investments“, UAB ,,RD power“, UAB ,,DV energija“ ir UAB ,,Ekoenergy“) taip pat ir turtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad jų pagaminta elektros energija superkama taikant Komisijos 2013-02-28 nutarimu Nr. O3-58 patvirtintus tarifus.

Iki 2013-02-01 galiojusiose Įstatymo 20 str. 1 d., 7 ir 8 d. buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal nurodytas Įstatymo nuostatas, iki 2013-02-01 atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena.

Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Įstatymo 20 str. 6 d. nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Bylos duomenys taip pat tvirtina, kad: 1) UAB ,,Sun investments“ 2013-06-26 buvo išduoti Leidimai gaminti elektros energiją Nr. LG-2084, LG-2086, LG-2087 ir LG-2089; 2) J. G. 2013-06-26 buvo išduotas Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2075; 3) UAB ,,Kriaunų malūnas“ 2013-06-26 buvo išduotas Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2076; 4) UAB ,,Staja“ 2013-06-26 buvo išduoti Leidimai gaminti elektros energiją Nr. LG-2077 ir LG-2078; 5) UAB ,,Ekoenergy“ 2013-06-26 buvo išduotas Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2081; 6) UAB ,,RD power“ 2013-07-26 buvo išduotas Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2257; 7) UAB ,,DV energija“ 2013-07-26 buvo išduoti Leidimai gaminti elektros energiją Nr. LG-2258, LG-2259 ir LG-2260.

Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013-02-01, nenustatė.

Pareiškėjai J. G., UAB ,,Kriaunų malūnas“, UAB ,,Staja“, UAB ,,Sun investments“, UAB ,,RD power“, UAB ,,DV energija“ ir UAB ,,Ekoenergy“ teigia, kad dėl susiklosčiusios situacijos buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, principas lex retro non agit bei kiti konstituciniai principai.

Konstitucinio teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (Konstitucinio Teismo 2013-02-15 nutarimas). Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2008-12-24, 2011-12-22, 2013-02-15 nutarimai). Pagal principą lex retro non agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (Konstitucinio Teismo 2007-11-29, 2011-10-25 nutarimai).

Pagal Konstituciją, riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pripažinta, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus, nes jo ginamas interesas gali būti nusveriamas konkuruojančių principų (2008-02-20, 2011-12-22 ir 2013-02-15 nutarimai). Teisėtas lūkestis negali būti absoliučiai siejamas su galiojančios teisės pažodiniu aiškinimu. Tai, kad šis principas nėra absoliutus, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2013-03-21 sprendimas Magdeburger Muhlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C-129/12; 2011-11-22 sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą Nr. C-110/97; 1991-02-21 sprendimas Zucherfabrik Suderdithmarshen ir Zuckergabrik Soest Nr. C-143/88 ir C-92/89).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje (a. b. Nr. A143-2834/2013) pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų aiškinimą, t. y. konstatavo, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas konstatuoja, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Be to, reikšdami reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tolesnis įrengtų saulės elektrinių eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamas bei pelną iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, negali būti konstatuota, kad nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą, yra paneigiama, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Toje pačioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 20 str. 6 d. nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai. Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad Leidimai gaminti elektros energiją pareiškėjams buvo išduoti 2013-06-26 ir 2013-07-26, todėl kaip nepagrįsti atmestini jų argumentai, kad taikant nuo 2013-02-01 pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius ir pažeistas principas lex retro non agit. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto iš esmės analogiškos faktinės situacijos teisinio vertinimo. Teismas pažymi, kad iš esmės analogiškos pozicijos yra laikomasi ir vėliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 str. 2 d. buvo nustatyta, kad asmenys, turintys iki 2013-02-01 išduotus Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai turi pateikti pašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją. Tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013-07-01 teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį. Jeigu gamintojas iki šioje dalyje nurodyto termino pateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją, jo turimas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galioja iki leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, tačiau ne ilgiau negu jame nurodytas galiojimo terminas arba iki motyvuoto atsisakymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją pateikimo. Pagal to paties straipsnio 3 d. nuostatas, asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, tačiau nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, iki 2013-07-01 raštu kreipiasi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų. Sprendimą dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo ne ilgesniam negu 7 mėnesių terminui nuo šio sprendimo priėmimo priima Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu ne vėliau kaip 2013-07-01 iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir socialinių partnerių atstovų sudaryta komisija. Jeigu ši komisija nepratęsia leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo termino, leidimo galiojimas panaikinamas. Įgyvendinimo įstatymo 2 str. 4 d. nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus turintys asmenys, numatantys įrengti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, elektros tinklų operatoriui pateikia prievolių įvykdymo užtikrinimą, garantuojantį elektros tinklų operatoriui gamintojo įsipareigojimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Asmens prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis apskaičiuojamas dauginant numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 500 litų už 1 kW. Asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, savo prievolių įvykdymo užtikrinimą turi pateikti iki 2013-03-01. Kai šioje dalyje nurodytos elektrinės statyba užbaigiama ir išduodamas leidimas elektros energijai gaminti, gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimas grąžinamas teisės aktų nustatyta tvarka. Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimo pateikimo ir panaudojimo sąlygas bei tvarką nustato Lietuvos Respublikos energetikos ministerija.

Kaip minėta, reikalavimą priteisti turtinę žalą pareiškėjai grindžia ir tuo, kad jie negalėjo tęsti pradėtų vykdyti investicinių projektų dėl anksčiau nurodytų nuostatų įsigaliojimo.

Ginčo dėl to, kad pareiškėjai, turėdami išduotus Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, iki 2013-03-01 nepateikė prievolių įvykdymo užtikrinimo ir iki 2013-07-01 nesikreipė dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo, byloje nėra. Vadinasi, pareiškėjai pasirinko savo teisių realizavimo būdą ir apsisprendė nebevystyti pradėtų investicinių projektų. Teismui pateiktas Valstybinės energetikos inspekcijos prie EM 2015-04-02 raštas Nr. 2R-995 patvirtina, kad dalis pareiškėjų pasinaudojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 str. nustatyta tvarka ir kreipėsi į Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, komisiją dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo.

Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994-01-19 nutarimas). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl negali būti nustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valstybės institucijų neteisėti veiksmai.

Pareiškėjai teismą prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2013-01-17 redakcija) 6 str. 6 d. šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 str. 1 bei 2 d. neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 46 str. nuostatoms ir konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo ir atsakingo valdymo principams.

Konstitucijos 110 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškas kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis a. b. Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis a. b. Nr. A756-152/2009).

Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d., nustatantis, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar ginčui taikytinos teisės aktų nuostatos, dėl kurių prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos kitokios išskirtinės faktinės aplinkybės, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjai siekė turtinės žalos, kurią kildino iš neteisėtų Komisijos veiksmų, atlyginimo. Jų nuomone, neteisėti Komisijos veiksmai pasireiškė 2013-02-22 nutarimo Nr. O3-41 ir 2013-02-28 nutarimo Nr. O3-58 priėmimu. Nurodyti Komisijos nutarimai buvo priimti įgyvendinant Įstatyme jai suteiktas funkcijas ir atsižvelgus į nuo 2013-02-01 pasikeitusį teisinį reguliavimą. Nors pareiškėjai skunde pateikė poziciją, kad dalis šių nutarimų nuostatų yra neteisėtos, tokių savo argumentų nemotyvavo ir nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, ar nėra pagrindo ištirti norminio teisės akto nuostatų atitiktį įstatymui ar Konstitucijai.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gaminti elektros energiją pareiškėjams buvo išduoti vadovaujantis jų išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Energetikos ministerija ir Komisija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl nuo 2013-02-01 įsigaliojusių teisės aktų nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra. Pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjų J. G., UAB „Beržūna“, UAB „Ekoenergy“, UAB „Kriaunų malūnas plius“, UAB „Kriaunų malūnas“, UAB „Staja“, UAB „Vili“, R. P., UAB „EJ energija“, UAB „Sun investments“, UAB „Švari saulė“, UAB „Solar holding“, UAB „Tyra Energija“, UAB „FV energija“, UAB „RD Power“, UAB „FDR solar“, UAB „DV energija“, UAB „Spindulio energija“ ir UAB „Solar joy“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.