- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-05
- Bylos Nr.
- I-1944-789/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai
- Kategorijos
- 70.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai dėl įsakymo bei sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 2 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. P-203; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. P-204 „Dėl kvalifikacinio rango nesuteikimo“; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą priimti sprendimą suteikti aukštesnį – justicijos patarėjo – kvalifikacinį rangą.
Pareiškėja nurodė, kad nors Atestacijos komisijos išvada nėra vidaus administravimo aktas, sukėlęs jai teisines pasekmes, tačiau jeigu šia išvada atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – atsakovas, Generalinė prokuratūra) grindžia įsakymą dėl tarnybinio statuso pakeitimo, ji turi būti tiriama ir vertinama kaip skundžiamo vidaus administravimo sprendimo dalis. Pareiškėjos nuomone, sprendimas nepatenkinti jos skundo yra nepagrįstas, kadangi neatitinka realių faktų. Visų pirma, iš surinktos medžiagos, susijusios su jos vertinimu, akivaizdu, kad Atestacijos komisija, spręsdama dėl jos tarnybos įvertinimo, visiškai neanalizavo, o tuo pačiu ir nevertino jos tarnybinės veiklos rezultatų, išdėstytų Prokuroro tarnybos vertinimo lapo III skyriaus 18 punkte, taip pat nevertino ir IV skyriaus 19 punkte išdėstytų išvadų bei pasiūlymų dėl prokuroro tarnybos vertinimo. Paminėtame 19 punkte nurodyta, kad ji pagal tarnybinės veiklos rezultatus bei kompetenciją atitinka prokuratūros pareigūnui keliamus reikalavimus, todėl trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) vyriausiojo prokuroro pavaduotojas J. R. siūlo jos tarnybą, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 33 straipsnio 6 dalimi, vertinti teigiamai, siūlo eiti tas pačias – Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – pareigas bei suteikti aukštesnį – justicijos patarėjo – kvalifikacinį rangą. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, siūlydamas tarnybą vertinti teigiamai bei suteikti aukštesnį kvalifikacinį rangą, nevertino teorinių žinių, o tik darbo rezultatus per atestuojamąjį laikotarpį. Ne į visus jai pateiktus klausimus atsakius išsamiai, nė vienas Atestacijos komisijos narys neuždavė klausimo nei jos Prokuroro tarnybos vertinimo lapą pristačiusiam Vilniaus miesto apylinkės vyriausiajam prokurorui G. B., nei Atestacijos komisijoje dalyvavusiam ir siūliusiam suteikti aukštesnį kvalifikacinį rangą vyriausiojo prokuroro pavaduotojui J. R., kodėl jie, t. y. tiesioginiai jos vadovai, siūlo suteikti jai aukštesnį – justicijos patarėjo – kvalifikacinį rangą. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad yra būtina išklausyti, apsvarstyti ir įvertinti argumentus, kodėl siūloma suteikti aukštesnį – justicijos patarėjo – kvalifikacinį rangą. Joks vertinimas padarytas nebuvo. Tai įrodo ne tik aukščiau nurodyti faktai, bet ir surinkta rašytinė medžiaga. Visų pirma, 2007 m. gruodžio 6 d. išvadoje Nr. 6.15.-730, kuri buvo surašyta nagrinėjant jos skundą, vienareikšmiškai yra nurodyta, kad, palyginus šių dviejų prokurorių atsakymus į klausimus, akivaizdu, kad R. D. atsakinėjo daug silpniau, todėl rangas jai nebuvo suteiktas. Nagrinėjant jos skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, Generalinis prokuroras pateikė teismui Atestacijos komisijos 2007 m. lapkričio 9 d. posėdžio protokolą, kuriame nurodyta, jog atestuojamoji ne į visus pateiktus klausimus atsakė išsamiai, todėl svarstyta vertinti teigiamai, bet aukštesnio kvalifikacinio rango nesuteikti. Pareiškėja nurodė, kad Atestacijos komisijos nariai, spręsdami klausimą, ar suteikti jai aukštesnį kvalifikacinį rangą, vertino tik jos teorines žinias. Savo sprendime Generalinis prokuroras nurodė, kad „Kadangi prokurorė R. D. eina Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas, todėl turi ypač gerai žinoti įstatymų normas, išmanyti jų taikymą praktikoje, nes kontroliuoja kitų prokurorų darbą, teikia konsultacijas skyriaus prokurorams“. Tačiau jau 2005 m. vasario 15 d. Generalinis prokuroras, priimdamas įsakymą Nr. P-64 „Dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. D. paskatinimo“, nurodė būtent tuos kriterijus, kurie yra reikalingi, einant skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas. Šis įsakymas buvo priimtas per jos tarnybos vertinimo laikotarpį. Pareiškėja nurodė, kad Atestacijos komisija 2007 m. lapkričio 9 d. atestuojamiesiems taikė skirtingus vertinimo kriterijus, kurie prieštarauja tiek Prokuratūros įstatymui, tiek Generalinio prokuroro 2006 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 1-43 patvirtintiems Prokurorų atestacijos komisijos veiklos nuostatams (toliau – Nuostatai). Generalinės prokuratūros 2007 m. gruodžio 6 d. išvadoje Nr. 6.15.-730 nurodyta, kad rangas suteikiamas už itin aukštą kvalifikaciją. Išvadoje yra nurodyta, jog, nagrinėjant jos 2007 m. lapkričio 23 d. skundą, buvo perklausytas Atestacijos komisijos posėdžio garso įrašas. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde bei patikslintame skunde ji nurodė, kad „minėtoje išvadoje teigiama, kad rangas suteikiamas tik už itin aukštą kvalifikaciją“. Būtent šis teiginys prieštarauja esamiems faktams, kadangi Atestacijos komisija, 2007 m. lapkričio 9 d. teigiamai įvertinusi tarnybą ir konstatavusi faktą, kad atestuojamieji prokurorai ilgai dirba prokuratūroje, būtent už ilgametę tarnybą prokuratūroje mažiausiai dviems prokurorams suteikė aukštesnį kvalifikacinį rangą. Tai gali įrodyti Atestacijos komisijos posėdžio garso įrašas, kurio atsakovas negali pateikti.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 29 – 30, 41 – 42) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad, pareiškėjos teigimu, Generalinio prokuroro 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas yra nepagrįstas, nes Atestacijos komisija, kurios išvada rėmėsi Generalinis prokuroras, posėdžio metu vertino tik jos teorines žinias ir visiškai neatsižvelgė į darbo rezultatus. Nuostatų 7 punkte nustatyta, kad komisija, įvertinusi prokurorų tarnybą, kompetenciją ir tinkamumą einamoms pareigoms, išvadas bei sprendimus teikia tvirtinti generaliniam prokurorui. Komisija, vertindama prokuroro tarnybą, remiasi prokuroro tarnybos vertinimo lapu, kurį pildo vertinamojo prokuroro aukštesnysis prokuroras. Tarnybos vertinimo lape pateikiama išsami informacija apie prokuroro profesinį pasirengimą ir kompetenciją, tarnybinės veiklos rezultatus per tarnybos vertinimo laikotarpį, aukštesniojo prokuroro išvados ir pasiūlymai dėl tarnybos vertinimo. Tarnybos vertinimo lapas komisijai yra pateikiamas prieš posėdį, todėl prokuroro vertinimo dieną Atestacijos komisija jau būna susipažinusi su juo. Tuo tarpu posėdyje yra tikrinamos prokuroro teorinės žinios ir tuomet įvertinama ir tarnyba, ir teorinės žinios. Be to, teiginį, kad Generalinis prokuroras, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino esamą informaciją bei priėmė faktais nepagrįstą sprendimą, pareiškėja grindžia ir tuo, kad per atestuojamąjį laikotarpį ji buvo paskatinta (Generalinio prokuroro 2005 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. P-64). Įsakyme dėl paskatinimo nurodyta, kad pareiškėja skatinta už ilgametį nepriekaištingą darbą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą. Būtent už tai aukštesnį rangą jai suteikti siūlė ir jos tiesioginis vadovas. Tačiau atestacijos metu yra vertinami ne tik darbo rezultatai, bet ir teorinės žinios. Tai sąlygojo 2003 m. gegužės mėn. įsigalioję nauji Baudžiamasis kodeksas ir Baudžiamojo proceso kodeksas. Būtent todėl pareiškėjos vertinimo metu didelis dėmesys buvo skiriamas jos teorinėms žinioms. Atsakovas nurodė, kad iš pridėto sprendimo aiškiai matyti, kokiais argumentais Generalinis prokuroras grindžia savo sprendimą. Jokiais kitais argumentais, išskyrus Atestacijos komisijos išvadą, kaip tai numatyta Nuostatų 7 punkte, Generalinis prokuroras, priimdamas sprendimą, remtis negalėjo, kadangi pats Atestacijos komisijos posėdyje nedalyvavo ir asmeniškai pareiškėjos teorinių žinių įvertinti negalėjo. Pareiškėjos teigimu, Atestacijos komisija, 2007 m. lapkričio 9 d. teigiamai įvertinusi tarnybą ir konstatavusi faktą, kad atestuojamieji ilgai dirba prokuratūroje, būtent už ilgametį darbą mažiausiai dviems prokurorams suteikė aukštesnius kvalifikacinius rangus. Tuo tarpu Generalinės prokuratūros 2007 m. gruodžio 6 d. išvadoje Nr. 6.15-730 nurodyta, kad aukštesni rangai suteikiami už itin aukštą kvalifikaciją. Pareiškėjos nuomone, Atestacijos komisijos posėdžio metu, skiriant aukštesnius rangus, buvo taikomi skirtingi kriterijai, o tai įrodo 2007 m. lapkričio 9 d. posėdžio įrašas. 2007 m. lapkričio 9 d. Atestacijos komisijos posėdžio įrašo nėra bylos medžiagoje, kadangi jis naudojamas kaip pagalbinė priemonė, rašant posėdžio protokolą, o paskui yra sunaikinamas. Tai ir nurodė Generalinė prokuratūra (administracinė byla Nr. I-2678-484/2008). Todėl šiuo atveju reikia remtis Atestacijos komisijos posėdžio protokolu, kuriame užfiksuota visa posėdžio eiga. 2007 m. lapkričio 9 d. posėdyje buvo įvertinta 16 prokurorų tarnyba. Dviems prokurorams, kurių viena buvo pareiškėja, nors ir buvo vadovų pasiūlymai, aukštesni rangai suteikti nebuvo. Abiem atvejais motyvai buvo vienodi – ne į visus Atestacijos komisijos pateiktus klausimus atsakyta teisingai, išsamiai. Iš protokolo matyti, kad tie prokurorai, kuriems siūlyta suteikti aukštesnius rangus, į klausimus atsakė teisingai. Protokole niekur nėra užfiksuota, kad, siūlant suteikti aukštesnius kvalifikacinius rangus, buvo atsižvelgta į tarnybos prokuratūroje stažą. Kvalifikacija negali būti tapatinama su tarnybos stažu. Tokios nuostatos, kad kvalifikacinis rangas suteikiamas už tarnybos stažą, nėra nei Prokuratūros įstatyme, nei Nuostatuose.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 38 – 39) prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos tarnybinės veiklos rezultatus, Prokuroro tarnybos vertinimo lapo IV skyriaus 19 punkte, kuriame numatytos išvados ir pasiūlymai dėl prokuroro tarnybos vertinimo (taip pat Generalinės prokuratūros, teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pasiūlymai dėl kvalifikacinio rango, įrašymo į prokurorų, siekiančių karjeros, sąrašą), nurodyta, kad pareiškėja pagal tarnybinės veiklos rezultatus bei kompetenciją atitinka prokuratūros pareigūnui keliamus reikalavimus, todėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas J. R. siūlė jos tarnybą, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 33 straipsnio 6 dalimi, vertinti teigiamai ir pasiūlė eiti tas pačias – Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – pareigas bei suteikti aukštesnį – justicijos patarėjo – kvalifikacinį rangą. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, siūlydamas pareiškėjos tarnybą vertinti teigiamai bei suteikti aukštesnį – justicijos patarėjo – kvalifikacinį rangą, nevertino prokurorės teorinių žinių, o tik skyriaus ir prokurorės darbo rezultatus per atestuojamąjį laikotarpį, kuris yra tik vienas iš prokurorų tarnybos, aukštesnio rango suteikimo, įrašymo į karjeros sąrašą vertinimo kriterijų. Aukštesnis kvalifikacijos rangas prokurorui suteikiamas Generalinio prokuroro įsakymu, remiantis Atestacijos komisijos, kuri įvertina atestuojamojo prokuroro tarnybinę veiklą ir kvalifikaciją pagal prokuroro tarnybos vertinimo lape pateiktus duomenis, paaiškinimus ir atsakymus į klausimus iš Prokurorų kvalifikacijos vertinimo programos, išvada.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (b. l. 68 – 74) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Generalinio prokuroro 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. P-203 bei Generalinio prokuroro 2009 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. P-204 ir įpareigojo atsakovą per du mėnesius, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įvertinti pareiškėjos tarnybą, kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka.
Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai aukštesnį kvalifikacinį rangą. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo redakcija) 33 straipsnio 1 dalimi (2008 m. liepos 1 d. redakcija), 33 straipsnio 6 dalimi, Nuostatais, rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimu, Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-723/2007. Teismas konstatavo, kad, remiantis Generalinio prokuroro 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. P-203, Atestacijos komisijos 2007 m. lapkričio 9 d. posėdžio protokolu Nr. 6.4.-16, taip pat Generalinės prokuratūros 2007 m. gruodžio 6 d. išvada Nr. 6.15-730, kuria buvo remtasi priimant 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. P-203, neįmanoma nustatyti, kokie tiksliai klausimai buvo užduoti pareiškėjai ir kokie buvo jos atsakymai. Be to, 2007 m. gruodžio 6 d. išvadoje Nr. 6.15-730 nurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos skundo, buvo „perklausytas Atestacijos komisijos posėdžio garso įrašas (stenograma pridedama)“. Teismui paminėtas garso įrašas ar stenograma nėra pateikta (nors atsakovas buvo įpareigotas tai pateikti administracinėje byloje Nr. I-2678-484/2008). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad garso įrašas buvo sunaikintas. Atsakovo atstovės teigimu, pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti aukštesnį kvalifikacinį rangą būtent dėl teorinių žinių trūkumo, kurios buvo tikrinamos 2007 m. lapkričio 9 d. Atestacijos komisijos posėdyje. Teismas pabrėžė, kad iš Atestacijos komisijos posėdžio protokolo nėra aišku, kokie tiksliai klausimai buvo užduoti pareiškėjai ir kokie buvo atsakymai į juos, t. y. nėra aišku, kokių duomenų vertinimo pagrindu priimta neigiama išvada dėl aukštesnio kvalifikacinio rango suteikimo pareiškėjai. Nesant tokių duomenų, teismas padarė išvadą, kad, vykdant pareiškėjos atestaciją, buvo pažeistos atestavimo taisyklės, skirtos objektyviai ir išsamiai įvertinti jos kvalifikaciją. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) taikymo požiūriu tai reiškia, kad šiuo atveju buvo pažeista procedūra, turėjusi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Todėl Atestacijos komisijos išvada nesuteikti aukštesnio kvalifikacinio rango pareiškėjai negali būti laikoma pagrįsta. O tai yra pakankamas pagrindas iš dalies patenkinti skundo reikalavimus. Vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo redakcija) 33 straipsnio 7 dalimi, 35 straipsnio 3 dalimi, teismas pažymėjo, jog kvalifikacinio rango suteikimas – tai generalinio prokuroro veiksmas, įforminamas įsakymu, kuris laikytinas individualaus pobūdžio teisės aktu pagal ABTĮ taikymo prasmę. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašo panaikinti Generalinio prokuroro 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. P-203 ir Generalinio prokuroro 2009 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. P-204. Kadangi Generalinis prokuroras, priimdamas šiuos sprendimus, iš esmės rėmėsi Atestacijos komisijos išvada, kuri laikytina nepagrįsta, teismas padarė išvadą, kad šie sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Be to, pareiškėja prašo įpareigoti Generalinį prokurorą priimti sprendimą suteikti jai aukštesnį – justicijos patarėjo – kvalifikacinį rangą. Teismas pažymėjo, jog byloje esančių įrodymų pagrindu neturi galimybių įvertinti pareiškėjos kvalifikacijos, tarnybinės veiklos ir kt., todėl toks pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovas įpareigotinas per du mėnesius, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įvertinti pareiškėjos tarnybą, kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 78 – 83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atestacijos komisijos 2007 m. lapkričio 9 d. posėdžio protokole Nr. 6.4.-16 yra pateikta pakankamai išsamios informacijos, įvardijant, kiek ir kokių klausimų buvo užduota tiek jai, tiek ir kitiems atestuojamiesiems bei kaip buvo atsakyta į pateiktus klausimus. Neginčijo fakto, kokie tiksliai klausimai jai buvo užduoti ir kokie buvo jos atsakymai.
2. Pagrindinis argumentas, kurio pagrindu prašė patenkinti skundo reikalavimus, buvo tai, kad kai kuriems atestuojamiems prokurorams buvo užduota žymiai mažiau klausimų nei jai. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-280/2008, yra pagrindas pripažinti Atestavimo komisijos darbą neobjektyviu jos atžvilgiu.
3. Atestavimo komisija visiškai nevertino jos tarnybinės veiklos rezultatų, o vertino tik teorines žinias, taikydama neaiškius ir nevienodus standartus bei vertinimo kriterijus, lyginant su kitais atestuojamais prokurorais.
4. Teismas nepagrįstai nepatenkino prašymo išreikalauti kitų prokurorų – skyrių vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų – tarnybos vertinimo dokumentus. Prašomų išreikalauti dokumentų nuorašai leistų įvertinti Atestavimo komisijos objektyvumą dėl užduotų klausimų kiekio bei leistų palyginti jos tarnybinės veiklos rezultatus su jau anksčiau įvertintų skyrių vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų tarnybinės veiklos rezultatais. Prokurorų vertinimas vyko pagal tuos pačius Nuostatus. Tarnybinės veiklos rezultatai turi būti lyginami būtent su analogiškas pareigas užimančių prokurorų tarnybinės veiklos rezultatais.
5. Išreikalautini visi bylai išspręsti būtini duomenys.
6. Teismo įpareigojimas yra visapusiškai ydingas. Jį įvykdžius, visiškai būtų eliminuota galimybė realiai ir veiksmingai įgyvendinti savo teisę teisme, siekiant įrodyti iškeltų reikalavimų pagrįstumą.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89 – 91) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Vertinant prokurorų tarnybą, atsižvelgiama į tai, kad prokurorų tarnybinės veiklos patirtis yra skirtinga, jų atliekamos funkcijos – individualios, todėl atestuojamiems vienodi klausimai, o juo labiau vienodas klausimų skaičius nepateikiami, o atestacijos metu vyksta diskusija. Sprendimų priėmimo objektyvumui yra numatyta Atestacijos komisijos narių balsavimo procedūra.
2. Pareiškėjos tarnyba įvertinta teigiamai ir jai pasiūlyta eiti tas pačias pareigas. Pareiškėjos tarnybinė veikla nepriekaištinga, tačiau teorinės žinios nepakankamos, kad būtų galima siūlyti suteikti jai aukštesnį, šiuo atveju justicijos patarėjo, kvalifikacinį rangą. Teiginys, kad Atestacijos komisija visiškai nevertino tarnybinės veiklos rezultatų, yra nepagrįstas.
3. Kiekvieno iš skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojų darbas yra individualus, krūviai skirtingi ir lyginti šių prokurorų darbą būtų netikslinga, nes vieningo vertinimo kriterijaus nėra ir objektyviai negali būti. Paminėtų prokurorų tarnybos vertinimo dokumentų pateikimas teismui nėra tikslingas.
4. Nuostatuose nėra imperatyviai nurodyta, kad jeigu aukštesnysis prokuroras siūlo atestuojamajam suteikti aukštesnį kvalifikacinį rangą ir tai pažymi tarnybos vertinimo lape, tik tuomet Atestacijos komisija sprendžia šį klausimą. Šios komisijos prerogatyva yra siūlyti suteikti aukštesnį kvalifikacinį rangą (nors tokio siūlymo atestuojamąjį pristatantis aukštesnysis prokuroras ir nepateikė) atsižvelgiant į atestuojamojo turimas itin kokybiškas teorines žinias.
5. Nuostatuose taip pat imperatyviai nenurodyta, kad prokuroro buvimas dekretinėse atostogose turi reikšmės (blogesniam ar geresniam) tarnybinės veiklos vertinimui, nes šiuo atveju vadovaujamasi proporcingumo principu ir visada – kokybės. Generalinis prokuroras 2005 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. P-64 40-ojo jubiliejaus proga už pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą pareiškėją paskatino, pareikšdamas jai padėką.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Administracinė byla nutrauktina.
Pareiškėja (apeliantė) pareiškė apeliacinės instancijos teismui, kad atsisako skundo. Pareiškėjo teisė atsisakyti teismui paduoto skundo yra numatyta ABTĮ 52 straipsnyje, pagal kurį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 punktą, pareiškėjo skundo atsisakymas yra pagrindas teismui nutraukti bylą. Nurodytos ABTĮ normos yra skirtos nagrinėjant administracines bylas pirmosios instancijos teisme. Tačiau, pagal ABTĮ 133 straipsnį, šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo atsisakymą, gali nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti, o bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.