- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-10-22
- Bylos Nr.
- I-1839-426/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00705-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Aušrai Janukonytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. S. prašo įpareigoti Vadovybės apsaugos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau Departamentas) išmokėti iš jo darbo užmokesčio nepagrįstai išskaičiuotus 6 procentus sveikatos draudimui, kurie buvo išskaičiuojami iš jo darbo užmokesčio nuo 2009 m. sausio mėn.
Skunde (b. l. 2-3) paaiškino, kad dirba Departamente statutiniu valstybės tarnautoju. Departamentas nuo 2009 m. sausio mėn. iš jo darbo užmokesčio nepagrįstai išskaičiuoja 6 procentus sveikatos draudimui. 2009 m. kovo 9 d. raštu Nr. 13TP-86 kreipėsi į direktorių su paklausimu, kokiu pagrindu Departamentas iš jo darbo užmokesčio išskaito 6 procentus sveikatos draudimui. Departamentas 2009 m. kovo 20 d. raštu Nr. (20/1.16)S-334 atsakė, kad 6 procentų išskaitą vykdo vadovaudamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos paaiškinimu. Mano, kad Departamento ir Valstybinės mokesčių inspekcijos motyvai bei argumentai nepagrįsti.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 2 d. 1 p. nustato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami pensijų socialiniu ir nedarbo socialiniu draudimais, t. y. minėtas įstatymas nenumato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami sveikatos, ligos ir motinystės bei nuo nelaimingų atsitikimų draudimais. Pareiškėjui nesuprantama Valstybinės mokesčių inspekcijos nuostata, kad pareigūnai turi mokėti sveikatos draudimo įmokas, kai tuo tarpu pati inspekcija rašte teigia „Kadangi Pareigūnai nėra draudžiami visų rūšių draudimu, t. y. draudžiami tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, dėl to...“, t. y. inspekcija pripažįsta, kad pareigūnai nedraudžiami privalomuoju sveikatos draudimu.
Mano, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 8 d. reglamentavimas sietinas ne su subjektų, kurie privalo mokėti privalomo sveikatos draudimo įmokas, sąrašo išplėtimu, bet su pajamomis, nuo kurių turi būti mokamas privalomasis sveikatos draudimas ir kurios nėra numatytos 17 str. 1-6 d. Tuo tarpu pajamos, priskirtinos darbo užmokesčiui, yra numatytos Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 1 d. ir šios pajamos negali būti priskiriamos prie nurodytųjų Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 8 d. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomo sveikatos, ligos ir motinystės bei nuo nelaimingų atsitikimų draudimų Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenumato, o šios socialinės garantijos reglamentuojamos Vidaus tarnybos statutu.
Šalies argumentai
Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 8-9) paaiškino, kad apskaičiuodamas valstybės tarnautojams priklausantį darbo užmokestį laikosi teisės aktų nuostatų. Departamento Finansų skyrius, išskaičiuodamas 6 procentų mokestį nuo pareigūnų darbo užmokesčio, vadovaujasi Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 8 d. nuostatomis.
Nuo 2009 m sausio 1 d. pasikeitus įstatyminei bazei ir pareigūnų atžvilgiu pradėjus taikyti Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas dėl darbo užmokesčio apmokestinimo, Departamentas, abejodamas tokio taikymo teisėtumu, 2009 m. vasario 5 d. raštu Nr. (20/1.17)S-145 kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas pateikti išaiškinimą dėl sveikatos draudimo mokesčio išskaičiavimo. Valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. kovo 10 d. raštu Nr. (18.26-31-1)-R-2351 pateikė išaiškinimą dėl sveikatos draudimo mokesčio išskaičiavimo iš statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio. Mano, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktas išaiškinimas yra abejotinas kadangi:
Tačiau neatsižvelgiant į Departamento nuomonę, ši valstybės institucija, privalo vadovautis Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimais.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad Sveikatos draudimo įstatymo 6 str. 1 d. nustato, jog privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Todėl privalomasis sveikatos draudimas yra privalomas visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams, kurie patys moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, priklausomai nuo gaunamų pajamų, arba jie yra draudžiami valstybės lėšomis. Asmenų, kurie yra draudžiami valstybės lėšomis, sąrašas pateiktas Sveikatos draudimo įstatymo 6 str. 4 d. Šiame sąraše statutiniai valstybės tarnautojai nenurodyti. Vadinasi, jie patys privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas tam, kad būtų draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu.
Pažymi, kad iki 2008 m. gruodžio 31 d., t. y. prieš įsigaliojant Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimams, statutiniai valstybės tarnautojai privalomojo sveikatos draudimo įmokas mokėjo tokiu būdu: 30 proc. Valstybinei mokesčių inspekcijai pervestos pajamų mokesčio sumos, išskaičiuotos iš statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, mokesčių inspekcija skirdavo privalomojo sveikatos draudimo įmokoms ir periodiškai šias sumas pervesdavo į Valstybinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą. Tačiau nuo 2009 m. sausio 1 d., įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimams, privalomojo sveikatos draudimo įmokos tapo atskiromis įmokomis. Šiuo metu galiojančio Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 1 ir 2 d. numatyta, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos skaičiuojamos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 2 d. nuostatas statutiniai valstybės tarnautojai nėra draudžiami visų rūšių socialiniu draudimu, t. y. draudžiami tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, dėl to statutinių valstybės tarnautojų mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokos nepriskiriamos Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 1 ir 2 d. nuostatų reglamentavimo sričiai.
Be to, Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 10 d. nurodyta, kad statutinių valstybės tarnautojų per metus sumokamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma gali būti mažesnė nei 9 procentai 12 minimalių mėnesinių algų, todėl daro išvadą, jog įstatymo leidėjas turėjo ketinimą apmokestinti statutinių valstybės tarnautojų pajamas privalomojo sveikatos draudimo įmokomis.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai atsakovas iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio išskaičiuoja 6 procentus sveikatos draudimui.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad S. S. dirba Vadovybės apsaugos departamente statutiniu valstybės tarnautoju. Nuo 2009 m. sausio mėn. iš jo gaunamo darbo užmokesčio išskaičiuojami 6 procentai sveikatos draudimui.
Pareiškėjo teigimu, tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti, tačiau su tokia jo pozicija teismas nesutinka.
Ginčo teisiniai santykius reguliuoja Sveikatos draudimo įstatymas (lex specialis nagrinėtinu atveju) ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas.
Kaip matyti iš atsiliepime išdėstytų argumentų, atsakovas ginčijamas išskaitas iš pareiškėjo darbo užmokesčio vykdo remdamasis Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 8 d., kurioje įtvirtinta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1–6 d. nurodytos, pajamas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Sveikatos draudimo įstatymo 6 str. 1 d. numatyta, kad privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami: 1) Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje; 2) laikinai Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, jeigu jie teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, bei nepilnamečiai jų šeimos nariai; 3) užsieniečiai, nurodyti šio įstatymo 6 str. 4 d. 17 ir 18 p. Asmenys, kurie draudžiami valstybės lėšomis, nurodyti Sveikatos draudimo įstatymo 6 str. 4 d. Šių asmenų sąrašas įstatyme yra baigtinis. Jame statutiniai valstybės tarnautojai neminimi, todėl darytina išvada, kad jie, tame tarpe ir pareiškėjas, turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas tam, kad būtų draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 str. nustatytos socialinio draudimo rūšys: 1) pensijų socialinis draudimas, kuriuo draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme; 2) ligos ir motinystės socialinis draudimas, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme. Asmenys šio įstatymo numatytais atvejais draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, gauti; 3) nedarbo socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio draudimo įstatyme; 4) nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme; 5) sveikatos draudimas, kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos draudimo įstatyme.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 2 d. 1 p. nustato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai privalomai draudžiami šio įstatymo 3 str. 1 ir 3 p. nustatytų rūšių draudimu, t. y. draudžiami tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu.
Nuo 2009 m. sausio 1 d., įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimams, privalomojo sveikatos draudimo įmokos tapo savarankiškomis įmokomis. Iš 2008 m. gruodžio 15 d. aiškinamojo rašto dėl Sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto matyti, kad šiais įstatymų pakeitimais buvo siekiama nustatyti atskirai draudėjų ir draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu įmoką, jos dydį, mokestinę bazę, nuo kurios ši įmoka mokama. Nurodyta, jog tokia sveikatos draudimo įmokų paskaičiavimą reglamentuojančių nuostatų pakeitimo būtinybė yra siejama dėl 17 str. nustatytų skirtingų privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžių bei skirtingos mokestinės bazės, nuo kurių šios įmokos skaičiuojamos; nustatytas sveikatos draudimo įsigaliojimo ir galiojimo terminas ir konkretus įmokos dydis skatins draudžiamuosius aktyviau rūpintis savo sveikatos draudimu, kuris jiems garantuoja įvykus draudiminiam įvykiui, patirtų gydymo išlaidų (vaistų, medicinos pagalbos priemonių) apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.
Teismo vertinimu, pareiškėjo gaunamos pajamos nepatenka į Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 1–6 d., kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 2 d. 1 ir 2 p. statutiniai valstybės tarnautojai nėra draudžiami visų rūšių socialiniu draudimu. Tokiu būdu, pagrįstai ginčijamos išskaitos pagrįstai daromos remiantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 8 d.
Be to atsižvelgtina, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 10 d. nustato, kad asmenų, išskyrus asmenis, išvardytus šio straipsnio 1 ir 7 d., šio įstatymo 6 str. 4 d. ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 2 d. 1 ir 2 p., metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka negali būti mažesnė kaip 9 procentai 12 minimaliųjų mėnesinių algų, galiojančių tų metų kiekvieno atitinkamo mėnesio paskutinę dieną, dydžio. Asmenų, išvardytų šio straipsnio 7 d., metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka negali būti mažesnė kaip 3 procentai 12 minimaliųjų mėnesinių algų, galiojančių tų metų kiekvieno atitinkamo mėnesio paskutinę dieną, dydžio. Šios išvardintos nuostatos taip pat patvirtina, kad įstatymo leidėjas turėjo ketinimą apmokestinti statutinių valstybės tarnautojų pajamas privalomojo sveikatos draudimo įmokomis ir kad statutinių valstybės tarnautojų per metus sumokamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma pagal įstatymą gali būti mažesnė nei 9 procentai 12 minimalių mėnesinių algų.
Dėl išvardintų priežasčių spręstina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai vykdo 6 procentų išskaitą iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio. Todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Departamentą išmokėti iš pareiškėjo darbo užmokesčio išskaičiuotus 6 procentus sveikatos draudimui, kurie buvo išskaičiuojami nuo 2009 m. sausio mėn. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėja
nusprendė:
pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.