Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-06-07 · Administracinė byla Nr. eI2-5679-872/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-06-07
Bylos Nr.
eI2-5679-872/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02363-2023-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Fausta Vitkienė (pirm.), Jovita Einikienė, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR VRM
Kategorijos
  • 8.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI2-5679-872/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02363-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. (R. A.) skundą atsakovei Valstybinei sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. A. (R. A.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2023 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nuspręsta grąžinti (duomenys neskelbtini) pilietį R. A. (R. A.) į užsienio valstybę (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškina, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. 2023 m. sausio 11 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo tuo pagrindu, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. dirbti (duomenys neskelbtini) pagal profesiją, kuri yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą. Akcentuoja, jog tvarkydamas migracijos formalumus, pareiškėjas dalį laiko praleido Lietuvos Respublikoje, į kurią teisėtai atvyko turėdamas C tipo Šengeno vizą.

Teigia, kad leistinų buvimo Šengeno teritorijoje dienų skaičiui einant į pabaigą, sąžiningai atvyko į Migracijos departamentą, paaiškino situaciją, o Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui D tipo nacionalinę vizą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad D tipo nacionalinės vizos pagrindu ketino likti Lietuvos Respublikoje ir laukti leidimo laikinai gyventi, kuris turėjo būti išduotas artimiausiu metu, tačiau dėl sveikatos problemų turėjo laikinai išvykti į savo kilmės valstybę gydimui. Papildomai nurodo, kad jam Lietuvos Respublikoje buvo atidaryta banko sąskaita.

Pabrėžia, kad kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną, VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pareigūnai netikėtai pareiškė, kad pareiškėjas neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, kadangi viršijo leistiną buvimo Šengeno teritorijoje dienų skaičių pagal C tipo Šengeno vizą, o ką tik išduota D tipo nacionaline viza atsisakė vadovautis. Pareiškėjas nurodo, jog Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nes jis nepažeidė migracinio režimo, kadangi turėjo galiojančią D tipo nacionalinę vizą.

Atsiliepimas

Atsakovė VSAT atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pagal faktines įvykio aplinkybes, pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko teisėtai 2023 m. sausio 5 d. turėdamas Latvijos Respublikos konsulinės tarnybos išduotą Šengeno vizą Nr.(duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2022 m. gruodžio 12 d. iki 2023 m. sausio 22 d., ir kuri suteikė teisę pareiškėjui vizos galiojimo laikotarpiu būti Šengeno erdvėje iki 28 dienų. Pabrėžia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąlyga, kad viza laikoma negaliojančia pasibaigus jos galiojimo laikui ir Europos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 539/2001 (1) kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams yra taikomas vizų rėžimas, t. y. būnant Šengeno erdvėje, jiems būtina turėti galiojančią Šengeno vizą. Šiuo atveju pažymi, kad VSAT pareigūnai pasienio tikrinimo metu padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo turima viza galiojo iki 2023 m. sausio 22 d. (imtinai), todėl pareiškėjas privalėjo Šengeno šalių teritoriją (tuo pačiu ir Lietuvos Respublikos) palikti vėliausiai 2023 m. sausio 22 d.

Šalies argumentai

Dėl nacionalinės (D tipo) vizos nurodo, kad pareiškėjo kelionės dokumente esantis Migracijos departamento spaudas, nagrinėjamos situacijos kontekste, nurodo faktą, kad pareiškėjas pateikė prašymą vizai gauti, jo pateiktas prašymas yra priimtas, bei pareiškėjo vienas iš kelionės dokumento puslapių yra rezervuojamas ateityje išduodamai vizai įklijuoti. Tačiau pažymi, jog jo pase buvęs (vizų) spaudas, rodantis, kad jo prašymas D tipo (ilgalaikei) vizai yra priimtas, nėra lygu išduotai nacionalinei vizai ir nesuteikia pareiškėjui teisės būti Lietuvos Respublikoje / Šengeno erdvėje.

Paaiškina, jog pagal faktinius duomenis pareiškėjo prašymą nacionalinei vizai išduoti Migracijos departamentas priėmė 2023 m. sausio 11 d., šį faktą patvirtina pareiškėjo kelionės dokumente esantis Migracijos tarnybos spaudas. Atkreipia dėmesį, kad 2023 m. vasario 3 d. pareiškėjo vykimo per valstybės sieną metu, sprendimas išduoti jam nacionalinę vizą nebuvo priimtas, taip pat nebuvo išduota ir pati nacionalinė viza. Pažymi, kad 2023 m. vasario 3 d. nei užsieniečių registre, nei vizų informacinėje sistemoje nebuvo duomenų apie priimtą sprendimą išduoti pareiškėjui vizą. Pažymi, jog VSAT pareigūnams pateiktame kelionės dokumente pareiškėjas neturėjo galiojančios įklijos formos nacionalinės (D) vizos, kurioje turi būti nurodytas unikalus vizos nuorašas, tikras įklijos numeris bei kiti visi vizai būtini rekvizitai – būtent vizos gavėjo nuotrauka, vardas pavardė, vizos tipas, galiojimo terminais, išdavimo data, mašininio skaitymo zona ir kt. Mano, kad yra paneigtina pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog vykimo per valstybės sieną metu, pareiškėjas turėjo jam išduotą nacionalinę (D tipo) vizą. Pažymi, kad pasienio patikrinimo metu pareiškėjas tokios vizos VSAT pareigūnams nepateikė, informacinėse sistemose apie priimtą sprendimą išduoti tokią vizą duomenų nebuvo, taip pat su pareiškėjo skundu teismui nacionalinė (D tipo) viza nebuvo pateikta.

Nurodo, kad 2023 m. sausio 3 d. sprendimas dėl nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjui nebuvo priimtas, ir iki tos dienos nacionalinė (D tipo) viza pareiškėjui nebuvo išduota. Pastebi, kad pareiškėjui išduota Šengeno viza Nr.(duomenys neskelbtini) nuo 2023 m. sausio 23 d. yra negaliojanti, VSAT pareigūnai pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje / Šengeno erdvėje buvo neturėdamas galiojančios vizos.

Teigia, kad VSAT pareigūnai vadovaudamiesi ĮUTP prieš priimant skundžiamą Sprendimą, įvertinto, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę. Pažymi, kad atsižvelgta į pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje, pagal formaliojo švietimo programą (programas) ir padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Akcentuoja, Sprendimo priėmimo metu nebuvo nustatyta ĮUTP 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę pareiškėją.

Pažymi, kad už neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, 2023 m. vasario 3 d. pareiškėjui buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, už tai, kad pareiškėjas pasibaigus jam išduotos Šengeno vizos galiojimo laikui, o būtent nuo 2023 m. sausio 23 d. 12 dienų buvo neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir jam skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Nurodo, jog VSAT turimais duomenimis, pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminais priimto nutarimo dėl padaryto administracinio nusižengimo neskundė, atitinkamai paties fakto, jog Šengeno erdvėje jis 12 dienų buvo neteisėtai, neginčijo.

Pažymi ir tai, kad pareiškėjo su skundu pateikta banko kortelės kopija, nesuteikia pareiškėjui teisės Lietuvos Respublikos / Šengeno erdvėje būti neturint teisėtą buvimą patvirtinančių dokumentų, o nagrinėjamos situacijos kontekste – galiojančios vizos ar leidimo gyventi.

Paaiškina, kad priėmus procesinius sprendimus ir surašius dokumentus, pareiškėjui buvo leista išvykti tą pačią dieną ir tuo pačiu reisu (duomenys neskelbtini) į Stambulą (Turkijos Respublika). Akcentuoja, kad pareiškėjas 2023 m. vasario 3 d. patikrinimo, vykstant per valstybės sieną, metu VSAT pareigūnams, kitų duomenų ir dokumentų patvirtinančių jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje / Šengeno erdvėje, nepateikė. Akcentuoja, kad šioje administracinėje byloje minėti dokumentai ir duomenys nebuvo pateikti su skundu ir teismui. Pažymi, kad teisinio pagrindo nesilaikyti imperatyvių teisės aktų normų, reglamentuojančių užsieniečių migraciją, bei taikyti kitokias pareiškėjui išimtines taisykles, nei visiems kitiems užsieniečiams pasienio tikrinimo metu nebuvo nustatyta.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikoje / Šengeno erdvėje esant nelegaliai, jis negali šalyje gauti pajamų iš teisėtos veiklos ir tuo pačiu teisėtomis priemonėmis užtikrinti savo poreikių bei interesų. VSAT nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos priežastys ir aplinkybės neįtakoja Sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo. Mano, jog vertinant pareiškėjo pateiktus argumentus, turėtų būti atsižvelgta į pareiškėjo pateiktų duomenų pakankamumą, jų nuoseklumą, teiginių logiškumą ir įstatymo viršenybės principą. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodė nei vienos teisiniu reglamentavimu pagrįstos priežasties ar išskirtinių individualių aplinkybių, dėl kurių negalėjo būti priimtas ginčijamas Sprendimas.

Atkreipia dėmesį, kad iš pareiškėjo skundo teismui turinio matyti, jog Sprendime nurodytos aiškios priežastys ir jos pareiškėjui yra žinomos, o tariamas minėtų aplinkybių ar teisinio pagrindo nesupratimas ar nežinojimas nesutrukdė įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjui efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Mano, jog atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, Sprendimas neturėtų būti laikomas turinčiu esminių trūkumų, todėl turi būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Papildomai pažymi, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamos situacijos metu VSAT pasienio tikrinimo procedūras atlikę pareigūnai viršijo savo kompetenciją ar priėmė nepagrįstus ar neteisėtus sprendimus. Akcentuoja, jog VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pareigūnai vykdė savo tiesiogines funkcijas ir nenustatyta šių pareigūnų neteisėtų veiksmų, priimtas teisės aktais pagrįstas Sprendimas, todėl nėra teisinio pagrindo reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, palaiko atsakovės VSAT atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pareiškėjas Migracijos departamentui prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo tuo pagrindu, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, dirbti (duomenys neskelbtini), pateikė 2023 m. sausio 11 d. Akcentuoja, kad vadovaujantis Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-899/V-330 70.11 papunkčiu, pareiškėjui nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2023 m. birželio 11 d. nusprendė išduoti 2023 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad išduodant vizą Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas ir jis buvo išvykęs iš Lietuvos. Papildomai pažymi, kad 2023 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ĮUTP 40 straipsnyje 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu – betonuotojas (duomenys neskelbtini).

Nurodo, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka ĮUTP reikalavimus. Pažymi, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad VSAT netinkamai taikė teisės aktus, netinkamai įvertino faktines aplinkybes ar Sprendimas yra nepagrįstas. Mano, kad Sprendime teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl VSAT 2023 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta grąžinti (duomenys neskelbtini) pilietį R. A. į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, jog 2023 m. vasario 3 d. iš Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardoje esančio Vilniaus oro uosto PKP reisu (duomenys neskelbtini) į Stambulą ketino vykti pareiškėjas R. A., kurio paso Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2030 m. rugsėjo 21 d., turintis C tipo Šengeno vizą (LVA) Nr.(duomenys neskelbtini), galiojusią nuo 2022 m. gruodžio 12 d. iki 2023 m. sausio 22 d. (išduota 28 dienoms).

2023 m sausio 5 d. pareiškėjas atvyko į Šengeno erdvę ir visą laiką nepertraukiamai buvo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas buvimo Lietuvoje metu susilaužė pirštą, kuris gijo su komplikacijomis, todėl nesulaukęs sprendimo dėl vizos gavimo, nusprendė grįžti gydytis namo, nes Lietuvoje gydymas buvo per brangus. Tarnybos pareigūnai nustatė, jog pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 23 d. – 12 dienų buvo neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir viršijo leistiną buvimo Šengeno teritorijoje dienų skaičių, tuo pažeisdamas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 124 straipsnio 1 dalį (užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos). Aptartu pagrindu 2023 vasario 3 d. priimtas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, kuriame vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsniu pareiškėjui skirta nuobauda – įspėjimas ir priimtas VSAT Sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

2023 m. sausio 11 d. pareiškėjas padavė Migracijos departamentui prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo tuo pagrindu, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, dirbti (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas 2023 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-899/V-330 70.11 papunkčiu, išdavė pareiškėjui nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2023 m. birželio 11 d. Išduodant vizą Departamentas įvertino ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas šioje byloje ginčijamas Sprendimas ir jis buvo išvykęs iš Lietuvos.

2023 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (betonuotojas (duomenys neskelbtini)).

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teigia, kad leistinų buvimo Šengeno teritorijoje dienų skaičiui einant į pabaigą, jis sąžiningai atvykęs į Migracijos departamentą, paaiškinęs situaciją, o Migracijos departamentas jam išdavęs D tipo nacionalinę vizą, taigi, jeigu Migracijos departamentas nebūtų išdavęs D tipo nacionalinės vizos, jis be jokios abejonės laiku būtų palikęs Šengeno teritoriją.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas).

ĮUTP 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką. ĮUTP 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.

ĮUTP 23 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo ar vizos galiojimo laikui. Pagal ĮUTP 124 straipsnio 1 dalį, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. ĮUTP 125 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui.

Bylos duomenys patvirtina, jog kilo ginčas dėl to, kad pareiškėjas nuo 2022 m. sausio 23 d. Lietuvoje buvo neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, todėl atsakovė, vadovaudamasi ĮUTP 23 straipsnio 2 punktu, 124 straipsnio 1 dalimi, 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 3(1) dalimi, 6 dalimi turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą, įpareigojantį jį išvykti iš Lietuvos Respublikos.

ĮUTP 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis prašymą išduoti leidimą gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais gali pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje arba būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai – Migracijos departamentui.

Sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas patvirtina, kad prašymą išduoti leidimą gyventi užsienietis gali pateikti tik tada, kai Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 23 d. Lietuvoje buvo neteisėtai, bet prašymą išduoti leidimą gyventi Migracijos departamentui pateikė 2023 m. sausio 11 d. Tai patvirtina faktą, kad prašymą pareiškėjas pateikė būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė visus dokumentus, kurie atitinka reikalavimus. Tačiau, nurodytos aplinkybės skundžiamam Sprendimui reikšmės neturi, nes priimant Sprendimą atsakovė nustatė pagrindinį faktą – neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje yra 12 dienų.

Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 22 p. nustatyta, kad tarnyba sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priima, jeigu užsienietis yra sulaikytas, suimtas, jis atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmę arba jeigu tarnyba, vykdydama savo funkcijas nustato, kad yra įstatymo 125 straipsnyje nustatytas pagrindas užsienietį įpareigoti išvykti ar grąžinti.

Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo 127 straipsnio 7 dalis). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras patvirtino Aprašą.

Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal Įstatymo 106 straipsnio 6 dalies ar 125 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza (1 punktas); jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (2 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui (3 punktas); jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (4 punktas); į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti (5 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (6 punktas); jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (7 punktas) jis yra šio Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 1408 straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodytas užsienietis ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (8 punktas). Įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis).

Iš šių nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo (dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti). Be to, Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.

Taigi, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, kadangi pareiškėjui išduota Šengeno viza yra pasibaigusi, jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu, o pareiškėjo kelionės dokumente esantis migracijos tarnybos spaudas, nagrinėjamos situacijos kontekste, nurodo faktą, kad pareiškėjas pateikė prašymą vizai gauti, jo pateiktas prašymas yra priimtas bei pareiškėjo vienas iš kelionės dokumento puslapių yra rezervuojamas ateityje išduodamai vizai įklijuoti.

Taigi, pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad jo pase buvęs migracijos (vizų) tarnybos spaudas, rodantis, kad jo prašymas D tipo (ilgalaikei) vizai yra priimtas, prilygsta išduotai nacionalinei vizai ir tuo pačiu suteikia jam teisę būti Lietuvos Respublikoje / Šengeno erdvėje yra neatitinkanti įstatymuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimo priėmimo metu jis turėjo D tipo vizą, bet Tarnybos pareigūnams pateiktame kelionės dokumente pareiškėjas neturėjo galiojančios įklijos formos Nacionalinės D vizos, kurioje turi būti nurodytas unikalus vizos įklijos numeris bei kiti visi vizai būtini rekvizitai (vizos gavėjo nuotrauka, vardas pavardė, vizos tipas, galiojimo terminais, išdavimo data, mašininio skaitymo zona ir kt.). Atitinkamai pažymėtina, kad pasienio patikrinimo metu pareiškėjas D vizos Tarnybos pareigūnams nepateikė, informacinėse sistemose apie priimtą sprendimą išduoti tokią vizą duomenų nebuvo, taip pat su pareiškėjo skundu teismui nacionalinė D tipo viza nebuvo pateikta.

Pagal ĮUTP 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Minėtų aplinkybių Sprendimo priėmimo metu nebuvo nustatyta.

Pagal ĮUTP 127 straipsnį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (1 dalis). Jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas (3¹ dalis). Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (6 dalis). Darytina išvada, kad į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovė privalėjo atsižvelgti bei jas įvertinti spręsdama klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis). Taigi, kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 32 punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, ir Aprašo 46 punkte, numatančiame, jog jeigu užsienietis dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ar 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (kai sprendime dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nustatytas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas yra trumpesnis negu 60 dienų), tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per MIGRIS ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių. Aprašo 47 punkte numatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusi įstaiga, įvertinusi priežastis, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo aprašo 46 punkte nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo (bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų). Tačiau nenustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į VSAT per MIGRIS ar raštu būtų pateikęs prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą, kol bus priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo gyventi išdavimo.

Teismas pažymi, kad atsakovė Sprendime nurodė, kad VSAT Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 1, 3 (1) ir 6 dalimis įvertinus tai, kad pareiškėjui išduota Šengeno viza yra pasibaigusi. Taigi, Šengeno erdvėje pareiškėjas buvo neteisėtai ir tokiais savo sąmoningais veiksmais pažeidė ĮUTP 11 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. Lietuvos Respublikoje buvo neturėdamas galiojančios vizos, o toks jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat atsižvelgus į ĮUTP 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta ĮUTP 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę. Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 7 dienų terminą nuo sprendimo įteikimo dienos.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis Sprendimo priėmimo metu turėjo galiojančią D vizą yra nepagrįsti, nes pareiškėjas pasienio patikrinimo metu D vizos Tarnybos pareigūnams nepateikė, informacinėse sistemose apie priimtą sprendimą išduoti tokią vizą duomenų nebuvo, taip pat su pareiškėjo skundu teismui nacionalinė D tipo viza nebuvo pateikta, todėl atmestini.

VSAT kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis , o turi būti pagrįsti teisės normomis. Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus.

Taigi, atsakovė, priimdama Sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę, laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atliko jos kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo daryti išvadai, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir nepagrįstai neatsižvelgiant bei neįvertinant Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.

Pareiškėjas prašė iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendžia, jog Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. A. (R. A.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jovita Einikienė Saulius Jakaitis Fausta Vitkienė