- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-12
- Bylos Nr.
- I-1109-189/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02592-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- M. G.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinė muitinė
dalyvaujant atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Eligijui Vinckui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Klaipėdos teritorinė muitinė 2012-03-09 sprendimu Nr. (LM18)-RŽ209-97 (Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) byla, b. l. 35-37)), 2012-03-19 sprendimu Nr. (LM18)RŽ209-108 (Komisijos byla, b. l. 40-41)), 2012-03-20 sprendimu Nr. (LM18)RŽ209-114 (Komisijos byla, b. l. 43-45)) ir 2012-03-26 sprendimu Nr. (LM18)RŽ209-117 (Komisijos byla, b. l. 55-56)) pareiškėjui įregistravo skolą muitinei: 7671747 Lt muitas, 101986560 Lt akcizas, 24143974 Lt PVM, 32968218 Lt akcizo delspinigiai, 7619027 Lt PVM delspinigiai bei 66901142 (50 proc. dydžio) papildomai apskaičiuotų importo mokesčių bauda.
Motyvuojamoji dalis
Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Departamento 2012-05-31 sprendimo Nr. 1A-195 teisėtumo bei pagrįstumo 2012-09-14 sprendimu Nr. S-162(7-137/2012) (b. l. 14-20) patvirtino Departamento 2012-05-31 sprendimą Nr. 1A-195.
Pareiškėjas nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu (b. l. 1-10) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti:
1) Klaipėdos teritorinės muitinės 2012-03-09 sprendimą Nr. (LM18)-RŽ209-97, 2012-03-19 sprendimą Nr. (LM18)RŽ209-108, 2012-03-20 sprendimą Nr. (LM18)RŽ209-114 ir 2012-03-26 sprendimą Nr. (LM18)RŽ209-117;
2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-05-31 sprendimą Nr. 1A-195;
3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-09-14 sprendimą Nr. S-162(7-137/2012).
Pagrįsdamas skundo argumentus nurodė, kad ginčijami sprendimas nėra tinkamai pagrįsti, tikslūs bei nėra paremti objektyvia įrodomąja medžiaga.
Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 2 p., nes Departamentas sprendime neanalizavo subjektyviosios muitų teisės aktų pažeidimo pusės, t. y. nenustatė ir nenagrinėjo požymių patvirtinančių pareiškėjo dalyvavimą neteisėtų, nusikalstamų veiksmų atlikime. Pabrėžė, kad tiek Departamento, tiek Komisijos sprendimai yra grindžiami išimtinai tik Vokietijos Federacinės Respublikos Berlyno-Brandenburgo muitinės kriminalinės paieškos tarnybos pateiktais epizodiniais dokumentais surašytais prieš vienerius ar dvejus metus, nepateikiant objektyvių įrodymų kurie patvirtintų pareiškėjo dalyvavimą ar žinojimą susijusį su prekių įvežimu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Vokietijoje jau yra prasidėjęs teisminis procesas, kurio metu paaiškės visa faktinė situacija, institucijos net neanalizavo realių įrodymų ir faktinių duomenų reikalingumo klausimo.
Akcentavo, kad mokestinių prievolių atsiradimą pateisinantis įrodymas, šiuo atveju, galėtų būti įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų konstatuotas nusikalstamos veikos padarymo faktas. Tuo tarpu byloje esanti tarpvalstybinių institucijų susirašinėjimo medžiaga, teisinės pagalbos prašymai, nagrinėjamu atveju nelaikytini įrodymais pagrindžiančiais pareiškėjo kaltę.
Pažymėjo, kad bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų išsamiai ir detaliai paaiškinančių muitinės vertės apskaičiavimą. Atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius apskaičiuojant mokesčius rėmėsi 2011-10-19 Berlyno - Brandenburgo vengiančių mokėti muitus asmenų paieškos tarnybos raštu (Komisijos byla, b. l. 128 (kita pusė) – 129), kas reikštų, jog mokesčių administratorius net nebandė apskaičiuoti ar patikrinti pateiktos muitinės vertės ir tuo pagrindu apskaičiuoti mokestines prievoles pareiškėjui.
Dėl paskirtos baudos dydžio ir galimo principo non bis in idem pažeidimo nurodė, kad ginčo sprendimuose nėra aiškiai detalizuota, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo paskirta didžiausia sankcija – 50 proc. Pabrėžė, kad skiriant baudą nebuvo vertinamos lengvinančios aplinkybės, tokios kaip: pareiškėjo nebuvimas baustu; pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė tinkamai bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi; pareiškėjas fizinis asmuo; daugiau kaip 1,5 metų yra suimtas ir laikomas kalėjime Berlyne.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui paskirtos baudos dydis yra nepagristas vien jau dėl to, kad su mokesčiais susijusių priskaičiuotų sumų (netesybų), t. y. akcizų delspinigių, PVM delspinigių ir baudos suma siekia beveik 110 milijonų litų, todėl akivaizdu, kad priskaičiuotų netesybų suma artima nurodomai pagrindinei mokestinei prievolei. Be to, bauda kaip sankcija sudaro beveik 67 milijonus litų, o tai daugiau nei 300 kartų viršija maksimalią pagal baudžiamąjį kodeksą fiziniam asmeniui galimą skirti baudą (BK 47 str. 1 d. maksimali bauda sudaro 1500 MGL už sunkų nusikaltimą) ir 10 kartu viršija maksimalią pagal net juridiniam asmeniui galimą skirti baudą (BK 47 str. 2 d. maksimali bauda sudaro 50 000 MGL). Visą tai įrodo, kad tokia mokestinė (administracinė) sankcija yra neproporcingai griežtesnė nei būtų skiriama sankcija pagal baudžiamojo kodekso normas.
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo (b. l. 27-30) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 2 p. įtraukos taikymo nurodė, kad muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad dalyvauja neteisėtai įvežant prekes. Pabrėžė, kad kaip patvirtina bylos medžiaga, pareiškėjas ir kiti Klaipėdos teritorinės muitinės sprendime nurodyti asmenys, pasiskirstę vaidmenimis dalyvavo neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją rūkomąjį tabaką ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Be to, iš Vokietijos muitinės kriminalinės paieškos tarnybos pateiktos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis, pasiskirstę vaidmenimis dalyvavo neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją rūkomąjį tabaką.
Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo vienas iš tarptautiniu mastu veikiančių asmenų, kuris organizavo akcizais apmokestinamų prekių, t. y. rūkomojo tabako kontrabandą bei šiuo tabaku aprūpindavo nelegalią cigarečių gamybos liniją Lenkijos Respublikoje. Taigi pareiškėjas buvo tas asmuo, kuris sąmoningai siekė, kad rūkomasis tabakas muitinės deklaracijose būtų deklaruotas kaip tabako žaliava. Pareiškėjas elektroniniu paštu dar prieš konteinerių išsiuntimą įvairiems asmenims duodavo išsamius nurodymus, kaip turi būti aprašytos prekės, kur jos turi būti nugabentos, perduodavo automobilių numerius, vairuotojų vardus ir pavardes, kurie turėjo prekes paimti iš muitinės sandėlių bei nurodydavo, kokius dokumentus reikia įforminti. Pažymėjo, kad būtent šie veiksmai ir aplinkybės ir patvirtina, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad prekės yra įvežamos neteisėtai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ne tik kaip fizinis asmuo dalyvavo neteisėtame rūkomojo tabako įvežime, tačiau buvo ir įmonės „Areal S.A.“ atstovas, kuri taip pat dalyvavo neteisėtame prekių įvežime ir buvo pripažinta solidaria skolininke muitinei.
Dėl muitinės vertės nustatymo nurodė, kad prekių muitinė vertė buvo nustatyta remiantis Bendrijos muitinės kodekso 31 str. nuostatomis, t. y. duomenimis kuriuos galima gauti Bendrijoje. Tuo tarpu Vokietijos muitinės pateikti dokumentai yra pripažintini Bendrijoje gautais duomenimis, todėl galėjo būti naudojami nustatant neteisėtai įvežtų prekių muitinę vertę. Pabrėžė, kad Bendrijos muitinės kodekso taikymo požiūriu nagrinėjamai situacijai negalėjo būti taikomos nei šio kodekso 29 str., nei 30 str. nuostatos.
Dėl paskirtos baudos akcentavo, kad sprendžiant dėl pareiškėjui paskirtos 50 procentų dydžio baudos pagrįstumo, nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertintas padaryto pažeidimo pobūdis, pareiškėjo mokesčių įstatymo pažeidimo nepripažinimas, nebendradarbiavimo faktas, todėl paskirta 50 proc. dydžio bauda yra adekvati padarytam pažeidimui ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 str. 1 d. įtvirtintoms baudos skyrimo taisyklėms.
Dėl non bis in idem principo pažeidimo nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas pagal MAĮ 139 str. būtų baudžiamas pakartotinai, taip pat nėra duomenų, kad prieš paskiriant baudą pagal MAĮ 139 str. pareiškėjui jau būtų paskirta kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio sankcija už tą patį teisės pažeidimą. Todėl nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad buvo pažeistas non bis in idem principas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepimo (b. l. 31-32) argumentais sutiko su Komisijos sprendimo argumentais, prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kito dėl Klaipėdos teritorinė muitinė 2012-03-09 sprendimo Nr. (LM18)-RŽ209-97, 2012-03-19 sprendimo Nr. (LM18)RŽ209-108, 2012-03-20 sprendimo Nr. (LM18)RŽ209-114, 2012-03-26 sprendimo Nr. (LM18)RŽ209-117 taip pat Muitinės departamento 2012-05-31 sprendimo Nr. 1A-195 „Dėl M. G. skundo“ bei Komisijos 2012-09-14 sprendimo Nr. S-162(7-137/2012) teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjui skundžiamais Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimais mokestinė prievolė buvo apskaičiuota už neteisėtai į Lietuvos Respublikos teritoriją konteineriuose įvežtą rūkomąjį tabaką, t. y. iš Brazilijos į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą konteineriuose buvo atgabentas krovinys – tabako žaliava, tačiau atlikus prekės ekspertizę Muitinės laboratorijoje buvo nustatyta, kad atgabenta prekė yra ne tabako žaliava, kaip buvo nurodyta muitinės dokumentuose (deklaracijose), o perdirbtas apdorotas rūkomasis tabakas, t. y. visos rūkomojo tabako siuntos į Europos Bendriją per Klaipėdos jūrų uostą buvo įvežtos neteisėtu būdu, nes muitinės deklaracijose buvo nurodomas neteisingas prekės KN kodas, kai vietoje rūkomojo tabako (KN kodas 2403), kuriam yra taikomi akcizo mokesčiai buvo deklaruojama tabako žaliava (KN kodas 2401), kuriai akcizo mokesčiai netaikomi.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad būtent pareiškėjas su kitais asmenimis organizavo akcizais apmokestinamųjų prekių kontrabandą, t. y. būtent šie asmenys organizavo rūkomojo tabako gabenimą tranzitu iš Europos Sąjungos nepriklausančių šalių per Lietuvos Respubliką į Lenkiją, kur vėliau rūkomasis tabakas buvo naudojamas nelegaliai cigarečių gamybai Lenkijos Respublikoje.
Pareiškėjas skundo argumentais nurodė, jog nesutinka su mokestinių institucijų išvada jog pareiškėjas nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti pripažintas solidariu skolininku muitinei, nes, pareiškėjo teigimu, institucijos nesurinko pakankamai objektyvių įrodymų patvirtinančių būtent pareiškėjo dalyvavimą nusikalstamų veiksmų atlikime. Taip pat prieštaravo apskaičiuotam mokestinės prievolės muitinei dydžiui bei paskirtai neproporcingai didelei papildomai apskaičiuotai importo mokesčio baudai (50 proc.).
1992-10-12 Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 4 str. nustatyta, kad skola muitinei apibrėžiama kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą; importo muitai – tai inter alia muitai ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai; skolininkas – bet kuris asmuo (fizinis asmuo, juridinis asmuo, asmenų bendrija, neturinti juridinio asmens teisinio statuso), privalantis sumokėti skolą muitinei (4 str. 1, 9, 10, 12 d.). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. (a) punktą vienas iš pagrindų importo skolai muitinei atsirasti yra neteisėtas įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes.
Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. nustato, kad skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs prekes (1 įtrauka); bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (2 įtrauka); bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 įtrauka). Paminėtoje Bendrijos muitinės kodekso normoje skolininko sąvoka apibrėžta gana plačiai, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 213 str., pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Todėl Bendrijos muitinės kodeksas, kuris tiesiogiai taikomas ir Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (realiai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku.
Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. antroje įtraukoje nustatytos dvi būtinosios sąlygos, turinčios egzistuoti kartu, asmenį pripažįstant skolininku muitinei, t. y. asmenys turi dalyvauti neteisėtai įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją bei turėtų žinoti arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Pabrėžtina, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. antra įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog dalyvauja į Bendrijos teritoriją neteisėtame prekių įvežime. Kaip jau minėta aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad dalyvauja ir (arba) žinojo, jog prekės yra įvežamos neteisėtai.
Aplinkybes, apie pareiškėjo dalyvavimą ir tuo labiau žinojimą, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, patvirtina Komisijos byloje pateikta 27 epizodų dokumentų santrauka dėl Tabako transportavimo per Lietuvą (Komisijos byla, b. l. 144). Šio dokumento turinys patvirtina, kad pareiškėjas bendradarbiaudamas su kitais asmenimis organizavo tabako prekių transportavimą: elektroninėmis žinutėmis informuodavo apie krovinio (tabako atliekų) išvykimą/atvykimą, perduodavo transporto, vairuotojų duomenis (4, 5, 8, 10, 15-27 epizodai), nurodydavo kokie duomenys turi būti įrašomi deklaracijose (7 epizodas ) nustatyta, jog buvo ir firmos Areal S.A., kuri taip pat pripažinta solidaria skolininke atstovas (15 epizodas). Pažymėtina, kad pareiškėjo dalyvavimą neteisėtoje veikloje taip pat patvirtina teismo posėdžio metu pateikta Departamento ištrauka iš pareiškėjo rašytinio prisipažinimo, kurioje išdėstytas prisipažinimas, jog pareiškėjas žinojo, kad tabakas pakeliui bus pakeistas (b. l. 90-97). Todėl akivaizdu, kad tiek pirmoji, tiek antroji sąlygos, nustatytos 202 str. 3 d. antroje įtraukoje, kad asmuo dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir/ar apie tai žinojo yra išpildytos.
Taigi šiuo aspektu nurodyti pareiškėjo argumentai, kad atliekant tyrimą trūko duomenų subjektyviajai (tiesioginis pareiškėjo dalyvavimas) muitų teisės aktų pažeidimo pusei nustatyti, todėl pastarasis negalėtų būti pripažįstamas skolininku muitinei, laikytini nepagrįstais, nes skolininko muitinei apibrėžimo sąlygas pilnai patvirtina byloje surinkti įrodymai.
Elementas nuo kurio priklauso taikomas muitas yra prekių muitinė vertė. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 1 d., importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduotas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 str., ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 30 str. 2 d. a, b, s ir d. punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti (Bendrijos muitinės kodekso 30 str. 1 d.). Bendrijos muitinės kodekso 31 str. 1 d. reglamentuojama, jog jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 str., ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pagrindas nustatant prekių muitinę vertę buvo Vokietijos muitinės pateikti dokumentai (Komisijos byla, b. l. 128 (kita pusė) – 129). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nesant galimybei prekių muitinę vertę nustatyti 29, 30 straipsnių reglamentuota tvarka, o esant tokiam atvejui, galimybė nustatyti prekių muitinę vertę, t. y. remiantis Bendrijoje gautais dokumentais, nustatyta Bendrijos muitinės kodekso 31 str., todėl esamų faktinių aplinkybių kontekste muitinė pagrįstai vadovavosi šia teisės norma ir prekių muitinę vertę nustatė remiantis Vokietijoje surinktais duomenimis, t. y. duomenimis gautais Bendrijoje. Tuo tarpu pareiškėjas daugiau deklaratyviai akcentuodamas, jog bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų išsamiai ir detaliai paaiškinančių muitinės vertės apskaičiavimą, ABTĮ 52 str. 2 d. bei 57 str. 4 d. nustatyta tvarka nepateikė šiuos argumentus paneigiančių aplinkybių.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 str. numatytų baudų skyrimo pagrindas yra konkretus mokesčių įstatymų pažeidimas. MAĮ 138 str. apibrėžia, jog mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog mokesčių teisė priskiriama prie viešosios teisės šakų, todėl jai būdingas imperatyvus santykių reguliavimo pobūdis, inter alia, pasireiškiantis griežtų valstybės prievartos priemonių taikymu, siekiant apsaugoti mokesčių teisės ginamas vertybes (2011-11-18 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje A-143-2619/2011).
Vertinant aplinkybes susijusias su baudos paskyrimu pažymėtina, kad pareiškėjui bauda buvo paskirta vadovaujantis MAĮ 139 str. 1 d., atsižvelgiant į pareiškėjo veiksmus bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi bei į kitas aplinkybes, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Bauda skiriama nuo 10 iki 50 procentų nuo trūkstamos sumokėti mokesčio sumos dydžio.
Pareiškėjas skundo argumentais akcentuoja, kad skiriant baudą nebuvo vertinamos lengvinančios aplinkybės, tokios kaip: pareiškėjo nebuvimas baustu; pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė tinkamai bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi; pareiškėjas fizinis asmuo; daugiau kaip 1,5 metų yra suimtas ir laikomas kalėjime Berlyne. Šiuo aspektu pažymėtina, kad aplinkybė, kad pareiškėjas anksčiau nebuvo baustas nėra lengvinanti aplinkybės MAĮ prasme, nes aplinkybė, kad pareiškėjas anksčiau nebuvo baustas neatleidžia nuo privalomos pareigos mokėti mokesčius. Bendradarbiavimas MAĮ prasme turi pasireikšti geranoriškais paties pareiškėjo veiksmais teikiant mokesčių administratoriams visapusišką pagalbą viso mokestinio patikrinimo (ginčo) procese. Tuo tarpu kaip matyti iš skundo teismui argumentų, pareiškėjas skųsdamas muitinės institucijų, taip pat ir Komisijos sprendimus, nesutinka su institucijų konstatuotomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo tiesioginio dalyvavimo neteisėtoje veikloje ir ši aplinkybė, nagrinėjamu atveju, paneigia pareiškėjo išsakytą prieštaravimą dėl nesuteiktos galimybės geranoriškai bendradarbiauti. Be to, pareiškėjas teismui nepateikė jokių kitų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, dėl ko teismas turėtų pareiškėjui sumažinti paskirtą baudą. Jokių kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bauda galėtų būti mažinama, nebuvo nustatyta. Atkreiptina, kad pareiškėjas Komisijai skundą grindė panašiais argumentais, kaip ir teismui pateiktame skunde, kuriuos Komisija argumentuotai įvertino, o ginčo nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta naujų aplinkybių, kurios turėtų būti vertinamos kitaip.
Pareiškėjas skunde taip pat pateikė motyvus dėl, jo nuomone, dvigubo nubaudimo draudimo principo non bis in idem pažeidimo nagrinėjamu atveju. Šiuo aspektu sutiktina su atsakovo argumentais jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas už tą patį nusižengimą yra baudžiamas antrą kartą, todėl nagrinėjamu atveju non bis in idem principas nebuvo pažeistas.
Apibendrinant darytina išvada, kad vadovaujantis ginčo tyrimo metu surinkta medžiaga, kuri patvirtino ilgą mokestinio pažeidimo laikotarpį bei išskirtinai didelį pažeidimo mastą, muitinės institucijos pagrįstai pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį įvertino kaip akivaizdų tikslą gauti mokestinę naudą, todėl pareiškėjo atžvilgiu priimti skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Atmesti M. G. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.