Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Gintauto Koriagino ir Albino Čeplinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės P. K. firmos „Elvilita“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12126-568/2011 pagal ieškovės P. K. firmos „Elvilita“ ieškinį atsakovui V. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp šalių nebuvo susiklostę faktiniai panaudos sutarties santykiai. Vadovaujantis CK 6.629 str. 2 dalimi bei 6.478 straipsniu, daiktų panaudos sutarčiai rašytinė forma nėra privaloma, jeigu daiktas panaudai perduodamas ne ilgesniam kaip vienerių metų terminui. Įvertinant, kad atsakovas automobilį prašė jo valdymui perduoti trumpesniam nei vieneri metai laikotarpiui, ieškovė rašytinės panaudos sutarties dėl automobilio perdavimo atsakovo valdymui nesudarė. Teismas poziciją dėl panaudos sutartinių santykių nebuvimo grindžia ir tuo, jog atsakovas byloje teigė, kad tarp šalių susiklostė automobilio nuomos sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovas, neva, sumokėjo ieškovei 350 Lt automobilio nuomos mokestį, nors, pastebėtina, atsakovas jokių įrodymų, patvirtinančių tokios aplinkybės dėl nuomos sutartinių santykių egzistavimo, teismui nepateikė. Vadovaujantis CK 6.253 straipsniu, transporto priemonės nuomos sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Nors atsakovas teigė tarp šalių buvus sutartinius nuomos santykius, tačiau nei tokius santykius patvirtinančios rašytinės sutarties, nei įrodymų, kad, neva, sumokėjo ieškovei nuomą, teismui nepristatė, iš ko seka, jog neįrodė teisme nurodytų aplinkybių buvimo. Abi ginčo šalys neneigia aplinkybės, kad automobilis buvo perduotas laikinam atsakovo valdymui trumpesniam laikotarpiui nei vieneri metai bei atsakovas automobiliu laisvai savo nuožiūra naudojosi iki automobiliui pradingstant 2010-09-10 dieną. Ieškovė savo paaiškinimuose teismui nurodė automobilį atsakovui perdavusi laikinam neatlygintinam naudojimui be rašytinės sutarties, iš ko seka, kad jokie rašytiniai įrodymai, galintys patvirtinti sutartinių panaudos santykių sudarymą, neegzistuoja. Vadovaujantis įstatymu, automobilio nuomos sutartis privalo būti rašytinė, neatsižvelgiant į jos terminą, be to, pajamų gavimas iš turto nuomos santykių teisės aktų numatyta tvarka privalo būti apskaitomas, išduodant pinigų mokėtojui pinigų gavimą patvirtinantį dokumentą. Atsakovas, nors ir teigė tarp šalių buvus nuomos santykius, teismui nepateikė nei tokių santykių sudarymą patvirtinančios sutarties, nei pinigų sumokėjimą ieškovei pagrindžiančių įrodymų. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti tarp šalių susiklosčius civilinius automobilio panaudos, o ne nuomos teisinius santykius. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas aukščiau nurodytų aplinkybių nevertino, bylos aplinkybes išnagrinėjo nevisapusiškai, konstatuodamas dėl jų egzistavimo neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, netinkamai vadovavosi įstatymo ir kasacinio teismo suformuluotomis įrodinėjimą reglamentuojančiomis taisyklėmis;teismas neteisingai išsprendė atsakovo civilinės atsakomybės klausimą. Vadovaujantis CK 6.629 str. 1 dalimi, panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti daiktą tokios būklės, kokios jis buvo jam perduotas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. CK 6.636 straipsnis numato, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Nagrinėjamu atveju atsakovas jo laikinam valdymui patikėto automobilio ieškovei negrąžino, kadangi automobilis atsakovo valdymo metu dingo, taigi, atsakovas neįvykdė panaudos gavėjui įstatymo keliamo reikalavimo grąžinti turtą savininkui (panaudos davėjui). Pirmos instancijos teismas teigia, esą, byloje nustatyta, kad automobilis pavogtas, t.y. dingo dėl trečiųjų asmenų kaltės, tokiu atveju, ieškovė, siekdama įrodyti atsakovo kaltę, privalėjo įrodyti didelį atsakovo neatsargumą. Ieškovė su tokia teismo pozicija nesutinka. Teismas apie įvykdytą nusikalstamą veiką - automobilio vagystę - konstatavo byloje nesant tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. 2010-11-02 Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl ieškovės automobilio buvo sustabdytas nenustačius kaltų asmenų. Taigi, baudžiamojoje byloje kaltininkų nenustačius ir ikiteisminį tyrimą sustabdžius, iš esmės nebuvo nustatyta, kad automobilis buvo pavogtas - nusikaltimo (vagystės) įvykdymo faktas įstatymų numatyta tvarka nebuvo konstatuotas. Taip pat nepagrįsta teismo pozicija ir dėl to, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas yra kaltas dėl automobilio dingimo, ko pasėkoje, ieškovė patyrė nuostolius. Nors, teismo teigimu, ieškovė nepagrindė, kad atsakovas žadėjęs svetimą automobilį laikyti garaže, todėl atsakovas tokios prievolė prieš ieškovę neturėjo, tačiau, ieškovės manymu, tai nešalina atsakovo kaip neatlygintai besinaudojusio ieškovės turtu asmens atsakomybės rūpestingai ir tinkamai rūpintis jo valdymui perduotu turtu ir užtikrinti jo saugumą. Šios bylos kontekste, vertinant, ar atsakovas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nepakanka konstatuoti pirmos instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad automobilį atsakovas pastatė automobilių parkavimo vietoje (t.y. automobilių aikštelėje daugiabučio namo kieme), išlipdamas iš automobilio jį užrakino ir patikrino, ar automobilis buvo užrakintas, pro savo buto langus galėjo matyti pastatytą automobilį. Pastebėtina, atsakovas ne tik kad automobilio nelaikė garaže ar saugojimo aikštelėje, bet netgi nesivargino, automobilį nakčiai palikdama daugiabučio kieme, iš automobilio paimti techninių dokumentų (techninio paso), kurie dingo kartu su transporto priemone. Ieškovė mano, kad pirmos instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, galinčias įtakoti aplinkybės dėl atsakovo nepakankamo rūpestingumo ir atidumo rūpinantis svetimu daiktu, nustatymą. Tokiu būdu teismas išvadą, kad atsakovo kaltė dėl ieškovės automobilio dingimo nenustatyta, padarė tinkamai neįvertinęs byloje įrodinėtų aplinkybių bei pateiktų jas pagrindžiančių duomenų.

šalys nebuvo raštu sudariusios jokios sutartis dėl naudojimosi automobiliu - panaudos, nuomos ar pan. Atsakovas visos bylos eigoje bei ikiteisminio tyrimo metu nurodė tas pačias faktines aplinkybes - tai, jog atsakovas automobilį VW JETTA III, v/n (duomenys neskelbtini), iš P. K. išsinuomojo laikotarpiui nuo 2010-08-26 iki 2010-09-11 už bendrą 350 Lt sumą, kuriuos P. K. perdavė šiam atvežus sutartą automobilį. Ieškovė byloje neprašė apklausti liudytojų, nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės nurodytas aplinkybes - tai, jog ieškovės atstovas - direktorius P. K. su atsakovu buvo sudaręs žodinę panaudos sutartį. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog vadovaujantis CK 6.523 straipsniu transporto nuomos sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Lietuvos teismai, aiškindami šią civilinio kodekso normą pažymi, kad sandorio formos nesilaikymas nesudaro pagrindo pripažinti šį sandorį negaliojančiu, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 d.). Atsakovas pažymi, jog apie tokio sandorio buvimą byloje yra kitokių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (pvz.: liudytojo parodymai, ieškovės parodymų prieštaringumas, nepagrįstumas rašytiniais ar kitais įrodymais ir kt.);atsakovas nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalių nesiejo teisiniai automobilio panaudos santykiai, neteisingai išsprendė atsakovo civilinės atsakomybės klausimą. Ieškovė savo reikalavimus kildina iš delikto, t.y. nurodo, jog dėl netinkamo atsakovo nerūpestingumo ir atidumo rūpinantis laikinam naudojimui iš ieškovės gautu automobiliu, minėtas automobilis dingo (buvo prarastas), ko pasėkoje dėl tokio atsakovo neveikimo ieškovė patyrė tiesioginius nuostolius. Kita vertus, apeliaciniame skunde ieškovė savo reikalavimus bei argumentus taip pat grindžia nurodydama, jog atsakovas pažeidė sutartinę prievolę, t.y. tai, jog panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą (CK 6.636 str.).CK 5 502 str. numato, kad nuomininkas atsako už daikto praradimą, jeigu neįrodo, kad taip atsitiko ne dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės. Kitaip tariant, atsakovo kaltė šiuo atveju nėra preziumuojama ir ją bei kitas civilinės atsakomybės sąlygas ir aplinkybes turėjo įrodyti ieškovė. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovas prarado ieškovės automobilį dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtų veiksmų ir kaltės bei dėl to, kad atsakovas neužtikrino ieškovės automobilio laikymo garaže, t.y. įrodinėdama atsakovo didelį neatsargumą, remiasi tuo, jog atsakovas ieškovės atstovui P. K. neva tai buvo žadėjęs automobilį laikyti garaže. Paminėtina, jog šią aplinkybę ieškovė nurodė ne iš karto, o tik bylos eigoje, t.y. ieškinyje šia aplinkybe nesirėmė, ir jos nebuvo nurodžiusi. Atsakovas garaže laikė savo nevažiuojantį automobilį, todėl negalėjo žadėti ieškovei laikyti jame išsinuomotą automobilį. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovas buvo įsipareigojęs saugoti automobilį garaže, todėl neįrodė ir atsakovo didelio neatsargumo, t.y. neįrodė atsakovo kaltės dėl trečiųjų asmenų padaryto nusikaltimo; atsakovas nesutinka su ieškovės argumentu, jog atsakovas, naudodamasis ir valdydamas automobilį, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus. Atsakovas, siekdamas apsaugoti automobilį, jo dingimo dieną automobilį pastatė automobiliams skirtoje parkavimo vietoje greta gyvenamojo namo, kuriame tuo metu buvo apsistojęs, išlipęs iš automobilio jį tinkamai užrakino bei įjungė signalizaciją (t.y. posėdžio metu nurodė, jog užrakino mašiną su pulteliu, nes yra centrinis užraktas, ir iš įpročio dar truktelėjo vairuotojo dureles patikrinti ar užsirakino), įvykus vagystei (dingus automobiliui), pats atsakovas, kaip sąžiningas ir protingas asmuo ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad apie automobilio vagystę būtų informuotas automobilio savininkas ir institucija (Kauno apskrities vyriausiasis komisariatas), vykdanti tyrimą dėl automobilio vagystės, sąžiningai ir išsamiai davė parodymus ikiteisminiame tyrime padėtame Kauno apskrities vyriausiame komisariate, atsakovui nėra pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime dėl automobilio vagystės. Tokie atsakovo veiksmai nagrinėjamos bylos kontekste įgalina pripažinti, kad vykdydamas automobilio laikino naudotojo ir valdytojo (ar nuomininko) pareigas, atsakovas elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog būtent ieškovė, perduodama kitiems asmenims naudotis jai priklausančiu turtu, privalo tinkamai pasirūpinti šio turto tinkamu apsaugojimu nuo ne tik asmens, kuriam daiktą perduoda, neteisėtų veiksmų ir/ar neveikimo, bet ir nuo trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Būtent ieškovė turėjo pasirūpinti minimaliais automobilio saugumo reikalavimais - signalizacijos įmontavimu, KASKO draudimu, rašytinės sutarties sudarymu aptariant svarbias automobilio laikymo, saugojimo, naudojimosi juo sąlygas ir pan. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovė pagal ieškinyje išdėstytas faktines bylos aplinkybes neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinį tenkinti nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo (CPK 185 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2011-12-01 Kauno miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės P. K. firmos „ Elvilita“ ieškinį atsakovui V. J. dėl deliktinės atsakomybės Minėtos dienos teismo sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas, iš jos priteista 2970,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo V. J. naudai bei 14,79 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei ( b. l. 87-90 ).

Apeliantė ( ieškovė ) su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės P. K. firmos „ Elvilita“ vardu įregistruota transporto priemonė VW JETTA III v/n (duomenys neskelbtini) ( b. l. 7 ). 2010-08-26 minėtą automobilį ieškovė perdavė atsakovui V. J.. 2010-09-10 šis automobilis buvo pavogtas, 2010-11-02 Kauno miesto prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas sustabdytas, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens ( b. l. 8, 10 ). Kaip matyti, nagrinėjant bylą tarp šalių kilo ginčas dėl to, pagal kokius. t. y. pagal faktinius panaudos ar pagal faktinius nuomos santykius minėtas automobilis buvo perduotas atsakovui. Įstatymas numato, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais ( CPK 178, 185 str. ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2006 ). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-569/2002; 2004-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-149/2004 ).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovės atstovas nurodė, kad automobilį atsakovui perdavė naudotis neatlygintinai, t. y. pagal faktinius panaudos santykius. Tam patvirtinti rašytinės sutarties teismui nepateikė. Taip pat nustatyta, kad automobilis atsakovui buvo perduotas trumpesniam nei vienerių metų laikotarpiui Tokiu atveju įstatymas nenumato privalomos sutarties rašytinės formos ( CK 6.629 str. 2 d., 6.478 str. 1 d. ). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, kad ieškovė automobilį jam išnuomojo, už nuomą jis firmos savininkui P. K. sumokėjo 350 Lt asmeniškai. Įstatymas numato, kad transporto priemonės nuomos nesuteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartis nepaisant jos termino turi būti rašytinė ( CK 6.523 str. ). Kartu įstatymas numato, kad tokio sandorio formos nesilaikymas nesudaro pagrindo pripažinti šį sandorį negaliojančiu, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ( CK 1.93 str. 6 d. ). Tokiu būdu rašytinės automobilio nuomos sutarties nepateikimas nesudaro pagrindo teigti, kad tokia sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Be to, apeliantas savo skunde nurodo, kad iš atsakovo gauti 350 Lt turėjo būti apskaityti jo buhalterinėje apskaitoje. Tokių įrodymų nėra. Atsižvelgiant į tai, kad minėti pinigai atsakovo teigimu buvo perduoti tiesiogiai firmos vadovui P. K., šiam atvarius automobilį, galimai tie gauti pinigai ir nebuvo užpajamuoti ieškovės buhalterijoje.Be to, nustatyta, kad nėra pateikta įrodymų, jog ieškovės atstovą P. K. ir atsakovą sieją giminystės, artimos draugystės ar kiti tarpusavio draugiški santykiai. Gi pats P. K. yra verslininkas, verčiasi prekyba automobiliais, jo verslo pagrindinis tikslas yra pelno gavimas. Todėl menkai tikėtina, kad jis mažai pažįstamam asmeniui be atlygio būtų davęs naudotis jam priklausančiu turtu. Tokiu būdu teisėjų kolegija remdamasi tikimybių pusiausvyros principu daro išvadą, kad yra labiau tikėtina, jog automobilis atsakovui buvo perduotas pagal faktinius nuomos santykius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pripažintinas nepagrįstu apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus ir nepagrįsta nepripažino, jog automobilis atsakovui buvo perduotas pagal faktinius panaudos santykius. Be to, įstatymas numato, kad nuomininkas atsako už daikto praradimą, jeigu neįrodo, kad taip atsitiko ne dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išnuomotu daiktu, kaltės ( CK 6.502 str. 1 d. ). Iš to seka, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovo kaltė nėra preziumuojama ir ji bei kitos civilinės atsakomybės sąlygos turi būti įrodytos. Įstatyme yra numatytos civilinės atsakomybės sąlygos, tai : žalą padariusio asmens neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, kaltė ir žala ( CK 6.246 – 6.249 str. ). Pagal CK 6.246 str. 1 dalyje nustatytas taisykles civilinė atsakomybė ( deliktinė ) atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos ( neteisėtas neveikimas ) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti ( neteisėtas veikimas ), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina ( CK 6.248 str.3 d. ). Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas yra kaltas dėl automobilio dingimo bei dėl atsakovo didelio neatsargumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovės atstovas nurodo, kad su atsakovu buvo sutarta, jog jis jam perduotą automobilį laikys garaže. Atsakovas šią aplinkybę neigia. Kaip nustatyta atsakovui V. J. nuosavybės teise priklauso garažas ( boksas ) su rūsiu, esantis adresu Kauno m. sav. Kauno m. V. Krėvės pr. 131-93 ( b. l. 59-60 ). Taip pat nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso du automobiliai : VAZ 21063 ir KIA PRADE bei neatlikta jų techninė priežiūra ( b. l. 62-64 ). Atsakovas nurodė, kad jo garaže buvo laikomas automobilis KIA PRADE, šis automobilis buvo nevažiuojantis – buvo trūkę stabdžių ir tepalų vamzdeliai. Todėl jis negalėjo šio automobilio pašalinti iš garažo. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas D. V.. Be to, ieškovė teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad su atsakovu buvo sutarta perduotą automobilį laikyti garaže ar automobilių saugojimo aikštelėje, nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių tai, jog su atsakovu buvo susitarta dėl automobilio specialų laikymo sąlygų. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas neįrodė atsakovo didelio neatsargumo, t. y. neįrodė atsakovo kaltės dėl trečiųjų asmenų padaryto nusikaltimo.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas naudodamas ir valdydamas automobilį nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilio dingimo dieną atsakovas automobilį pastatė automobiliams skirtoje parkavimo vietoje šalia gyvenamojo namo, kuriame tuo metu jis gyveno, automobilį užrakino ir įjungė signalizaciją, dingus automobiliui ( įvykus vagystei ) atsakovas ėmėsi visų priemonių, kad apie automobilio vagystę būtų tinkamai informuotas automobilio savininkas bei Kauno apskrities vyriausiasis komisariatas, vykdant tyrimą dėl automobilio vagystės davė parodymus ikiteisminiame tyrime, pradėtame Kauno apskrities vyriausiame komisariate, jam ikiteisminiame tyrime dėl automobilio vagystės nėra pareikšti jokie įtarimai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, naudodamas ir valdydamas automobilį elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai. Todėl anksčiau minėti apelianto argumentai pripažintini nepagrįstais. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų ir sprendžia, jog ieškovės ieškinys buvo atmestas pagrįstai.

Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią civilinę bylą materialinių ir procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai vertino surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl jo naikinti apelianto apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Tokiu būdu apelianto apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu ( CPK 326 str. 1 d., 1 p. ).

Be to, atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į apelianto skundą prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė teismui įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidas ( b. l. 109 ). CPK 93 straipsnio pirmoji dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies bylinėjimosi išlaidas, tačiau patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteisiamos atsižvelgiant į patį ginčą, pateiktų dokumentų kiekį, atstovavimą teismo posėdžiuose, ginčo sudėtingumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4/2007). Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme atsakovo atstovas ruošė vieną procesinį dokumentą – atsiliepimą į apeliacinį skundą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atsižvelgiant į bylos pobūdį bei sudėtingumą, teismas priteisia atsakovui iš ieškovės 2 000 Lt išlaidas, advokato pagalbai apmokėti, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės P. K. firmos „Elvilita“ (į. k. 134741217) atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 000 Lt (dviejų tūkstančių litų) išlaidų už advokato pagalbą, patirtų apeliacinės instancijos teisme.