- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-04
- Bylos Nr.
- 2A-1632-392/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-11807-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- UAB „Sauda“
- Atsakovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- J. T.
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo UAB „Sauda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-223-600/2011 pagal ieškovo UAB „Sauda“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – J. T.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Sauda“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 4 683 Lt už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlime teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas, vadovaudamasis 2001-05-04 sutartimi, sudaryta tarp Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo“ ir 2008-04-04 transporto priemonės paėmimo protokolu, automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė į saugojimo aikštelę. Ieškovas, atsižvelgdamas į saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo transporto priemonės paėmimo dienos iki ieškinio teismui surašymo dienos sutinka sumažinti įsiskolinimą, kuris sudaro 6 690 Lt, iki 4 693 Lt. Kadangi transporto priemonės paėmimo protokole duomenų apie savininką nėra, laikytina, kad A. G. yra minėto automobilio teisėtas valdytojas.
Atsiliepimas
Atsakovas A. G. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo metu galioję teisės aktai nenumatė transporto priemonės priverstinio nuvežimo dėl atsakovo padaryto administracinio teisės pažeidimo, todėl automobilio priverstinis nuvežimas buvo neteisėtas. Kadangi automobilis atsakovui nepriklausė, o atsakovas buvo nepilnametis, todėl jis negalėjo įtakoti automobilio nugabenimo. Atsakovo tėvams apie automobilio nugabenimą nepranešta. Nurodė, jog automobilio savininkas yra J. T. 2008-04-07 atsakovui buvo išduotas Vilniaus miesto VPK VP EPT administracinės veiklos skyriaus paieškos poskyrio specialisto raštas, kuriame nurodyta, kad jis neprieštarauja, jog atsakovui būtų grąžintas automobilis, saugomas pas ieškovą. Atsakovui nuvykus atsiimti automobilio, jis jam nebuvo atiduotas, kadangi atsakovas nėra automobilio savininkas. Teismo posėdžiu metu papildomai paaiškino, kad leidimo atsiimti automobilį neturi, į policiją dėl leidimo atsiimti automobilį išdavimo nesikreipė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovui 45 Lt automobilio saugojimo išlaidų ir 1,34 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat iš ieškovo valstybei priteisė 633,86 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo teisės vairuoti neturintis atsakovas, todėl jis pažeidė KET 59 punktą, kuriame nustatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neturintiems šios teisės, taip pat draudžiama eksploatuoti techniškai netvarkingą, techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, kas ir buvo konstatuota Kelių policijos medžiagoje. Esant tokiam padarytam pažeidimui, atsakovo vairuotas automobilis galėjo būti nuvežtas į ieškovo automobilių saugojimo aikštelę, dėl ko ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl transporto priemonės transportavimo išlaidų atlyginimo. Pažymėjo, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui atlygina solidariai transporto priemonės savininkas ir valdytojas. Nustatant, kam įvykio dieną (2008-04-04) priklausė automobilis, teismas vertino Vilniaus miesto VPK VP EPT pateiktą medžiagą. Joje nurodyta, kad ginčo automobilis iki išregistravimo buvo registruotas trečiojo asmens – J. T. vardu, tačiau įvykio dienai jis buvo išregistruotas iš VĮ „Regitra“. Be to, pats atsakovas, duodamas paaiškinimus, nurodė, kad jis vairavo automobilį, kurį jis nusipirko 2008-03-04; ginčo automobilis įvykio dieną nebuvo paieškomas, be to, 2008-04-07 buvo išduotas leidimas atsakovui dėl galimybės atsiimti automobilį iš ieškovo automobilių saugojimo aikštelės. Iš tokių aplinkybių visumos teismas padarė išvadą, kad automobilis įvykio dieną priklausė atsakovui. Teismas nurodė, kad tokiu atveju automobilio saugojimo išlaidos turi būti priteisiamos iš atsakovo vadovaujantis 2001-05-04 sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto VPK ir ieškovo, 4.4 punkto pagrindu, kuriame nurodyta, kad už priverstinį transporto priemonės saugojimą iš transporto priemonės savininko imamas mokestis, ne didesnis už nustatytą 1997-12-10 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakyme Nr. 559 „Dėl nebiudžetinių lėšų sudarymo“, kadangi dėl atsakovo veiksmų įvyko eismo įvykis, o automobilį reikėjo pašalinti iš autoįvykio vietos. Be to, teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto VPK VP EPT 2008-04-07 išdavė leidimą atsakovui atsiimti automobilį. Ieškovas yra verslo subjektas, užsiimantis policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, todėl jam taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas. Teismas laikė, kad ieškovas, priėmęs automobilį saugoti, turėjo teisę ir pareigą susipažinti su policijos surinkta medžiaga, ir matydamas, kad yra išduotas leidimas atsiimti automobilį, turėjo imtis atitinkamų veiksmų dėl šio automobilio perdavimo automobilio savininkui ar teisėtam valdytojui. Tačiau tokių veiksmų ieškovas nesiėmė. Teismas pripažino, kad ieškovas ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo teikti automobilio saugojimo paslaugas, todėl patyrė dėl šios paslaugos teikimo atitinkamas išlaidas už laikotarpį nuo 2008-04-04 iki 2008-04-07. Byloje nesant duomenų, jog ieškovas reikalavo atsiimti automobilį remiantis 2008-04-07 pažyma, teismas padarė išvadą, kad ieškovui priteistinos automobilio saugojimo išlaidos už laikotarpį nuo 2008-04-04 iki 2008-04-07. Teismas laikė, kad kitu laikotarpiu ieškovas automobilio saugojimo paslaugas teikė savo rizika, nes neturėdamas pareigos laikyti automobilio, nesiėmė jokių veiksmų, kad automobilis būtų atsiimtas ir tokiu būdu nepaneigė atsakovo paaiškinimo, kad atsakovui nebuvo leista atsiimti automobilio 2008-04-07 pažymos pagrindu.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Sauda“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą dalyje dėl laikotarpio už transporto priemonės saugojimą sutrumpinimo nuo 2008-04-04 iki 2008-04-07 ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti iš atsakovo 4 683 Lt išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, 5 % dydžio metinių palūkanų ir 140 Lt žyminį mokestį; sprendimą dalyje dėl 633,86 Lt patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą panaikinti arba priteisti šias išlaidas iš atsakovo; sprendimą dalyje dėl 23,91 Lt pašto išlaidų priteisimo palikti nepakeistą; priteisti 158 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog pats atsakovas teismo posėdžiu metu pripažino, kad leidimo atsiimti automobilio jis neturėjo ir į policiją dėl leidimo išdavimo nesikreipė. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas kreipėsi į policiją dėl tokio leidimo gavimo bei atliko kitus veiksmus, būtinus automobilio atgavimui, taip pat nėra nustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios atleistų atsakovą nuo pareigos atlikti tokius veiksmus. Pažymėjo, kad byloje esantis 2008-04-07 sprecialisto raštas negali būti laikomas leidimu atsiimti automobilį, kadangi jis neatitinka leidimui nustatytos formos bei turinio reikalavimų – jį yra pasirašęs ne tas pareigūnas, kuris yra įgaliotas spręsti klausimus dėl leidimo dėl transporto priemonės atsiėmimo išdavimo. Be to, raštas yra skirtas konkrečiam subjektui, t. y. viršininkui, taigi laikytinas vidiniu policijos susirašinėjimo dokumentu. Nurodė, kad atsakovas buvo vienintelis už žalos padarymą atsakingas asmuo, nes buvo tiek transporto priemonės savininkas, tiek ir teisėtas jos valdytojas, todėl tik jam buvo atsiradusi pareiga rūpintis nuosavybės teise priklausančia transporto priemone. 2009-07-13 ieškovas raštu informavo atsakovą apie automobilio saugojimo išlaidas. Pabrėžė, kad atsakovas tiek apie automobilio saugojimą, tiek apie įsiskolinimą gerai žinojo ir tik dėl savo neveikimo nesikreipė į policiją dėl leidimo atsiimti automobilį išdavimo. Tuo tarpu, ieškovas, nesant atitinkamo leidimo, savo iniciatyva negalėjo grąžinti automobilio, kadangi ieškovas yra atsakingas už tinkamą automobilio išsaugojimą, o automobilį grąžinus neturint specialaus leidimo ar ne jame nurodytiems asmenims, pačiam ieškovui kiltų civilinė atsakomybė už netinkamai įvykdytas pareigas. Pabrėžė, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovo netinkamo veikimo, todėl jos iš ieškovo nepriteistinos.
Atsiliepimas
Atsakovas A. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį kaip nepagrįstą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas žinodamas, kad teisės aktas, t. y. ATPK 269 straipsnio 7 dalis, kurio pagrindu buvo priverstinai saugomas atsakovo automobilis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-02-08 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir joje įtvirtintam teisinės valstybės principui, privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, jog automobilio savininkas jį atsiimtų, tačiau to nepadarė. Pažymėjo, kad atsakovas negalėjo žinoti kokia forma yra taikoma leidimui atsiimti automobilį. Tuo tarpu ieškovas, kaip užsiimantis policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, juridinis asmuo, apie tokią tvarką žinojo. Tačiau nesiėmė jokių veiksmų apie tokią tvarką informuoti atsakovą. Atsakovui automobilio paėmimo metu buvo tik 16 metų, be to, pagal automobilio dokumentus jis nebuvo jo savininkas – jam automobilis niekada nepriklausė, todėl iš nepilnamečio negalėjo būti paimtas daiktas, o jeigu buvo paimtas apie tai turėjo būti informuotas daikto savininkas bei nepilnamečio asmens tėvai, tačiau tai padaryta nebuvo. Nurodė, kad 2009-07-17 pranešimą, kuriame nurodytas įsiskolinimas dėl automobilio saugojimo išlaidų siuntė ne ieškovas, o antstolio padėjėjas. Tačiau, kadangi atsakovas nebuvo automobilio savininkas, jis buvo nepilnametis, todėl neturėjo pareigos mokėti už automobilio saugojimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2008-04-04 automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas atsakovas A. G. vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti nurodyto tipo transporto priemonę, t. y. padarė administracinį pažeidimą, numatytą ATPK 123 str. 1 d., 123 str. 5 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. Vilniaus miesto VPK VP ETP 2008-04-07 nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo, vadovaujantis LR ATPK 33 str. 2 d., 24 str. 4 d. jam skirta 200 Lt bauda. Automobilį 2008-04-04 Transporto priemonės priėmimo-perdavimo aktu policija perdavė ieškovui. Duomenų apie automobilio atsiėmimą byloje nėra. Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-27 nutarimu Nr. 1426, 12 punktas nustatė, kad nuvežta transporto priemonė saugoma pagal teritorinės policijos įstaigos sutartį su kitais subjektais – jų saugomoje vietoje. Šioje byloje transporto priemonė buvo nuvežta į ieškovui priklausančią automobilių saugojimo aikštelę 2001-05-04 sutarties, sudarytos tarp Vilnius miesto VPK ir UAB “Sauda“, pagrindu (b. l. 11 – 12, 13).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies ir kurio naudai priteista tik maža dalis automobilio saugojimo išlaidų, pagrįstumo bei teisėtumo. Ginčo dėl automobilio valdymo ir nuosavybės teisių priklausymo atsakovui nėra. Teismo sprendimas šioje dalyje neapskųstas.
Ieškovas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pats atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad leidimo atsiimti automobilio jis neturėjo ir į policiją dėl jo išdavimo nesikreipė. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas kreipėsi į policiją dėl tokio leidimo gavimo bei atliko kitus veiksmus, būtinus automobilio atgavimui, taip pat nėra nustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios atleistų atsakovą nuo pareigos atlikti tokius veiksmus. Pažymėjo, kad byloje esantis 2008-04-07 sprecialisto raštas negali būti laikomas leidimu atsiimti automobilį, kadangi jis neatitinka leidimui nustatytos formos bei turinio reikalavimų – jį yra pasirašęs ne tas pareigūnas, kuris yra įgaliotas spręsti klausimus dėl leidimo dėl transporto priemonės atsiėmimo išdavimo. Nurodė, kad atsakovas yra vienintelis už žalos padarymą atsakingas asmuo, nes jis yra tiek transporto priemonės savininkas, tiek ir teisėtas jos valdytojas, todėl tik jam buvo atsiradusi pareiga rūpintis nuosavybės teise priklausančia transporto priemone. Atsakovas tiek apie automobilio saugojimą, tiek apie įsiskolinimą gerai žinojo ir tik dėl savo neveikimo nesikreipė į policiją dėl leidimo atsiimti automobilį išdavimo. Ieškovas, nesant atitinkamo leidimo, savo iniciatyva negalėjo grąžinti automobilio, kadangi yra atsakingas už tinkamą automobilio išsaugojimą, o automobilį grąžinus neturint specialaus leidimo ar ne jame nurodytiems asmenims, pačiam ieškovui kiltų civilinė atsakomybė už netinkamai įvykdytas pareigas. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto VPK Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos skyriaus specialistas E. R. 2008-04-07 rašte, skirtame VPK Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos Tarnybos organizavimo poskyrio viršininkui L. M. nurodė, jog neprieštarauja, kad automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris yra saugomas UAB „Sauda“ stovėjimo aikštelėje, būtų grąžintas atsakovui (b. l. 51). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip teisingai savo apeliaciniame skunde nurodė ieškovas, toks dokumentas nelaikytinas leidimu atsakovui atsiimti automobilį, kadangi jis neatitinka tokiam dokumentui keliamų turinio bei formos reikalavimų ir gali būti laikomas tik policijos padalinių vidiniu susirašinėjimu ir sutikimu, kad reikalingas leidimas būtų išduotas. Lietuvos Respublikos generalinio policijos komisaro 2002-01-11 įsakymo „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijos patvirtinimo“ (galiojo iki 2009-04-03) II dalies 14 punktas numatė, kad kai priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas arba valdytojas dėl jos grąžinimo kreipiasi į policiją, jis informuojamas, kaip galima atsiimti transporto priemonę. Be to, to paties teisės akto 16 punktas numatė, kad transporto priemonė grąžinama savininkui (valdytojui) bet kuriuo paros metu. Jam atvykus į policijos įstaigą atsiimti transporto priemonės, budėtojas ar kitas policijos įstaigos vadovo įgaliotas pareigūnas, patikrinęs atitinkamus dokumentus, priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte pažymi, kad tai leista padaryti, jo antrąjį egzempliorių įteikia savininkui (valdytojui) bei išaiškina transporto priemonės atsiėmimo ir priverstinio nuvežimo apskundimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pats atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog leidimo atsiimti automobilį jis neturi bei nesikreipė į policijos įstaigą dėl tokio leidimo išdavimo (b. l. 124). Be to, byloje apskritai nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų kreipęsis į policijos įstaigą dėl saugomos transporto priemonės jam grąžinimo. Kaip minėta auksčiau, teisės aktai numatė atitinkamą leidimo atsiimti automobilį išdavimo tvarką, o būtent, kad pareiškėjui kreipusis į policijos įstaigą, atitinkamas pareigūnas, patikrinęs transporto priemonės dokumentus, transporto priemonės nuvežimo akte privalėjo padaryti atžymą, jog transporto priemonę leista atsiimti bei įteikti antrąjį akto egzempliorių transporto priemonės savininkui ar valdytojui. Vilniaus miesto VPK Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos skyriaus specialisto 2008-04-07 raštas, kuris skirtas Tarnybos organizavimo poskyrio viršininkui, kaip jau minėta, negali būti laikomas dokumentu, leidžiančiu atsakovui atsiimti saugomą automobilį, kadangi jis neatitinka tokio pobūdžio dokumentui keliamų reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovui leidimas atsiimti automobilį buvo išduotas.
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Tačiau minėto įstatymo 33 str. 6 d. nuostata, kad automobilio saugojimo išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės šio ginčo nagrinėjimui nėra reikšminga, nes automobilis nebuvo atsiimtas dėl atsakovo neveikimo, o ne todėl, kad jį buvo atsisakyta grąžinti nesumokėjus už saugojimą. Be to aptariamo straipsnio 6 dalis, įpareigojanti atsiskaityti su ieškovu iki automobilį atsiimant, įsigaliojo tik 2008-07-01, todėl ji nebuvo kliūtimi atsakovui automobilį atsiimti net tris mėnesius. Atsakovas A. G. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad leidimo atsiimti automobilį jis neturi, į policiją dėl leidimo nesikreipė, tik kreipėsi į aikštelę, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsisakyta grąžinti automobilį, kol nebus sumokėta už automobilio saugojimą. Todėl, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pats atsakovas neveikė aktyviai siekdamas susigrąžinti jo valdomą transporto priemonę – nė karto nesikreipė į policijos įstaigą dėl leidimo transporto priemonei atsiimti išdavimo, vadinasi tik jis pats yra kaltas dėl saugojimo išlaidų susidarymo ir didėjimo.
Nagrinėjamu atveju pasaugos santykiai atsirado ne šalių sudarytos pasaugos sutarties, bet kitu pagrindu. Nustatant ieškovui atlygintiną sumą, svarbus ne tik pasaugos atsiradimo pagrindas ir aplinkybės, bet ir ta aplinkybė, kad ieškovas, žinodamas kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, tarpininkaujant antstolių B. P., V. S., D. Š. kontorai, 2009-07-13 raštu Nr. T/08/26 informavo atsakovą, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą ir pasiūlė susidariusį įsiskolinimą padengti. Tačiau atsakovas automobilio neatsiėmė, susidariusio įsiskolinimo už automobilio saugojimą nepadengė ir tokiu būdu pats prisidėjo prie nuostolių didėjimo. Tai, kad policijos pareigūnai pagal su ieškovu sudarytą sutartį perdavė saugoti atsakovo A. G. automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 str. nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Ieškovas automobilį išsaugojo ir tokie jo veiksmai atitiko atsakovo interesus. Taigi, ieškovo išlaidos, kurias šis patyrė veikdamas atsakovo interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233 str.). Kitoks tuo metu galiojusio įstatyminio reglamentavimo aiškinimas paneigtų automobilio savininko pareigą laikytis Kelių eismo taisyklių ir reikštų, kad viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo padaryto pažeidimo pasekmių, atsiradusių išlaidų forma, šalinimą. Teisinio reglamentavimo aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti atitinkamų išlaidų, prieštarautų ir CK 1.5 str. įtvirtintam protingumo principui. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui turi būti atlygintos saugojimo išlaidos tik už 3 dienas, t. y. 45 Lt, laikytina nepagrįsta.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta auksčiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas neteisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei netinkamai taikant materialinės teisės normas, todėl keistinas, o ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai. Automobilis sulaikytas 2008-04-04. Pagal transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius už pirma saugojimo mėnesį imamas 450 Lt dydžio mokestis, už kiekvieną sekantį – 240 Lt. Ieškinys teismui pateiktas 2010-08-02. Vadinasi automobilis buvo saugojamas ne mažiau nei 28 mėnesius ir ieškovas galėtų reikalauti 6.930 Lt., tačiau ieškiniu jis prašo tik 4.683 litų. Ši suma priteistina.
Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo priteistinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 140 Lt žyminio mokesčio paduodant ieškinį pirmosios instancijos teisme ir 139 litai proporcingai ginčijamai nepriteistai 4.638 Lt sumai už bylinėjimąsi apeliacinėje instancijoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:
Ieškovo UAB „Sauda“ ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui UAB „Sauda“ (j. a. k. 120507414) iš atsakovo A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 4 683 Lt (keturis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt tris) litus išlaidų už transporto priemonės saugojimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010-07-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 279 Lt bylinėjimosi išlaidų.