Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalyje bei 261 straipsnyje ir nubaustas:

pagal BK 261 straipsnį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir nustatė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintos kaltomis ir nuteistos A. B. , E. J. , G. K. , tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. nuo 10-11 val. Vilniuje automobilyje BMW valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti apie 148,818 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – ne mažiau kaip 28,721 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir tą pačią dieną apie 15.30 val. prie namo, (duomenys neskelbtini), minėtame automobilyje dalį – apie 50 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 9,557 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino į skolą pardavė nepilnametei G. K. , gim. 1994 m. vasario 5 d., po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką netrukus prie namo, (duomenys neskelbtini) tame pačiame automobilyje į skolą pardavė nepilnametei A. B. , gim. 1994 m. gegužės 22 d., ir E. J. kitą miltelių dalį 49,776 g, kurių sudėtyje buvo 9,557 psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Likusią dalį – 49,421 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 9,607 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino jis toliau neteisėtai laikė automobilyje BMW 525 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki tos pačios dienos 17.50 val., kai (duomenys neskelbtini)sankryžoje jį sulaikė policijos darbuotojai ir paėmė jo laikytą psichotropinę medžiagą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo D. J. gynėjas advokatas G. R. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir nuteistojo D. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį bei iš BK 261 straipsnio į 260 straipsnio 1 dalį bei paskirti švelnesnes bausmes. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nuteistojo D. J. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kadangi konstatavo vienintelį D. J. tikslą - realizuoti narkotines medžiagas dideliu kiekiu. Teigia, kad teismas nenustatė visų tikrųjų nuteistojo tikslų, nevertino faktinių bylos aplinkybių, kurios akivaizdžiai patvirtina, kad D. J. turėjo du tikslus - dalį narkotinių medžiagų parduoti, dalį narkotinių medžiagų suvartoti pats, todėl teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) suformuotos praktikos tokiose bylose (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-195/2009) ir priėmė nepagrįstą nuosprendį. Atkreipia dėmesį į tai, kad D. J. organizme sulaikymo metu buvo aptikta narkotinių medžiagų, D. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad apie tris metus vartoja narkotikus, atlikus kratą D. J. gyvenamosiose patalpose nebuvo rasta prekybai narkotinėmis medžiagomis būdingų prietaisų (svarstyklių, fasavimo maišelių, narkotikai nebuvo sufasuoti dozėmis), liudytojas S. P. parodė, kad pareigūnai neturėjo duomenų apie tai, kad D. J. rengtųsi parduoti dar kam nors narkotines medžiagas, tai patvirtina ir D. J. telefoninių pokalbių išklotinė. Pažymi, kad narkotikus vartojantys asmenys neatsisako jų vartoti be priežasties ir neprisiriša prie vienos rūšies narkotikų. Šioje byloje nėra įrodymų, kad D. J. gydėsi nuo narkotinės priklausomybės, todėl akivaizdu, kad jis juos vartojo nuolat ir kad dalis narkotinių medžiagų - 9,607 g metamfetamino, rastų pas jį kratos metu buvo skirti jo asmeniniam suvartojimui, neturint tikslo jas platinti, todėl D. J. nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota į BK 259 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nesutinka ir su teismo inkriminuota jo ginamajam nusikalstama veika pagal BK 261 straipsnį, nes buvo remtasi tik nuteistųjų A. B. ir G. K. parodymais, kurie yra prieštaringi, nenuoseklūs ir visai neatsižvelgė į nuteistojo D. J. parodymus. Mano, kad A. B. ir G. K. , kuri 2011 m. gegužės 5 d. teisme parodė, jog linkusi meluoti, parodymus negalima vertinti kaip patikimus įrodymus. Be to, jos (A. B. ir G. K. ) siekdamos mažesnės bausmės galėjo duoti neteisingus parodymus, kadangi už tai nebus baudžiama. Kitų objektyvių įrodymų, o ne prielaidų, kurie patvirtintų, kad D. J. žinojo kiek yra A. B. ir G. K. metų ir kad jos buvo nepilnametės - byloje nėra, t. y. nuteistasis negyveno su jomis viename name, nelankė mokyklos ir k.t., todėl jo veika atsižvelgiant į parduotų narkotinių medžiagų kiekį, kuris nėra didelis, turi būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimų, pilnai ištyrė byloje surinktus įrodymus, kuriuos, išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o tuo pačiu nuosprendyje padarė motyvuotą išvadą dėl nuteistojo kaltės, jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos bei skirtinos bausmės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismo išvados dėl nuteistojo kaltės ir padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos pagrįstos ne prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys apie padarytas nusikalstamas veikas, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais nuosprendyje pagrįsta nuteistojo kaltė, įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais. Nors apeliaciniame gynėjo skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, gynėjo nuomone pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikavo D. J. padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 260 str. 2 d. ir 261 str. Gynėjas prašo šias veikas perkvalifikuoti atitinkamai iš BK 260 str. 2 d. į BK 259 str. 1 d., o taip pat iš BK 261 str. į BK 260 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone apeliacinio skundo argumentai, kuriais ir prašoma nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti, iš esmės nėra nauji. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme. Su šiais argumentais susijusios bylos aplinkybės buvo visapusiškai ištirtos, teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavęs ištirtus įrodymus bei juos įvertinęs, šiuos argumentus pagrįstai atmetė, o tuo pačiu motyvuotai pagrindė savo išvadas dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos pagal BK 260 str. 2 d. ir 261 str. Teisėjų kolegijos nuomone šios teismo išvados yra teisingos, todėl perkvalifikuoti D. J. padarytas nusikalstamas veikas taip, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad D. J. turėjo du tikslus, t. y. dalį laikytos psichotropinės medžiagos (metamfetamino) parduoti, o kitą jos dalį suvartoti pats. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis neteisėtai laikė apie 148,818 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis, t. y. ne mažiau kaip 28,721 g psichotropinės medžiagos. Įvykio dieną D. J. savo automobilyje dalį, t. y. apie 50 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 9,557 g psichotropinės medžiagos, skolon (už 800 litų) pardavė G. K. , o po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, netrukus, dar vieną dalį miltelių, t. y. apie 49,776 g, kurių sudėtyje buvo 9,557 g psichotropinės medžiagos, skolon (už 800 litų) pardavė A. B. ir E. J. . Likusią dalį miltelių, t. y. 49,421 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 9,607 g psichotropinės medžiagos, toliau neteisėtai laikė savo automobilyje, kol tą pačią dieną buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie ir paėmė laikytą likusią dalį psichotropinės medžiagos. Būtent šią dalį psichotropinės medžiagos, kaip teigiama apeliaciniame skunde, D. J. būk tai ir buvo pasilikęs sau asmeniniam vartojimui.

Pirmosios instancijos teisme D. J. parodė, kad įvykio dieną automobilyje išplatino G. K. , A. B. ir E. J. apie du trečdalius laikytos psichotropinės medžiagos. Pats narkotikų nevartoja, siekia kitų tikslų sporte, moksle, tačiau likusią dalį, t. y. apie trečdalį psichotropinės medžiagos pasiliko sau, nes norėjo pabandyti.

Teismas išanalizavęs D. J. parodymus duotus teisme bei ikiteisminio tyrimo metu ir juos įvertinęs motyvuotai atmetė pastarojo teiginį apie tai, kad dalį psichotropinės medžiagos jis pasiliko savo asmeniniam vartojimui. Teismas pagrįstai konstatavo, kad D. J. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi. Ikiteisminiame tyrime 2010-09-19 rašytame savo prisipažinime jis teigė, kad dalį psichotropinės medžiagos pasiliko sau, nes pats vartoja. Apklausiamas įtariamuoju tvirtino, kad amfetaminą vartoja jau apie tris metus. Tuo tarpu teisme, kaip jau minėta, D. J. tvirtino jog pats jų nevartojo ir nevartoja. Įvertinus tokius nenuoseklius ir prieštaringus parodymus teismas pagrįstai nepatikėjo nuteistojo versija apie tai, kad automobilyje surastą psichotropinės medžiagos kiekį buvo pasilikęs savo asmeniniam vartojimui. Specialisto išvadoje konstatuota, kad D. J. šlapime amfetaminų nerasta, rasta tik efedrino pėdsakai. Nuteistasis negalėjo paaiškinti aplinkybių dėl kurių jo organizme rasti efedrino pėdsakai ir teigė nežinojęs, kad tai yra narkotinė medžiaga.

Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija mano, kad gynėjo apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad D. J. organizme aptikta narkotinė medžiaga būk tai patvirtina nuteistojo teiginį teisme, kad jis jau seniai, apie tris metus vartoja narkotikus, juos vartoja nuolat, todėl ir dalis narkotinių medžiagų, rastų kratos metu automobilyje, buvo skirta būtent jo asmeniniam vartojimui, neturint tikslo platinti. Kaip jau minėta šis apeliacinio skundo teiginys prieštarauja paties D. J. parodymams teisme, nes nuteistasis kategoriškai nurodė, kad jis pats jokių narkotikų nevartoja, siekia tikslų kituose dalykuose, sporte, moksluose. Toks kategoriškas nuteistojo teiginys dėl narkotinių medžiagų nevartojimo, siekis visai kitų tikslų gyvenime, kolegijos nuomone visiškai nesuderinamas su nuteistojo teigimu apie tai, kad dalį psichotropinės medžiagos pasiliko savo asmeniniam vartojimui, o ne platinimui. Įvertinęs šias aplinkybes teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad psichotropinės medžiagos, kuri buvo rasta pas D. J. automobilyje, kiekis buvo būtent toks pats, kokį jis išplatino nustatytoms merginoms, o pradedančiajam vartoti psichotropinę medžiagą, tai buvo pernelyg didelis kiekis.

Aukščiau paminėtų aplinkybių visuma teismui leido padaryti objektyvią išvadą, kad D. J. visą kiekį psichotropinės medžiagos laikė turėdamas tikslą ją išplatinti, todėl pagrįstai šią veiką kvalifikavo pagal BK 260 str. 2 d. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismų praktikoje yra suformuota nuostata jog narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas stambiu mastu yra baigtas nusikaltimas, kai asmuo iš kiekio, sudarančio stambų mastą, išplatino nors dalį šių medžiagų. Kaip minėta, D. J. laikė ne mažiau kaip 28,721 g psichotropinės medžiagos (metamfetamino), kurios du trečdalius išplatino, o likęs trečdalis surastas ir išimtas kratos metu tą pačią dieną nuteistojo automobilyje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. J. anksčiau jau buvo teistas už narkotinių medžiagų neteisėtą platinimą, šis teistumas išnykęs, tačiau minėta aplinkybė neigiamai jį charakterizuoja kaip asmenį linkusį šiai nusikalstamai veikai.

Teisėjų kolegijos nuomone laikytinas nepagrįstu apeliacinio skundo prašymas perkvalifikuoti D. J. nusikalstamą veiką iš BK 261 str. į BK 260 str. 1 d. Šį prašymą gynėjas argumentuoja tuo, kad nuteistasis būk tai nežinojo jog A. B. ir G. K. (merginos, kurioms D. J. išplatino psichotropinę medžiagą) yra nepilnametės.

Gynėjo nuomone teismas D. J. kaltu pagal BK 261 str. pripažino remdamasis vien tik nenuosekliais, prieštaringais minėtų merginų parodymais, nesuabejodamas jų teisingumu.

Byloje nustatyta, kad A. B. ir G. K. yra gimusios 1994 metais, todėl joms psichotropinės medžiagos įgijimo iš D. J. metu buvo po 16 metų, t. y. buvo nepilnametės.

Duodama parodymus teisme G. K. patvirtino, jog D. J. žinojo jos ir A. B. amžių. Šią aplinkybę ji patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiama įtariamąja policijoje bei ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tai leidžia teigti, kad G. K. parodymai yra nuoseklūs, vienodi, jokių prieštaravimų, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde, nėra. Teisėjų kolegijos nuomone teismas pagrįstai juos pripažino objektyviais. Netikėti jos parodymų objektyvumu vien todėl, kad ji linkusi meluoti, kaip tai teigiama skunde, nėra pagrindo. G. K. paaiškino, kad ji įgydama iš D. J. narkotikus ir juos platindama suprato daranti nusikaltimą, todėl norėdama nutraukti šią veiką iš tiesų D. J. į klausimą kur buvo kurį tai laiką pradingusi, nenorėdama pasakyti tiesos apie savo apsisprendimą atsakė, kad buvo išvykusi į užsienį, nors tai netiesa. Apeliaciniame skunde ši G. K. paminėta aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone apeliaciniame skunde nepagrįstai yra suabsoliutinta teigiant, kad ji aplamai yra linkusi meluoti, todėl visiškai negalima tikėti jos duotais parodymais apie tai, kad D. J. žinojo jog ji pati ir A. B. yra nepilnametės. Kaip minėta, teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo G. K. parodymus, kurie, kaip minėta, yra nuoseklūs, jokių prieštaravimų juose nėra, todėl motyvuotai pripažino juos patikimais ir objektyviais, tuo pačiu pagrįsdamas jais D. J. kaltę pagal BK 261 str.

Nors A. B. parodymai apie tai, kad ar D. J. žinojo jos ir G. K. amžių iš tiesų yra nenuoseklūs, tačiau ji patvirtino jog pastarajam yra sakiusi besimokanti vidurinėje mokykloje ir eisianti į 10 klasę.

Kolegijos nuomone D. J. iš G. K. žinodamas apie tai, kad ji ir A. B. yra nepilnametės, o iš pastarosios žinodamas, kad ji mokosi vidurinėje mokykloje ir dar tik lankys 10 klasę, ne kartą bendraudamas su abiem merginomis, matydamas dar jų vaikišką išvaizdą, negalėjo nesuprasti faktinio jų amžiaus, t. y. jog jos yra nepilnametės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai ištyręs D. J. , G. K. ir A. B. parodymus bei juos įvertinęs padarė motyvuotą išvadą apie tai, kad jis minėtomis aplinkybėmis negalėjo nesuprasti faktinio abiejų merginų amžiaus, todėl pagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 str.

Nuosprendyje nurodyti išsamūs bausmės rūšies ir jos dydžių parinkimo motyvai leidžia teigti, kad teismas įvertino padarytų tyčinių nusikalstamų veikų sunkumą, jų pavojingumą, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininko asmenybę ir t.t. Tokie išsamūs bausmės parinkimo ir skyrimo motyvai leidžia teigti, kad teismas teisingai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindai bei bausmės paskirties nuostatomis. Įvertinus šias aplinkybes laikytina, kad D. J. už kiekvieną veiką paskirtos individualizuotos ir teisingos bausmės, kurios atitinka įstatymo reikalavimams. Už atskiras veikas paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis įstatyme numatytais bausmių bendrinimo principais. Teisėjų kolegija mano, kad D. J. paskirtos bausmės tiek atskirai už kiekvieną veiką, tiek irs jas subendrinus, nėra aiškiai per griežtos ir švelninti jas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. J. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.