Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2VP-4334-1153/2025 pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovui D. D. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kitų reikalavimų, bei atsakovo D. D. priešieškinį ieškovei K. S. dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovui D. D. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kitų reikalavimų, bei pagal atsakovo D. D. priešieškinį ieškovei K. S. dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

4. 2025 m. sausio 7 d. apylinkės teisme gautas atsakovo D. D. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, prašant panaikinti jo turtui (registro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl disponavimo turtu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

10. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria patenkintas atsakovo prašymas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo byloje, kuri nutraukta patvirtinus taikos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Byloje nustatyta, kad ieškovė teismui pateiktu ieškiniu, be kita ko, prašė nustatyti uzufruktą ieškovei ir nepilnamečiams vaikams į gyvenamąjį namą, asmeninės nuosavybės teise priklausantį atsakovui, esantį adresu (duomenys neskelbtini) iki jauniausiojo vaiko pilnametystės. Ieškinyje nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog šeimos būstas, t. y. namas, adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui, tačiau jame gyvena ieškovė su vaikais, ieškovė kito nekilnojamojo turto neturi, taip pat neturi finansinių galimybių nusipirkti ar išsinuomoti būstą, nustatytinas uzufruktas, suteikiantis teisę ieškovei ir šalių nepilnamečiams vaikams naudotis atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu namu iki jauniausiojo vaiko pilnametystės, nes toks uzufrukto nustatymas užtikrintų nepilnamečių vaikų teisių ir interesų apsaugą. Tuo pačiu prašė taikyti areštą arba apribojimą atsakovui disponuoti turtu, kuriame vaikai gyvena ir kuriame ieškovė prašo nustatyti uzufrukto teises, siekiant, kad atsakovas negalėtų perleisti šio turto tretiesiems asmenims ir užtikrintų būstą vaikams.

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 7 d. nutartimi ieškovės K. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.

13. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi patvirtino šalių taikos sutartį ir bylą nutraukė. Šalys, be kita ko, susitarė, kad D. D. sumoka K. S. 40 000 Eur piniginę kompensaciją, skirtą gyvenamojo būsto K. S. asmeninėn nuosavybėn įsigijimui, kompensaciją į depozitinę sąskaitą D. D. sumoka ne vėliau nei iki 2025 m. spalio 1 dienos (1 punktas). Taip pat susitarta, kad per 6 mėnesius nuo kompensacijos į depozitinę sąskaitą sumokėjimo K. S. su nepilnamečiais vaikais išsikelia iš D. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (2 punktas).

14. Pažymėtina, kad nei sutartyje, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartyje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių klausimas nebuvo išspręstas. Vilniaus miesto apylinkės teismui atsakovas D. D. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turtui panaikinimo, prašyme jokie papildomi argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nenurodyti.

15. Skundžiama nutartimi teismas nurodė, kad taikos sutartyje abi ginčo šalys atsisakė visų reikalavimų, teismo nutartis įsiteisėjo, taigi neliko pagrindo toliau taikyti ir šią laikinąją apsaugos priemonę. Atskiruoju skundu apeliantė su priimta nutartimi ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu nesutinka, teigdama, kad panaikinus teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones yra reali teismo sprendimo dalies dėl kompensacijos išmokėjimo neįvykdymo grėsmė, nes atsakovas dirba ir nuolat gyvena užsienyje, todėl yra itin apsunkintas išieškojimas iš darbo užmokesčio, mano, kad atsakovui perleidus ar hipoteka įkeitus tretiesiems asmenims nekilnojamąjį turtą, išieškojimas į šį turtą būtų neįmanomas. Be to, teigia, kad šalys susitarė, jog iki kompensacijos sumokėjimo ir 6 mėnesius po to ieškovė su nepilnamečiais vaikais turi teisę gyventi name. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovui perleidus turtą tretiesiems asmenims, pastarieji, kaip sąžiningi įgijėjai, turėtų teisę reikalauti ieškovę su vaikais išsikelti iš namo nedelsiant. Atsakovas su atskiruoju skundu nesutinka, teigdamas, kad abi ginčo šalys atsisakė visų reikalavimų, teismo nutartis įsiteisėjo, taigi neliko pagrindo toliau taikyti ir šią laikinąją apsaugos priemonę, o negalėdamas hipoteka įkeisti turto atsakovas D. D., jo teigimu, neturi galimybės gauti kredito tam, kad atsakovei būtų išmokėta taikos sutartyje nurodyta piniginė kompensacija.

16. Nei CPK 149 straipsnyje, reglamentuojančiame pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, nei CPK 150 straipsnyje, reglamentuojančiame laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą įvairiais bylos išsprendimo iš esmės atvejais, nėra numatyta, kad taikos sutarties sudarymas bei patvirtinimas teismo nutartimi pats savaime sudaro pakankamą pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti. Tokiu atveju, dėl galimybės panaikinti užbaigtoje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones sprendžiama atsižvelgus į sudarytos taikos sutarties esmę, šalių taikos sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus bei jų vykdymą. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017).

17. Įrodyti, kad išnyko teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. atsirado laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą sudarančios aplinkybės, turi asmuo, kurio atžvilgiu taikytos tokios priemonės (CPK 12, 178 straipsnis).

18. Jau minėta, kad šioje konkrečioje byloje laikinosios apsaugos priemonės – draudimas perleisti nekilnojamąjį turtą, buvo taikytos siekiant užtikrinti ieškovės pareikšto reikalavimo dėl uzufrukto teisės nustatymo įvykdymą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad uzufrukto nustatymo ieškovė siekė gindama ne tik savo, bet ir šalių nepilnamečių vaikų teisėtus interesus.

19. Laikinosios apsaugos priemonės turtui buvo taikytos tuo tikslu, kad ieškovei su vaikais siekiant teisės gyventi atsakovui priklausančiame name, atsakovas šio turto neperleistų tretiesiems asmenims. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovės atskirojo skundo argumentus, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones kyla grėsmė taikos sutarties sąlygų, susijusių su kompensacijos išmokėjimu iš atsakovo ieškovei, įvykdymui, kadangi skundžiama nutartimi panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, jų taikymo metu, nebuvo skirtos užtikrinti turtinių prievolių tarp šalių įvykdymą. Kaip jau nurodyta, byloje laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su draudimu perleisti nekilnojamąjį turtą, buvo išskirtinai taikytos siekiant užkirsti kelią ieškovės reikalavimo dėl uzufrukto teisės nustatymo neįvykdytinumui.

20. Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.141 straipsnio 1 dalis). Nors šioje byloje patvirtintoje taikose sutartyje šalys konkrečiai nesusitarė dėl uzufrukto teisės ieškovei ir šalių nepilnamečiams vaikams nustatymo taip, kaip to ieškiniu prašė ieškovė, taikos sutarties 2 punkte aiškiai sutarta dėl ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų teisės gyventi atsakovui priklausančiame nekilnojamame turte, kuriam buvo taikytos ginčo laikinosios apsaugos priemonės, ne tik visą laikotarpį iki kompensacijos ieškovei išmokėjimo, bet ir 6 mėnesius po to, kas iš esmės artima uzufrukto teisiniam turiniui.

21. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 13 straipsniuose nustatytas bendrąsias vaiko teisių apsaugos principines nuostatas visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, t. y. kilus ginčui, kuriame sprendžiama dėl vaiko teisių, prioritetą prieš kitų asmenų teises turi vaiko teisės, todėl, nustačius vaiko teisėtų interesų pažeidimą pirmiausia jos turi būti apgintos. Vienas šiose normose nurodytų principų – nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, tuo pirmiausia turi pasirūpinti vaiko tėvai.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje reikštų materialinių reikalavimų esmė bei taikos sutarties turinys (1-6 punktai) leidžia daryti išvadą, kad taikos sutartimi šalys iš esmės susitarė dėl šalių nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą apsaugos, todėl panaikinus byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui taikytą draudimą perleisti turtą, kuriame šiuo metu turi teisę gyventi ieškovė su nepilnamečiais vaikais, gali kilti reali grėsmė nepilnamečiams šalių vaikams netekti gyvenamojo būsto.

23. Nors atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės trukdo jam gauti kreditą tam, kad būtų išmokėta taikos sutartyje nurodyta kompensacija ieškovei, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas suteikia teisę šaliai, kurios atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo, vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita, su kuo, kaip matyti iš atskirojo skundo, iš esmės sutiktų ieškovė (CPK 148 straipsnis).

24. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad šioje byloje patvirtintos taikos sutarties vykdymo stadijoje nenustatytos laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą sudarančios aplinkybės. Byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės yra užtikrinamas ne tik šalių sudarytos taikos sutarties vykdymas, bet ir prioritetine laikytina nepilnamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkino nepagrįstai, neturėdamas tam pakankamo teisinio pagrindo.

25. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nutaria tenkinti ieškovės atskirąjį skundą, skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

26. Atskirąjį skundą patenkinus, atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo D. D. prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 7 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – įrašo viešame registre dėl atsakovo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo, atmesti.