Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-02-25 · Administracinė byla Nr. A-556-189-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-25
Bylos Nr.
A-556-189-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
Asmenų
Pareiškėjas
K. D. P.
Administracinė byla Nr. A556-189/2011Procesinio sprendimo kategorija 27 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. D. P. skundą atsakovui Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinei komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja K. D. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (T 1, b. l. 3-5) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 76-7 pripažinti K. D. P. slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos ir apie tai viešai paskelbti „Valstybės žiniose“.

Pareiškėja nurodė, kad Komisija, vykdydama Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą (toliau – ir Įstatymas), 2009 m. rugsėjo 10 d. priėmė nutarimą Nr. 76-7 pripažinti K. D. P. slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos ir apie tai viešai paskelbti „Valstybės žiniose“. Pareiškėjos nuomone, Komisijos nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Komisija neturi kompetencijos keisti teismo sprendimą. Vilniaus apygardos teismas atnaujino procesą civilinėje byloje, 1992 m. rugsėjo 14 d. išnagrinėtoje Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi civilinę bylą Nr. 2²⁸-358-2003, kurios pagrindu Laikinoji tyrimo komisija Sovietų Sąjungos KGB veiklai tirti 1992 metais padarė išvadą, kad pareiškėja sąmoningai bendradarbiavo su KGB, 2003 m. gegužės 15 d. nusprendė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Naujuoju sprendimu nebuvo patvirtintas juridinę reikšmę turintis faktas, kad K. D. P. sąmoningai bendradarbiavo su SSSR KGB bei atmestas Lietuvos Aukščiausios Tarybos Komisijos „Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti“ pareiškimas dėl bendradarbiavimo su KGB. Sutinkamai su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi bei Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi bylose priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas įstatymų nustatyta tvarka. Teismų įstatymo 9 straipsnis ir Civilinio proceso kodekso 18 straipsnis numato, kad teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims, jis turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kadangi procesas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimo buvo atnaujintas ir priimtas priešingas sprendimas, Komisija negali vadovautis 1992 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo nutarimu. Pareiškėja pažymėjo, kad Komisijos nurodomi nauji dokumentiniai šaltiniai ir memuarai buvo žinomi ir įvertinti Vilniaus apygardos teismo, priimant 2003 m. gegužės 15 d. sprendimą. Vilniaus apygardos teisme 2003 metais liudytojas V. L. teismui išvardino visus naujus dokumentinius šaltinius. Tai liudytojas patvirtino ir tinklalapyje „XXI amžius“, Nr. 40 (1144). Todėl negalima laikyti, kad yra naujų aplinkybių ar dokumentinių šaltinių, neišnagrinėtų Vilniaus apygardos teisme 2003 metais, kuriais rėmėsi Komisija. Pareiškėjos nuomone, Komisija neturi kompetencijos vertinti, ar asmuo šiuo metu bendradarbiauja su KGB.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija (T 3, b. l. 59-63) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad motyvas dėl to, jog skundžiamu nutarimu buvo pakeistas teismo sprendimas, yra nepagrįstas dėl to, kad sutinkamai su Įstatymo 4 straipsniu Komisijai suteikta teisė vertinti asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklą ir priimti sprendimus dėl asmenų įrašymo į įskaitą arba viešo duomenų apie slaptą bendradarbiavimą paskelbimo. Komisijai pavesta tirti aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, jog atitinkami asmenys slapta bendradarbiavo su atitinkamomis specialiosiomis buvusios SSRS struktūromis, bei pripažinti, kad buvo atitinkamo pobūdžio slaptas bendradarbiavimas ir tokius duomenis paskelbti įstatymų nustatyta tvarka. Komisija yra viešojo administravimo subjektas, todėl turi laikytis Viešojo administravimo įstatymo įtvirtintų principų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad tyrimas buvo pradėtas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, nurodytoms skundžiamame 2009 m. rugsėjo 10 d. Komisijos nutarime Nr. 76-7, pagal Asociacijos Lietuvos Pertvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo bei Z. V. kreipimąsi. Atsakydama į šiuos kreipimusis Komisija privalėjo atlikti Viešojo administravimo įstatyme bei specialiame įstatyme nustatytus veiksmus ir priimti administracinį aktą. Komisija nevertino ir nerevizavo anksčiau priimtų teismų sprendimų, o tik tyrė kreipimesi nurodytas naujas aplinkybes, kurios kėlė pagrįstas abejones, jog pareiškėja galėjo būti slapta bendradarbiavusi su KGB. Siekiant priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjų kreipimosi buvo privalu ištirti ir anksčiau teismų tirtus duomenis, kurie ir buvo vertinami priimant skundžiamą sprendimą naujai gautų duomenų kontekste. Lyginant dabartinį teisinį reguliavimą su 1992 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pareiškėjos atžvilgiu priimto sprendimo priėmimo metu buvusiu teisiniu reguliavimu, Komisijos statusas ir funkcijos yra iš esmės pasikeitusios, t. y. jai yra suteikta daugiau įgalinimų ir diskrecijos sprendžiant atitinkamų asmenų slapto bendradarbiavimo klausimus, nei buvo iki 2000 metų. 1991 m. gruodžio 17 d. Įstatymo dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo, galiojusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriui priimant 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, 4 straipsnyje buvo numatyta, jog deputatų komisija tik surenka atitinkamą medžiagą, o tokią surinktą medžiagą teisiškai vertina ir atitinkamą sprendimą priima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminė civilinių bylų kolegija. Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas Komisijai suteikė įgalinimus ne tik surinkti atitinkamą medžiagą, susijusią su asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, bet ir tokią informaciją teisiškai vertinti, kartu priimant atitinkamą nutarimą pripažinti ar nepripažinti atitinkamą asmenį bendradarbiavus su atitinkamomis specialiosiomis struktūromis/tokius duomenis paskelbti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl laikė pareiškėjos teiginius, jog Komisija yra nekompetentinga nagrinėti ir vertinti klausimus bei aplinkybes, susijusias su atitinkamų asmenų galimu bendradarbiavimu su slaptosiomis tarnybomis, nepagrįstais. Teismo sprendimas negali užkirsti kelio, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, atlikti tyrimą ir nesudaro pagrindo teismo sprendimo pagrindu nutraukti tyrimo procedūrą. Toks teisinės situacijos susidarymas prieštarautų teisinės valstybės ir kitiems teisės principams, o ypač teisinės atsakomybės principui, nebūtų užtikrinamas teisingumo įvykdymas. Pabrėžė, kad skundžiamame nutarime Komisija netyrė klausimo, ar pareiškėja šiuo metu palaiko ryšius, slapta bendradarbiauja su atitinkamomis specialiosiomis institucijomis. Vadovaujantis suformuota teismine praktika teigtina, jog įstatymas nenustato bendradarbiavimo laikotarpio senaties - svarbus pats bendradarbiavimo su nustatytomis struktūromis faktas, nesvarbu kada jis buvo ir kiek laiko tęsėsi, todėl Komisija ir tyrė praeityje vykusius įvykius ir nedarė jokių išvadų dėl galimo pareiškėjos bendradarbiavimo su atitinkamomis struktūromis šiuo metu. Teigė, kad Komisijos nutarimo pagrįstumą netiesiogiai patvirtina ir analogiškose bylose suformuota teisminė praktika („būtina rinkti ir vertinti naujus įrodymus ne tik pareiškėjo, kaip galimo agento „...“, darbą, visuomeninę veiklą, pažinčių ratą, jo keliones į užsienį, bendravimą su užsieniečiais, o taip pat ir apie kitus asmenis, dirbusius su pareiškėju, keliavusius į užsienį, pažinojusius pareiškėją, bendravusius su juo ir tais pačiais KGB dominančiais asmenimis (administracinė byla Nr. A17-194/2007); vertinant, ar pareiškėja suvokė, kad ji bendradarbiavo su KGB, buvo atsižvelgta ir į jos išsilavinimą (pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas (apeliantas), būdamas išsilavinęs žmogus, suprato su kokia institucija ir dėl ko bendradarbiauja (administracinė byla Nr. A17-78/2007)). Nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad skundžiamas Komisijos nutarimas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, atsirastų savarankiškas teisinis pagrindas kreiptis pareiškėjos nurodytą 2003 m. gegužės 15 d. nutarimą priėmusį teismą dėl proceso atnaujinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu (T 3, b. l. 102-110) pareiškėjos skundą patenkino - panaikino Komisijos 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 76-7.

Teismas nustatė, kad Komisija 2009 m. rugsėjo 10 d. priėmė nutarimą Nr. 76-7 „Dėl 2008-09-16 pareiškėjo - Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimo ištirti p. K. P. bendradarbiavimo su KGB naujus faktus ginant visuomenės viešąjį interesą ir teisingumą Nacionalinio saugumo požiūriu“. Nutarime nurodyta, kad jis buvo priimtas nagrinėjant Lietuvos Sąjūdžio tarybos kreipimąsi įvertinti naujus pasirodančius duomenis dėl D. K. P. bendradarbiavimo su KGB, būtent L. P. pokalbį su D. K. P. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad tyrimas pradėtas tiriant Lietuvos Sąjūdžio tarybos kreipimąsi, kuriuo prašoma įvertinti naujus faktus dėl pareiškėjos bendradarbiavimo su KGB. Teismas konstatavo, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, koks teismo sprendimas laikytinas galiojančiu teismo sprendimu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3-17/92 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti pareiškimą suinteresuotam asmeniui K. D. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimo, kurioje buvo priimtas 1992 m. rugsėjo 14 d. teismo sprendimas, pripažinęs pareiškėją bendradarbiavus su KGB, buvo atnaujinta Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo pradėtas nagrinėti galiojant 1961 metų Civilinio proceso kodeksui. Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnis numatė, kad prašymai atnaujinti procesą, priimti iki 2002 metų Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, nagrinėjami pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio kodekso įsigaliojimo. 1961 metų Civilinio proceso kodekso 371-24 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad išnagrinėjęs bylą, teismas turi teisę panaikinti apskųstą sprendimą ar nutartį ir priimti naują sprendimą ar nutartį. To paties straipsnio 3 dalyje buvo imperatyvi nuostata, kad teismui priėmus naują sprendimą, ankstesni teismų sprendimai netenka galios. Vadinasi, Vilniaus apygardos teismui 2003 m. gegužės 15 d. sprendimu nusprendus panaikinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatė K. D. P. sąmoningai bendradarbiavo su SSSR KGB, atmesti, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimas nustojo teisinės galios ir negali būti taikomas. Kadangi Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo 1992 m. gruodžio 18 d. nutarimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, tai šio procesinio teismo dokumento priėmimas neturi įtakos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimo galiojimui. Teismas pažymėjo tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo nutarime jokie faktiniai duomenys nevertinti, teisiniai faktai nenustatyti, aiškintasi tik dėl teismo teisės nagrinėti bylą asmeniui neatvykus į teismo posėdį. Teisės teorijoje ir praktikoje galioja neginčytina nuostata, kad byloje pareikšti reikalavimai yra išsprendžiami vieninteliu teismo sprendimu, dėl to paties reikalavimo negali būti priimami ir laikomi galiojančiais keli sprendimai, kaip šiuo atveju - Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo nutarimas ir Vilniaus apygardos teismo sprendimas. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo priėmimo metu nebuvo nusistovėjusi vieninga teisminė praktika dėl to, ar sprendimo panaikinimo atveju būtina ar nebūtina nurodyti, kad panaikinami ir kiti teismo procesiniai dokumentai, kuriais buvo patvirtintas naikinamas teismo sprendimas. Tačiau principinė nuostata dėl dviejų sprendimų buvimo negalimumo, Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo motyvavimas, byloje tirti faktai akivaizdžiai rodo, jog po šio sprendimo priėmimo kartu su Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimu nustojo teisinės galios ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo 1992 m. gruodžio 18 d. nutarimas. Šioje byloje susiklostė situacija, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo sprendimas buvo panaikintas žemesnės grandies teismo - Vilniaus apygardos teismo, sprendimu. Tačiau ši situacija susidarė dėl įstatyminio teismų kompetencijos perpaskirstymo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja buvo kreipusis dėl proceso atnaujinimo į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2002 m. rugsėjo 11 d. nutartimi prašymą buvo atsisakyta priimti. Nutarties motyvuose išaiškinta, kad sutinkamai su 1991-12-17 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo 4 straipsnio pakeitimu, įsigaliojusiu 1995-01-01, kad pirmąja instancija bylas dėl asmens bendradarbiavimo su specialiosiomis tarnybomis fakto patvirtinimo ar paneigimo nagrinėja Vilniaus apygardos teismas, prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti pateikiamas Vilniaus apygardos teismui. Tuo buvo išspręstas prašymo teismingumo klausimas. Tiek 2002 m. rugsėjo 11 d. nutarties, tiek šiuo metu galiojančios Civilinio proceso kodekso nuostatos draudė ginčus tarp teismų dėl bylos teismingumo (2002 metų Civilinio proceso kodekso 36 str. 1 d., 1961 metų Civilinio proceso kodekso 144 str. 1 d.). Todėl laikyti, kad Vilniaus apygardos teismas buvo nekompetentingas atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje, nėra teisinio pagrindo. 1961 metų Civilinio proceso kodekso 371-19 straipsnio 3 dalis numatė, kad prašymas paduodamas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Teisiškai ši nuostata ne tik leidžia, bet ir bendrai priimtina pripažįsta situaciją, kad apylinkės teismas, kuris nagrinėjo bylą pirmąja instancija, gali pakeisti kitų aukštesnės instancijos teismų sprendimus, jei pirmą kartą byla buvo nagrinėjama apygardos ar Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Todėl Vilniaus apygardos teismas, sutinkamai su aukščiau minėtomis teisės normomis, turėjo įstatyminius įgaliojimus ir buvo kompetentingas teismas spręsti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo sprendimo panaikinimo klausimą. Teismas pasisakydamas dėl teismų sprendimų privalomumo vadovavosi Konstitucijos 109 straipsniu, Teismų įstatymo 1 straipsniu, 1 straipsnio 3 dalimi, Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, Civilinio proceso kodekso 18 straipsniu. Teismas vadovaudamasis paminėtų teisės aktų nuostatomis konstatavo, kad teismo sprendimas turi būti vykdomas ir bet kokie su teismo sprendimu susidūrusių asmenų argumentai dėl teismo sprendimo teisingumo neturi įtakos teismo sprendime nustatytų santykių konstatavimui. Valstybė yra sukūrusi sudėtingą kelių pakopų teismų sistemą, kuri turi užtikrinti teismų sprendimų teisingumą. Nei vienam kitam valstybėje išleidžiamam dokumentui nėra skiriama tiek dėmesio, tiek kartų jis nėra nagrinėjamas skirtingų žmonių kaip teismo sprendimas. Teismo sprendimas gali būti skundžiamas, dažniausiai ir ne vieną kartą, aukštesnių pakopų teismams, kuriuose sprendimai iš naujo tikrinami kitų teisėjų. Šios aplinkybės lemia tai, kad galutiniam teismo sprendimui įstatymais suteikiama privalomoji galia. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimas buvo peržiūrėtas Vilniaus apygardos teisme taikant proceso atnaujinimo institutą. Galutiniu teismo sprendimu civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Aukščiausios Tarybos Komisijos „Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti“ pareiškimą suinteresuotam asmeniui D. K. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatė K. D. P. sąmoningai bendradarbiavo su KGB, yra Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimas. Sprendimo privalomumo principas reiškia, kad nei vienas asmuo ar institucija, išskyrus teismą, negali šio sprendimo pakeisti, o taip pat negali jo nepaisyti, priimti šiam sprendimui prieštaraujančius aktus, kai yra vertinamos teismo sprendime aptartos ir bylos nagrinėjimo dalyką sudariusios aplinkybės. Tokie veiksmai tiesiogiai prieštarauja Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 daliai. Nors atsiliepime atsakovas ir nurodo, kad nekvestionuoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo, tačiau Komisijos 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 76-7, kuris yra šio teismo nagrinėjimo objektas, pabrėžtinai nurodyta, jog Komisija nesiremia Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimu, kadangi laiko jį neatitinkančiu teismo sprendimų priėmimo tvarkos. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Komisijos 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 76-7 priėmimo metu buvo panaikintas. Panaikintas teismo sprendimas netenka savo teisinės galios ir negali būti naudojamas bet kokių juridinių faktų patvirtinimui. Tai rodo, kad Komisija nesirėmė sprendimo priėmimui būtinu aktu - Vilniaus apygardos teismo sprendimu, o rėmėsi negaliojančiu, teisinės galios neturinčiu Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo nutarimu. Konstitucijos 109 straipsnio nuostata suponuoja išvadą, kad klausimais, kurie įstatymais priskirti teismo kompetencijai, kiti valstybėje veikiantys asmenys negali priimti sprendimų tais pačiais klausimais. Tokia Komisijos nuostata prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, Teismų įstatymo 109 straipsniui bei Civilinio proceso kodekso 18 straipsniui. Kadangi ši nuostata skundžiame nutarime yra pagrindinė, išdėstyta Komisijos nutarimo pradžioje kaip tyrimo principas, ir ja remiantis vertintos visos kitos aplinkybės, tai konstatuotina, kad pats administracinis sprendimas pagrįstas įstatymams ir Konstitucijai prieštaraujančiu principu. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jei jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Motyvai, dėl kurių asmuo nusprendžia nevykdyti teismo sprendimo, teisinės reikšmės neturi. Tokiu atveju, kai asmuo nesutinka su teismo sprendimu ir laiko, kad jį priimant padaryta teisės taikymo klaida, asmuo turi kreiptis dėl teismo sprendimo pakeitimo įstatymų nustatyta tvarka. Manymas, kad sprendimas yra neteisėtas, nesuteikia asmeniui teisės nevykdyti teismo sprendimo ir nesilaikyti jame pateikiamų aiškinimų. Bylos atveju atsakovo nurodyti motyvai prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Teismas pasisakydamas dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pakeitimo vadovavosi Civilinio proceso kodekso 365 straipsnio 1 dalimi, 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 367 straipsniu, 367 straipsnio 4 dalimi, 368 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 7 dalimi. Teismas nurodė, kad dėl proceso atnaujinimo klausimų kartu su prašymu atnaujinti procesą nėra kreiptasi į teismą. Teismas konstatavo, kad 1991-12-17 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“, Nr. 1-2115, 1, 3 straipsnių, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies normų analizė rodo, kad abiejų institucijų, tiek specialios deputatų komisijos, tiek naujo įstatymo pagrindu sudarytos tarpžinybinės komisijos tyrimo objektas yra tas pats. Vadinasi, Komisija pagal jai apibrėžtą kompetenciją ir suteiktas teises yra tinkamu subjektu prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Teismas pažymėjo ir tai, kad teismo nagrinėtos bylos dalykas yra tas pat, kaip ir tirtas Komisijos. Teismo nuomone, Komisija, laikydama, kad yra pagrindas pakeisti Vilniaus apygardos teismo sprendimą, visų pirma, turi pasinaudoti proceso atnaujinimo galimybe. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant principą, kad nesant santykius reglamentuojančio teisės akto, taikomas panašiausius teisinius santykius reguliuojanti teisės norma, turi būti vadovaujamasi Civilinio proceso kodekso nuostatomis, kokios yra taikomos proceso atnaujinimui dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. turi būti aiškinamasi, ar tiriamos aplinkybės atitinka Civilinio proceso kodekso 366 straipsnyje numatytus reikalavimus naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, t. y. turi būti aiškinamasi, ar aplinkybė yra paaiškėjusi naujai, ar ji buvo, ar galėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu skundžiamame nutarime toks tyrimas nėra atliktas. Nutarime apskritai pažymėta, kad aplinkybių tyrimas yra atliekamas pagal civilinę bylą Nr. 3-17/1992, t. y. tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla. Vilniaus apygardos teisme bylai suteiktas kitas numeris - Nr. 2-358/03. Be to, aplinkybių naujumas turi būti vertinamas sąryšyje su galiojančiu teismo sprendimu, o ne su panaikintu, kaip kad daroma nutarime. Naujų aplinkybių vertinimas Komisijoje galimas tik išsprendus civilinės bylos atnaujinimo galimybę. Teismas pasisakydamas dėl teisės vertinti dabartinius asmens veiksmus atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 3 straipsnyje išdėstytame institucijų sąraše, kurios įstatymo reguliavimo sferoje pripažįstamos buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, yra SSRS valstybės saugumo komitetas (KGB), veikęs nuo 1954 m. kovo 13 d. iki 1992 m. sausio 1 d. (5 punktas). Tai reiškia, kad įstatymas apriboja Komisijos tyrimo sritį, nustatydamas, kad Komisija turi teisę tirti faktus tik dėl asmens bendradarbiavimo su KGB įstatyme nurodytu KGB veikimo laikotarpiu - nuo 1954-03-13 iki 1992-01-01. Todėl priimdama sprendimą dėl neseniai buvusių įvykių Komisija viršijo savo kompetenciją, dėl ko nustatytinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalis 2 punkte numatytas sprendimo panaikinimo pagrindas. Teismas pasisakydamas dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų konstatavo, kad šios bylos atveju teismas įvertina, ar priimtas administracinis sprendimas pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis, ar administravimo subjekto surinkti įrodymai buvo pakankami skundžiamo sprendimo priėmimui. Todėl teismas negali tirti esmingai daug ir naujų įrodymų, kurie nebuvo, nors galėjo būti, tiriami administracinės procedūros metu. Priešingu atveju jis atliktų administravimo subjekto funkcijas. Bylos atveju teismas nepasisako dėl surinktų įrodymų pakankamumo, kadangi vykdant administracinę procedūrą buvo padaryti pažeidimai, dėl kurių toks vertinimas netenka prasmės - nebuvo analizuojamas galiojantis teismo sprendimas, remtasi negaliojančiais procesiniais dokumentais ir nepilna teismo byla, nekreipiant dėmesio į Vilniaus apygardos teismo surinktą medžiagą. Teismas pasisakydamas dėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatų taikymo konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A15-917/2006 priimtame 2006 m. balandžio 20 d. sprendime yra suformulavęs Viešojo administravimo įstatymo taikymo principus, kai administracinis sprendimas yra priimamas Komisijoje. Šiame sprendime teismas yra nurodęs, kad Komisijos veikla priskirtina prie viešojo administravimo veiklos, kuriai taip pat turi būti taikomi Viešojo administravimo įstatyme numatyti principai, bei asmenų, kurių atžvilgiu priimami sprendimai, atitinkamų teisių ir laisvių garantijos. Teismas pabrėžė, jog individualaus administracinio sprendimo priėmimo procedūroje pagal Viešojo administravimo įstatymo 24 straipsnį yra numatyta suinteresuotų asmenų apklausa, siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų sudaryta galimybė duoti paaiškinimus administracinės procedūros metu. Šią bylą nagrinėjantis teismas laikėsi tos pačios pozicijos kokia buvo išdėstyta ir LVAT 2006 m. balandžio 20 d. nutartyje. Minėtas procedūrinis pažeidimas vertinamas kaip esminis procedūros pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neobjektyviai įvertintos aplinkybės ir priimtas nepagrįstas sprendimas. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į Komisijos sudarymo ir Komisijos narių valios dėl priimto sprendimo išreiškimo ypatybes. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklai vertinti ir sprendimams dėl asmenų įrašymo į įskaitą arba viešo duomenų apie slaptą bendradarbiavimą paskelbimo priimti sudaroma tarpžinybinė komisija iš 5 narių, kuriuos skiria Generalinė prokuratūra, Valstybės saugumo departamentas bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Komisijos nutarimas buvo priimtas keturiems Komisijos nariams raštu įrašius savo sprendimą Asmens veiklos vertinimo lape (T 1, b. 1. 37). Sprendimo priėmimui įtaką padarė atskirai su rašytine medžiaga susipažinusių asmenų nuomonė. Procesinio pažeidimo negalima ištaisyti bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, kadangi jame nedalyvauja ir negali išklausyti pareiškėjos paaiškinimų kiti Komisijos nariai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. raštu prašė Komisijos pateikti medžiagą, kurios pagrindu priimtas skundžiamas nutarimas. Teismui pateiktoje medžiagoje yra 2008 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas (T 1, b. 1. 49). Šis dokumentas negali atitikti Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnyje nurodytų pagrindų, kadangi šiuo raštu, kaip nurodyta jo įžangoje, yra pritariama Komisijos iniciatyvai atlikti tyrimą, o ne kreipiamasi savarankiškai. Nors atsakovas ir nurodė, kad buvo tiriami kreipimesi pateikti įrodymai, tačiau kreipimosi tekste jokie įrodymai nenurodyti, o priedai nepateikti. Z. V. kreipimasis teismui pateiktas nebuvo. Taigi, ir būtinybės pradėti administracinę procedūrą nebuvo. Įstatymas Komisijos tyrimo pradėjimui nereikalauja, jog toks tyrimas būtų pradedamas tik esant kieno nors kreipimuisi. Dėl paminėtų priežasčių teismas panaikino skundžiamą sprendimą ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų pagrindu. Kadangi Komisija vadovavosi negaliojančiu teismo sprendimu, šiuo metu negalima įvertintų faktų naujumo ir jo įtakos sąryšyje su Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimu, nenustatytas įstatyminis pagrindas administracinei procedūrai pradėti; neišspręstas civilinės bylos atnaujinimo galimumo klausimas, todėl teismas neperduoda Komisijai klausimo nagrinėti iš naujo, o šio klausimo sprendimą palieka Komisijos nuožiūrai.

III.

Atsakovas Komisija apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 111-120) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir nevisapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (ABTĮ 81, 86 str.).

2. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti, kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota ir tai, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą. Šiuo principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimuose) yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Šiuo atveju, kyla pagrįstos abejonės dėl to, ar tokia situacija, kada žemesnės pakopos teismas neva turi įgalinimus revizuoti, o kartu ir naikinti aukštesnės pakopos teismo sprendimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoravo tą aplinkybę ir faktą, jog bendradarbiavimo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis faktų nustatymą ir kitus su tuo susijusius dalykus reglamentavo tiek 1964 m. Civilinio proceso kodeksas, galiojęs iki 2003 m. sausio 1 d., tiek ir Įstatymas. Vadovaujantis aukščiau nurodytų teisės aktų sistemine analize, darytina išvada, jog nustatyti atitinkamus juridinę reikšmę turinčius faktus, o būtent juridinę reikšmę turintį faktą, ar asmuo bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso nuostatomis, teisę turi teismas, o vadovaujantis Įstatymu - Komisija. Šiuo atveju, kyla prieštaravimas tarp dviejų vienu metu galiojusių teisės aktų, iš kurių vienas (Įstatymas) yra specialusis teisės aktas, iš esmės reglamentuojantis atitinkamos rūšies juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtas teisės aktas yra priimtas ir įsigaliojo vėliau nei 1964 m. Civilinio proceso kodeksas. Konkrečiu atveju pabrėžtina, jog tas faktas, kad anksčiau buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo, vadovaujantis tuo metu buvusioms ir žinomoms aplinkybėms, nebuvo pripažinta, kad pareiškėja nebendradarbiavo su specialiosiomis struktūromis, negali užkirsti kelio, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, Komisijai dėl aukščiau minėto teismo priimto sprendimo nevykdyti atitinkamos tyrimo procedūros. Tokios teisinės situacijos susidarymas, sąlygojamas prieštaringo teisinio reguliavimo, prieštarauja teisinės valstybės ir kitiems teisės principams, o ypač teisinės atsakomybės principui. Be to, tokioje situacijoje negali būti užtikrinamas teisingumo įvykdymas. Toks dviprasmiškas ir neaiškus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės ir teisingumo principui, kas sudaro pagrindą administracinę bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar atitinkami teisės aktai, reglamentuojantys aukščiau minėtus teisinius santykius, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms ir principams (ABTĮ 4 str. 2 d.).

4. Sisteminiu požiūriu aiškinant Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“ ir Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą bei jų pagrindu sudarytų komisijų kompetenciją, matyti, kad ji iš esmės skirtinga. Kartu negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad abiejų institucijų, tiek specialios deputatų komisijos, tiek naujo įstatymo pagrindu sudarytos tarpžinybinės komisijos tyrimo objektas yra tas pats. Vadinasi, Komisija pagal jai apibrėžtą kompetenciją ir suteiktas teises yra tinkamu subjektu prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Šiuo atveju pažymėtina, kad abu įstatymai reguliuoja ne tapačius teisinius santykius, o jų ginamos vertybės ir vertybių gynimo mechanizmai yra skirtingi. Be to, nei viename teisės akte nenustatyta, kad Liustracijos komisija yra Deputatų komisijos teisių ir pareigų perėmėja.

5. Galiojantis teismo sprendimas jokiems asmenims nesukuria jokių papildomų teisių ar pareigų, nes įgyvendinamas procedūrinis įstatymas teisiniame santykyje rinkėjas: - deputatas. Tuo tarpu Liustracijos įstatymu įgyvendinamas teisinis santykis: bendravimu su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis įstatymo nustatyta tvarka neprisipažinęs ir su jomis bendradarbiavęs Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienio šalies pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje - valstybė. Tai galima atsekti ir pagal asmens bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis duomenų skelbimą „Valstybės žiniose“ . Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog Liustracijos komisija nevykdė Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo. Liustracijos komisija, vadovaudamasi Liustracijos įstatymu ir Liustracijos komisijos darbo reglamentu, nustatė naują juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. „pripažinti, kad Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos naujai sukaupti ir vertinti duomenys, juos lyginant su civilinėje byloje Nr. 3-17/1992 1992 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo priimtu nutarimu, papildomai patvirtina, kad K. D. P. slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos ir apie tai viešai paskelbti „Valstybės žiniose“. Kaip matyti iš pareiškėjos skundžiamo Liustracijos komisijos sprendimo rezoliucinės dalies, Liustracijos komisijos nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nėra tapatus civilinėje byloje Nr. 3-17/1992 1992 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo priimtu nutarimu nustatytam juridinę reikšmę turinčiam faktui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo priimtu nutarimu nustatyta, kad pareiškėja sąmoningai bendradarbiavo su SSRS KGB. Tuo tarpu Liustracijos komisija nenustatė sąmoningo pareiškėjos bendradarbiavimo fakto su SSSR KGB, bet nustatė, kad ,,K. D. P. slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos“. Todėl pagrįstai manytina, kad Liustracijos komisijai nustatant naują juridinę reikšmę turintį faktą nebuvo pažeistas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Liustracijos komisijai nebuvo būtinybės pradėti administracinę procedūrą. Liustracijos komisija iš viešosios erdvės (visuomenės informavimo priemonių) gavusi duomenų apie pareiškėjos galimą bendradarbiavimą su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis savo iniciatyva pradėjo tyrimą. Apie pradėtą tyrimą Liustracijos komisija informavo visuomenę. Tada komisija gavo Z. V. kreipimąsi, kuris vėlgi buvo savarankiška vada pradėti tyrimą dėl galimo pareiškėjos bendradarbiavimo su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis. Esant dviems vadoms (viešojoje erdvėje paskelbtai informacijai ir Z. V. kreipimuisi) pradėti tyrimą Liustracijos komisija pasirinko optimaliausią ir racionaliausią tyrimo būdą, t. y. abu tyrimus atliko vienu metu ir dėl jų priėmė vieną sprendimą, kurį vėliau pareiškėja apskundė kitais pagrindais. Atkreiptinas dėmesys, kad Liustracijos komisija viešojoje erdvėje pasklidus informacijai turėjo ne teisę, bet pareigą pradėti savarankišką tyrimą. Šią pareigą suponuoja Liustracijos komisijos misija. Svarbu pažymėti, kad pagal Konstituciją valstybės tarnyba - tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl, valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Neįrodinėtina, bet pareiškėja ilgą laiką dirbo itin svarbiose pareigose valstybės tarnyboje (ministre ir t. t.), todėl išeinant iš minėtų konstitucinių imperatyvų, Liustracijos komisija privalėjo įvertinti, ar nėra kokių abejonių dėl pareiškėjos lojalumo valstybei. Komisija pagal Liustracijos įstatymą pradėjo ir nagrinėjo teisinius santykius, kilusius ne viešojo administravimo srityje, o dėl ginčo dėl teisės pagrindu ir, kas svarbiausia, ne viešojo ar vidaus administravimo srityje. Todėl teismo skundžiamame sprendime išdėstytas pasiūlymas vykdyti administracinę procedūrą pagal Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnyje yra nepagrįstas.

7. Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretuoja bylos faktinius duomenis, t. y. kad Liustracijos komisija vadovavosi negaliojančiu teismo sprendimu. Komisija minėtu teismo sprendimu nesirėmė, ji vadovavosi 4 tomų bylos juridinių faktų aplinkybėmis, kurios būtent Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimu nebuvo paneigtos ir negalėjo būti paneigtos, nes tai du skirtingi dalykai (Vilniaus apygardos teismas nustatinėjo/paneigė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatė K. D. P. sąmoningai bendradarbiavo su SSSR KGB, o Liustracijos komisija nustatinėjo kitą juridinę reikšmę turintį faktą: ar K. D. P. slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos). Rėmimasis tais pačiais įrodymais nustatant kitą juridinę reikšmę turintį faktą negali būti vertinama kaip rėmimasis teismo sprendimu.

8. Nagrinėjant pareiškėjos skundą buvo galimai pažeistas ir lygybės prieš įstatymą ir teismą principas, nes pareiškėjai, kaip viešam asmeniui, jos skundo priėmimo metu buvo taikomi kitokie reikalavimai. Pareiškėjos skundas neatitiko ir neatitinka ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytų reikalavimų, t. y. pareiškėjos skunde nenurodytas jos asmens kodas, kaip būtinas skundo elementas, todėl pareiškėjos skundas negalėjo būti ne tik nagrinėjamas, bet ir negalėjo būti priimtas. Be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos analogiškose bylose (Nr. A4-623-01) ir į procesą neįtraukė trečiojo suinteresuotojo asmens - Valstybės saugumo departamento, nors tokį prašymą teismui atsakovas buvo pateikęs. Be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos analogiškose bylose (administracinė byla Nr. A7-91-07).

9. Tai, kad pareiškėjas nekviestas į Komisijos posėdį, nelaikytina besąlyginiu pagrindu ginčijamo nutarimo panaikinimui, nes jo teisės duoti paaiškinimus dėl visų svarbių bylai aplinkybių, susipažinti su įrodymais, kurie sąlygojo tokio nutarimo priėmimą, garantuojamos teismo proceso metu ir pareiškėjas šiomis teisėmis pasinaudojo. Tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes aiškina priešingai ir net pasitelkdamas neteisingą analizę. Asmens veiklos vertinimo lape komisijos nariams pareikšti savo individualią nuomonę yra būtina (Komisijos darbo reglamento 13 p.). Komisijos nutarimą priimant buvo balsuojama. Keturi Komisijos nariai balsavo už nutarimo priėmimą (2009-09-10 protokolo išrašas Nr. 76-6). Pažymėtina, kad Komisijos nariai dėl nutarimo projekto pasisakė ne vieną kartą (protokolų išrašai Nr. 76-5; 76 -6).

10. ABTĮ 60 straipsnio 2 dalis numato administracinės bylos proceso dalyvio teisę prašyti teismo į bylos nagrinėjimą kviesti liudytojus, galinčius pateikti ir nurodyti teismui aplinkybes, turinčias reikšmės administracinės bylos nagrinėjimui ir jos baigčiai. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas prašė teismo į administracinės bylos nagrinėjimą kviesti atitinkamus atsakovo nurodytus liudytojus, kurie galėtų pateikti reikšmingų bylai parodymų, tačiau teismas visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai atsisakė tai padaryti, dėl ko buvo pažeista atsakovo ABTĮ garantuojama teisė teikti įrodymus byloje. Pažymėtina, jog šią administracinę bylą nagrinėjęs teismas apskritai netenkino nei vieno bylos proceso metu atsakovo pateikto prašymo, dėl ko kyla pagrįstų abejonių teismo objektyvumu ir teisingumu nagrinėjant administracinę bylą ir priimant skundžiamą teismo sprendimą. Teismas nenagrinėjo atsakovo į šią administracinę bylą pateiktame atsiliepime išdėstytų aplinkybių bei argumentų, t. y. nagrinėjo vien tik pareiškėjos skundo argumentus, neatsižvelgdamas į atsakovo atsiliepimą ir jame išdėstytas aplinkybes, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Šiuo atveju buvo pažeistas ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas.

Atsiliepimas

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (T 3, b. l. 144-145) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti galioti.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis apie bylos aplinkybes. Apeliantas, kalbėdamas apie byloje taikomų aktų konstitucingumą dėl Vilniaus apygardos teismo teisės ir kompetencijos atnaujinti ir nagrinėti civilinę bylą, kurioje pirmąja instancija 1992 m. sprendimą priėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, neatsižvelgė į keturias svarbias aplinkybes: 1. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“ 4 straipsnį bylos apie sąmoningą bendradarbiavimą su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis pirmąja instancija buvo teismingos tuo metu veikusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminei civilinių bylų kolegijai; 2. Pagal 1994 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. 1-497 „Dėl Lietuvos Aukščiausioje Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 2 straipsnį byloje Nr. 3-17/1992 sprendimą priėmęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo likviduotas, o nuo 1995 m. sausio 1 d. kitokioms įstatymų numatytoms funkcijoms vykdyti buvo įsteigtas naujas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas; 3. Dėl anksčiau veikusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo likvidavimo pagal 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymą Nr. 1-644 nuo 1995-01-01 analogiško turinio bylas pirmąja instancija pavesta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui; 4. Naujai įsteigto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 2002 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atsisakė priimti jos prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą ir nurodė kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, kuriam pirmąja instancija pagal teismingumą perduotos nagrinėti minėtos bylos. Todėl Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2003 m. gegužės 15 d. sprendimą, turėjo įstatyminius įgaliojimus ir buvo kompetentingas teismas spręsti likviduoto Aukščiausiojo Teismo sprendimo panaikinimo klausimą. Antra, apeliantas kalbėdamas apie nepagrįstai iškreiptus faktinius duomenis klaidingai mano, kad galiojančiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės iš naujo turi būti nagrinėjamos ir vertinamos kitoje byloje. Antra vertus, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas apeliantui neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka siekti pakeisti Komisijos netenkinantį Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimą, tai yra pasinaudoti proceso atnaujinimo galimybe. Tokia galimybe apeliantas nepasinaudojo. Apelianto prašymas įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu Valstybės saugumo departamentą nepagrįstas, nes pagal Įstatymą Valstybės saugumas departamento du atstovai yra apelianto nariai (4 str. 1 d.), o pati institucija apskritai visapusiškai užtikrina apelianto veiklą (5 str.), tame tarpe VSD generalinis direktorius 2005 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1-17 yra patvirtinęs niekur neskelbtą apelianto darbo reglamentą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisme pareiškėjos asmens duomenys buvo sutikrinti pagal asmens dokumentus, ir nei teismui, nei apelianto atstovui nekilo abejonių dėl jos asmenybės tapatumo. Beje, apeliantas apskritai jokio kodo neturi, jos adresas neskelbiamas, ir ji neregistruota Juridinių asmenų registre. Dėl apelianto prašymo apklausti liudytojus pastebi, kad prašyme nebuvo nurodyta, kokias aplinkybes kiekvienas liudytojas gali patvirtinti arba paneigti nagrinėjamoje administracinėje byloje. Antra vertus, pavyzdžiui, B. G. jau buvo apklaustas liudytoju Vilniaus apygardos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilęs dėl Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 76-7 pripažinti K. D. P. slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos, ir apie tai viešai paskelbti „Valstybės žiniose“.

Administracinių teismų pagrindinė paskirtis – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir tokiu būdu ginti asmens teises santykiuose su valstybės institucijomis. Viešasis administravimas visų pirma yra siejamas su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai (ABTĮ 2 str. 1 d.). Administraciniai teismai nagrinėja asmenų ir viešosios valdžios ginčus, t. y. situacijas, kai asmuo ginčija tam tikrus viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus ar neveikimą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinas specialus ginčo santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. birželio 28 d. iki 2010 m. liepos 20 d.) numato šio įstatymo paskirtį ir tikslus, nustatydamas, kad juo įgyvendinamos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatos kurti nacionalinio saugumo sistemą, ginančią valstybę ir jos gyventojus, žmogaus ir piliečio teises, laisves bei asmens saugumą, apsaugant nuo užsienio specialiųjų tarnybų poveikio, šantažo ir verbavimo ar bandymo įtraukti į neteisėtą veiklą (1 str.). Įstatymas apibrėžia ir asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registravimo, prisipažinimo, įrašymo į įskaitą ir šių asmenų apsaugos tvarką bei atsakingos už šį darbą valstybės institucijos veiklą, taip pat nustato apribojimus asmenims, slapta bendradarbiavusiems su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, kurie įstatymo nustatyta tvarka neprisipažino su jomis bendradarbiavę.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklai vertinti ir sprendimams dėl asmenų įrašymo į įskaitą arba viešo duomenų apie slaptą bendradarbiavimą paskelbimo priimti sudaroma tarpžinybinė komisija iš 5 narių. Įstatyme taip pat numatyta, kad Komisija veikia visuomeniniais pagrindais.

Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu Komisija vertina asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklą. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 bei 3 punkte atitinkamai numatyta, kad Komisija priima sprendimus dėl asmenų, prisipažinusių slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, įrašymo į įskaitą; bei priima sprendimus dėl viešo duomenų apie asmenis, slapta bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, paskelbimo šio įstatymo 8 straipsnyje numatytais atvejais. Komisijos nutarimo viešai paskelbti duomenis apskundimas administraciniam teismui yra reglamentuotas Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje.

Sistemiškai aiškinant šias teisės normas spręstina, kad Komisijos veikla yra viešojo administravimo veikla, kuri yra vykdoma pagal specialius įstatymus ir kitus teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d. ). Komisijos veikla laikoma viešuoju administravimu, nes ji įgyvendina teisėkūros subjektų priimtus teisės aktus. Įstatymas komisijai suteikia įgalinimus priimti sprendimus dėl asmenų slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.

Tai, kad Komisijos veikla priskirtina prie viešojo administravimo veiklos, kuriai taip pat turi būti taikomi Viešojo administravimo įstatyme numatyti principai, konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-917/2006.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio numatyti reikalavimai keliami individualiam administraciniam sprendimui, iš kurių vienas yra tai, jog individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis taip pat reikalauja visus Komisijos sprendimus motyvuoti.

ABTĮ taikymo požiūriu nurodytas Komisijos sprendimas (nutarimas), kuriame konstatuojamas asmens slapto bendradarbiavimo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis faktas bei nusprendžiama paskelbti duomenis viešai, laikytinas individualiu teisės aktu, sukeliančiu jame nurodytam asmeniui atitinkamas teisines pasekmes.

Įstatymo 9 straipsnis nustato viešo duomenų apie asmens slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis paskelbimo teisines pasekmes, kurios pasireiškia žymiu ir ilgalaikiu asmens darbinių teisių apribojimu. Pažymėtina ir tai, kad viešas paskelbimas apie asmens bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, be įstatymu tiesiogiai nustatytų teisinių pasekmių, visuomenėje neabejotinai sukeltų neigiamą asmens vertinimą.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, akivaizdu, kad Komisijos sprendime nepakanka tik nustatyti faktus ir jų pagrindu padaryti išvadas, kad asmuo bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis. Toks administracinis aktas, kuris sukelia atitinkamas teisines pasekmes, turi būti aiškus, suprantamas, motyvuotas ir pagrįstais teisės aktais.

Atsakovas Komisija apeliacinį skundą, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.

Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.)

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei. Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756?422/2009).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą Komisijos nutarimą, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde minimas konstitucinės teisinės valstybės principas buvo nepaisytas pačios Komisijos, taip pat skundžiamas aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų bei viešojo administravimo principų, turint omenyje tai, kad priimant skundžiamą nutarimą nebuvo įvardytos konkrečios teisės normos, sąlygojusios skundžiamo akto priėmimą bei jo išvadas. Tuo pačiu buvo neužtikrinta pareiškėjos teisė žinoti gynybos ribas.

Aukščiau išvardintų principų nesilaikymas gali lemti ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.). Teisės į teisingą bylos nagrinėjimą svarbą lemia ir jos tikslas – tinkamas teisingumo vykdymas.

Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, nekonkreti teisinė kvalifikacija, kurios teigtina buvus nepaisyta, pripažintina esminiu teisės akto trūkumu. Minėta pažaida ne tik paneigia asmens teisę žinoti kaltinimo ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti disputą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo Komisijos nutarimas, kuris priimtas be jokio konkretaus teisinio pagrindo, negalėjo būti pripažintas teisėtu ir turėjo būti panaikintas pirmosios instancijos teismo.

Kiti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinio skundo argumentai teisiškai tampa nebereikšmingi, kadangi skundžiamo nutarimo neteisėtumas visiškai pakankamas jo naikinimui.

Dėl nurodytų aplinkybių atsakovo Komisijos apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nutaria: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos apeliacinį skundą atmesti. Nutartis neskundžiama. Teisėjai Antanas Ablingis Laimė Baltrūnaitė Arūnas Sutkevičius