Kauno apygardos teismo sprendimas

atsakovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, atstovei Natalijai Soroko,

atsakovų B. M. , N. Ž. , R. R. , V. M. R. , V. R. , A. S. , V. Č. , V. G. , A. M. M. atstovui advokatui Viliui Martišiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai, B. N. , B. M. , A. M. M. , N. Ž. , R. R. , V. M. R. , G. V. , L. K. , O. V. B. , V. R. , A. S. , V. G. , V. Č. , D. S. , R. R. Š. , V. M. ir Lietuvos Žemės ūkio universitetui bei tretiesiems asmenims A. V. Č. , VĮ Registrų centrui, A. V. L. , dėl restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 7 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovų B. M. , N. Ž. , V. Č. , O. V. B. , R. R. , V. M. R. , V. R. , A. S. , D. S. , R. R. Š. , V. G. , V. M. apeliacinius skundus, panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria teismas, panaikinęs sandorius, taikė restituciją ir šią bylos dalį grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas, pritaikęs restituciją, buvo įpareigojęs Kauno rajono savivaldybę grąžinti atsakovams jų sumokėtas vienkartines išmokas, kurių panaudoti kaip atsiskaitymo priemonę šiuo metu jau negalima, o tai, kolegijos nuomone, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai restitucijos negalima taikyti natūra, ji turi būti atliekama pinigais, o piniginis ekvivalentas turi būti apskaičiuojamas pagal kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas grąžino pirmosios instancijos teismui bylą, kad pagal CK 1.80 straipsnį ir CK 6.145 straipsnį būtų apskaičiuotos grąžintinos žemės sklypų pirkėjams pinigų sumos, kurias privalo apskaičiuoti ir pateikti teismui šalis, pateikusi ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (CPK 177 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo nutartį 2005 m. spalio 03 d. nutartimi paliko nepakeistą, todėl byloje nagrinėjamas tik restitucijos taikymo atsakovų atžvilgiu klausimas.

Ieškovas, atsakovai Lietuvos žemės ūkio universitetas, Kauno rajono savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė restituciją prašo taikyti pagal ieškovo poziciją, kuri išreikšta raštu procesiniame dokumente t.4, b.l.157., t.y. priteisti atsakovams – fiziniams asmenims piniginį ekvivalentą pagal žemės sklypų kainą, nurodytą pirkimo pardavimo sutartyse, atitinkamai perskaičiavus ją į litus.

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovas paaiškino, jog ieškovo nuomone, susiklosčiusioje situacijoje dėl restitucijos taikymo absoliučios valstybės kaltės nėra. Atsakovai, kurie įsigijo žemės sklypus nuosavybėn, taip pat nebuvo pakankamai apdairūs.mano, kad restitucijos esmę sudaro gražinimas šalims to, ką jos yra gavę pagal sandorį. Piniginis ekvivalentas yra perskaičiuotas vadovaujantis norminių aktų, reglamentavusių pinigų pasikeitimo klausimus, reikalavimais.

Atsakovo, atstovaujančio Valstybę, atstovė palaikė ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovo poziciją ir paaiškino, jog sutinkamai su CK 1.80 straipsnio 2 dalimi taikytina abišalė restitucija: piliečiai privalo valstybei grąžinti žemę, o valstybė piliečiams jų sumokėtas įmokas. Atstovė atkreipė dėmesį, kad atsakovai žemės sklypus įsigijo už lengvatinę kainą, kuri buvo ženkliai mažesnė, negu rinkos kaina. Tuo metu, kai buvo sudaromi sandoriai, valstybė veikė sąžiningai. Atstovės nuomone, valstybės kaltės prielaida yra galima, tačiau tai nėra sąlyga CK 6.147 straipsnio 2 dalies taikymui, kaip to pageidauja atsakovai. Valstybės institucijos sąmoningai nesiekė priimti neteisėtus aktus, Vyriausybės tikslas buvo pagerinti aukštųjų mokyklų darbuotojų sąlygas. Atstovės nuomone, atsakovai tapatina restituciją su žalos atlyginimu. Atstovė nurodė, jog tokiu atveju, jeigu atsakovai mano kad sandorių panaikinimu jiems buvo padaryta turtinė žala, jie turi teisę kreiptis į teismą su atskirais ieškiniais ir įrodyti žalos dydį. Atstovės nuomone, patenkinus atsakovų reikalavimus ir pritaikius jų nurodomą restitucijos būdą, šie asmenys nepagrįstai praturtėtų valstybės sąskaita, be to, yra tam tikras ir pačių žemės sklypų pirkėjų neatidumas, kadangi tokio konflikto galimybę buvo galima prognozuoti.

Atsakovo Žemės Ūkio Universiteto atstovas palaikė ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos poziciją restitucijos taikymo klausimu.

Atsakovai A. M. M. , A. S. ir V. G. prašė taikant restituciją priteisti jiems piniginį ekvivalentą tokio dydžio, kokia ekspertizės aktu yra nustatyta dabartinė žemės sklypų vertė. Atsakovų teigimu, jiems nebuvo žinoma apie tai, kad yra pretendentai į šiuos žemės sklypus.

Restitucija taikytina pagal ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos patikslintą ieškinį (t.4, b.l.56-60).

Nustatyta, kad tretieji asmenys A. V. Č. ir J. Č. pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į J. Č. iki 1940 metų turėtą žemę. LŽŪA paskirta jos teritorijoje esanti žemė, kaip žemė, suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms, piliečiams, pretenduojantiems į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo būti grąžinta natūra, nes pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą buvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime konstatavo, kad Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas Nr. 649, 1994 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 294 ir 1995 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 350 ta apimtimi, kuria LŽŪA naudojamos 862,4 ha žemės ploto daliai, LŽŪA suteiktos žemės naudojimo zonavimo schemoje numatytai Akademijos miesteliui naujai projektuojamiems gyvenamiems namams, suteiktas valstybės išperkamos žemės statusas, tiek, kiek tas plotas apima žemės sklypus, skirtus individualiems gyvenamiems namams statyti, prieštarauja Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 13 punktui (1993 m. liepos 15 d. ir 1999 m. gegužės 13 d. redakcijos), Konstitucijos 23 straipsniui, o 1995 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 350 – Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktui. Tokia teisinė situacija suponavo Kauno apskrities viršininko administracijos ieškinio dėl sprendimų, įsakymų, teisinės registracijos panaikinimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkinimą.

Teismas, spręsdamas šioje byloje kilusį ginčą dėl restitucijos taikymo, akcentuoja aplinkybę, jog Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 07 d. nutartimi bylos dalis dėl restitucijos taikymo buvo grąžinta nagrinėti iš naujo dėl tos priežasties, jog Kauno rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 04 d. sprendimu, taikydamas restituciją, atsakovams buvo nusprendęs grąžinti jų sumokėtas vienkartines išmokas. Naikindamas sprendimo dalį apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog vienkartinių išmokų, kaip atsiskaitymo priemonių panaudojimas nebėra įmanomas, todėl toks restitucijos būdas prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas taip pat pažymi, kad kasacinės instancijos teismas dėl šios bylos dalies 2005 m. spalio 03 d. nutartyje nieko nepasisakė ir teismui šiuo klausimu jokių privalomų išaiškinimų neišdėstė (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu, teismas spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi materialinėmis tesiės normomis ir bendrai suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu.

Teismas, konstatavęs sandorio negaliojimo faktą, turi taikyti CK nuostatas bei taikyti restituciją – grąžinti šalims tai, ką jos yra gavusios pagal sandorį (CK 1.80 str. 2 d.). Taikant restituciją turtas grąžinamas natūra. Jeigu jo natūra grąžinti neįmanoma, turi būti grąžinta turto vertė. Tik, kai restitucija natūra negalima, restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.145, 6.146 str.). Be to, kai privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.). Pagal civilinės teisės teoriją restitucija yra asmens grąžinimas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo neteisėtai buvo paimta. Bet kartu jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Šis principas yra akcentuotas ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos priimtoje nutartyje. Teismas šioje byloje pripažįsta, jog restitucija natūra atsakovų – fizinių asmenų atžvilgiu - tikrąja to žodžio prasme šioje byloje nėra galima, įvertinus tai, kad po pripažintais negaliojančiais žemės privatizavimo sandorių sudarymo yra praėję nemažai laiko, per kurį pasikeitė civilinėje apyvartoje cirkuliuojanti valiuta bei pakito jos nominalumas. Todėl restitucija taikytina CK 6.146 str. numatytu būdu, t.y. atsakovams, fiziniams asmenims, kurie panaikintų sandorių pagrindu buvo įsigiję žemės sklypus, priteistinas ekvivalentas pinigais. Tačiau teismas sprendžia, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuotinas vadovaujantis CK 6.147 str. 1 dalies, o ne 6.147 str. 2 d. nuostatomis, kaip to pageidauja atsakovai. Tokia teismo pozicija argumentuotina šiais motyvais. CK 6.147 str. 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas skaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. Šio straipsnio 2 dalis, kuria atsakovai grindžia savo prašymus dėl restitucijos taikymo, yra specialioji norma, nustatanti išimtis iš pirmojoje dalyje nustatytos taisyklės. Nurodyta norma reglamentuoja piniginio ekvivalento apskaičiavimo taisykles, kai grąžintinas turtas yra sunaikintas arba jau perleistas kitiems asmenims. Tuomet šis skaičiavimas galimas atsižvelgiant į kainas pagal tris galimus laiko kriterijus, t.y. kainas: 1) galiojusias, gaunant turtą, 2)galiojusias sunaikinant arba perleidžiant turtą, 3)galiojančias taikant restituciją. Kuris variantas bus pasirinktas skaičiuojant piniginį ekvivalentą, priklauso nuo to ar skolininkas yra sąžiningas.

Motyvuojamoji dalis

Kaip jau minėta aukščiau, CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemė buvo įgyjama lengvatinėmis, o ne rinkos kainomis. Atsižvelgiant į tai ir nustatytina vienkartinių išmokų bei kitų piniginių lėšų, kurias atsakovai sumokėjo valstybei už išsiperkamą žemę, perkamoji galia. Ekonomine prasme perkamoji galia yra suprantama kaip tam tikras prekių ar paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už tam tikrą pinigų sumą. Kaip žinia, valstybės vienkartinės išmokos ir kitos tikslinės kompensacijos buvo skirtos visiems Lietuvos piliečiams kaip vienkartinė išmoka vieninteliam tikslui – suteikti galimybę dalyvauti pirminiame valstybinio turto privatizavime. Už kokį privatizuojamą turtą – akcijas, žemę, patalpas ar kitą turtą – atsiskaityti šiomis išmokomis buvo kiekvieno piliečio laisva valia. Nagrinėjamoje byloje atsakovai įsigijo žemės sklypus, kurie jiems buvo suteikti gyvenamųjų namų statybai (t.1, b.l.5-82). Šių sklypų įsigijimą privačion nuosavybėn reglamentavo LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr.550 (su vėlesniais pakeitimais). Minėto nutarimo 6.1 punktas nustatė, kad šie sklypai privačion nuosavybėn parduodami taikant nominalią kainą, kurios nustatymo tvarką reglamentavo LR Vyriausybės 1993 m. gruodžio 06 d. nutarimu Nr.909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ patvirtinta metodika. Tokiu būdu, akivaizdu, kad ginčo žemės sklypai privačion atsakovų nuosavybėn buvo įsigyti ne už rinkos, o už nominalią kainą, kuri buvo akivaizdžiai žemesnė. Pats žodis nominalus reiškia ne tikrą, o nustatytą, pažymėtą kainą (žr.Tarptautinių žodžių žodyną). Teismas konstatuoja, jog tuo metu sumokėtų vienkartinių išmokų perkamoji galia ir pasireiškė atsakovų galimybe įsigyti žemės sklypus už nominalią, o ne už rinkos kainą. Tuo tarpu dabar atsakovai pageidauja, jog jiems būtų priteista sklypų rinkos, o ne nominali kaina, kurią jie sumokėjo valstybei. Teismo manymu, tai reikštų nepagrįstą atsakovų praturtėjimą. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad atsakovai patys pasirinko kokio turto privatizavimui panaudoti jų turimas vienkartines išmokas. Pažymėtina tai, kad jokie galiojantys teisės aktai neįpareigojo atsakovus šiuos sklypus iš valstybės išsipirkti, tai buvo atsakovų teisė, bet ne pareiga. Todėl teismas sprendžia, jog ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos pateiktas piniginio ekvivalento apskaičiavimo metodas, paremtas žemės sklypų įkainojimo aktais, bei pagrįstas norminiais aktais, reglamentavusiais nacionalinės valiutos keitimąsi, yra teisingas ir atitinka restitucijos taikymo principą.

Pažymėtina, kad analogiškai restitucijos taikymo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2002 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2A-1-2002 m., kuriuo yra pripažinti negaliojančiais sandoriai dėl toje pačioje vietovėje esančių žemės sklypų pardavimų tuo pačiu pagrindu kaip ir nagrinėjamoje byloje, kitiems asmenims.

Teismas atmeta atsakovų argumentus, jog restitucija šioje byloje taikoma dėl vienos iš sandorio šalių – valstybės kaltės, todėl piniginis ekvivalentas skaičiuotinas vadovaujantis CK 6.147 straipsnio 2 dalies taisykles, atlyginant atsakovams didžiausią turto vertę. Teismas dar kartą pažymi, kad atsakovams grąžintinas restitucijos pasekoje turtas yra ne žemės sklypai, o už šiuos sklypus sumokėtos piniginės lėšos ir turi būti atlyginama šių lėšų, o ne žemės sklypų vertė. Kita vertus, teismas nesutinka, kad restitucija šioje byloje yra taikoma išimtinai tik dėl valstybės institucijų kaltės.

Teismas pažymi, kad asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės sklypą privačion nuosavybėn, tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių žemės sklypui pirkti, ar į perkamą sklypą nėra pretendentų siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra (nagrinėjamo ginčo atveju). Žemės reformos metu ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančiais teisės aktais informacija apie pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemę buvo kaupiama agrarinės reformos tarnybose, vėliau – žemėtvarkos skyriuose. Ginčo žemės pirkimo pardavimo sutartys buvo sudarytos 1995 metais, kuomet jau aktyviai vyko nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas. Atsakovai, prieš įsigydami sklypus nuosavybėn, taip pat turėjo pareigą pasidomėti ar į sklypą nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra. Žemės reformos metu ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese informacija apie pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemę buvo kaupiama agrarinės reformos tarnybose, vėliau – žemėtvarkos skyriuose. Asmuo, ketinantis įsigyti nuosavybėn jo naudojamą asmeniniams poreikiams išskirtą žemės sklypą, privalėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus. Jam tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių valstybinės žemės sklypui pirkti. Asmuo turi teikti įrodymus, kad padarė viską, siekdamas išsiaiškinti, ar žemės sklypas yra laisvas, arba kad jis sąžiningai klydo dėl kitų asmenų kaltės (pavyzdžiui, valstybinės institucijos suteikė klaidingą informaciją ar reikalaujant duomenų nuslėpė pretendentus). Informacijos negavimas ar jos neišsamus pobūdis neturėtų būti vertinamas kaip asmens pareigos išsiaiškinti perkamo žemės sklypo teisinį statusą tinkamas įvykdymas. Iki galo šios pareigos neatlikęs asmuo turėtų prisiimti neigiamas savo veiksmų pasekmes, nes neaiškioje situacijoje rizikuotų. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija pardavinėjo žemę, kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę pirko iš valstybinės institucijos. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovai tinkamai nesidomėjo pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą buvimu, o pasitikėjo nepatikrinta informacija, jog kliūčių žemės sklypų įsigijimui nėra. Teismas konstatuoja, jog tokiu būdu ir atsakovai patys prisiėmė riziką. Nepakankamas pirkėjų atidumas taip pat lėmė neteisėtų sandorių dėl žemės sklypo sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-294/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta byloje 3K-3-55/2008).

Esant tokioms aplinkybėms, teismas taiko restituciją, priteisdamas atsakovams piniginį ekvivalentą, apskaičiuotą remiantis CK 6.147 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Tuo pačiu teismas pažymi, kad jeigu atsakovai mano, kad dėl Vyriausybės kaltės jiems yra padaryta turtinė žala, šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovams kreiptis į teismą su savarankišku ieškiniu dėl tokios žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais

nusprendė:

ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo tenkinti visiškai.

Priteisti iš ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos 2 380,56 Lt atsakovui B. M. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos 29,70 Lt atsakovei A. M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos 2380,56 Lt atsakovei B. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovui R. R. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovei L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovei V. M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovei D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovei N. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovui V. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovui R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovui A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovei V. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini ).

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovei G. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovei V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovei O. V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt atsakovui V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.