Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Arūnas Nevardauskis Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-381-185/2012 Teisminio proceso Nr. 4-08-3-03961-2010-7

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2012 m. rugpjūčio 13 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Pranas Šimkus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens (toliau – pažeidėjo) D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį šimto litų bauda;

pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį šimto penkiasdešimties litų bauda;

pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį trijų tūkstančių litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trims metams dviems mėnesiams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos ir D. K. paskirta galutinė nuobauda - trijų tūkstančių litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trims metams dviems mėnesiams.

Apeliaciniu skundu pažeidėjas D. K. paršo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutarimą dalyje dėl paskirtos 3000 Lt baudos su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams ir dviem mėnesiams, ir šioje dalyje bylą nutraukti. D. K. nesutinka su kvalifikuojama jam veika, pagal požymius, numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nes:

- įvykio metu realizavo teisę gauti pirmąją skubią ir neatidėliotiną medicinos pagalbą sau;

- nepakako įrodymų nustatyti, kad po autoįvykio jis buvo sąmoningas ir nuovokus bei suvokdamas daromą pažeidimą, tyčia nepranešė policijai ir pasišalino iš įvykio vietos.

Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu patvirtintų Kelių eismo taisyklių (KET) 231 ir 234 punktus, kurie nustato kiekvienam įvykusio eismo įvykio, kuomet sužalojami asmenys ar apgadinimas turtas, dalyviui pareigą apie eismo įvykį nedelsiant pranešti policijai ir likti eismo įvykio vietoje, išskyrus atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar pačiam eismo įvykio dalyviui. Apeliantas nurodo, kad jis važiuojant lenkėsi pakelti nukritusio telefono, po to pajuto smūgį ir daugiau nieko neatsimena. Vėliau atsidūrė Panevėžio ligonines priimamajame skyriuje, kur jam buvo diagnozuota galvos žaizda ir atliktas pirminis chirurginis žaizdos sutvarkymas.

Skunde nurodoma, kad prioritetas turėtų būti teikiamas pirmiausia teisei į savalaikę ir operatyvią medicinos pagalbą, nepaisant to, kad jos sąskaita būtų pažeidžiama kiekvieno eismo įvykio dalyvio pareiga pranešti apie autoįvykį (KET 231.4 p.). Galvos traumos yra pačios rimčiausios, nes mokslinių tyrimų nustatyta, kad galvos funkcijų sutrikimas gali lemti sąmones praradimus, atminties netekimus, koordinacijos sutrikimus ir pan. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nei liudytojas G. G., nei pareiškėjo ambulatorinė gydimosi kortelė nepatvirtina, kad pažeidėjas buvo nesąmoningas. Kitų įrašų kortelėje nebuvimas liudija ne apie pažeidėjo sveiką būklę, o apie tai, kad dėl kitų rizikų, grėsmių ar negalavimų pareiškėjas nebuvo tirtas. Apeliantas teigia, kad jis, būdamas neadekvačioje būsenoje, negalėjo pasiskųsti gydytojui dėl negalavimo, iššaukiančio nesusivokimą. Byloje nustatyta, kad gydantis gydytojas visiškai neprisimena pareiškėjo gydymo aplinkybių ir remiasi tik įrašais gydymo istorijoje.

Apeliantas skunde cituoja ATPK 256 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sampratą bei rūšis, 3 dalį, kurioje teigiama, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Pažeidėjas tvirtina, kad, esant akivaizdžiam duomenų nepakankamumui, teismas privalėjo paskirti ekspertizę ar išsikviesti ekspertą, siekiant nustatyti, ar jis, pasitraukdamas iš eismo įvykio, buvo nepakaltinamumo būsenoje. Skunde nurodoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia. t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybes, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. nutartis bylose Nr. Nl6-2330/2007, N65-2972/2010 ir kt.). Šiuo atveju, apelianto manymu, vien įrašai jo gydymo istorijoje yra nepakankami nustatyti psichinę būseną 2010 m. spalio 18 d. vakarą, juolab, kad budintis gydytojas visiškai neprisiminė jokių aplinkybių. Todėl, sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) buvo tyčinė, ekspertizė ar eksperto paaiškinimai dėl pareiškėjo psichinės būklės buvo būtini (ATPK 277 str.).

Apeliantas pažymi, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9 -990/2006). Taigi, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz:, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr N444 -216/2011; 2011 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-619/2011; 2011 m. rugsėjo 9 d N444-1436/2011).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažeidėjas neginčija savo kaltės padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį ir ATPK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau nesutinka su kvalifikuota jam veika, pagal požymius, numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. K. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, tame tarpe ir skunde minimą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti: kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Šiuo atveju, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nekilo abejonių dėl pirmų dviejų aplinkybių, nes byloje esančiais įrodymais neginčytinai įrodyta, kad dėl D. K. veiksmų kilo eismo įvykis, apie kurį būtina pranešti policijai. Tačiau D. K. nesutinka su teismo išvada, kad savo pasišalinimu iš eismo įvykio jis pažeidė kelių eismo taisykles, nes savo veiksmais jis realizavo teisę gauti pirmąją skubią ir neatidėliotiną medicinos pagalbą sau. Be to, apelianto manymu, nepakako įrodymų nustatyti, kad jis po autoįvykio buvo sąmoningas ir nuovokus bei, suvokdamas daromą pažeidimą, tyčia nepranešė policijai ir pasišalino iš įvykio vietos.

Minėti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip bandymas išvengti administracinės atsakomybės. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo esmę kaltė jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t.y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Minėtai aplinkybei įrodyti pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais, medicininiais dokumentais, kita rašytine medžiaga. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad po autoįvykio D. K. kreipėsi į VŠĮ „Panevėžio apskrities ligoninę“. Įvykį tyręs tyrėjas D. P. tarnybiniame pranešime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad iš VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės gautoje D. K. asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje Nr. PR10/13506 buvo nurodyta, kad D. K. į priėmimo skyrių kreipėsi pats. Būtinąją medicinos pagalbą ligoninėje suteikė G. G.. Gydytojas kortelėje užrašė: „trauma buityje, būdamas neblaivus griuvo“. Minėtas aplinkybes tyrėjas patikrino nuvykęs į VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės priėmimo skyrių, kuriame gydytojas G. G. patvirtino faktus, nurodytus apskaitos kortelėje ir paaiškino kodėl nebuvo paimtas kraujas girtumui nustatyti - medikai nebuvo informuoti apie eismo įvykį. Gydytojas tyrėjui nurodė, kad suteikus D. K. pirmąją medicinos pagalbą (atliktas sužaloto veido susiuvimas) ir paskyrus ambulatorinį gydymą, jis tuoj pat buvo paleistas į namus. Liudytoju teismo posėdyje apklaustas gydytojas G. G. dėl praėjusio laiko tarpo ir pacientų gausos negalėjo prisiminti D. K., kuriam prieš kelis metus ligoninės priėmimo skyriuje suteikė medicinos pagalbą, tačiau jis pareiškė, kad į medicininius dokumentus „dokumentuoja tai, ką sako ligonis“ (kalba netaisyta). Iš liudytojo G. G. parodymų ir byloje esančio medicininio dokumento, gydytojui abejonių dėl D. K. sąmoningumo, psichinės būklės nekilo, tokių nusiskundimų iš D. K. gauta ir fiksuota nebuvo. Gydytojas teismo posėdyje nurodė: „jeigu ligonis orientuotas, atsako pilnai į klausimus, žino ko nori, suvokia kas vyksta, tiesiogiai vertini kaip žaizdą, sutvarkai ir paleidi“, „jeigu ligonis buvo išleistas į namus, mums dėl jo psichinės būklės abejonių nekilo“ (kalba netaisyta). Priešingu atveju, gydytojo žodžiais tariant, kviečiamas specialistas, kad įvertintų paciento psichinę būklę. Teismo iniciatyva buvo išreikalauti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti dokumentai - tai D. K. apžiūros ligoninėje kortelė ir gydytojo G. G. pateiktas teismui atspausdintas D. K. apžiūros įrašo tekstas (b.l. 71, 75). Šiuose dokumentuose užfiksuota: „2010-10-18, 22.25 val. į Panevėžio respublikinę ligoninę kreipėsi pilietis D. K., a.k. 379101210766, dėl traumos. Pil. D. K. diagnozuota galvos žaizda, atliktas pirminis chirurginis žaizdos sutvarkymas. Apžiūros metu jautėsi iš pil. D. K. alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli. Toliau jis buvo nukreiptas ambulatoriniam gydymui“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie liudytojų - tyrėjo D. P. ir gydytojo G. G. parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra.

Kaip teisme nurodė pats pažeidėjas, jis, parėjęs namo iš ligoninės, pasakė žmonai L. K., jog įvyko avarija ir jis buvo ligoninėje. L. K. parodė, kad vyras, parėjęs namo, pats jai pasakė, kad įvyko autoavarija ir nurodė tikslią jos vietą, kurią kitą dieną ji surado. Remiantis minėtais įrodymais, D. K. buvo pakankamai sąmoningas, kad suvoktų padaręs eismo įvykį, o patirta trauma neatėmė iš jo galimybės apie tai pranešti policijos įstaigai.

Atmestinas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, pagal kurį pasitraukimą iš eismo įvykio, nepranešus apie tai policijai, D. K. teisina savo teise į savalaikę ir operatyvią medicinos pagalbą, nepaisant to, kad jos sąskaita būtu pažeidžiama kiekvieno eismo įvykio dalyvio pareiga pranešti apie autoįvykį (KET 231.4 p.). Pagal eismo įvykio metu galiojusią Kelių eismo taisyklių 231.4 punkto redakciją (Nr. 1222, 2009-09-30, Žin., 2009, Nr. 120-5147 (2009-10-08)) pažeidėjas privalėjo apie įvykį pranešti policijai, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam. Tačiau paminėtais įrodymais nustatyta, kad įvykio metu padaryta žaizda buvo nedidelė, dėl jos didesnio pavojaus sveikatai ar gyvybei nekilo, todėl D. K. pasišalinimas iš įvykio vietos negali būti pateisintas savo teise į savalaikę ir operatyvią medicinos pagalbą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. K., norėdamas išvengti atsakomybės, suprasdamas savo veiksmų esmę, tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Jo kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. visiškai įrodyta, skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą, D. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.