Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Laureta Ulbienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-514/2012 m.

Teisėjas Evaldas Pašilis Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00710-2011-0

2012 m. gegužės 4 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. V. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal LR BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, LR BK 75 str. pagrindu bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikui, įpareigojant L. V. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

L. V. nuteista už tai, kad mušdama sukėlė mažamečiam asmeniui fizinį skausmą, o būtent:

2011 m. spalio 11 d., apie 13 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjusi prie mažametės A. M. suėmė jai už kapišono, po to laikydama už rūbų ties kaklu, priekaištaudama jai, kad kabinėjasi prie jos dukters D., sudavė A. M. ranka vieną kartą per kairį skruostą, o A. M. bandant ištrūkti ir įspyrus jai – L. V. į koją, dar du kartus ranka sudavė A. M. per dešinį skruostą, sukeldama mažametei fizinį skausmą.

Nuteistoji L. V. apeliaciniu skundu prašo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-03-01 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, pagal LR BK 140 str. 2 d. ją išteisinti, nenustačius jos veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, jog skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, nes ji nepadarė jokio nusikaltimo. Nuteistoji teigia, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ji ranka sudavė A. M. per dešinį skruostą, sukeldama mažametei fizinį skausmą, nes liudytojai arba visiškai nematė įvykio, arba matė tik dalį jo, o teismas byloje esančių prieštaravimų nepašalino.

Apeliantė teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, pažeisdamas LR BPK 20 str., 301 str. reikalavimus, neteisingai juos įvertino, todėl nepagrįstai jos veiksmus kvalifikavo pagal LR BK 140 str. 2 d. Anot nuteistosios, nukentėjusiųjų mažametės A. M. ir jos motinos A1. M1., liudytojo V. M., mažamečių liudytojų parodymai kelia abejonių. Apeliantės teigimu, nukentėjusiosios ir jos tėvų parodymų negalima laikyti nuoširdžiais ir tiksliais, nes tarp A. M. ir jos dukters per keletą metų nusistovėjo labai blogi santykiai, o tėvai, vietoj to, kad sudrausmintų savo dukrą, ją besąlygiškai palaikė bet kokioje situacijoje.

Nuteistoji teigia esanti kalta tik dėl to, kad mažametė dėl tarp jų įvykusio konflikto išsigando, sutriko ir susijaudino, dėl ko ir galėjo būti apsiverkusi, o jos skruostai paraudę. Pasak apeliantės, jos aktyvūs veiksmai turėjo būti vertinami kaip gynyba nuo neteisėtų A. M. veiksmų, siekiant apginti savo orumą ir sudrausminti mažametę, o ne kaip siekimas sukelti jai fizinį skausmą, todėl ji negalėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios charakteristiką, esančią byloje, kurioje nurodyta, jog mergaitė net pamokų metu į drausmines pastabas reaguodavo abejingai, o dėmesį į save atkreipdavo sukeldama konfliktą.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas situaciją, nesivadovavo teisingumo bei protingumo kriterijais, nes neįvertino N. G. parodymų teismo posėdžio metu, jog vaikai situaciją aiškino skirtingai, kad atbėgę mergaitės jai pranešė, jog D. mama tik bara A. M., o apie tai, kad ją muša net neužsiminė. Nuteistoji L. V. nurodo, jog apie tai, kad įvykio metu nukentėjusioji nebuvo mušta galima spręsti ir iš mokyklos direktoriaus pavaduotojo ugdymui V. K. parodymų teismo posėdžio metu, kuriuose jis patvirtino, jog matė, kaip moteris laikė mergaitę už striukės, o mergaitė jai spyrė į koją, kai tuo tarpu jokių smūgių jis nematė. Svarbi detalė yra ir tai, jog tėvai nesikreipė į medicinos specialistus dėl mušimo fakto patvirtinimo, nors, nuteistosios manymu, turėjo tai padaryti. Taip pat nurodo, jog mergaitės tėvas V. M. ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaudamas liudytojo apklausoje, pats nurodė, jog ant dukters veido mušimo žymių nesimatė.

Nuteistoji taip pat teigia, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl asmenų parodymuose esančių prieštaravimų, neatkreipė dėmesio į pasikeitusius liudytojų parodymus, lyginant juos su duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nukentėjusiosios draugų parodymų nevertino kritiškai, neatkreipė dėmesio, jog jie nėra vienodi, nuoseklūs. Apeliantei kyla mintis, jog mažamečiai liudytojai galėjo būti paveikti ar įtakoti.

Apeliantė taip pat pažymi ir tai, jog vadovaudamasis LR BK 61 str. 1 d. nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas, skirdamas bausmę, privalėjo atsižvelgti į tai, ar yra atsakomybę lengvinančių, ar atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teigia, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas netinkamai taikė jos atžvilgiu paminėtas įstatymo normas ir nors nurodė, kad įvertinus jos padarytos nuskalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį - padarytas nesunkus nusikaltimas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, be to, nuoširdžiai gailisi, šių faktų nelaikė atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, nurodydamas priešingai - kad tokių aplinkybių teismas nenustatė, pripažindamas apeliantę kalta, nenustatė kaltės formos, kaip nusikaltimo subjektyviojo požymio, neatsižvelgė į jos asmenybę, o taip pat į netinkamą nukentėjusiosios mažametės A. M. elgesį. Iš to, pasak apeliantės, seka, kad dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. ji turėjo būti išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistoji L. V. kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikia dokumentus dėl gyvenimo, vyro darbo bei dukros mokymosi Anglijoje ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, LR BK 75 str. pagrindu atidėdamas bausmės vykdymą 1 metų laikotarpiui ir įpareigodamas apeliantę be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, atėmė jai galimybę gyventi kartu su savo šeima, taip pat ir darbo paieškos svetur galimybę. Nuteistoji nurodo, jog mažametės dukters S. V. amžius reikalauja nuolatinio motinos dėmesio ir rūpinimosi, priverstinis išsiskyrimas gali neigiamai atsiliepti jos vystymuisi ir psichologinei būsenai. Apeliantės teigimu, teismas gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui, todėl teigia mananti, kad apeliacinėje instancijoje teismas turėtų atsižvelgti į nurodytas jos šeimynines aplinkybes.

Teismo posėdyje nuteistoji L. V. ir jos gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios L. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų, pagrindžiančių nuteistajai L. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str 2 d. :

Pirmos instancijos teismo nuosprendis, priimtas nuteistosios L. V. atžvilgiu įrodymų tyrimo dalyje, yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodytą įrodymų sampratą, šie faktiniai duomenys buvo tinkamai teisiškai įvertinti.

Nuteistoji L. V. neigia padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, neigia ranka sudavusi mažametei nukentėjusiajai A. M. per dešinį skruostą, tuo sukeldama pastarajai fizinį skausmą. Kolegijos nuomone, tokia nuteistosios versija yra nuneigta tiek nukentėjusiųjų parodymais, tiek liudytojų parodymais, kurie betarpiškai matė įvykį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, juos įvertino tinkamai ir teisingai.

Skunde apeliantė ginčija beveik visų konfliktą mačiusių mažamečių liudytojų parodymus, mažametės nukentėjusiosios A. M. parodymus, tačiau, kolegijos nuomone, abejoti jais nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog visi vaikai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausti teisme patvirtino smūgių sudavimą nukentėjusiajai, visi jie patvirtino, kad nuteistoji L. V. apie tris kartus trenkė ranka mažametei nukentėjusiajai A. M.. Mažametis liudytojas J. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2011 m. spalio mėnesį, po pamokų kartu su klasiokais ėjo namo. Jis matė kaip D. mama tampė A. už plaukų, smogė du kartus A. į veidą. Matė kaip A. priešinosi, spardėsi, verkė (b. t. 1, b. l. 35, 95-101). Mažametis liudytojas E. P. taip pat parodė, jog 2011 m. spalio mėn., po pamokų kartu su klasiokais ėjo namo ir matė kaip D. mama sugriebė A. už striukės ir sudavė vieną kartą ranka į veidą. Po smūgio A. įspyrė Dijos mamai, pravardžiavo ją. Tada D. mama dar kartą sudavė A. per veidą (b. t. 1, b. l. 32, 95-101). Mažametė liudytoja K. S. taip pat nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, jog eidama namo matė, kaip D. mama purtė A. už rūbų, du kartus sudavė A. per veidą. Girdėjo kaip D. mama sakė, kad A. skambintų savo mamai. A. nesutiko, spyrė D. mamai du kartus į koją. Tada D. mama dar kartą sudavė A. per veidą (b. t. 1, b. l. 39, 95-101). Kolegijos nuomone, visi šie liudytojai patvirtino nuteistajai L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., padarymo apliniybes. Ir nors apeliantė skunde nurodo, jog mažametis liudytojas A. B. savo parodymuose nenurodė jokių smūgiu nukentėjusiosios A. M. atžvilgiu, tačiau kolegija pažymi, kad nuteistosios L. V. veiksmai, tai yra, sugriebimas mažametės už striukės, jos tąsymas, ką būtent paliudijo A. B. (b. t. 1, b. l. 37), jau yra fizinio smurto pavartojimas nukentėjusiosios atžvilgiu. Šio mažamečio liudytojo parodymai nėra tokie išskirtiniai, kurie sudarytų pagrindą išteisinti L. V.. Liudytojų N. G. bei V. K. parodymai turėtų būtų vertinami kaip išvestiniai iš mažamečių vaikų liudytojų parodymų, nes jie patys asmeniškai įvykio nematė, o tik netiesiogiai patvirtino mažamečių parodymus. Tai, kad atbėgę pas auklėtoją mergaitės auklėtinės pasakė, kad D. mama tik bara nukentėjusiąją, eliminuoti, kad smurtas nebuvo vartojamas visiškai negalima.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad byloje nenustatyta, kad mažametės nukentėjusiosios A. M. parodymai būtų įtakoti jos tėvų. Taip pat byloje nėra duomenų, kad mažametės nukentėjusiosios tėvai būtų kažkaip bandę įtakoti bent vieną mažametį liudytoją. Tokiu atveju, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi betarpiškai įvykį mačiusių vaikų – mažamečių liudytojų parodymais. O vien dėl to, kad kai kurie mažamečiai vaikai galėjo sumaišyti smūgių seką, jokiu būdu nešalina nuteistosios kaltės.

Skunde apeliantė prašo jos veiksmus vertinti kaip gynybą nuo neteisėtų mažametės nukentėjusiosios veiksmų jos atžvilgiu, tačiau kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusioji A. M. tik gynėsi nuo pačios nuteistosios sukelto konflikto. Liudytojų bei pačios nukentėjusiosios parodymais, mergaitė su draugais po pamokų ėjo namo, kai staiga prie jos prišoko nuteistoji L. V., kuri neleistinais būdais pradėjo aiškintis nesutarimus tarp savo dukros ir mažametės nukentėjusiosios užuot kreipusis į mokyklos administraciją, auklėtoją ar mažametės tėvus. Visi mažamečiai liudytojai patvirtino, jog L. V. pirmiausiai sugriebė A. už kapišono, ją laikė, o kai mergaitė pradėjo priešintis tokiems jos veiksmams, sudavė smūgį nuteistajai į koją. Šiuo atveju kolegija daro išvadą, kad apeliantė pati buvo konflikto iniciatorė, nes spyris į koją atsirado tik dėl to, kad prieš pačią mažametę nukentėjusiąją buvo naudojami neteisėti veiksmai. O tai, kad apeliantė teigia, jog pati nukentėjusioji mokykloje charakterizuojama neigiamai, jai nesuteikė pagrindo tokiu būdu spręsti šią susidariusią tarp mergaičių konfliktinę situaciją.

Kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju fizinio skausmo sukėlimas mažametei nukentėjusiajai A. M., būtent, nuteistosios atliktais fizinio smurto veiksmais, yra įrodytas pakankamais byloje surinktais įrodymais, todėl priežasčių nuteistąją L. V. išteisinti jos skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apeliantė skunde taip pat teigė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau kolegija pažymi, kad konfliktą pradėjo būtent nuteistoji L. V., ji laikė sugriebusi mergaitę už striukės, trenkė jai per veidą. Šiuo atveju kalbėti apie didžiulį apeliantės susijaudinimą ar apie provokuojantį mažametės nukentėjusiosios elgesį nėra pagrindo, nes byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad būtent nuteistoji buvo konflikto iniciatorė. Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistosios nurodytų aplinkybių nepripažino jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Dėl nuteistajai L. V. paskirto įpareigojimo – neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 dienoms be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos sutikimo :

Apeliantė skunde taip pat prašo panaikinti jai paskirtą įpareigojimą – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, teigia norinti išvykti gyventi kartu su šeima į Angliją, prideda patvirtinančius dokumentus, kad ji santuokoje su T. V. yra sugyvenusi dukrą, gim.2007-12-05, yra Anglijoje nuo 2012-02-14 išsinuomavusi gyvenamą plotą, Anglijoje turi jai priskirtą valstybinio draudimo numerį (b.l. 123129).

Pagal LR BK 75 str. teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, nuteistajam privalomai turi paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus. Tai reiškia, kad pagal BK 75 str. 2 d. baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas nėra privalomas ir kad taikant BK 75 str. 2 d. galimi tokie alternatyvūs variantai: 1) baudžiamojo poveikio priemonės ir vieno iš šioje dalyje nurodytų įpareigojimų paskyrimas; 2) baudžiamojo poveikio priemonės ir kelių iš šioje dalyje nurodytų įpareigojimų paskyrimas; 3) baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas; 4) vieno iš šioje dalyje nurodytų įpareigojimų paskyrimas; 5) kelių šioje normoje nurodytų įpareigojimų paskyrimas (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. sausio mėn. 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-6/2010). Šiuo atveju pirmosios instancijos privalėjo paskirti vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) vieną ar kelis įsipareigojimus . Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, baudžiamojo poveikio priemonės nepaskyrė, bet paskyrė įpareigojimą – be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 parom .

Realizuojant Lietuvos Respublikos BK 41 str. , reglamentuojančio bausmės paskirtį, nuostatas, paskiriant bausmę, yra siekiama ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir pasiekti jo pasitaisymo. Kolegijos nuomone, šiuo nagrinėjamu atveju , sudarius galimybę nuteistajai L. V. gyventi su šeima, turėti darbą , apsirūpinti materialiai , bus sėkmingiau pasiekta jai paskirtos bausmės paskirtis. Apylinkės teismo nuteistajai L. V. paskirtas įsipareigojimas – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms , yra kliūtis nuteistajai išvykti į Angliją ir ten būti su šeima, kurioje auga mažametė dukra. Atsižvelgus į jos padaryto nusikaltimo pobūdį, į jos pačios asmenybę , jos pergyvenimą dėl paties nusikalstamo įvykio, į jos mažamečio vaiko interesus , į tai, kad ji anksčiau nebuvo teista, bausta administracine tvarka (b.l. 51-53), kolegija daro išvadą, kad teismo paskirtas įpareigojimas šiuo nagrinėjamu atveju būtų per sunkus, neadekvatus jos padarytai nusikalstamai veikai . Dėl šių motyvų aukščiau nurodytas teismo paskirtas įsipareigojimas naikintinas. Lietuvos Respublikos BK 75 str. samprata įpareigoja, kad nuteistasis per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį turėtų tam tikrą įpareigojimą ar tam tikrą baudžiamojo poveikio priemonę , todėl kolegija mano, kad nuteistajai panaikinus apylinkės teismo paskirtą įpareigojimą , jai skirtina baudžiamojo poveikio priemonė, kuri , sutinkamai su įstatymo reikalavimais , gali būti skiriama, taip kaip gali būti skiriamas ir įpareigojimas. Kolegija mano, jog nagrinėdama nuteistosios apeliacinį skundą ir vietoje įpareigojimo paskirdama jai baudžiamojo poveikio priemonę, kurios nepaskyrė apylinkės teismas , apeliacinio skundo ribų neperžengia , nuteistajai L. V. jos teisinės padėties nesunkina, nes tiek baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas, tiek įpareigojimo paskyrimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu yra lygiavertės teisinės prigimties ir gali sukelti tas pačias teisines pasekmes. Nuteistajai L. V. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė - įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (Lietuvos Respublikos BK 71 str.). Įmokos dydis nustatytinas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltininkės asmenybę.

Dėl išdėstytų motyvų skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistosios L. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-03-01 nuosprendį pakeisti.

L. V., nuteistai pagal LR BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymą atidėjus vienerių metų laikui, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo , įmokėti 6 MGL ( 780 Litų) į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-03-01 nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.