Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-03 · Administracinė byla Nr. I-4517-983/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-03
Bylos Nr.
I-4517-983/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02658-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Pareiškėjas
G. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4517-983/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02658-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.3.
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 3 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. P. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – Vilniaus PN) 300 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjo teigimu, bausmės grupei priskirtam nuteistajam tiesiogiai nėra draudžiama apsipirkti parduotuvėje, į ją užeinant, todėl mano, kad ši jo teisė buvo pažeista. Pareiškėjas negalėjo sužinoti maisto produktų sudėties, jo energetinės vertės, maistingumo ir galiojimo datos, todėl negalėjo patenkinti savo poreikių taip, kaip apsiperkant, nuėjus į parduotuvę. Dėl šių aplinkybių patyrė nepatogumų.

Mano, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮVTT) 79 punkte nustatyta galimybė nėra įpareigojimas įstaigos personalui aprūpinti prekėmis, nurodo, kad pageidavimo aprūpinti jį prekėmis nereiškė.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–17).

Nurodo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Pataisos įstaiga vadovaujasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – BVK), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – PĮVTT). BVK 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose. Pagal PĮVTT 77–78 punktus, pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, o maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.

Atsakovės atstovo teigimu, ji, vadovaudamasi ginčo laikotarpiu aktualiu teisiniu reglamentavimu, veikė teisėtai, todėl pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų nepažeidė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš galimai ydingo teisinio reglamentavimo, kai galiojantys norminiai teisės aktai nesuteikia drausmės grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę kalėjime atliekantiems nuteistiesiems galimybės apsipirkti parduotuvėje pačiam ateinant. Pažymi, kad norminio teisės akto teisėtumas gali būti tiriamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112–113 straipsniuose nustatyta tvarka., tačiau pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti norminio akto teisėtumą, ratą.

Nurodo, kad ginčo laikotarpiu įstaigos administracija negavo pareiškėjo prašymų arba skundų, susijusių su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis.

Mano, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų sąlygų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl galimybės pačiam apsipirkti Vilniaus PN parduotuvėje ribojimo 2019 m. vasario 11 d.–2019 m. birželio 20 d., atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Iš suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės matyti, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjas 6 mėnesiams perkeltas iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (po reorganizacijos Vilniaus PN) nuobaudai atlikti. Į Vilniaus PN pareiškėjas buvo atvežtas 2019 m. vasario 14 d. (b. l. 19–20). Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas drausmės grupėje.

BVK (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 86 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose (BVK 86 straipsnio 2 dalis).

Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato PĮVTT (BVK 92 straipsnio 4 dalis).

PĮVTT 77 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Pagal tų pačių taisyklių 79 punktą, nuteistuosius, bausmę atliekančius kalėjimų kamerose, pataisos namų ir laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpose, maisto produktais, būtiniausiais reikmenimis ir kitais daiktais gali aprūpinti ir pataisos įstaigos personalas. Šiuo tikslu kiekvienam nuteistajam, turinčiam teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išduodamas prašymo blankas (20 priedas), kurį nuteistasis užpildo ir atiduoda personalui. Darbuotojas, gavęs prašymą, patikrina pataisos įstaigos buhalterijoje nuteistojo asmeninės sąskaitos likutį, taip pat nustato, ar įvykdžius nuteistojo prašymą nebus viršyta pinigų suma, už kurią nuteistajam leidžiama per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Nupirktos prekės įteikiamos nuteistajam. Šis pasirašo prašyme, kuris įsiuvamas į nuteistojo asmens bylą.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nuteistieji, laikomi drausmės grupės sąlygomis, į parduotuvę nevedami, maisto produktais, būtiniausiais reikmenimis ir kitais daiktais, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, juos aprūpina pataisos įstaigos personalas pagal nuteistojo pateiktą prašymą, jeigu nuteistojo sąskaitoje yra pakankamas pinigų likutis.

Pareiškėjas neneigia, kad teisė apsipirkti pagal nurodytą tvarką jam nebuvo ribojama, priešingai, skunde nurodo, kad pataisos įstaigos personalui nereiškė pageidavimo jį aprūpinti prekėmis. Nors pareiškėjas teigia, kad negalėjo sužinoti maisto produktų sudėties, jo energetinės vertės, maistingumo ir galiojimo datos, tačiau skunde konkrečių produktų neįvardija. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos įstaigos administraciją dėl skunde nurodytų aplinkybių nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pataisos įstaigoje galiojanti maisto produktų ir kitų prekių įsigijimo tvarka pareiškėjui buvo priimtina.

Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai pagrįsti tik prielaidomis, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pataisos įstaigos darbuotojų būtų teiravęsis apie maisto produktus ar kitas prekes, tačiau tokia informacija jam nebuvo suteikta.

Teismas pažymi, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose BVK skyriuose numatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį.

Kaip matyti, pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, todėl jam buvo taikomas BVK ir PĮVTT nuostatos, susijusios nuteistųjų laikymu drausmės grupėje. Teismas nenustatė, kad Vilniaus PN pareigūnai, valstybės tarnautojai bei kiti darbuotojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, kiek tai susiję su skunde nurodytomis aplinkybėmis. Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų) valstybės atsakomybei kilti, nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė