Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-05-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-193-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-21
Bylos Nr.
1A-290-193-2012
Teisminio proceso Nr.
1-76-1-00136-2011-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys (pirm.), Algirdas Gaputis, Valdas Petras Meidus
Kaltinamasis
D. B.
Advokatai
Mykolas Vytautas Kazlauskas
Kategorijos

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-193/2012

Teisėja Jolanta Raščiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00136-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus,sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,dalyvaujant prokurorei Gailutei Vilkienei,gynėjui advokatui Mykolui Vytautui Kazlauskui,išteisintajam D. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-02-10 nuosprendžio, kuriuo D. B. išteisintas pagal BK 243 str., jam nepadarius nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. B. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 243 str. tuo, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, t.y. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010-11-17 nutartimi D. B. paskyrus baudžiamojo poveikio priemonė – 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, nemokamus darbus įpareigojant atlikti iki 2011-03-01, ir pradėjus nutarties vykdymą, jis 2010-12-10, 2010-12-17 ir 2011-02-15 šaukiamas ir neatvykdamas į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Panevėžio regiono pataisos inspekcijos Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekciją bei 2010-12-30, 2011-01-13, 2011-02-21 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Panevėžio regiono pataisos inspekcijos Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijos inspektorei nuvykus į jo gyvenamąją vietą, D. B. durų neatidarė. Išteisinamasis nuosprendis priimtas, teismui konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)

Šalies argumentai

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-02-10 nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį – D. B. pripažinti kaltu pagal BK 243 str. ir nubausti 45 parų arešto bausme. Teigia, kad teismas neteisingai įvertino susidariusią situaciją, nes D. B. koją susilaužė 2011-01-02, tuo tarpu Kupiškio rajono apylinkės teismo nubaustas jis buvo 2010-11-17, todėl D. B. turėjo galimybę nemokamus darbus atlikti iki savo susirgimo. Nurodo, kad pataisos inspekcija 2011-12-01 pradėjo vykdyti Kupiškio rajono apylinkės teismo nutartį, kuria D. B. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, nemokamus darbus įpareigojant atlikti iki 2011-03-01. Prokurorė pažymi, kad teismas nesiėmė priemonių, kad patvirtinti ar paneigti D. B. ir jo motinos parodymus, jog D. B. tuo laikotarpiu negalėjo vaikščioti, bes byloje esanti pažyma patvirtina tik tai, jog koja D. B. lūžo 2011-01-02 ir jis du kartus buvo operuotas. Taip pat teismas neatsižvelgė į liudytojos I. V. parodymus dėl šaukimų siuntimo, jos lankymosi D. B. gyvenamojoje vietoje ir D. B. neatvykimo į pataisos inspekciją. Prokurorės teigimu, teismas neįžvelgė D. B. elgesyje vengimo, t.y. jo objektyviosios pusės, tai, kad nuteistasis iš viso nesiekė ir nerodė noro atlikti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Pažymi, kad D. B. negalėjo paaiškinti neatvykimo 2010-12-10 ir 2010-12-17 į pataisos inspekciją, nepranešimo jai priežasčių bei parodė, kad jokių svarbių priežasčių baudžiamosios poveikio priemonės įvykdymui nebuvo, vėliau jau buvo lūžusi koja, sunkiai vaikščiojo. Atkreipia dėmesį į tai, kad D. B. po nutarties nei karto nebuvo atvykęs į pataisos inspekciją, nors pranešimus gaudavo. Prokurorė mano, kad D. B. suprato jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pobūdį, suvokė savo pareigą ją atlikti, ir suvokė, kad pažeidžia įstatymo reikalavimus.

Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant D. B. kaltumo klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, kad jis nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos ir D. B. pagal BK 243 str. išteisino.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė D. B. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė prokuroro kaltinimus ir visiškai pagrįstai rėmėsi kaltinamojo bei liudytojos D. B. parodymais, kita bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo BK 243 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties nebuvimą D. B. veiksmuose.

BK 243 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Sutinkamai su teismų praktika, BK 243 str. negali būti taikomas, jeigu asmuo nevengia šios pareigos (šiuo atveju – atlikti nemokamus darbus), bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių. Vengimu atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę paprastai pripažįstami atvejai, kai kaltininkas turėdamas galimybę įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę sąmoningai to nedaro. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia prokurorė, apylinkės teismas teisingai nuosprendyje nurodė, kad D. B. per teismo nustatytą nemokamų darbų atlikimo terminą (nemokamus darbus turėjo atlikti iki 2011-03-01) baudžiamojo poveikio priemonės neįvykdė dėl pateisinamų priežasčių. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje teisingai išaiškinta, jog vengimą atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, teismo įsitikinimu, galima pripažinti tik sąmoningą tyčinę veiką, kurios turinys rodytų, kad asmuo taip elgėsi siekdamas išvengti teismo skirtos baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo. Apeliaciniame skunde, ginčijant nurodytą teismo suformuotą aiškinimą, nurodoma, kad D. B. turėjo galimybę nemokamus darbus atlikti iki savo susirgimo. Tačiau byloje esantys įrodymai, nors ir nustatytas D. B. neatvykimas pagal šaukimus į pataisos inspekciją, nepatvirtina jo tyčinio vengimo atlikti nemokamus darbus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pataisos inspekcija nutartį dėl D. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo gavo 2010-12-01 ir D. B. šaukimais kvietė atvykti 2010-12-10, 2010-12-17, 2011-02-15 į pataisos inspekciją, tačiau pastarasis neatvyko, taip pat lankėsi jo gyvenamojoje vietoje, kur šio nerado. Tačiau taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2011-01-02 D. B. lūžo koja ir jis buvo operuojamas. Sutinkamai su apeliacinės instancijos teisme apklausto jį gydžiusio liudytojo P. V. parodymais, D. B. nuo kojos lūžimo iki 2011-03-27 buvo nedarbingas. Netikėti šiais liudytojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Buvęs nedarbingas parodė ir D. B. bei liudytoja D. B.. Tokiu būdu, vertinant byloje esančių įrodymų visumą konstatuotina, kad baudžiamojo poveikio priemonės neįvykdymas laikotarpiu nuo kojos lūžio 2011-01-02 iki nustatyto baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo termino 2011-03-01 yra pateisinamas, nes D. B. dėl objektyvių priežasčių neturėjo realios galimybės tuo metu atlikti nemokamų darbų. Nors prokurorė skunde teisingai pažymėjo, kad D. B. nemokamus darbus galėjo atlikti iki kojos lūžio, kas tesudaro gruodžio mėnesio laikotarpį, to nepakanka BK 243 str. inkriminavimui. Kaip minėta, baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminas buvo 2011-03-01, o kojos lūžis 2011-01-02 buvo netikėtas, neplanuotas, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad kojai nelūžus D. B. būtų vengęs ir neatlikinėjęs jam teismo skirtų nemokamų darbų, kuriems atlikti dar buvo laiko. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. B. jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nustatytu laiku neįvykdė dėl objektyvių, svarbių, jos neįvykdymą pateisinančių priežasčių, o ne vengdamas jam nustatytos prievolės įvykdymo, yra pagrįsta.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog D. B. veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 str. požymių, ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis D. B. dėl jam pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta BK 243 straipsnyje, neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka, todėl prokurorės apeliacinį skundą atmeta.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-02-10 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Ričardas GilysTeisėjai Algirdas GaputisValdas Petras Meidus