Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Jono Grigaravičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, pagal BK 284 str. 1 d. – areštu 80 (aštuoniasdešimt) parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 13 (trylika) metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

S. B. naudai iš T. J. priteista 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 300 eurų atstovo išlaidoms apmokėti.

Šiuo nuosprendžiu, pagal BK 284 str. 1 d., taip pat nuteisti L. L. ir S. Š., tačiau šių asmenų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 9 d. laikotarpyje nuo 17.00 val. iki 20.00 val., viešoje vietoje – parke, esančiame prie (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir asmenybei, sutrikdydamas visuomenės tvarką, dėl chuliganiškų paskatų, suduodamas ne mažiau kaip 10 smūgių kumščiais, kojomis nukentėjusiajam A. B. į galvos sritį ir kitas kūno vietas, padarydamas poodines kraujosruvas veide, dešinėje ausyje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairėje ausyje, odos nubrozdinimą veido kairėje pusėje, kraujosruvas galvos plaukuotos dalies minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas komplikavosi smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, koma, dėl galvos sumušimo įvyko A. B. mirtis, tuo tyčia nužudė A. B. ir pažeidė viešąją tvarką.

Iš byloje esančių apeliacinių skundų matyti, kad jais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl nuteistojo T. J. veikos kvalifikavimo bei A. B. nužudymo aplinkybių vertinimu, tokiu būdu iš esmės ginčijant surinktų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Skunduose nurodomos aplinkybės dėl A. B. telefono dingimo, taip pat tai, kad A. B. buvo nukentėjęs nuo L. L. pusbrolio, kad pats L. L. yra priekabiavęs prie pastarojo, jog A. B. yra grūmęsis su A. P., taip pat tai, jog pirmiau buvo skambinta L. L. seseriai, o ne kviesta greitoji medicinos pagalba, keliamos abejonės dėl siūlymo imituoti A. B. nuskendimą, kolegijos vertinimu, įvertinus visumoje šioje byloje surinktus įrodymus, taip pat nesudaro pagrindo kitokio procesinio sprendimo priėmimui. Pažymėtina tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos išsamiai, bylos duomenys pilnai ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išsamiai ir argumentuotai išdėstyti.

Byloje taip pat apeliuojama į T. J. pirminių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisingumą, teigiant, kad juos pastarasis davė būdamas dar neišsiblaivęs, po sulaikymo praėjus tik keliolikai valandų, dėl ko negalėjo duoti išsamių ir atitinkančių tikrovę. Taip pat argumentuojama tuo, jog nuteistasis buvo apklaustas po L. L. ir A. P. apklausų, o šioje apklausoje dalyvavęs gynėjas nei iki tos apklausos nei po jos, su apeliantu net nesikalbėjo ir nei vieno jį teisinančio klausimo šio procesinio veiksmo atlikimo metu neuždavė. Apeliantų nuomone, šios nurodytos aplinkybės neleidžia vadovautis T. J. pirminiais parodymais. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nenustatyta aplinkybių teikiančių pagrindą teigti, kad buvo padaryti procesiniai pažeidimai ir suvaržytos apelianto teisės ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš byloje esačių duomenų, T. J. buvo sulaikytas netrukus po įvykio, t. y. 2014 m. birželio 9 d. 21.50 val. (t. 2, b. l. 122-123). Šio sulaikymo metu jam alkotesterio pagalba buvo nustatytas 1.92 ‰ girtumas (t. 2, b. l. 111). Tuo tarpu pranešimas apie įtarimą jam įteiktas ir apklausa atlikta kitą dieną, t. y. 2014 m. birželio 10 d. (t. 2, b. l. 100, 101-103). Apklausiant T. J. kaip įtariamąjį, dalyvavo gynėjas. Pastabų dėl neva galimo T. J. neblaivumo atliekant apklausą nebuvo pareikšta. Apklausos metu, kurioje dalyvavo gynėjas, nuteistasis nereiškė jokių skundų apie jo teisių pažeidimus, neužtikrinant tinkamos teisės į gynybą. Jokių skundų dėl šią apklausą atlikusios tyrėjos ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, kolegijos vertinimu, įtariamojo T. J. pirminė apklausa buvo atlikta užtikrinant jo teisę į gynybą ir laikantis BPK nuostatų. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 10 d. įtariamojo apklausos metu duotais parodymais vadovavosi tiek, kiek tai susiję su nuteistojo parodymų tikrumo vertinimu. Byloje atliktų apklausų eiliškumas, o būtent tai, kad T. J. buvo apklaustas jau po L. L. ir A. P., atsižvelgiant į tai, kad pats tyrimas dėl A. B. mirties aplinkybių buvo tik pradinėje stadijoje, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai byloje surinkti pažeidžiant BPK reikalavimus. Nors argumentuojama, kad šio procesinio veiksmo metu gynėjas su T. J. nei prieš, nei po apklausos nesitarė ir apklausos metu neuždavė nei vieno jį teisinančio klausimo, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad teisė turėti gynėją T. J. buvo išaiškinta dar prieš jo apklausą ir pagal byloje esantį orderį jo teises pagal sudarytą teisinių paslaugų sutartį gynė advokatas V. K., kuris dalyvavo pareiškiant įtarimą T. J., taip pat jo pirminėje apklausoje. Duomenų, kad nuteistajam buvo trukdoma bendrauti su jo gynėju, nėra, be to, kaip jau minėta, jokių pastabų šio procesinio veiksmo atlikimo metu T. J. neišreiškė, tuo tarpu savo teisę į gynybą nuteistasis įgyvendino savo nuožiūra. Tokiu būdu, priešingai nei teigiama skunduose, baudžiamojo įstatymų pažeidimų, suvaržiusių T. J. teises, byloje nebuvo padaryta.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl T. J. pakaltinamumo įvykio metu, specialisto apklausos teisme reikalingumo ir teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo tikslingumo. Gynėjo nuomone, dėl alkoholio įtakos T. J. nelauktai galėjo išsivystyti psichikos sutrikimas – patologinis girtumas, dėl ko jis galėjo nesuvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Tai argumentuojama nuteistojo alkoholio vartojimu eilę dienų ir fiziniu išsekimu, esant nepakankamam poilsiui iki nusikalstamos veikos momento, taip pat tuo, kad T. J. nuo tam tikro momento visiškai nepamena savo veiksmų, po jam inkriminuotos veikos iš karto užmigo įvykio vietoje, o jo elgesys kitų nuteistųjų tvirtinimu buvo nemotyvuotai agresyvus.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė atlikti byloje įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausti specialisto išvadą Nr. 97TPK-219/2014 pateikusį teismo psichiatrijos ekspertą Virginijų Diktaną. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas byloje specialisto išvadą pateikęs teismo psichiatrijos ekspertas Virginijus Diktanas patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad išvada dėl teismo psichiatrinės ekspertizės neskyrimo padaryta atsižvelgus į duomenis apie T. J. psichinę būseną, o būtent, kad jis niekada nebuvo gydęsis pas psichiatrus, psichikos ligomis nesirgo, apžiūros metu jokių psichikos sutrikimų nebuvo pastebėta. Buvo įvertinta ir tai, kaip jis tyrimo metu papasakojo apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos eigą. Ekspertas pažymėjo, kad atliekant šį tyrimą, abejonių dėl T. J. psichikos būklės, t. y., kad nusikalstamos veikos metu, jis galėjo būti nepakaltinamumo būsenoje, nekilo. Ekspertas paaiškino, kad patologinio girtumo būsena gali išsivystyti asmeniui turėjusiam problemų su psichika ar galvos smegenų traumų, dažniausiai įtakoje dėl nedidelio išgerto alkoholio kiekio. Ši būsena įprastai trunka trumpą laiko tarpą, asmuo nieko nepamena ir įvykdo kokius tai veiksmus. Savo paaiškinimuose ekspertas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad suvartotas didelis alkoholio kiekis praktiškai negali iššaukti patologinio girtumo. Vertinant nagrinėjamą atvejį, atsižvelgus į labai didelį T. J. girtumą, į tai, kaip pastarasis pasakojo įvykio aplinkybes (jos eigą, motyvus), ekspertas atmetė galimybę, kad T. J. galėjo būti patologinio girtumo būsenoje. Ekspertas paaiškino, jog nuteistasis nebuvo sąmonės sutrikimo būsenoje. Tai, kad įvykdęs nusikaltimą asmuo užmiega įvykio vietoje, yra būdinga dideliam girtumui, tačiau iš esmės nebūdinga patologiniam girtumui. Šioje byloje nebuvo pagrindo spręsti, kad T. J. buvo patologinio girtumo būsenoje. Skirti T. J. ekspertizę ir aiškintis dėl patologinio girtumo nebuvo tikslinga.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, leidžiančių teigti, kad T. J. buvo patologinio girtumo būsenos, byloje nėra. Kilusios abejonės dėl T. J. būklės įvykio metu pašalintos apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir išklausius eksperto duotus paaiškinimus teisme. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas pakankamai išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kuo remiantis yra grindžiama, kad šioje situacijoje T. J. patologinio girtumo būsenoje nebuvo. Byloje nustatyta, kad T. J. išgėrė didelį alkoholio kiekį, šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pats nuteistasis. Nors T. J. nurodo, kad užmigo ir nepamena įvykio aplinkybių, tačiau pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, fiksuotus parodymus, matyti, kad pastarasis iš esmės prisiminė visas aplinkybes iki tol kol buvo išgertas didelis kiekis alkoholio, dėstė įvykio eigą ir motyvus. Visos šios aplinkybės, kaip paaiškino ekspertas, rodo, jog patologinio girtumo nebuvo. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kad T. J. buvo patologinio girtumo būsenos. Juolab, kad tokios būsenos buvimas iš esmės nebuvo konstatuojamas ir specialisto išvadoje Nr. 97TPK-219/2014, nors apie alkoholio vartojimą teismo psichiatrijos ekspertui šio tyrimo atlikimo metu buvo žinoma. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta užduotis atlikti tyrimą iš medicininių dokumentų bei atsakyti į klausimą, ar tikslinga T. J. skirti teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę (t. 2, b. l. 92). Užduočiai atlikti ekspertui buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, nuteistojo medicininiai dokumentai, taip pat teisme ekspertas pažymėjo, kad atliekant tyrimą, jam pačiam teko betarpiškai bendrauti su T. J.. 2015 m. liepos 16 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvada Nr. 97TPK-219/2014 konstatuota, kad T. J. yra psichiškai sveikas ir skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę jam netikslinga (t. 2, b. l. 93). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta jokių papildomų objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti šia specialisto išvada, todėl kolegija priėjo išvados, jog skirti šioje byloje teismo psichiatrinę ekspertizę nėra pagrindo. Tyrimą byloje atlikusiam ekspertui buvo pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir medicininė dokumentacija išvadai duoti. Tokiu būdu konstatuotina, kad T. J. nusikalstamą veiką padarė būdamas fiziologinio girtumo būsenos, kuri baudžiamosios atsakomybės nepašalina (BK 19 str. 1 d.), nes apeliantas pats savo valia ir niekieno neverčiamas sukėlė tokią padėtį, t. y. stipraus girtumo būklę, kuriai esant ir nužudė A. B..

Esant nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje pakankamai motyvuotai aptarti bylos duomenys (nuteistųjų, liudytojų parodymai, kiti bylos duomenys), atskleista jų įrodomoji vertė, tarpusavio ryšys. Tokiu būdu, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę dėl A. B. nužudymo.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Asmuo, suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Pagal šioje byloje teisingai pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, padarytų sužalojimų lokalizaciją, kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai, darytina išvada, kad būtent smurtiniai T. J. veiksmai, nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, nulėmęs nukentėjusiojo mirtį, t. y., tarp nuteistojo T. J. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje esančiais ir teismo įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad A. B. mirė būtent nuo T. J. veiksmų, kad nurodytu laiku ir vietoje T. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl menkavertės dingsties, sudavė daugybinius smūgius kumščiais ir kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas ir galvos sritį, kurioje pagal specialisto išvadą Nr. M 214/14(05) nukentėjusiajam konstatuotas mirtį sukėlęs sužalojimas. Nuosprendyje teisingai konstatuota, kad T. J. nusikalstamus veiksmus – smūgių sudavimą kumščiais ir kojomis A. B. į galvą ir dėl to atsiradusius padarinius – galvos sužalojimas, nuo kurio A. B. mirė, sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Taip pat iš nustatytų objektyvių aplinkybių, matyti, kad T. J., smūgiuodamas iš esmės nesipriešinusiam A. B. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, suvokė savo veiksmų pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei, todėl pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes teisingai konstatavo, kad apeliantas nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas veiksmų pavojingumą, ir nors nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. J. smarkiai fiziškai smurtauti/nužudyti A. B. jokio motyvo ar tikslo neturėjo, tačiau pirmosios instancijos teismas T. J. kaltės formą ir rūšį, taip pat ir nusikaltimo kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas nustatė teisingai. Nurodomas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad T. J. ir A. B. buvo pusbroliai, sutardavo, kartu leisdavo laisvalaikį, eidavo dirbti, kolegijos vertinimu esminės reikšmės neturi, nustatant nuteistojo T. J. veiksmuose jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį ir šios aplinkybės nepaneigia aukščiau nurodytų įrodymų visumos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažinęs T. J. kaltu dėl A. B. nužudymo, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nustatydamas šį nusikaltimą kvalifikuojantį požymį, t. y. chuliganiškas paskatas ir nuteisdamas T. J. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nužudymas laikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai. Taigi, chuliganiškos paskatos apibūdina nusikaltimo padarymo motyvą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis T. J. nužudė A. B. demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį – dėl A. B. grubaus atkirtimo pastarajam ir iškritusio bei subyrėjusio telefono. Kolegija pritaria, kad tokio pobūdžio nukentėjusiojo A. B. veiksmai, pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, laikytini menkaverčiais, palyginus su tuo, kokių veiksmų dėl to ėmęsis T. J. ir kokias pasekmes šie veiksmai sukėlė. Byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad T. J. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio iš chuliganiškų paskatų, ne mažiau kaip 10 smūgių kumščiais ir kojomis, sudavė A. B. į galvos sritį ir kitas kūno vietas, tuo padarydamas specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, tarp jų ir pastarojo mirtį sukėlusį sužalojimą, t. y. iš chuliganiškų paskatų smūgiavo iš esmės jokio pasipriešinimo (grėsmės) nekėlusiam A. B.. Pastaroji aplinkybė nustatyta ne tik paties nuteistojo, bet ir kitų byloje esančių nuteistųjų, liudytojo duotais parodymais. Be to, A. B. atžvilgiu intensyvaus smurto naudojimas viešoje vietoje, jo nenutraukimas net ir praėjus tam tikram laiko tarpui, t. y. jau po to, kai konfliktas dėl tokių A. B. veiksmų buvo pasibaigęs, tolesnio smurto naudojimas be jokios aiškios priežasties, rodo ne ką kitą, o nuteistojo požiūrį į visuomeninę tvarką, elgesio ir moralės normas, aiškų jų ir visuomenės negerbimą, t. y. jo vidines paskatas lėmusias chuliganiškai nusikalsti. Priežastis nukentusiajam padaryti tame tarpe ir mirtį lėmusį sužalojimą buvo mažareikšmė, o T. J. reakcija į susidariusią situacija buvo neadekvati. Todėl chuliganiškų paskatų inkriminavimas šiuo konkrečiu atveju yra teisingas ir T. J. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

Kita vertus, teisėjų kolegija pritaria apeliacinių skundų argumentams, kad T. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai viešoji tvarka buvo sutrikdyta vien tuo, kad viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų buvo padarytas nužudymas, ši veika kvalifikuojama tik pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, Nr. 2K-235/2009). Šioje byloje nustatyta, kad T. J. paskatos buvo chuliganiškos, jo veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusįjį A. B.. Tačiau kokių nors kitų veiksmų, kuriais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo sumušimo pasibaigusio jo mirtimi, kaltininkas nepadarė. Todėl kolegijos vertinimu, T. J. veiksmai turi būti kvalifikuotina tik pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., kuris apima kaltininko veiksmus, demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. jo chuliganiškas paskatas. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl T. J. pripažinimo kaltu pagal BK 284 str. 1 d. naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms yra nuteistojo gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentas, kad paties A. B. neadekvatus elgesys ir T. J. reakcija duoda pagrindo BK 59 str. 1 d. 6 p. ir 10 p. numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimui, t. y., jog įtakos turėjo provokuojantis ir/ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys bei tai, kad veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė nukentėjusiojo veiksmai.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo A. B. elgesys galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas, bei tai, kad pastarojo veiksmai nulėmė didelį T. J. susijaudinimą. Iš byloje esančių nuteistųjų S. Š., L. L., paties T. J., taip pat liudytojo A. P. parodymų nustatyta, kad pagrindinis pretekstas, dėl ko T. J. pavartojo smurtą prieš A. B., buvo dėl šio grubaus, vartojant keiksmažodžius, atkirtimo į T. J. pasiteiravimą apie sužalotą nosį bei iškritusio telefono, kurį nukentėjusysis atsisakė surinkti. Vienok, duomenų, apie tai, kad nukentėjusysis būtų kaip nors aktyviais veiksmais bandęs išprovokuoti konfliktą ar kitaip provokavęs nuteistąjį atlikti teisei priešingą veiksmą, byloja nebuvo nustatyta. Nors apeliantų teigiama, kad nukentėjusysis vartojo necenzūrinius žodžius, atsakydamas į nuteistojo užduodamus klausimus dėl sužalojimo, o vėliau ir dėl nukritusio telefono ir atsisakymo jį surinkti, tačiau tokie jo veiksmai, įvertinus surinktų duomenų visumą, negali būti vertinami kaip provokuojantys ar rizikingi BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme. Byloje taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad nusikaltimo padarymo metu T. J. buvo labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenoje, nukentėjusysis būtų itin įžeidęs nuteistąjį, ar tai, kad susijaudinimą sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Paties T. J. būklė tiek iki nusikaltimo padarymo, tiek po jo taip pat nebuvo tokia, kuri leistų manyti apie jį ištikusią fiziologinio afekto būklę. Juolab, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, jog alkoholio vartojimo faktas paprastai pašalina arba žymiai sumažina fiziologinio afekto galimybę. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad veikos padarymo metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Kolegijos nuomone, apeliantų nurodyti A. B. veiksmai, įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, negali būti pripažįstami išskirtinai įžeidžiantys, kad nukentėjusiojo elgesys nuteistajam buvo netikėtas. Šios bylos kontekste įvykio metu kilusi situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė nuteistojo ir nukentėjusiojo santykiuose, o atsiradusios aplinkybės nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad sukeltų T. J. didelio susijaudinimo būseną. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistąjį nusikalsti paskatino pyktis dėl nuketėjusiojo veiksmų, o ne didelis susijaudinimas.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, daro išvadą, kad nuteistasis T. J. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. B. pavartojo sąmoningai, suvokdamas savo tokių veiksmų pobūdį. Pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo veiksmai buvo rizikingi (provokuojantys) ar neteisėti, nėra. Be to, bylos aplinkybės nepatvirtina ir nuteistojo didelio susijaudinimo būsenos. Todėl, nėra pagrindo minėtas BK 59 str. 1 d. 6 p. ir 10 p. numatytas aplinkybes pripažinti T. J. atsakomybę lengvinančiomis.

Apeliantų teiginiai, kad T. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta, taip pat nepagrįsti. Kaip matyti, skiriant bausmę T. J. buvo įvertinta tai, kad jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 129 str. 2 d. 8 p., priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.). Šio nusikaltimo žmogaus gyvybei pasekmės – itin sunkios ir neatstatomos. Nustatytos T. J. atsakomybę lengvinanti (turtinės žalos atlyginimas) ir sunkinanti (nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui) aplinkybės. Skiriant bausmę T. J., taip pat buvo atsižvelgta į jo asmenybę (anksčiau neteistas, psichikos sveikatos centre ir priklausomybės ligų įstaigoje neregistruotas, charakterizuojamas patenkinamai, baustas administracine tvarka). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, taip pat tai, kad prieš nukentėjusįjį daryti nusikalstami veiksmai truko ilgą laiką, sprendė, kad T. J. už nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 8 p. padarymą, turi būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Narinėjamu atveju, vertinti T. J. paskirtą bausmę kaip aiškiai per griežtą, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu yra proporcinga jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, BK 54 str. 1, 2 d., 61 str. 2 d. reikalavimus, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, todėl teisinio pagrindo ją švelninti nėra. Tuo pačiu, teisėjų kolegija pažymi, kad nors T. J. buvo išteisintinas pagal BK 284 str. 1 d., jam paskirtos laisvės atėmimo dydis nesikeičia, kadangi bausmės nuosprendžiu buvo subendrintos apėmimo būdu, pagal kurį griežtesnė bausmė, paskirta pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., apėmė švelnesnę bausmę, paskirtą pagal BK 284 str. 1 d.

Atsižvelgus į tai, kad T. J. išteisinamas pagal BK 284 str. 1 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl BK 63 str. nuostatų taikymo bendrinant bausmę paskirtą pagal šį straipsnį su bausme paskirta pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą, naikintina.

Apeliaciniais skundais nesutinkama ir su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu. Atsakant į skundų argumentus šioje dalyje, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 str., 6.251 str. 2 d., kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 str. 2 d. nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Asmeniui veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., paprastai padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Atlygintinos neturtinės žalos dydžiui įtakos turi žalą padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos. Nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pavyzdžiui, žalą padaręs niekur nedirbantis jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto). Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiosios S. B. naudai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į T. J. padarytą veiką ir jos pasekmes, tai kad padarytas nusikaltimas prieš A. B. sukėlė nepataisomas pasekmes – jo mirtį. Taip pat į tai, kad S. B. buvo žuvusiojo motina, ir jos santykiai su A. B. buvo artimi, glaudūs, pastarasis gyveno kartu, padėdavo ūkio darbuose bei auginant jaunesnius brolius ir seseris. Pirmosios instancijos nurodė, kad jam nekyla abejonių, jog dėl sūnaus netekties S. B. patyrė dvasinį sukrėtimą ir emocinius išgyvenimus, kitas neigiamas emocijas. Teismas taip pat įvertino ir T. J. turtinę padėtį (neturi turto, tačiau yra jaunas, darbingo amžiaus) bei padaryto nusikaltimo pavojingumą (tai, kad A. B. nužudytas nuteistajam veikiant netiesiogine tyčia, padaryto nusikaltimo padariniai negrįžtami).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kitas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos, padarytos nukentėjusiajai, kompensavimu. Akivaizdu, kad sūnaus, su kuriuo nukentėjusiąją siejo artimas ryšis, netektis sukėlė jai gilius išgyvenimus, šie išgyvenimai lydės nukentėjusiąją ir ateityje, nes pasekmės (jos sūnaus mirtis) yra negrįžtamos. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad žala padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju nėra lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Todėl tai, kad šiuo metu nuteistasis neturi turto, darbo, kitų teisėtų pajamų šaltinio, nesudaro pagrindo priteisti nukentėjusiosios naudai mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą. Nuteistasis T. J. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl kaip teisingai ir pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, turės galimybę atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą ateityje. Juolab, kad 30 000 eurų nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja ir teismų praktikai gyvybės atėmimo bylose, kuriose nukentėjusiesiems (tėvams, vaikams) iš kaltininko, kuris padarė kvalifikuotą nužudymą, priteisiama tokio dydžio neturtinė žala. Tokiu būdu, apeliantų skundo prašymas sumažinti nukentėjusiajai S. B. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, netenkinamas. Nustatytas 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai S. B., teisėjų kolegijos nuomone, nėra per didelis, atitinka CK 6.250 str. 2 d. reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir galiojančią teisminę praktiką. Neturtinės žalos atlyginimas pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes yra tinkamas ir mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 3 d. ir 4 d., 328 str. 1 p.:

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria T. J. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

T. J. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. J. pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. bausmių apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 129 str. 2 d. 8 p..

Palikti T. J. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.