Panevėžio apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovei S. R.,

suinteresuotam asmeniui Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiajai prokurorei L. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus pareiškimą suinteresuotam asmeniui Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriui dėl Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo ginti viešąjį interesą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūroje 2018 m. sausio 29 d. gautas pareiškėjo 2018 m. sausio 26 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas prašė ginti viešąją interesą ir kreiptis į teismą dėl 1998 m. gegužės 4 d. Utenos apskrities viršininko sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ panaikinimo, kurio pagrindu pilietei V. J. atkurto nuosavybės teisės į valstybės išperkamą 70 ha žemės plotą už buvusios savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę Ignalinos mieste. Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras V. M. 2018 m. kovo 7 d. pareiškimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir kreiptis į teismą dėl 1998 m. gegužės 4 d. Utenos apskrities viršininko sprendimo panaikinimo. Pareiškime pažymėjo, kad 1998 m. gegužės 4 d. Utenos apskrities viršininko sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei V. J.“, Ignalinos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos parengta pažyma Nr. 16, kiti administraciniai aktai, išvardinti pareiškėjo 2018 m. sausio 26 d. rašte, prašant juos pripažinti neteisėtais ir kreiptis į teismą dėl minėtų dokumentų panaikinimo teisėtumo prasme nevertinami, kadangi administraciniai aktai priimti daugiau kaip prieš 14 metų, ir nenustačius išimtinių aplinkybių, jog būtų pradėti baudžiamieji procesai, susiję su prašomų ginčyti administracinių aktų priėmimu, bei pritaikius teisės normų nuostatas dėl naikinamųjų terminų taikymo, atsisakė kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo. Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė 2018 m. balandžio 23 d. pateikė atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo paliktas galioti 2018 m. kovo 7 d. pareiškimas Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, kadangi yra suėję naikinamieji priimtų administracinių aktų apskundimo terminai.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai ABTĮ redakcijai (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), iš esmės pakito praleistų skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminų atnaujinimo teisinis reglamentavimas. Šiuo metu galiojančios redakcijos ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 30 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenustatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių, prašydami kreiptis į teismą dėl Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“, Ignalinos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos parengtos pažymos Nr. 16, kitų administracinių aktų pripažinimo neteisėtais ir panaikinimo, t. y. pareiškėja kreipėsi į prokuratūrą dėl aktų, kurie priimti daugiau nei prieš 10 metų panaikinimo. Pareiškėja neginčija fakto, kad skundžiami administraciniai aktai priimti daugiau nei prieš 10 metų, tačiau mano, kad byloje būtina užtikrinti viešo intereso gynimą, kadangi skundžiamų administracinių aktų pagrindu asmenims yra išmokėtos nepagrįstai didelės piniginės kompensacijos, kas sudaro didelę žalą valstybei. Be to, pažymi, kad priimant 1998 m. gegužės 4 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjui nebuvo žinoma apie H. D. 1936 m. testamentą, kas turėjo įtakos priimamų administracinių aktų teisėtumui. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos tik 2017 m. balandžio 5 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl duomenų apie pilietės H. D. nuosavybės teises į turėtą žemę pateikimo, nors galimybę patikrinti priimtų administracinių aktų teisėtumą ir kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą turėjo ir anksčiau, t. y. kol dar nėra suėję administracinių aktų apskundimo terminai. 2017 m. balandžio 25 d. Lietuvos centrinis archyvas pateikė H. D. 1936 m. birželio 7 d. testamentą, kuriuo visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje, paliko dukrai A. J., o visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris H. D. mirties dieną bus Lenkijos Respublikoje, paliko bendrai nuosavybei: ¼ dalį dukrai A. J., ¼ dalį V. J. ir ¼ dalį J. D.. 1993 m. mirus V. J., 1993 m. kovo 5 d. testamento pagrindu jos turėtą turtą paveldėjo K. M., G. J. ir J. K.. Šiems asmenims 1997 m. pateikus prašymus grąžinti žemę, tuometinis Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. balandžio 6 d. parengė pažymą Nr. 1, pagal kurią V. J. pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 130 ha žemės plotą. Pažymos Nr. 1 pagrindu, 1998 m. gegužės 4 d. Utenos apskrities viršininkas priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu V. J. atkurtos nuosavybės teisės į 70 ha žemės plotą. Priimto sprendimo pagrindu, Ignalinos žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba parengė pažymą Nr. 16, kuria neteisingais apskaičiuota valstybės išperkamos žemės vertė. Dėl netinkamų tuometinės Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus veiksmų (neteisingai pritaikyta valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika), neteisingai apskaičiuota iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės H. D. valstybės išperkamos 70 ha žemės vertė – 2 100 000 Lt. Tikroji žemės vertė turėjo būti 273 000,00 Lt, todėl V. J. turto paveldėtojams neteisėtai buvo išmokėta 1 827 000,00 Lt kompensacija. Iš nagrinėjamos situacijos matyti, kad valstybė patyrė didelę žalą dėl jos pačios institucijų padarytų klaidų, todėl teismo vertinimu, valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos privačių asmenų sąskaita. Spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos turi pareigą veikti tinkamai ir nuosekliai bei greitai reaguoti į padarytas klaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atkuriant H. D. nuosavybės teises buvo pažeistos Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymo nuostatos, neteisingai apskaičiuota grąžinamos žemės vertė, padarytos kitos klaidos, darytina išvada, kad vien H. D. testamento pateikimas 2017 m., nėra pakankamas pagrindas pareiškimo padavimo terminams atnaujinti. Nors pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad asmenims, kurie priėmė neteisėtus administracinius aktus, buvo atliekami patikrinimai ir skirti papeikimai, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nepateikė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl galimai neteisėtų veiksmų, atliktų priimant ginčijamus administracinius aktus, pareiškėjas būtų kreipęsis į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokiu atveju, Panevėžio apygardos prokuratūrai atlikus tyrimą, būtų aiškios ginčijamų administracinių aktų priėmimo aplinkybės, nustatyti nusikalstamos veikos (jei tokia būtų padaryta) požymiai, kas sudarytų pagrindą prokurorams keiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo 10 metų termino, todėl pareiškimą atsisakytina tenkinti.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas panaikina neteisėtą sprendimą nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus. Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y., ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Nagrinėjamu atveju, teismas iš esmės sutinka su Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso skyriaus argumentais, kad pareiškėjas prašydamas panaikinti 2018 m. balandžio 23 d. vyriausiosios prokurorės atsakymą, nenurodė kokius proceso teisės normų pažeidimus padarė prokuroras, dėl ko reikėtų panaikinti skundžiamą atsakymą. Išanalizavus byloje esančią medžiagą, teismo posėdžio metu išklausius proceso dalyvius, prokurorų veiksmuose nenustatyti jokie procedūriniai pažeidimai. Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius išsamiai išanalizavo nagrinėjamą situaciją ir teisingai priteikė ABTĮ nuostatas, todėl panaikinti 2018 m. balandžio 23 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso ginimo skyriaus vyriausiosios prokurorės atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas jame nurodytais motyvais netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-292 straipsniais, teismas

nutaria:

pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis per 7 dienas nuo priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose.