- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-910-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01352-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- V. V., G. A., V. J., T. J., A. J., UAB „Dimeina“
- Ieškovas
- AB DNB banko
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. V., G. A., V. J., T. J., A. J. ir A. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-190-600/2013 pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams A. J., A. J., V. V., V. J., T. J., UAB „Dimeina“, G. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurioje trečiasis asmuo yra UAB „PGNT“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas AB DNB bankas CK 6. 66 str. pagrindu pareiškė actio Pauliana ieškinį atsakovams A. J., A. J., V. V., V. J., T. J., UAB „Dimeina“, G. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir patikslintu ieškiniu (2t., b.l 100) prašė teismo pripažinti negaliojančiomis:
1) 2010-12-14 Skolos padengimo sutartį Nr. DP-4199, sudarytą tarp A. J., A. J. ir V. V. dėl negyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), perleidimo ir taikyti restituciją natūra, grąžinant šį turtą A. J. ir A. J. nuosavybėn;
2) 2011-10-04 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-7566, sudarytą tarp V. V. ir G. A. dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), perleidimo;
3) 2011-02-03 Dovanojimo sutartį Nr. DP-277 tarp A. J. ir V. J. bei T. J. dėl ½ žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo ir taikyti restituciją natūra, grąžinant turtą A. J. nuosavybėn;
4) 2011-02-03 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp A. J. ir ir UAB „Dimeina“ dėl reikalavimo teisių į J. K. ir J. K. perleidimo ir taikyti restituciją;
5) priteisti bylinėjimosi išlaidas ir grąžinti 139,00 Lt permokėtą žyminį mokestį.
Ieškovas nurodė, kad su trečiuoju asmeniu UAB „PGNT“ 2007-11-12 sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-818 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kurios pagrindu kredito gavėjui buvo suteiktas 766 044,95 EUR dydžio kreditas iki 2010-03-31. Už šią sutartį laidavo UAB „PGNT“ direktorius ir akcininkas atsakovas A. J. ir jo sutuoktinė A. J., pasirašydami su ieškovu 2007-11-12 laidavimo sutartį Nr. 310-07L ir 2007-11-12 laidavimo sutartį Nr. 311-07L. Vilniaus apygardos teismas 2011-06-23 sprendimu Nr. 2-4542-520/2011 ieškovui priteisė 825 974,41 EUR skolą iš solidarių skolininkų A. J. ir A. J.. Atsakovai A. ir A. J., jau esant suėjusiam galutiniam kredito bankui grąžinimo terminui (2010-03-21) ir gavus banko įspėjamąjį 2011-01-11 raštą atlygintiniu bei neatlygintiniu sandoriais perleido jiems priklausiusį didelės vertės nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini)ir žemės sklypą su namu, adresu (duomenys neskelbtini). 2010-12-14 Skolos padengimo sutartimi perleido V. V. nekilnojamąjį turtą, kuris 2011-10-04 pirkimo-pardavimo sutartimi šį turtą pardavė G. A.. 2011-02-03 Dovanojimo sutartimi Nr. DP-277 atsakovas A. J. perleido T. J. ir V. J. žemės sklypą. Taip pat bankas antstolio 2011-08-26 raštu buvo informuotas, kad vykdant teismo 2011-07-05 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, A. J. pateikė antstoliui tarp jo ir UAB „Dimeina“ sudarytą 2011-06-22 Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. AJ/DIM-2011, kurios pagrindu perleido 105 699,29 Lt vertės areštuotas reikalavimo teises į J. K. ir J. K. įmonei UAB „Dimeina“.
Ieškovas teigia, kad ginčo turto perleidimo sandoriai pažeidžia ieškovo kaip A. ir A. J. kreditoriaus turtinius interesus. Ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovų A. J. ir A. J. atžvilgiu, nes jie kaip laiduotojai įsipareigojo bankui užtikrinant UAB „PGNT“ prievolių įvykdymą. Nors yra įkeistas turtas, kurio bendra rinkos vertė yra 664 000,00 Lt, o likvidacinė vertė – 410 000,00 Lt, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2011-06-23 sprendimu iš atsakovų priteistos skolos dydis – 2 851 924,44 Lt. A. J. turtas yra areštuotas taip pat ir kitų kreditorių naudai. Perleidus skolininkams turtą ir turtines teises buvo sumažinta atsakovų turimo turto masė. Perleidimo sandorių neprivalomumas yra preziumuojamas ir būtent atsakovams tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad jie privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius. Dovanojimo sutartis 2011-02-03 sudaryta nesąžiningai, nesąžiningumas preziumuojamas CK 6.67 str. 1 p. pagrindu. Ginčo turto perleidimo sandorius atsakovai sudarė suėjus galutiniam kredito bankui grąžinimo terminui, prieš pat iškeliant UAB „PGNT“ bankroto bylą, bankui informavus apie pareigą grąžinti bankui skolą. Atsakovai suprato, kad taip perleistas turtas bus apsaugotas nuo banko priverstinio vykdymo procedūrų. V. V. ir A. J. buvo verslo partneriai ir vienas kitą pažinojo. Nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. UAB „Dimeina“, įsigydama iš A. J. reikalavimo teises, žinojo, turėjo žinoti, o jei nežinojo, privalėjo pasidomėti, ar perleidžiamos reikalavimo teisės nėra areštuotos, kitaip apsunkintos. 2011-10-04 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VB7-7556 tarp V. V. ir G. A. buvo sudaryti jau po to, kai bankas pateikė teismui ieškinį dėl ginčo turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais (2011-09-23), kai bankas duomenis apie kreipimąsi į teismą dėl sandorių ginčijimo pateikė Vilniaus rajono apylinkės teismui 2011-09-29 įvykusio teismo posėdžio metu dėl išieškotojo pakeitimo. Bankas apie ginčijamus sandorius sužinojo, kai antstoliui buvo pateikta Vilniaus apygardos teismo 2011-07-05 nutartis dėl arešto. Apie ginčijamą Reikalavimo perleidimo sutartį sužinojo tik nuo antstolio 2011-08-26 rašto gavimo. 2011-10-04 pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2011-10-04. Tad senatis nėra praleista.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad nėra nei vienos būtinos sąlygos pripažinti sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, be to, praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo BUAB „PGNT“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Litvinga“, atsiliepimu prašė ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad įmonė su banku sudarė Kreditavimo sutartį, kurios pagrindu buvo suteiktas kreditas iki 2010-03-31. Suėjus kredito grąžinimo terminui, įmonė kredito negrąžino, todėl buvo iškelta bankroto byla.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 26 d. sprendimu civilinę bylą dalyje dėl 2011-02-03 reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu nutraukė CPK 293 str. 4 p. pagrindu, teismui priėmus ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo; kitoje dalyje ieškinį tenkino pilnai - pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2010-12-14 Skolos padengimo sutartį DP-4199, sudarytą tarp A. J., A. J. ir V. V. dėl negyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini) perleidimo, taikė restituciją natūra ir grąžino šį turtą A. J. ir A. J. nuosavybėn; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-10-04 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-7566, sudarytą tarp V. V. ir G. A. dėl negyvenamųjų patalpų u(duomenys neskelbtini), ir 2011-10-04 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-7560, sudarytą tarp V. V. ir G. A. dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini) perleidimo, taikė restituciją natūra ir grąžino šį turtą V. V.; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-02-03 Dovanojimo sutartį Nr. DP-277 tarp A. J. ir V. J. bei T. J. dėl ½ žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo, taikė restituciją natūra ir grąžino turtą A. J. nuosavybėn; priteisė iš atsakovų A. J., A. J., V. V., T. J., V. J. ir G. A. ieškovo AB DNB banko naudai lygiomis dalimis 5 421 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat 64 Lt teismo pašto išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2007-11-12 tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „PGNT“ buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2007-818 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais (2008-07-09, 2008-12-23, 2009-02-20, 2009-11-03) dėl 766 044,95 EUR kredito suteikimo trečiajam asmeniui UAB „PGNT“ iki 2010-03-31. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11 punkte buvo numatytos kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės, tarp kurių 11.3 ir 11.4 punktais buvo nurodyta sudaryti laidavimo sutartis su A. J. ir A. J., kurios buvo sudarytos 2007-11-12 Nr. 310-07L ir Nr. 311-07L. Laidavimo sutarčių 1.1 p. numatyta, kad laiduotojas prisiima įsipareigojimus visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, Bankui, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies ar įvykdys netinkamai skolininko prievoles bankui pagal kreditavimo sutartį, nurodant, kad skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidari. 2011-01-11 pranešimu UAB „PGNT“ ir laiduotojus A. ir A. J. bankas informavo, kad 2011-01-11 dienai nesumokėtų palūkanų dalis yra 52 053,13 EUR, nesumokėta delspinigių 2 815,89 EUR, negrąžinto kredito dalis 766 044,30 EUR, iš viso – 820 913,32 EUR. 2011-01-27 pranešimu ieškovas informavo UAB „PGNT apie prisiimtų prievolių nevykdymą ir nurodė, kad 2011-01-27 dienai yra 55 776,11 EUR negrąžintų palūkanų, 2 976,55 EUR nesumokėtų delspinigių, negrąžinto kredito suma yra 766 044,30 EUR, o visa skola 824 796,96 EUR. Šis pranešimas buvo įteiktas direktoriui A. J.. Vilniaus apygardos teismo 2011-02-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4396-520/2011, kuri įsiteisėjo 2011-04-12, trečiajam asmeniui UAB „PGNT“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Litvinga“. Vilniaus apygardos teismo 2011-08-12 nutartimi buvo patvirtintas ieškovo AB DnB NORD banko kreditorinis reikalavimas – 2 898 798,79 Lt. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-11 nutartimi Nr. 573V/2011 buvo nutarta išieškoti kreditoriaus (ieškovo AB DnB NORD banko) naudai iš UAB „PGNT“ skolą – 766 044,30 EUR negrąžinto kredito, 67 754,17 EUR nesumokėtų palūkanų, 4414,19 EUR delspinigių, iš viso 838 212,66 EUR bei 135 Lt žyminio mokesčio ir 7,22 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos. 2011-06-23 Vilnius apygardos teismo sprendimu Nr. 2-4542-520/2011 iš atsakovų A. ir A. J. ieškovo AB DnB NORD banko naudai buvo priteista solidari 766 044,30 EUR negrąžinto kredito suma, 56 879,21 EUR palūkanų ir 3 050,90 EUR delspinigių bei procesinės palūkanos. Taip pat nustatė, kad 2010-12-14 tarp A. J., A. J. ir V. V. buvo sudaryta skolos padengimo sutartis, kuria A. ir A. J. 2008-04-18 paskolos sutarties Nr. VB7-4106 tarp A. J. ir V. V. neįvykdytos prievolės dalies 100 000 Lt sumos įvykdymui perleido už bendrą 100 000 Lt sumą V. V. nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), bei negyvenamąsias patalpas, (duomenys neskelbtini). Atsakovas V. V. 2010-12-14 skolos padengimo sutartimi įgytus nekilnojamuosius daiktus 2011-10-04 perleido atsakovei G. A. pirkimo – pardavimo sutarčių Nr. VB7-7556 ir Nr. VB7-4560 pagrindu už 100 000 Lt sumą, pinigus G. A. sumokant iki sutarčių pasirašymo dienos. 2011-02-03 atsakovas A. J. dovanojimo sutarties Nr. DP-277 pagrindu perleido savo tėvams T. J. ir V. J. žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 50700 Lt.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijami sandoriai sudaryti 2010-12-14, 2011-02-03 ir 2011-10-04, t.y. po 2010-03-31, galutinio prievolės įvykdymo termino suėjimo. Tenkindamas ieškovo reikalavimus, teismas pažymėjo, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.
Teismas nurodė, CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas Nr. 3K-P-311/2012, bylos Nr. 3K-3-105/2009; Nr. 3K-3-485/2010; Nr. 3K-3-362/2011; Nr. 3K-3-204/2012, Nr. 3K-3-587/2008). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis (ne baigtinis) sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: jei sandorio skolininkas tampa nemokus; jei skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; jei kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus (LAT plenarinės sesijos 2012-12-06 nutarimas Nr. 3K-P-311/2012).
Teismas išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad byloje nustatytos visas būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas, todėl panaikino ieškovo nurodytas sutartis, kaip pažeidžiančias ieškovo teises. Atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį teismas atmetė, nustačius, kad CK 6.66 str. 3 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminas praleistas tik vieno reikalavimo atžvilgiu – ginčijant 2010-12-14 skolos padengimo sutartį, kurį teismas atstatė CK 1.131 str. 2 d. pagrindu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2010-12-14 Skolos padengimo sutartį DP-4199 ir pritaikė restituciją, 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7556, sudarytą tarp V. V. ir G. A. dėl negyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), ir 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7560, sudarytą tarp V. V. ir G. A. dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), perleidimo bei pritaikė restituciją natūra ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų ieškinį šioje dalyje, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais. Pirma, teismas skundžiamu sprendimu atsainiai vertino sąlygas, actio Pauliana ieškiniui tenkinti, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas, pažeidžiantis sandorio šalių interesus. Antra, teismo pozicija dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo yra nepagrįsta. Į bylą yra pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuris datuotas 2011-06-17 ir kuriame matyti duomenys apie Skolos padengimo sutartį. Be to, byloje yra pateikta bendrovės „Creditinfo“ informacija apie V. V., minėta informacija gauta pagal 2011-06-20 užklausą. Taigi, akivaizdu, kad informacija apie ginčo sandorius buvo gauta anksčiau nei nurodė ieškovas. Bylos duomenys liudija, jog ieškovui yra prieinami informacijos šaltiniai, iš kurių jis gali gauti duomenų tiek apie sandorių sudarymo faktą, tiek apie sandorio šalis, tuomet analogiškus duomenis ieškovas turėjo galimybę gauti ir anksčiau, t. y. turėjo ir galėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiančių sandorių sudarymą. Ieškinyje yra nurodyta, kad kredito grąžinimo terminas suėjo 2010 m kovo 31 d., taigi nuo šios dienos Ieškovas įgijo teisę į priverstinį skolos išieškojimą tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojų. Beveik aštuonis mėnesius Ieškovas neatliko jokių veiksmų. Mano, kad ieškovas turėjo ir galėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą nuo pat 2010-12-14, t.y. nuo Skolos padengimo sandorio įregistravimo nekilnojamojo turto registre dienos. Vėliausiai apie šį sandorį Ieškovas turėjo ir galėjo sužinoti iki 2011-01-11, kuomet pranešė apie ketinamus vykdyti priverstinius išieškojimo veiksmus iš J. turto. Tokiu būdu, ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, ir teismas nustatęs ir motyvuojamoje dalyje patvirtinęs šią aplinkybę neturėjo jokio teisinio pagrindo atnaujinti praleisti ieškinio senaties termino, kadangi įstatymų leidėjas CK 1.131 str. 2 d. yra nustatęs: jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pažymi, kad šioje byloje ieškovas nenurodė, o teismas nenustatė ir nesirėmė jokia svarbia priežastimi ieškinio senaties terminui atnaujinti.
Trečia, actio Pauliana institutas iš esmės susijęs su skolininko nemokumo konstatavimu, kuomet jis tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Pažymi, kad A. ir A. J. prievolė buvo aksesorinė, t. y. jie nebuvo paskolos gavėjai, tačiau laidavo už paskolos gavėją. Viso bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovas negalėjo pagrįsti, kokia yra ieškovo tiksli reikalavimo suma į atsakovus A. J. ir A. J. kaip laiduotojus. Dar daugiau, priverstinis trečiojo asmens turto pardavimas šiai dienai nėra baigtas, todėl ginčydamas sandorius nė nežinodamas, ar iš gautų pagal nuginčytus sandorius sumų ieškovui apskritai prireiks dengti savo reikalavimo teises pagal kreditavimo sutartį (po to lai bus baigtas priverstinis turto pardavimas), ieškovas piktnaudžiauja teise. Skolininkų nemokumo mastas paaiškės tik baigus išieškojimo veiksmus, tuo pačiu paaiškės ir likusio nepatenkinto kreditoriaus reikalavimo dydis. Ketvirta, sandorio privalomumo/neprivalomumo faktas nėra preziumuojamas pagal įstatymus, todėl negali būti laikomas preziumuojama bei laikoma neįrodinėtina aplinkybe. Dėl šios priežasties ieškovo nurodytas įrodinėjimo naštos perkėlimas atsakovams teisiškai yra nepagrįstas, o teismo argumentacija, susijusi su tuo, vertintina kritiškai, kadangi įrodinėjimo pareiga įstatymu dėl sandorio privalomumo atsakovams nebuvo perkelta, todėl sandorio neprivalomumą turėjo įrodinėti ieškovas. Tuo pagrindu teismas akivaizdžiai padarė proceso teisės normų pažeidimą. Paaiškino, kad atsakovas dėl skolos likučio apmokėjimo ne kartą įspėjo A. J., jog kreipsis į teismą dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, dėl ko pastarasis patirs papildomų nuostolių. Atsakovas siekė prievolės įvykdymo pinigais, o ne turtu, tačiau po ilgų šalių derybų bei pasiektų kompromisų, atsakovui atsisakius palūkanų bei įvertinus nekilnojamųjų daiktų vertę, buvo sudaryta Skolos padengimo sutartis. Nesudarius Skolos padengimo sutarties, atsakovas būtų kreipęsis į teismą, dėl ko A. J. prievolės būtų tik padidėję, o vykdymas iš priverstinio pardavimo būtų tik dar labiau sumažinęs turto vertę. Tokia situacija pagrįstai traktuotina, kaip privaloma sandoriui sudaryti. Penkta, siekdamas apsisaugoti, jogt nebūtų išreikalautas, atsakovas elgėsi apdairiai ir, prieš sudarydamas Skolos padengimo sutartį, pasidomėjo, ar J. yra sąžiningi jo ir kitų trečiųjų asmenų atžvilgiu. Atsakovui, būnant fiziniu asmeniu, yra suteiktos ribotos galimybės gauti informaciją apie kito fizinio asmens įsiskolinimus, turto areštus bei panašius asmens duomenims priskiriamus faktus, todėl pasinaudojęs visomis jam prieinamomis priemonėmis, o būtent, iš J. pareikštų pareiškimų, pokalbių, nekilnojamojo turto registre pateiktos informacijos, buvo užtikrintas, jog perleidžiamas turtas nėra apsunkintas jokiomis daiktinėmis teisėms, nėra areštuotas bei priklauso J. nuosavybei. Be to sandoris buvo tvirtinamas notaro, kuris teisės aktų nustatyta tvarka patikrino sandorio teisėtumą bei užklausė reikiamus registrus. Taip pat pažymi, kad ir pagal bylos duomenis jokių kitų įrodymų apie J. prievoles Bankui objektyviai negalėjo būti žinoma, kadangi Bankas pirmąjį savo reikalavimą dėl skolos grąžinimo jiems išsiuntė jau po Skolos padengimo sandorio sudarymo, t. y. 2011 m. sausio 11 d. bei įteikė 2011 m. sausio 14 d. Šešta, teismas byloje pažeidė CPK 265 str. 2 d. Šioje civilinėje byloje ieškovas buvo pareiškęs patikslintą ieškinį, kuriuo atsakovės G. A. dalyje prašė pripažinti negaliojančia 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7556, sudarytą tarp G. A. ir V. V. dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir ant jo esančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), perleidimo. Iš tokio reikalavimo matyti, kad Ieškovas ginčija vieną sandorį, t. y. 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7556, nepaisant to, kad toliau rašo, jog sutartis neva sudaryta ne vien dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), bet ir dėl kitų nekilnojamojo turto objektų. Teismas, turėdamas pareigą patikrinti, ar patikslintas ieškinys atitinka procesiniams dokumentams keliamus turinio ir formos reikalavimus patikslintą ieškinį priėmė nenustatydamas jokių trūkumų ir tokiu būdu pripažindamas, kad minėta ieškovo patikslinto ieškinio dalyko traktuotė yra tinkama.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Atsakovė G. A. prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7556, sudarytą tarp V. V. ir G. A. dėl negyvenamų jų patalpų, (duomenys neskelbtini), ir 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7560, sudarytą tarp V. V. ir G. A. dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), perleidimo bei pritaikė restituciją natūra ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų ieškinį šioje dalyje, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais - teismas pažeidė CPK 265 str. 2 d., nes ieškovas buvo pareiškęs patikslintą ieškinį, kuriuo atsakovės G. A. dalyje prašė pripažinti negaliojančia 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7556, sudarytą tarp G. A. ir V. V. dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir ant jo esančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), perleidimo. Akivaizdu, kad ieškovas ginčija vieną sandorį, t. y. 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7556 (nepaisant to, kad toliau rašo, jog sutartis neva sudaryta ne vien dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), bet ir dėl kitų nekilnojamojo turto objektų). Kai teisme buvo gautas patikslintas ieškinys (2012-03-15), ieškovas po šio juridinio fakto jau nebetiksimo pareikšto ieškinio dalyko ar pagrindo apimtyje, todėl teismas turėjo pareigą nagrinėti ieškinį būtent patikslinto ieškinio dalyku ir pagrindu apibrėžtose ribose, kadangi tokio pobūdžio bylose įstatymų leidėjas nenuimto galimybės teismui peržengti ieškinyje pareikštus reikalavimus. Patikslintame ieškinyje ieškovas nė nemėgino paneigti sąžiningo įgijėjo prezumpcijos, negrindė ieškinio atsakovės atžvilgiu nei vienu CK 6.67 straipsnyje išvardytu nesąžiningumo prezumpcijos atveju, o ginčijo atsakovės sudarytą sandorį su atsakovu V. V. bendrais actio Pauliana pagrindais, o kad nuginčyti atsakovės ir V. V. sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindais, ieškovas privalėjo įrodyti, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti sandorio (CK 6.66 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovė tendencingai teismui įrodinėjo, kad atsakovės dalyje ieškinys turi būti atmestas vien jau tuo pagrindu, kad ginčijamo sandorio šalys (Atsakovė G. A. ir Atsakovas V. V.) niekada nebuvo ieškovo skolininkai (o ieškovas nebuvo Atsakovės ir V. V. kreditoriumi), todėl ir ginčyti šiuo pagrindu atsakovų sudaryto sandorio ieškovas neturėjo teisės. Neturėdama pareigos įrodinėti savo kaip sąžiningos įgijėjos statusą atsakovė tiek atsiliepime, tiek teikdama savo žodinius paaiškinimus, pabrėžė, kad nebūdama verslininke, nepažinodama atsakovų, nežinodama jų tarpusavio santykių, pasidomėjusi išimtinai dėl kitos sandorio šalies (V. V.) asmens ir jo parduodamo turto, įsigijo nekilnojamąjį turtą. Tai lemia, kad atsakovė buvo sąžininga sudarydama minėtą sutartį. Aplinkybė, kad atsakovė prieš sudarydama sandorį su atsakovu V. V. sužinojo, kad pastarasis perleidžiamą turtą įgijo už skolą nesudaro pagrindo abejoti ieškovės sąžiningumu, kadangi tokią sandorio formą nustato CK ir ji savaime nėra neteisėta. Dar daugiau, 2011-10-04 Pirkimo-pardavimo sutartyse, nurodytas 6.1. punktas, kuriame yra aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, jog „Pardavėjas pareiškia ir garantuoja, kad Daiktai neperleisti, neįkeisti, neišnuomoti tretiems asmenims, nesuteikti panaudai, jie nėra įnešti į jungtinę veiklą su trečiaisiais asmenimis, nesančiais sutarties šalimis, nėra sudaryti jokie ateities sandoriai dėl Daiktų nuomos, panaudos, įkeitimo, perleidimo ir kt. Pardavėjas garantuoja, kad jis nėra prisiėmęs Daiktų atžvilgiu jokių įsipareigojimų, kurie nenumatyti šioje sutartyje, ir kliudytų ar darytų negalimu sutarties pasirašymą ir įsipareigojimų pagal ją vykdymą, kad nėra nustatyta jokių nuosavybės teisės apribojimų. Daiktai nėra areštuoti, dėl jų nėra pareikšta jokių pretenzijų, nepaduoti ieškiniai ir nėra gręsiančių pretenzijų ar ieškinių, ginčų dėl jų teisme nėra”. Taigi akivaizdu, kad G. A. buvo patvirtinti ir garantuoti atitinkami faktai, susiję su įsigyjamu nekilnojamuoju turtu, todėl pagrindo abejoti sandorio sudarymu, pasekmėmis ar V. V. nesąžiningumu, atsakovė neturėjo.
Apeliaciniu skundu atsakovai V. J. ir T. J. prašo panaikinti sprendimą dalyje dėl 2011 m. vasario 3 d. sudarytos Dovanojimo sutarties Nr. DP-277 dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad dovanojimo sandoris visiškai nepažeidė ieškovo teisių. Dovanojimo sandorio metu, perleidžiamas turtas nuosavybės teise priklausė A. J. ir nebuvo apsunkintas viešai, t.y. nebuvo įkeistas ar kitaip suvaržytas. Todėl, A. J. turėjo neabejotiną teisę disponuoti sau priklausančiu turtu. Dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai dėl šio sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų. Šiuo atveju, perleidęs ginčijamą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė tik 25 350,00 Lt, skolininkas netapo nemokus. Pažymi, jog skolininkas ne tik netapo nemokus, bet dar ir didino savo turimo turto masę. Tai patvirtina aplinkybė, kad A. J. 2011 m. vasario 3 d. Nekilnojamjo turto registre registruodamas dovanojimo sutartimi V. ir T. J. padovanotą žemės ūkio paskirties ½ dalies žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kartu įregistravo savo ir A. J. sandorį dėl ½ žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Šio įsigyto žemės sklypo vertė Nekilnojamojo turto registrų centro duomenis yra 125 915,00 Lt. Tai reiškia, kad naujai įsigyto žemės sklypo vertė yra 4,9 karto didesnė, nei Dovanojimo sutartimi perleisto sklypo vertė. Pažymėtina, jog A. ir A. J. teikė teismui tiek išrašus iš Nekilnojamojo turto registro apie savo turimą turtą, tiek kitus įrodymus, pagrindžiančius tą faktą, jog ieškovo teisės nebuvo pažeistos, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Apeliantų nuomone, teismas nevertino ir neatsižvelgė į atsakovų argumentus dėl nesąžiningumo prezumpcijos paneigimo nagrinėjamoje byloje.
Apeliaciniu skundu atsakovai A. J. ir A. J. prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su V. ir T. J. apeliaciniame skunde keliamais reikalavimais ir išdėstytais argumentais sutinka bei juos palaiko. Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neanalizavo atsakovų A. ir A. J. viso turimo turto kaip bendros visumos ir kiekvieno konkretaus sandorio poveikio bendrai A. ir A. J. turto masei. A. J. 2011-02-03 Nekilnojamojo turto registre registruodamas Dovanojimo sutartį kartu įregistravo savo ir A. J. sandorį dėl ½ žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Minėto sklypo vertė pagal Nekilnojamojo turto registrų centro duomenis - 125 915 Lt. Vadinasi, tuo pačiu metu A. ir A. J. sudaryti sandoriai padarė teigiamą poveikį A. ir A. J. turto balansui, t.y. įvertinus dovanojimo sandoriu perleisto turto vertės ir pirkimo-pardavimo sutartimi įgyto turto vertės skirtumą, akivaizdu, kad bendras sutuoktinių A. ir A. J. turtas padidėjo 100 565 Lt ir tokių sandorių sudarymas nedarė neigiamos įtakos A. ir A. J. mokumui. Teismas be pagrindo sprendime nurodė, kad neva atsakovai A. ir A. J. nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių faktą, kad jų turtinė padėtis pablogėjo.
Taip pat nurodo, kad sutinka su atsakovo V. V. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir juos palaiko. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime inter alia neteisėtai pripažino 2010-12-14 Skolos padengimo Sutartį Nr. DP-4199, sudarytą tarp A. ir A. J. bei V. V. dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), negaliojančia actio Pauliana pagrindu, kadangi nebuvo patenkintos visos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos. Nurodo, kad toks sandoris turi būti laikytinas privalomu, nes tuo metu tai buvo vienintelė galimybė A. J. įvykdyti skolinius įsipareigojimus, atsižvelgiant į tai, kad vienintelis jų turimas turtas, kurio užteko padengti paskolą, buvo nekilnojamasis turtas. Taip pat svarbu įvertinti tai, kad atsakovus A. ir A. J. ir V. V. siejo pagrindinė prievolė, t.y. A. ir A. J. buvo tiesioginiai V. V. kreditoriai, kurio reikalavimą A. ir A. J. privalėjo patenkinti patys iš savo turto. Tuo tarpu ieškovo AB DNB banko atžvilgiu atsakovai A. ir A. J. nebuvo pagrindinės sutarties, t.y. 2007-11-12 Kreditavimo sutarties, šalys. A. ir A. J. iš viso nepripažino, kad yra UAB „PGNT“ laiduotojai. Pažymi, kad pagal 2010-12-14 Skolos padengimo sutartį perleistas nekilnojamasis turtas buvo užregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2010-12-14. Šie Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši ir nuo jų registravimo dienos, t.y. 2010-12-14, ieškovui AB DNB bankui galėjo ir turėjo būti žinoma apie sandorių sudarymą. Todėl pritaria atsakovo V. V. pozicijai, kad vėliausiai apie šį sandorį ieškovas turėjo ir galėjo sužinoti iki 2011-01-11, kuomet pranešė apie ketinimus vykdyti priverstinio išieškojimo veiksmus iš A. ir A. J. turto. Kad ir kokią iš šių datų imtumėme kaip atskaitos tašką, nuo kurio skaičiuojamas CK 6.66 str. įtvirtintas actio Pauliana ieškinio pareiškimo 1 metų senaties terminas jau buvo pasibaigęs. Tą pripažino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-26 sprendime, tačiau teismas nepagrįstai atstatė šį terminą. Apeliantai taip pat sutinka su atsakovės G. A. apeliaciniu skundu. Nurodo, jog neturi pagrindo manyti, kad 2011-10-04 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7556 sudariusios šalys buvo nesąžiningos.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinius skundus ieškovas AB DNB bankas prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat priimti naujus rašytinius įrodymus - Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-12 nutartį c.b. Nr. 2-403/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-18 nutartį c.b. Nr. 2A-192/2013.
Žemesnės instancijos teismas
Pasisakydamas dėl apeliantų T. J. ir V. J. apeliacinio skundo nepagrįstumo, nurodo tokius argumentus. Pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad visi byloje ginčyti turto perleidimo sandoriai pažeidė kreditoriaus AB DNB banko teises, nes jais A. J. ir A. J. gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jų įsipareigojimai Bankui nebus tinkamai įvykdyti, kad dėl ginčijamų sandorių atsiskaitymas su kreditoriumi užtruks gerokai ilgiau. Antra, byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Bankui įkeisto už Kreditavimo sutarties įvykdymą turto bendra rinkos vertė yra 664 000 Lt, o likvidacinė vertė – 410 000 Lt. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2011-07-05 nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra konstatavęs, kad Bankui įkeisto turto vertės nepakanka 2 851 924,44 Lt skolai Bankui padengti, todėl areštavo atsakovams A. ir A. J. priklausantį turtą 2 241 001,92 Lt sumai (hipoteka neužtikrinta skolos dalis). Šios Vilniaus apygardos teismo 2011-07-05 nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės dėl hipoteka įkeisto turto vertės nepakankamumo skolai padengti yra neginčytini prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2 p.). Byloje nėra įrodymų, o ir pats atsakovas A. J. byloje pripažino, jog jis su sutuoktine A. J. neturi turto, kurio vertė būtų 2 241 001,92 Lt (hipoteka neužtikrinta skolos dalis), ir kurio visiškai užtektų Banko skoliniams reikalavimams patenkinti. Atsakovai į bylą nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šią egzistuojančią grėsmę dėl Banko skolos išieškojimo (atsiskaitymo su Banku pasunkėjimo) apsunkinimo. Po ginčo sandorių sudarymo Banko galimybės išsiieškoti iš atsakovų A. ir A. J. itin didelę milijoninę skolą ženkliai sumažėjo. Trečia, apeliantų argumentai, kad jiems dovanoto turto vertė yra gerokai mažesnė, lyginant su A. ir A. J. skola Bankui, nepaneigia Banko kaip A. ir A. J. kreditoriaus teisių pažeidimo, priešingai - tiek dovanojimo, tiek ir kitais byloje ginčo turto perleidimo sandoriais buvo ženkliai sumažintas A. ir A. J. mokumas, t.y. galimybės padengti skolą Bankui, ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovo teisių pažeidimu CK 6.66 str. 1 d. prasme. Ketvirta, nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas be pagrindo jų atžvilgiu taikė nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 str. 1 p., 3.133 str.). Esant įstatyminei taikytinai nesąžiningumo prezumpcijai, pareigą pateikti įrodymus, paneigiančius prezumpcijos taikymą, turi atsakovai, tačiau pirmosios instancijos teismui tokių įrodymų atsakovai nepateikė. Apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, kad pareigą jiems padovanoti turtą lėmė moralinė jų sūnaus A. J. pareiga išlaikyti tėvus senatvėje, kad jie ilgą laiką jiems sūnaus dovanotu sklypu naudojosi, dėl ko dovanojimo tikslas buvo iš esmės įteisinti juos kaip faktinius sklypo naudotojus, yra jokiais įrodymais neįrodyti.
Pasisakydamas dėl apeliantų A. J. ir A. J. apeliacinio skundo nepagrįstumo, nurodo tokius argumentus. Pirma, nepagrįsti apeliantu argumentai, kad ieškovas neturi galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovus A. J. ir A. J.. Banko reikalavimo teisę į atsakovus skolininkus A. J. ir A. J. patvirtina byloje esančios galiojančios tarp Banko ir atsakovų A. J. ir A. J. sudarytos laidavimo sutartys: 2007-11-12 Laidavimo sutartis Nr. 310-07L bei 2007-11-12 Laidavimo sutartis Nr. 311-07L, kurių pagrindu laiduotojai A. J. ir A. J. kaip solidarieji skolininkai įsipareigojo atsakyti Bankui visu savo turtu už UAB „PGNT“ prievoles Bankui pagal 2007-11-12 Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-818 (Laidavimo sutarčių 1.1 p., 2.1.1 p.). Antra, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovų A. J. ir A. J. prievolių Bankui pagal laidavimo sutartis pasibaigimą ar panaikinimą. Priešingai - byloje yra Vilniaus apygardos teismo 2011-06-23 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4542-520/2011 priteisti Banko naudai solidariai iš atsakovų A. J. ir A. J. 825 974,41 EUR skolą pagal minėtas laidavimo ir kreditavimo sutartis. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-06-23 sprendimas yra įsiteisėjęs, t.y. teikiame ir prašome prijungti prie bylos Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-18 nutartį c.b. Nr. 2A-192/2013, kuria Vilniaus apygardos teismo 2011-06-23 sprendimas yra paliktas galioti nepakeistas, o apeliantų apeliacinis skundas atmestas. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-18 nutartis buvo priimta po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, ir nutartis patvirtina Banko galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į apeliantus turėjimą, yra nustatyti prejudiciniai faktai dėl atsakovų solidariosios atsakomybės prieš Banką Laidavimo sutarčių pagrindu galiojimo, patvirtintas atsakovų kaip laiduotojų skolos Bankui dydis. Trečia, nepagrįsti apeliantu argumentai, kad jiems sudarius ginčo turto perleidimo sandorius, jų mokumas nepablogėjo. Ketvirta, ieškovo teisių pažeidimą patvirtina aplinkybė, kad atsakovai A. ir A. J. pirmenybę suteikė kitam kreditoriui - atsakovui V. V.. Penkta, apeliantai nepagrįstai teigia, kad Bankas praleido 1 metų senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti, ginčijant 2010-12-14 Skolos padengimo sutartį. Apeliantu argumentai, kad ieškinio senaties eiga prasidėjo nuo 2010-12-14, nes Bankas kaip kredito įstaiga apie sandorį laikoma sužinojusi nuo sandorio įregistravimo viešame registre, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Nagrinėjamu atveju Bankas apie sudarytais ginčijamais turto perleidimo sandoriais pažesitas Banko kaip atsakovų A. ir A. J. kreditoriaus teises sužinojo, kai antstoliui buvo pateikta Vilniaus apygardos teismo 2011-07-05 nutartis dėl atsakovų A. ir A. J. turimo turto Banko naudai arešto, tikslu surasti ir aprašyti atsakovų A. ir. A. J. turtą, dėl ko antstoliui I. G. 2011-07-22 Turto aprašu aprašius A. ir A. J. areštuojamą turtą, patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis paaiškėjo, kad atsakovai Ginčo turtą nepagrįstai perleido ir šie sandoriai pažeidžia ieškovo teises. Todėl ieškinio senaties eiga prasidėjo 2011-07-22, o ieškinys Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme pareikštas 2012-01-31, nepraleidus 1 metų senaties termino.
Pasisakydamas dėl apelianto V. V. apeliacinio skundo nepagrįstumo, nurodo tokius argumentus. Pirma, nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovas piktnaudžiavo procesine teise pareikšti ieškinį, nes ieškinį pareiškė nerealizavus įkeisto turto. Kaip minėta, atsikertant į apeliantų A. J. ir A. J. apeliacinį skundą, jokios teisės normos nenumato, kad prieš pareiškiant actio Pauliana ieškinį, pirmiausia būtina realizuoti įkeistą turtą. Antra, apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas neįrodė atsakovų A. ir A. J. nemokumo. Kaip jau buvo minėta, tenkinant actio Pauliana ieškinį nėra būtina nustatyti, kad dėl sandorio skolininkas tapo visiškai nemokus. Trečia, priešingai negu teigia apeliantas, byloje yra neginčijamai nustatyta Banko reikalavimo teisės į atsakovus A. ir A. J. kaip laiduotojus apimtis, t.y. 2 851 924,44 Lt skola, 5 proc. dydžio palūkanos nuo nurodytos skolos sumos, nes ši skolos suma Banko naudai iš atsakovų yra priteista įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011-06-23 sprendimu. Pažymi, kad apeliantas byloje nepaneigė sandorio neprivalomumo prezumpcijos, t.y. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teisinius imperatyvus sudaryti 2010-12-14 Skolos padengimo sutartį. Kaip minėta, atsakovas A. J. turėjo pareigą grąžinti V. V. pinigus (paskolą), o ne perleisti už skolą nekilnojamąjį turtą. Ketvirta, byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys atsakovų A. J. ir V. V. tarpusavio verslo, finansinius, skolinius santykius, paneigia apelianto sąžiningumą. Priešingai negu teigia apeliantas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui V. V. buvo žinoma apie A. ir A. J. kreditorių AB DNB banką, kadangi atsakovai A. J. ir V. V. vykdė verslą - bendrą investicinį projektą pagal 2007-09-03 Susitarimą dėl investicinio projekto įgyvendinimo Bankui įkeistame žemės sklype, adresu Kuzmickių k., Vilnius, kuris buvo įsigytas iš Banko UAB „PGNT“ suteikto kredito pagal Kreditavimo sutartį, ir kurios įvykdymui apelianto V. V. tėvai Z. V. ir V. V. buvo įsipareigoję Bankui įkeisti jiems priklausiusį butą (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11.2 p.). 2008-02-23 tarp UAB „PGNT“, A. J. ir V. V. buvo sudarytas Susitarimas dėl tarpusavio įsipareigojimų, kurio sąlygose yra konstatuojamos faktinės aplinkybės apie tai, kad investuotojas - atsakovas V. V. žino apie projekto kreditavimą AB DNB banko lėšomis pagal Kreditavimo sutartį. Šioms aplinkybėms papildomai patvirtinti ieškovas teikia ir prašo prijunti prie bylos Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-12 nutartį c.b. Nr. 2-403/2013 dėl Vilniaus apygardos teismo 2012-09-17 nutarties, kuria yra patvirtinti prejudiciniai faktai dėl A. J., V. V. ir UAB „PGNT“ tarpusavio finansinių santykių, įgyvendinant investicinį projektą Bankui įkeistame žemės sklype, adresu Kuzmickių k., Vilnius, kurį kreditavo AB DNB bankas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Vilniaus apygardos teismo 2012-09-17 nutartį prijungti prie bylos atsisakė tuo pagrindu, kad nutartis nebuvo įsiteisėjusi, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013-03-12 nutartį dėl Vilniaus apygardos teismo 2012-09-17 nutarties paskelbė jau po bylos 2013-02-28 teismo posėdyje išnagrinėjimo. Penkta, nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų. Priešingai negu teigia apeliantas, Bankas už ieškinį yra sumokėjęs 695 Lt žyminio mokesčio, tai reiškia kaip už 5 neturtinius reikalavimus (5 * 139 Lt). Ieškovas patikslintu ieškiniu be kitų reikalavimų prašė pripažinti negaliojančia 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. V. ir G. A. tiek dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), tiek dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir ant jo esančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), perleidimo. Taigi, buvo pareikštas reikalavimas ir jis apmokėtas CPK 80 str. 1 d. 5 p., 82 str. pagrindu ir dėl negyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini), ir dėl žemės sklypo bei ant jo esančio gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovės G. A. apeliaciniu skundu aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai nenustatyti, todėl analizuotinas apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2007-11-12 tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „PGNT“, kurio direktoriumi buvo atsakovas A. J., o akcininkė atsakovė A. J., buvo sudaryta kreditavimo sutartis su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais (2008-07-09, 2008-12-23, 2009-02-20, 2009-11-03) dėl įmonei 766.044,95 EUR kredito suteikimo iki 2010-03-31. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas atsakovų sudarytomis 2007-11-12 su banku laidavimo sutartimis. Taip pat nustatyta, kad iki prievolės įvykdymo termino 2010-03-31 įmonės gautas kreditas nebuvo grąžintas.
Skolininkui UAB „PGNT“ Vilniaus apygardos teismo 2011-02-25 nutartimi Nr. B2-4396- 520/2011, kuri įsiteisėjo 2011-04-12, trečiajam asmeniui UAB „PGNT“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Litvinga“ (t. 3 - b.l. 94-98). Vilniaus apygardos teismo 2011-08-12 nutartimi Nr. B2-4396-520/2011 buvo patvirtintas ieškovo AB DnB NORD banko kreditorinis reikalavimas – 2 898 798,79 Lt (t. 2 – b.l. 47-49). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-11 nutartimi Nr. 573V/2011 buvo nutarta išieškoti kreditoriaus (ieškovo AB DnB NORD banko) naudai iš UAB „PGNT“ skolą – 766 044,30 EUR negrąžinto kredito, 67 754,17 EUR nesumokėtų palūkanų, 4414,19 EUR delspinigių, viso 838 212,66 EUR bei 135 Lt žyminio mokesčio ir 7,22 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos (t. 1 – b.l. 42-43).
Vilnius apygardos teismo 2011-06-23 sprendimu (įsiteisėjo 2013-04-18) c.b. Nr. 2-4542-520/2011 iš atsakovų A. ir A. J. ieškovo AB DnB NORD banko naudai buvo priteista solidariai 766044,30 EUR negrąžinto kredito suma, 56879,21 EUR palūkanų ir 3050,90 EUR delspinigių bei procesinės palūkanos, o 2011-07-05 Vilniaus apygardos teismo nutartimi atsakovų A. ir A. J. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas 2 241 001,92 Lt sumai (1t., b.l.l. 53-56, 57-63).
Minėta, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo CK 6.66 str. pagrindu pareikštus reikalavimus ir nauikindamas ginčo sandorius, konstatavo, kad byloje nustatytos visas būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas, todėl panaikino ieškovo nurodytas sutartis, kaip pažeidžiančias ieškovo teises. Atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį teismas atmetė, nustačius, kad CK 6.66 str. 3 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminas praleistas tik vieno reikalavimo atžvilgiu – ginčijant 2010-12-14 skolos padengimo sutartį, kurį teismas atstatė CK 1.131 str. 2 d. pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir konstatuoja, kad atmeta apeliacinius skundus ieškovo išdėstytų atsiliepimuose į apeliacinius skundus argumentų pagrindu. Prieš tai, kai pasisakyti dėl apeliacinių skundų teiginių, kolegija pasisako dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje, nes kaip jau buvo minėta, visi apeliantai teigia, kad ieškovas praleido vienerių metų senaties terminą, o teismas nepagrįstai atnaujino terminą ieškiniui pateikti.
Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį
Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą apginti jo teises. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M. ir kt.,bylos Nr. 3K-P-311/2012). Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnyje, reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį (actio Pauliana), nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį; šia nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau.
Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2013).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad po bankroto bylos 2011-02-25 iškėlimo skolininkui UAB „PGNT“, Vilnius apygardos teismo 2011-06-23 sprendimu (įsiteisėjo 2013-04-18) c.b. Nr. 2-4542-520/2011 iš laiduotojų - atsakovų A. ir A. J. ieškovo AB DnB NORD banko naudai buvo priteista solidariai 766044,30 EUR negrąžinto kredito suma, 56879,21 EUR palūkanų ir 3050,90 EUR delspinigių bei procesinės palūkanos, o 2011-07-05 Vilniaus apygardos teismo nutartimi atsakovų A. ir A. J. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas 2 241 001,92 Lt sumai (1t., b.l.l. 53-56, 57-63). Bankas apie ginčo sandorius sužinojo tuomet, kai antstolis I. G. vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2011-07-05 nutartį dėl atsakovų A. ir A. J. turimo turto arešto, pateikė ieškovui 2011-07-22 Turto aprašą, o patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis paaiškėjo, kad atsakovai Ginčo turtą nepagrįstai perleido ir šie sandoriai pažeidžia ieškovo teises. Taigi, šio konkrečiu atveju ieškinio senaties eiga prasidėjo 2011-07-22. Kadangi ieškinys Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo pateiktas 2012-01-31, tai akivaizdu, kad ieškovas nepraleido 1 metų senaties termino. Esant tokioms aplinkybėms, visų apeliantų teiginiai dėl 1 metų senaties termino praleidimo atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl atsakovų Arūno ir A. J. bei V. V. ir G. A. kitų apeliacinio skundo teiginių, susijusių su 2010-12-14 Skolos padengimo sutartimi ir 2011-10-04 pirkimo pardavimo sutartimis
Minėta, kad 2010-12-14 Skolos padengimo sutartimi atsakovai Arūnas ir A. J. perleido atsakovui V. V. nekilnojamąjį turtą (sutartis sudaryta dėl negyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini)) likusiai 2008-04-18 paskolos sutartimi prisiimtai prievolei įvykdyti (320 000 Lt paskolinta suma V. V. turėjo būti grąžinta iki 2008-07-18).
Pagal sutartį įgytą turtą atsakovas V. V. 2011-10-04 pirkimo pardavimo sutartimi perleido G. A..
Apeliantai teigia, kad nebuvo kitų sąlygų actio Pauliana ieškiniui tenkinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos visos būtinos actio Pauliana ieškiniui tenkinti sąlygos - Banko reikalavimo teisę į atsakovus skolininkus A. J. ir A. J. patvirtina byloje esančios galiojančios tarp Banko ir atsakovų sudarytos 2007-11-12 laidavimo sutartys, kurių pagrindu laiduotojai A. J. ir A. J. kaip solidarieji skolininkai įsipareigojo atsakyti Bankui visu savo turtu už UAB „PGNT“ prievoles Bankui pagal 2007-11-12 Kreditavimo sutartį (Laidavimo sutarčių 1.1 p., 2.1.1 p.). Apeliantų solidarios su įmone prievolės dydis konstatuotas minėtu Vilniaus apygardos teismo 2011-06-23 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4542-520/2011 (priteista ieškovui 825 974,41 EUR arba 2 851 924,44 Lt skolą) tai yra prejudicinis faktas dėl atsakovų solidariosios atsakomybės prieš Banką. Kadangi įkeistas turtas, kurio bendra rinkos vertė yra 664 000,00 Lt, o likvidacinė vertė – 410 000,00 Lt, priteistos skolos dydis paneigia apeliantų teiginį, kad jiems sudarius ginčo turto perleidimo sandorius, jų mokumas nepablogėjo.
Esant nustatytam faktui, kad atsakovų solidarioji prievolė ieškovui yra 2 851 924,44 Lt, neturi teisinės reikšmės apeliantų teiginiai, kad A. ir A. J. prievolė buvo aksesorinė, t. y. jie nebuvo paskolos gavėjai, kad priverstinis trečiojo asmens turto pardavimas šiai dienai nėra baigtas, kad skolininkų nemokumo mastas paaiškės tik baigus išieškojimo veiksmus.
Taigi, atsakovai A. ir A. J. būdami nemokios įmonės solidarus skolininkai, pirmenybę suteikė kitam kreditoriui - atsakovui V. V., nors žinojo, kad įmonė yra nemoki. Kadangi ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovų A. J. ir A. J. atžvilgiu, tai ieškovas pagrįstai teigia, kad ginčo turto perleidimo sandoriai pažeidžia ieškovo kaip A. ir A. J. kreditoriaus turtinius interesus, nes jie kaip laiduotojai įsipareigojo bankui užtikrinant UAB „PGNT“ prievolių įvykdymą.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6. 248), todėl šio konkrečiu atveju preziumuojamas ir perleidimo sandorių neprivalomumas, o atsakovai nepateikė įrodymų, kad jie privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius. Byloje nustatyta, kad 320 000 Lt paskolinta suma V. V. turėjo būti grąžinta iki 2008-07-18 (t. 2 – b.l. 85), A. J. sutartį sudarė 2010-12-14, kai nuo 2010-03-31 jiems (kaip įmonės vadovui ir savininkei) buvo žinoma apie jų įmonės neįvykdytą piniginę prievolę AB DnB NORD banko atžvilgiu.
Teismas taip pat visiškai teisingai konstatavo atsakovo V. V. nesąžiningumą, nes atsakovui V. buvo žinoma finansinė A. J. padėtis ir kiti kreditoriniai įsipareigojimai. Bylos duomenis rodo, kad atsakovus kaip verslininkus siejo įvairūs bendri verslo klausimai, reikalaujantys gan intensyvaus ir atsakingo bendradarbiavimo - 2007-09-03 A. J. UAB „PGNT“ vardu su V. V. pasirašė susitarimą įgyvendinti investicinį projektą, susijusį su žemės sklypu, unikalus Nr. 4400-0662-6570, adresu Kuzmiškių k., Vilniaus m.sav. (t. 1 – b.l. 45-49), kuriuo A. J. užtikrino su banku (ieškovu) 2007-11-12 sudarytos kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą (t. 1 – b.l. 23, sutarties 11.1 p.); 2008-02-23 tarp UAB „PGNT“, V. V. ir A. J. buvo pasirašytas susitarimas dėl tarpusavio įsipareigojimų dėl 2009-07-03 susitarimo, kuriuo įmonė perkėlė V. V. grąžintiną 1700 000 Lt skolą A. J., dėl ko V. V. ir A. J. susitarė pasirašyti paskolos sutartį dėl perkeltos įmonės 1700 000 Lt skolos grąžinimo (t. 3 – b.l. 60-61); 2008-04-18 tarp V. V. ir A. J. buvo sudaryta 320 000 Lt paskolos sutartis, numatant skolos grąžinimą iki 2008-07-18 (t. 2 – b.l. 85); 2007-11-12 Kreditavimo sutarties 11.2 p. buvo numatyta dar viena kreditavimo sutartimi prisiimtų prievolių grąžinimo priemonė – V. V., gim. 1974-11-30, tėvams Z. V. ir V. V., gim. 1950-02-21, priklausančio nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr. 4400-0071-1793:3646, įkeitimas (t. 1 – b.l. 23, giminystės ryšį patvirtino atsakovo V. V. atstovas - CPK 187 str.). Dėl išdėstyto, apelianto teiginys, kad pagal bylos duomenis jokių kitų įrodymų apie J. prievoles Bankui objektyviai negalėjo būti žinoma, kadangi Bankas pirmąjį savo reikalavimą dėl skolos grąžinimo jiems išsiuntė jau po Skolos padengimo sandorio sudarymo, t. y. 2011 m. sausio 11 d. bei įteikė 2011 m. sausio 14 d., yra nepagrįstas. Apelianto V. teiginiai, kad nesudarius Skolos padengimo sutarties, jis būtų kreipęsis į teismą, dėl ko A. J. prievolės būtų tik padidėję, o vykdymas iš priverstinio pardavimo būtų tik dar labiau sumažinęs turto vertę, nesudaro pagrindo laikyti sandorį privalomu.
Pažymėtina ir tai, kad įstatymas nenumato kreditoriaus pareigos iki ieškinio pareiškimo actio Puliana pagindu, realizuoti įkeistą turtą.
Minėta, kad pripažindamas negaliojančiomis sudarytas 2011-10-04 tarp V. V. ir G. A. Pirkimo-pardavimo sutartį dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), ir sutartį dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), perleidimo, teismas nustatė, kad V. V. ir G. A. – buvę gyvenimo partneriai, likę gerais draugais, sudarydama sandorį, atsakovė G. A. žinojo, jog ginčo turtą, kurį perka iš buvusio artimo draugo V. V., V. V. gavo už jam negrąžintą skolą (LR CPK 186 str.); įrodymų, patvirtinančių, kad už perleistą turtą atsiskaityta, nepateikta, o nekilnojamojo turto sandoriuose nenurodžius atsiskaitymo už perleidžiamą turtą būdo kilo pagrįstos abejonės dėl tokio sandorio šalių sąžiningumo.
Apeliantai teigia, kad teismas pažeidė CPK 265 str. 2 d. ir išėjo už ieškovo reikalavimo ribų, nes ieškovas buvo pareiškęs patikslintą ieškinį, kuriuo atsakovės G. A. dalyje prašė pripažinti negaliojančia 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7556, sudarytą tarp G. A. ir V. V. dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir ant jo esančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), perleidimo. Iš tokio reikalavimo matyti, kad ieškovas ginčija vieną sandorį, t. y. 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VB7-7556.
Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai negu teigia apeliantas, Bankas patikslintu ieškiniu be kitų reikalavimų prašė pripažinti negaliojančia 2011-10-04 Pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. V. ir G. A. tiek dėl negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), tiek dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)ir ant jo esančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), perleidimo, todėl teismas neišėjo už ieškovo reikalavimų ribų.
Apeliantų teiginiai dėl sandorio privalomumo, jų sąžiningumo, kad sutartimi G. A. buvo patvirtinti ir garantuoti atitinkami faktai, susiję su įsigyjamu nekilnojamuoju turtu, todėl pagrindo abejoti sandorio sudarymu, pasekmėmis ar V. V. nesąžiningumu, atsakovė neturėjo, vertinami kaip apeliantų gynimo pozicija, nes teiginiai grindžiami tik prielaidomis. Kaip teisingai teigia ieškovas, apeliantė nepateikė įrodymų, kad ėmėsi priemonių išaiškinti, ar sandoris nepažeis banko teisių, tuo daugiau kad byloje neginčitinai nustatyta, kad visi atsakovai tarpusavyje pažįstami, o pardavėjo V. V. nesąžiningumas byloje konstatuotas. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantė iki V. V. pasiūlymo turėjo realių ir rimtų ketinimų įgyti negyvenamas patalpas bei žemės sklypą namui statyti ir ar kitaip aktyviai domėjosi panašiais nekilnojamojo turto objektais (LR CPK 186 str.). Nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad šioje situacijoje G. A., turėdama aukštąjį universitetinį ekonominį išsilavinimą, negali būti laikoma sąžiningu trečiuoju asmeniu, įgijusiu nekilnojamąjį ir pakankamai didelės vertės ginčo turtą, kas reikalauja elgtis ypatingai atsargiai ir apdariai (CPK 185 str.). Pažymėtina ir tai, kad ginčo turto perleidimo sutartyse nurodžius, kad už turtą pinigai sumokėti iki sudarant sutartis, teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ginčo sutarčių 4.1 p.p. numatyta sąlyga dėl atsiskaitymo už perleidžiamą turtą buvo įvykdyta ir kokiu būdu, t.y. kad už turtą buvo realiai atsiskaityta (grynaisiais pinigais, pavedimu, kt.). Tai įrodyti turėjo G. A., nes nekilnojamojo turto sandoriuose nenurodžius atsiskaitymo už perleidžiamą turtą būdo kilo pagrįstos abejonės dėl tokio sandorio šalių sąžiningumo. Todėl teismas nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų pagrindu daro išvadą, kad yra paneigtas G. A. kaip sąžiningo ginčo turto įgijėjo statusas, dėl ko nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti 2011-10-04 sutartis negaliojančiomis CK 6.66 str. pagrindu nuo jų sudarymo momento, nes nėra pagrindo taikyti CK 6.66 str. 5 d. nuostatų. Dėl V. V. teiginio, kad turtą perleido, nes jam reikėjo pinigų, pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kad už parduotą turtą su juo buvo atsiskaityta, kad turto pirkėja turėjo galimybę sutartyje nurodyta suma disponuoti. Pažymėtina, kad teismo nustatytos aplinkybės, kad turtas parduotas už mažesnę, negu rinkos kaina, kad nėra įrodymų apie atsakovės atsiskaitymą už turtą, leidžia padaryti išvadą, kad daugiau tikėtina, kad šis sandoris buvo sudarytas tikslu paslėpti ginčo turtą.
Dėl atsakovų Arūno ir A. J. bei V. J. ir T. J. kitų apeliacinio skundo teiginių, susijusių su Dovanojimo sutartimi sudarytą 2011-02-03 dėl ½ žemės sklypo adresu Senųjų Trakų k., Trakuose, perleidimo,
Minėta, kad naikindamas Dovanojimo sutartį sudarytą 2011-02-03 tarp A. J. ir jo tėvų V. J. ir T. J. dėl ½ žemės sklypo adresu Senųjų Trakų k., Trakuose, perleidimo, teismas remiasi CK 6.67 str. 1 p. įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo tėvais. Teismas teisingai nurodė, kad atsakovas A. J. nuo 2010-03-31 žinodamas apie 2007-11-12 kreditavimo sutartimi prisiimtos turtinės prievolės įvykdymo ieškovui suėjimo terminą, 2011-01-11 ir 2011-01-27 pranešimais būdamas papildomai informuotas apie įsipareigojimų nevykdymą bankui, 2011-02-03 sudarė neatlygintinį sandorį su savo tėvais. Įrodymų, paneigiančių įstatyme numatytą prezumpciją, sandorio šalys nepateikė (LR CPK 12, 178 str. str.). Taip pat nepateikta jokių įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai dėl ginčijamo sandorio sudarymo būtinumo (LR CPK 12, 178 str.).
Apeliantai teigia, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neanalizavo jų viso turimo turto kaip bendros visumos ir kiekvieno konkretaus sandorio poveikio bendrai jų turto masei, neįvertino, kad A. J. 2011-02-03 Nekilnojamojo turto registre registruodamas Dovanojimo sutartį kartu įregistravo savo ir A. J. sandorį dėl ½ žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Minėto sklypo vertė pagal Nekilnojamojo turto registrų centro duomenis - 125 915 Lt. Vadinasi, tuo pačiu metu A. ir A. J. sudaryti sandoriai padarė teigiamą poveikį A. ir A. J. turto balansui, t.y. įvertinus dovanojimo sandoriu perleisto turto vertės ir pirkimo-pardavimo sutartimi įgyto turto vertės skirtumą, akivaizdu, kad bendras sutuoktinių A. ir A. J. turtas padidėjo 100 565 Lt ir tokių sandorių sudarymas nedarė neigiamos įtakos A. ir A. J. mokumui. Teismas be pagrindo sprendime nurodė, kad neva atsakovai A. ir A. J. nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių faktą, kad jų turtinė padėtis pablogėjo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliantų teiginiai nepaneigia apeliantų (šio sandorio šalių) nesąžiningumo - bylos duomenų kontekste akivaizdu, kad ieškovo skolininkai A. ir A. J. operatyviai stengėsi perleisti savo turtus, tame tarpe ir perleido neatlygintinai iškart po to, kaip gavo ieškovo įspėjimą apie kreditavimo sutarties nutraukimą ir skolos grąžinimą, kai Bankas įspėjo, kad bus vykdomas priverstinis skolos išieškojimas ne tik iš įkeisto, bet ir iš kito laiduotojų turto (1t., b.l. 40). Apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, kad pareigą jiems padovanoti turtą lėmė moralinė jų sūnaus A. J. pareiga išlaikyti tėvus senatvėje, kad jie ilgą laiką jiems sūnaus dovanotu sklypu naudojosi, dėl ko dovanojimo tikslas buvo iš esmės įteisinti juos kaip faktinius sklypo naudotojus, yra jokiais įrodymais neįrodyti.
Kadangi byloje nustatyta, kad Bankui įkeisto už Kreditavimo sutarties įvykdymą turto bendra rinkos vertė yra 664 000 Lt, o likvidacinė vertė – 410 000 Lt, todėl Bankui įkeisto turto vertės nepakanka 2 851 924,44 Lt skolai padengti, darytina išvadą, kad bet koks turto perleidimas reiškia ieškovo teisių pažeidimą, todėl tas faktas, kad A. ir A. J. įregistravo nuosavybę į žemės sklypą, nepaneigė ieškovo teisių pažeidimo CK 6.66 str. 1 d. prasme, o tuo pačiu ir atsakovų nesąžiningumo.
Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinių skundų teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Atmetus apeliacinius skundus, tenkinamas ieškovo prašymas dėl 4840 Lt atstovavimo išlaidų (už atsiliepimų į apeliacinius skundus surašymą) priteisimo iš atsakovų lygiomis dalimis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovo AB DNB banko naudai iš atsakovų A. J., A. J., V. V., V. J., T. J., G. A., lygiomis dalimis 4840 Lt atstovavimo išlaidų.