- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- I-1606-505/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui A. J., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis 2006 metais atvyko į Marijampolės pataisos namus (toliau – Marijampolės PN) ir buvo paskirtas kaip neįgalus asmuo į 2 būrį. 2007 metų rugsėjo mėnesį buvo perkeltas į neįgaliųjų ir pagyvenusių nuteistųjų būrį Nr. 19, kuris iš tikrųjų toks nebuvo. Minėtame būryje gyvenimo sąlygos buvo tragiškos. Būryje buvo 2 sekcijos (vienos sekcijos kvadratūra nuo 35 kv. m iki 40 kv. m), jose po dvi eiles šešios dviejų aukštų lovos, langai maži, kiauri, trūko oro, nebuvo jokios ventiliacijos, buvo tarakonų, pelių (nors ir duodavo naikinimui skirtų priemonių, tačiau jų neužteko parazitams ir graužikams išnaikinti). Šiame būryje buvo daugiau jaunų ir stiprių, gamybinėje zonoje dirbančių žmonių, nei invalidų, todėl pareiškėjas patyrė atvirus pažeminimus, patyčias, kadangi neturi kairės kojos, o ant dešinės kojos buvo žaizda, kuri pūliavo ir nuo jos sklido nemalonus kvapas. Minėtas būrys nepritaikytas neįgaliesiems: tualete nebuvo sėdimo klozeto, o kai atsirado, vis tiek buvo sunku nuo jo atsikelti. Į medicinos dalį tekdavo vaikščioti su ramentais, nes vežimėlio nebuvo. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi, kad jį pervežtų į Vilniaus 2-uosius pataisos namus, kuriuose yra sąlygos neįgaliesiems atlikti laisvės atėmimo bausmę, tačiau sulaukdavo patyčių ir pasmerkimo. Lokalinis sektorius naktį užrakinamas, o užėjus priepuoliui nebuvo galimybės prisikviesti pareigūnų, kad suteiktų pagalbą.
Tokiose sąlygose pareiškėjas bausmę atlikinėjo iki 2014 metų gruodžio mėnesio. Tuomet buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o iš ten – į Alytaus pataisos namų Socialinės globos sektorių. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN nuo 2007 metų iki 2014 metų, patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė kankinimu, patyčiomis, pablogėjo sveikata, kamuoja nemiga, stresas, kiti sutrikimai. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 11-16).
Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog pareiškėjas paskirtą bausmę Marijampolės PN atliko nuo 2006 m. kovo 3 d. Administracijos skirstymo komisijos sprendimu buvo paskirtas į 2 būrį, priskiriant paprastajai grupei. Bausmės atlikimo metu pareiškėjas vieną kartą buvo pervestas į 19 būrį 2007 m. rugsėjo 5 d. jo asmeniniu prašymu.
Pareiškėjui buvo skirta gyvenamoji vieta 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 39,60 kv. m, patalpoje įrengta 21 miegamoji vieta, vienam nuteistajam teko 1,886 kv. m gyvenamojo ploto. Asmeninių pokalbių su pareiškėju metu buvo domėtasi, ar jam tinka gyvenimo sąlygos 19 būryje ir suteikta galimybė gyventi kitame būryje, tačiau pareiškėjas tokio noro neišreiškė. Asmeninių pokalbių metu visuomet teigė, kad norėtų būti pervežtas į kitus pataisos namus. 2014 m. gruodžio 18 d. atsižvelgus į pareiškėjo prašymą ir sveikatos būklę, jis buvo pervežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad jokių raštiškų skundų ar pareiškimų iš pareiškėjo dėl gyvenimo sąlygų 19 būryje gauta nebuvo.
19 būrys susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas erdves.
Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka.
Pareiškėjas skundėsi netinkama patalpų vėdinimo sistema. Marijampolės visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, nenustatė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimų pažeidimų. 19 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai, tarp klozetų įrengtos pertvaros. Prausykloje yra įrengtas dušas, 4 šalto vandens čiaupai. 19 būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus.
Ropojančių ir skraidančių vabzdžių kontrolė ir naikinimas, graužikų kontrolė ir naikinimas Marijampolės PN vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“.
Marijampolės PN priežiūros postų plane, patvirtintame direktoriaus 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 14/07-2650, reikalavime pažymima „nelaikyti sektoriaus durų ir vartų atidarytų (išskyrus atvejus numatytus dienotvarkėje)“.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Atsakovo atstovo nuomone, nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau- Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 159-162).
Nurodė, jog Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundus atsakė laiku ir išsamiai, šiuos atsakymus pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Pažymėjo, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais šių sprendimų neskundė, todėl jie laikytini teisėtais. Kadangi aktai yra teisėti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjui A. J., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (ABTĮ 75 str. 7 d.), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, jam bausmę atliekant nuo 2007 metų, atlyginimo.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 12).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2007 metų (b. l. 4-5). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios t. y. 2006 metų (b. l. 52, 142), nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Marijampolės PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2007 metų, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 2 d. (b. l. 9).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. liepos 2 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2014 m. gruodžio mėnesio.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jo gyvenamojoje patalpoje Nr. 19 trūko ploto, langai maži, kiauri, trūko oro, nebuvo jokios ventiliacijos, buvo tarakonų, pelių, tualete nebuvo sėdimo klozeto, o kai atsirado, vis tiek buvo sunku nuo jo atsikelti, į medicinos dalį tekdavo vaikščioti su ramentais, nes vežimėlio nebuvo, ne kartą kreipėsi, kad jį pervežtų į Vilniaus 2-uosius pataisos namus, kur pritaikytos sąlygos neįgaliesiems, tačiau sulaukdavo patyčių ir pasmerkimo, lokalinis sektorius naktį užrakinamas, o užėjus priepuoliui nebuvo galimybės prisikviesti pareigūnų, kad suteiktų pagalbą.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus), pažeidimo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2014 m. gruodžio mėnesio) laisvės atėmimo bausmės atlikimui Marijampolės PN buvo paskirtas į 19 nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 1, kurios plotas 39,60 kv. m (b. l. 37) ir joje įrengtos 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 1,88 kv. m gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjui kalinimo Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu, gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 1,22 kv. m). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose langai maži, kiauri, trūko oro, nebuvo jokios ventiliacijos, buvo tarakonų, pelių.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai ir drėgmei reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamosiose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu. Temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28oC, šaltuoju – 18-22oC.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos.
Byloje pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-92, kuriame nurodyta, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta (b. l. 25-27).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (neįrengtos ventiliacijos, mažų, kiaurų langų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtos ventiliacijos, mažų, kiaurų langų laikytini nepagrįstais.
Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. gruodžio 30 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422) (b. l. 28-31) teismui nekelia abejonių, jog Marijampolės PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, pelių lakstymo gyvenamosiose patalpose, laikytini nepagrįstais. Kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose tarakonų nepastebėta, patvirtina ir į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-92 (b. l. 25-27). Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų, graužikų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog tualetas buvo ne sėdimas, o tupimas (kadangi pareiškėjas turi sveikatos sutrikimų, jam naudojimasis tokiu tualetu kėlė fizinį skausmą), į medicinos dalį tekdavo vaikščioti su ramentais, nes vežimėlio nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismas pažymi, jog jokie teisės aktai nenumato, kokio tipo tualetai (sėdimi, tupimi ar pan.) turi būti gyvenamosiose patalpose, o taip pat teisės aktuose nenumatytas reikalavimas atsakovui dėl neįgaliojo vežimėlio užtikrinimo, todėl negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad lokalinis sektorius naktį užrakinamas, o užėjus priepuoliui nebuvo galimybės prisikviesti pareigūnų, kad suteiktų pagalbą.
Iš byloje pateiktos Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymos matyti, kad Marijampolės PN priežiūros postų plane, patvirtintame direktoriaus 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 14/07-260, numatytais kontrolinių praleidimo postų reikalavimais, yra numatyta nelaikyti lokalinių sektorių durų ir vartų atidarytų (išskyrus atvejus, numatytus dienotvarkėje). Minėtoje pažymoje nurodyta, kad durys atidaromos asmenims įeinant į lokalinį sektorių, ar išeinant iš jo. Prie visų durų yra įrengti jungikliai pareigūnams išsikviesti. Visos lokalinių sektorių durys atidaromos elektrinių spynų pagalba, pareigūnui neišeinant iš posto. Negauta nusiskundimų, kad pareigūnai neatlieka savo tiesioginių pareigų, t. y. neatidaro lokalinių sektorių durų įeinantiems ar išeinantiems asmenims (b. l. 47). Teismas pažymi, jog pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl lokalinių sektorių užrakinimo nakties metu ir negalėjimu pasikviesti pareigūnų, ištikus priepuoliui, atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas skunde minėjo, kad ne kartą kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, Kalėjimų departamentą, kad jį pervežtų į Vilniaus 2-uosius pataisos namus, kur pritaikytos sąlygos neįgaliesiems, tačiau sulaukdavo patyčių ir pasmerkimo. Tik 2014 metais buvo perkeltas į Alytaus pataisos namų Socialinės globos sektorių.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65 straipsnis numato, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.
BVK 69 straipsnyje (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) numatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 69 str. 3 d.).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 72 punktas numato, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti, be kita ko, dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu, dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, jos direktorius pristato į Kalėjimų departamentą po tris egzempliorius jo pasirašytos motyvuotos išvados ir nuteistojo charakteristikos. Išvadą tvirtina šio departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba šio departamento direktoriaus pavaduotojas. Patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Vienas paskyros egzempliorius su išvada ir nuteistojo charakteristika išsiunčiamas pataisos įstaigai, į kurią perkeliamas nuteistasis, o kitas egzempliorius su išvada ir charakteristika – pataisos įstaigai, iš kurios į kitą bus perkeltas nuteistasis. Ši įstaiga gautą išvadą ir charakteristiką įsiuva į perkeliamo nuteistojo asmens bylą. Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada.
Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71) (toliau – ir Paskyrimo taisyklės), 6 punktas numato, jog sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintys nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, jų rašytiniu prašymu turi būti skiriami (perkeliami) į šių įstaigų lokalinius sektorius, kuriuose užtikrinamas nuolatinės ir nenuolatinės priežiūros (pagalbos) teikimas, atsižvelgiant į esamą juose gyvenamųjų vietų skaičių: 6.1. į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus – nepilnamečiai vyrai, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba); 6.2. į Panevėžio pataisos namus – pilnametės ir nepilnametės moterys, kurioms būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba); 6.3. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, esančią Pravieniškių-2 gyvenvietėje, – pilnamečiai vyrai ir moterys, sergantys tuberkulioze; 6.4. į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąją valdybą – pilnamečiai vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, taip pat už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba); 6.5. į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iąją valdybą – pilnamečiai vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba); 6.6. į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Rasų g. 8, – pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba). Nurodytų taisyklių 8 punktas numato, jog esant išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistuosius toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, Kalėjimų departamentas gali perkelti nuteistuosius iš vienų pataisos namų į kitus, neatsižvelgdamas į šių taisyklių 1.1–1.5 punktuose nurodytas nuteistųjų kategorijas, tačiau užtikrinant BVK 70 straipsnio 3 dalyje nustatytus izoliavimo reikalavimus.
Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės (BVK 111 str.), ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės. Įstatymų leidėjas BVK 69 straipsnio 2 dalimi suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui Vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės (BVK 69 str. 1 d.), nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą. Lingvistiškai aiškinant minėtas BVK 69 straipsnio 2 dalies ir Vidaus tvarkos taisyklių 72 punkto normas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiose normose įtvirtinta administravimo subjekto teisė (diskrecija), o ne pareiga (teisės normose vartojama formuluotė „leidžiama“) perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).
Kita vertus, teismas pažymi, kad atsakovas nėra absoliučiai laisvas vertinti tokias aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, tokių kaip: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (VAĮ 3 str. 1 p.). Taigi šiais atvejais viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, kalinamojo, žmogaus teisės, be kita ko, įvertinus suvaržymus, kuriuos objektyviai sąlygoja nustatytas kalinimo režimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytu būdu suteiktos diskrecijos įgyvendinimas suponuoja ir teisinio tikrumo, aiškumo principų įgyvendinimą. Be to, svarbu yra ir tai, kad administravimo subjekto naudojimasis įstatymų leidėjo jam suteikta diskrecija turi būti motyvuotas. BVK 69 straipsnio 2 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkto taikymo kontekste pažymėtina, kad Kalėjimų departamento kompetentingo pareigūno administracinis aktas perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės lėmė išvadą, jog yra (nėra) išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašymą perkelti jį į kitą kalinimo įstaigą grindė savo sveikatos būkle, tuo, jog jis yra neįgalus asmuo ir kalinimo įstaigoje, kurioje jis buvo paskirtas atlikti bausmę, gyvenamoji aplinka nėra pritaikyta jo poreikiams (b. l. 4, 5, 132, 133, 152, 153). Atitinkamai, sprendžiant dėl pareiškėjo pateiktų prašymų turėjo būti išsamiai vertinamos aplinkybės dėl jam, kaip neįgaliajam, tinkamų kalinimo sąlygų pritaikymo ir jo perkėlimo į kitą kalinimo įstaigą, kur tokios sąlygos būtų sudarytos, turėjo būti įvertintos ir neįgaliesiems suteikiamos teisės.
Byloje pateiktos Marijampolės PN 2012 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. 9/07-5476 ir 2012 m. balandžio 26 d. pažyma Nr. 9/07-5739 patvirtina, jog pareiškėjui A. J. nustatytos diagnozės: kairės kojos amputacija šlaunies viršutinio trečdalio lygyje, trofinės opos dešinėje pėdoje ir blauzdoje, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, nutukimas, nuteistasis yra II grupės invalidas (b. l. 170, 171).
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. kovo 25 d. pirmą kartą kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl jo perkėlimo, nes yra antros grupės invalidas, neturi vienos galūnės (b. l. 164). Kalėjimų departamentas 2010 m. balandžio 13 d. rašte Nr. 2S-1141 dėl minėto pareiškėjo prašymo pažymėjo, jog pareiškėjo prašyme išdėstytų motyvų negali priskirti BVK 69 straipsnyje nustatytoms aplinkybėms, todėl šiuo metu perkelti pareiškėją atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę į kitus pataisos namus nėra teisinio pagrindo (b. l. 165-167).
Pareiškėjas 2012 m. balandžio 6 d. antrą kartą kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo (b. l. 168-169). Kalėjimų departamentas pareiškėjui 2012 m. gegužės 3 d. pateikė atsakymą Nr. 2S-1868 (b. l. 170-172). Jame nustatė, kad 2012 metais pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose gyveno nuteistųjų būryje Nr. 19, kurio patalpos yra pirmame aukšte, šalia įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos. Minėtose patalpose yra virtuvėlė, dušas, tualete įrengtas klozetas. Marijampolės pataisos namų administracija manė, kad pareiškėjas tolesnę laisvės atėmimo bausmę dėl ligos šiuose pataisos namuose atlikti gali. Marijampolės pataisos namų 2012 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 9/07-5739 nurodoma, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas gyvena nuteistųjų būryje Nr. 19, kurio patalpos yra pirmame aukšte, šalia įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos. Minėtose patalpose yra virtuvėlė, dušas, tualete įrengtas klozetas. Marijampolės pataisos namų vadovybė mano, kad pareiškėjas tolesnę laisvės atėmimo bausmę dėl ligos šiuose pataisos namuose atlikti gali. Kalėjimų departamentas minėtu raštu konstatavo, kad pareiškėjas dėl ligos Marijampolės pataisos namuose bausmę atlikti gali, todėl perkelti tolesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti iš Marijampolės pataisos namų į kitus pataisos namus nėra teisinio pagrindo.
2013 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas trečią kartą kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo (b. l. 173). Išnagrinėjęs skundą, Kalėjimų departamentas pareiškėjui 2013 spalio 1 d. pateikė atsakymą Nr. 2S-4580 (b. l. 174). Minėtame rašte buvo nurodyta, kad Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, įvertinę pareiškėjo sveikatos būklę, rekomenduoja pareiškėjui pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namų sektorių, skirtą nuteistiems, kurie turi judėjimo negalią, todėl pareiškėjui pasiūlyta kreiptis į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl perkėlimo į kitus pataisos namus. Taip pat jame pažymėta, kad klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus bus galima spręsti, kai Marijampolės pataisos namų administracija parengs reikiamą dokumentinę medžiagą ir pateiks Kalėjimų departamentui.
2014 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo į Vilniaus pataisos namus (b. l. 175-177). Išnagrinėjęs skundą, Kalėjimų departamentas pareiškėjui 2014 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. 2S-6808 nurodė, kad vadovaujantis Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašo, patirtinto Kalėjimo departamento direktoriaus 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-409, nuostatomis Marijampolės PN administracija reikalingą dokumentaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę pateikė Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr.V-417 sudarytai komisijai ir Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisija 2014 m. lapkričio 21 d. rekomendavo pareiškėją perkelti į Alytaus pataisos namų socialinės globos sektorių (b. l. 178, 180-182).
2014 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas iš Marijampolės pataisos namų išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 140, 142).
2015 m. sausio 13 d. pareiškėjas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išvyko į Alytaus pataisos namų socialinės globos sektorių (b. l. 52).
Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašo, patirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-409 (toliau- Tvarkos aprašas) 1 punktas numato, kad Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas) nustato ne pirmą kartą laisvės atėmimo bausme nuteistų vyrų, kurie nesavarankiški ar iš dalies savarankiški ir kuriems yra reikalinga ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa, skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus tvarką: asmens socialinės globos poreikio vertinimo, rekomendacinių dokumentų rengimo ir siuntimo reikalavimus.
Pagal Tvarkos aprašas 4 punktą socialinės globos poreikį nustato laisvės atėmimo vietos įstaigoje nuteistąjį gydantis gydytojas, įvertinęs jo sveikatos būklę. Nuteistasis, turintis socialinio bei fizinio savarankiškumo sutrikimų, turi teisę ir pats raštu kreiptis (pateikti laisvos formos prašymą) į jį gydantį gydytoją, kad jam būtų nustatytas socialinės globos poreikis (Tvarkos aprašo 6 punktas). Gydantis gydytojas, gavęs nuteistojo prašymą nustatyti socialinės globos poreikį, įvertinęs nuteistojo sveikatos būklę, socialinį ir fizinį savarankiškumą pagal Tvarkos aprašo priede nurodytus kriterijus ir nustatęs, kad nuteistajam reikalinga socialinė globa, užpildo statistinės apskaitos formą, Nr. 027/a, kaip nurodyta šio Tvarkos aprašo 5 punkte (Tvarkos aprašo 7 punktas). Gydantis gydytojas, nustatęs, kad nuteistajam reikalinga socialinė globa, tarnybiniu pranešimu apie tai informuoja laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorių (Tvarkos aprašo 8 punktas). Laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius, gavęs Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytą gydytojo pranešimą, raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymu sudarytą Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisiją (toliau – Komisija) dėl nuteistojo skyrimo ar perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ir pateikia reikalingus dokumentus: 9.1. statistinės apskaitos formą Nr. 027/a; 9.2. nuteistojo prašymą, jei toks buvo pateiktas; 9.3. nuteistojo socialinio ir fizinio savarankiškumo įvertinimo pagal Tvarkos aprašo priede nustatytus kriterijus išvados kopiją; 9.4. nuteistojo neįgalumo pažymėjimo, darbingumo lygio nustatymo pažymos ar kitų dokumentų, įrodančių darbingumo netekimo ar specialiųjų poreikių nustatymo, kopijas. (Tvarkos aprašo 9 punktas).
Esant minėtam nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus teisiniam reglamentavimui bei įvertinus tai, kad nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 4 d. prašymą Kalėjimų departamentui dėl pareiškėjo dėl perkėlimo (b. l. 174), buvo nustatyta, kad Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, įvertinę pareiškėjo sveikatos būklę, rekomendavo pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namų sektorių (ginčo atveju svarbu ar pareiškėjas dėl sveikatos būklės yra nesavarankiškas ar iš dalies savarankiškas ir ar jam yra reikalinga ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa) skirtą nuteistiems, kurie turi judėjimo negalią, ir kad klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus bus galima spręsti, kai Marijampolės pataisos namų administracija parengs reikiamą dokumentinę medžiagą ir pateiks Kalėjimų departamentui, nustatyta ir byloje nėra paneigta, kad Marijampolės PN administracija apie pagrindą pradėti pareiškėjo A. J. socialinės globos poreikio nustatymo ir jo perkėlimo į kitos pataisos įstaigos socialinės globos sektorių administracinę procedūrą sužinojo 2013 m. spalio 1 d., Kalėjimų departamentui išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, ir 2013 m. spalio 1 d. pateikus atsakymą pareiškėjui (b. l. 174).
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnį administracinė procedūra turėjo būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios arba, jei dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negalėjo būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas galėjo ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Pažymėtina, jog asmeniui apie administracinės procedūros termino pratęsimą pranešama raštu arba elektroniniu paštu (kai skundas gautas elektroniniu paštu) ir nurodomos pratęsimo priežastys.
Nuteistąjį A. J. gydantis atsakovo Marijampolės PN gydytojas, įvertinęs jo sveikatos būklę ir nustatęs socialinės globos poreikį, privalėjo tarnybiniu pranešimu apie tai informuoti laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorių ar pateikti siuntimą perkelti pareiškėją, o Marijampolės pataisos namų direktorius, gavęs Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytą gydytojo pranešimą, ar Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkte numatytą gydytojo siuntimą, turėjo teisę raštu kreiptis į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu sudarytą Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisiją dėl nuteistojo skyrimo ar perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ir pateikti reikalingus dokumentus ar motyvuotą išvadą dėl perkėlimo, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas elgėsi priešingai – nepagrįstai ilgai administracinės procedūros dėl pareiškėjo perkėlimo iš vienos pataisos įsitaigos į kitą pagal pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 4 d. prašymą nebaigė, ir sprendimo per Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytus terminus nepriėmė (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisijos 2014 m. lapkričio 21 d. posėdžio protokolas Nr.LV-2432), ir taip pažeidė pareiškėjo kaip asmens, turinčio sveikatos sutrikimų, teises, t. y. neįgaliojo teisę į aplinkos prieinamumą (Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija ir jos fakultatyvinis protokolas, kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą (daugiau kaip 2,5 metus pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą) buvo pažeista. Taip pat buvo pažeista neįgaliojo pareiškėjo teisė į aplinkos prieinamumą (2013 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjo prašymo perkelti iš vienos pataisos įstaigos į kitą administracinė procedūra baigta 2014 m. gruodžio 30 d. nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyra Nr. (130)-13-4836)(b. l. 191). Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mąstą, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl pareiškėjo patirtų patyčių, pablogėjusios sveikatos (nemiga, stresas), taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 2500 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo A. J. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ), 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.