- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-27
- Bylos Nr.
- 2A-1782-565/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28694-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- A. K.
- Ieškovas
- UAB „Autosparnai“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Juris LT“
- Kategorijos
- 2.2.3.1Atstovavimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Autosparnai“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Juris LT“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė UAB „Autosparnai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. K. 1 686,36 Eur skolą, 415,35 Eur palūkanas, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, jog tarp šalių susiklostė paslaugų teikimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti atsakovui autoserviso paslaugas, o atsakovas įsipareigojo šias paslaugas priimti ir už jas sumokėti. Už suteiktas autoserviso paslaugas ieškovė pateikė atsakovui 2014 m. spalio 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą KRD Nr. 000225 1 686,36 Eur sumai, tačiau atsakovas už paslaugas nesumokėjo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. K. su ieškiniu nesutiko.
4. Atsakovas nurodė, kad jis nebuvo paslaugų užsakovas. Pristatydamas ieškovei automobilį ir užsakydamas autoserviso paslaugas ieškovas veikė Prancūzijoje registruotos bendrovės, kurios vadovas yra atsakovo tėvas, vardu. Užsakymo lape prie atsakovo vardo ir pavardės esantys parašai net dvejose vietose yra ne jo, suklastoti. 2014 m. spalio 17 d. PVM sąskaita-faktūra KRD Nr. 000225 išrašyta atsakovui, nors atsakovas niekada nesikreipė į ieškovę dėl sąskaitoje nurodytų paslaugų suteikimo, sąskaita atsakovui nebuvo įteikta. Užsakyme nurodyta darbų pradžios data yra 2013 m. rugpjūčio 16 d., jų atlikimo terminas – 2013 m. rugsėjo 26 d., o sąskaitos data yra 2014 m spalio 17 d., t. y. daugiau nei metais vėlesnė nei užsakymas. Tai neįmanoma pagal galiojančius buhalterinės apskaitos teisės aktų reikalavimus, todėl sąskaita yra fiktyvi. Ieškinys pareikštas asmens, neturinčio reikalavimo teisės, nes ieškovė reikalavimo teisę 2019 m. balandžio 8 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido trečiajam asmeniui UAB „Juris LT“.
5. Trečiasis asmuo UAB „Juris LT“ nurodė, kad 2019 m. balandžio 8 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovė perleido trečiajam asmeniui reikalavimo teisę į 1 686,36 Eur atsakovo skolą, tačiau 2019 m. birželio 13 d. susitarimu dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo reikalavimo perleidimo sutartis buvo nutraukta ir reikalavimo teisė į atsakovo skolą grįžo ieškovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė iš atsakovo ieškovei 1 686,36 Eur skolą, 415,35 Eur palūkanas, iš viso 2 101,71 Eur, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 2 101,71 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad:
6.1. byloje esantys rašytiniai įrodymai – atsakovo, kaip užsakovo, pasirašytas užsakymas-sutartis, taip pat liudytojų L. V. ir P. M. parodymai, liudija, kad automobilį ieškovei atlikti remonto darbus pateikė atsakovas, kuris taip pat suderino su ieškove remonto darbų rūšį, kiekį ir pasirašė užsakymą-sutartį kaip fizinis asmuo. Vėliau atsakovas atvyko ir pasiėmė automobilį, likus neatliktiems smulkiems remonto darbams, netrukdantiems automobilį naudoti pagal paskirtį. Atsakovas žadėjo grąžinti automobilį darbams užbaigti ir sumokėti už ieškovės atliktus darbus, tačiau automobilio negrąžino, už darbus nesumokėjo. Atsakovas tuo pačiu automobiliu buvo atvykęs į ieškovės autoserviso patalpas ir pasiėmė autoservise likusias automobilio padangas;
Atsiliepimas
6.2. atsakovas nurodė, kad užsakyme-sutartyje parašas yra ne jo, tačiau šios aplinkybės neįrodė. Ieškovė pateikė teismui apžiūrai užsakymo-sutarties originalą, tačiau atsakovas neprašė atlikti rašysenos ekspertizę, taip pat nepateikė kitų įrodymų, paneigiančių atsakovo parašo tikrumą minėtame dokumente. Be to, automobilio remonto užsakymą-sutartį šalys turėjo teisę sudaryti ir žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais;
6.3. tiek sutarties sudarymo faktą, tiek ir jos sąlygas patvirtina ir faktiniai atsakovo veiksmai: automobilio pristatymas į ieškovės autoserviso patalpas, automobilio, jo raktelio, dokumentų perdavimas ieškovei remonto tikslu, siekiant užsakyme-sutartyje nurodytų darbų rezultato. Tokios aplinkybės rodo, kad ieškovė įsipareigojo atlikti automobilio remonto darbus būtent pagal atsakovo užsakymą, o atsakovas, perduodamas ieškovei automobilį remonto atlikimo tikslu, prisiėmė pareigą už atliktus darbus atsiskaityti;
6.4. byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovo atstovavimo teisinius santykius su Prancūzijoje registruota bendrove S.A.R.L. AutoStart 31, ar bet kokius kitokius teisinius santykius su minėta bendrove, kurių dalykas būtų minėtos bendrovės pavedimas atsakovui pristatyti ieškovei remontuoti automobilį bei atstovauti minėtą bendrovę su ieškove susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose dėl automobilio remonto darbų. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, patirtinančių Prancūzijoje registruotos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 komercinį bendradarbiavimą su ieškove;
6.5. nors šiuo atveju nėra surašyto atliktų darbų perdavimo akto, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai, taip pat liudytojų P. M. ir L. V. parodymai liudija, jog suremontuotą automobilį iš ieškovės pasiėmė atsakovas, kuris vėliau juo naudojosi. Tokios aplinkybės patvirtina, jog pagal užsakymą-sutartį ieškovės atliktų darbų rezultatas buvo perduotas atsakovui ir pastarojo priimtas be pastabų. Tarp šalių nekilo ginčo dėl užsakyme-sutartyje nurodytų darbų atlikimo fakto bei jų apimties ir kainos;
6.6. aplinkybę, jog automobilio remonto darbai buvo atlikti tinkamai ir perduoti atsakovui, patvirtina, jog automobiliui 2014 m. rugpjūčio 20 d. buvo atlikta techninė apžiūra, kurios metu nustatyta, kad automobilis atitinka techninius reikalavimus. Iki ieškovei atliekant automobilio remonto darbus pagal užsakymą-sutartį, atliktų techninių apžiūrų metu 2012 m. liepos 19 d. ir 2012 m. rugpjūčio 14 d. pateikta išvada, kad automobilis neatitinka techninių reikalavimų. Automobilį techninei apžiūrai 2014 m. spalio 17 d. ir 2015 m. kovo 26 d. pateikė ir techninės apžiūros paslaugas užsakė atsakovas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog tas pats automobilis nuo užsakymo-sutarties sudarymo iki 2014 m. spalio 17 d. techninės apžiūros, kurios metu pateikta išvada dėl automobilio atitikimo techniniams reikalavimams, būtų remontuotas kito rangovo;
6.7. ieškovės ir UAB „Juris LT“ 2019 m. birželio 13 d. susitarimu dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo atsakovo nurodyta 2019 m. balandžio 8 d. reikalavimo perleidimo sutartis nutraukta nuo 2019 m. birželio 13 d., todėl ieškinio pareiškimo metu ieškovė turėjo reikalavimo teisę į atsakovą;
6.8. nors atsakovui prievolė sumokėti ieškovei automobilio remonto kainą kilo atsiimant suremontuotą automobilį, tačiau ieškovė išrašė ir pateikė atsakovui apmokėti PVM sąskaitą-faktūrą KRD Nr. 000225 tik 2014 m. spalio 17 d., todėl palūkanos skaičiuojamos nuo 2014 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugsėjo 20 d. ir sudaro 415,35 Eur. Kadangi sutartimi šalys dėl palūkanų dydžio nesusitarė, todėl taikomos įstatymo nustatyto 5 proc. dydžio metinės palūkanos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Atsakovas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Autosparnai“ ieškinį atmesti; prijungti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
7.1. apeliantas nėra ginčo prievolės šalis, ieškinys jam pareikštas kaip asmeniui, neturinčiam teisinės pareigos atsakyti pagal ieškinį. Sprendime nenurodyta, kokie bylos įrodymai paneigia faktą, jog 2013 m. rugpjūčio 16 d. darbų atlikimo užsakovu yra apelianto tėvo R. K. įmonė S.A.R.L. AutoStart 31. Ši Prancūzijos bendrovė turėjo komercinį ilgalaikį bendradarbiavimą su ieškove automobilių prekybos ir remonto klausimais. Ieškovė iš šios bendrovės ne kartą pirko automobilius, atitinkamai, Prancūzijos bendrovė kartais savo parduodamus automobilius remontuodavo pas ieškovę;
7.2. ne vartotojas (apeliantas), tačiau verslininkas (ieškovė) turėjo pašalinti visas abejones, kodėl 2013 m. rugpjūčio 16 d. sutartyje-užsakyme įrašyta Prancūzijos bendrovė, tačiau ieškinys pareikštas fiziniam asmeniui, kuris tiesiog pridavė-atsiėmė daiktą, veikdamas užsakovo vardu;
7.3. ginčo suma yra 2 101,71 Eur, taigi reikalauja parinkti racionalias įrodinėjimo priemones, kad jos neviršytų ginčo sumos ir būtų adekvačios laike. Dėl šių priežasčių apeliantas pirmosios instancijos teisme neteikė prašymo skirti rašysenos ekspertizę;
7.4. sprendime minimos aplinkybės tiek dėl pristačiusio remontui turtą asmens, tiek vėlesnio turto naudotojo, registruoto savininko, techninių apžiūrų ir pan. teisiškai nereikšmingos. Bylos esmė yra tikrojo darbų užsakovo teisingas nustatymas. 2013 m. rugpjūčio 16 d. sutartis-užsakymas ir sprendimo išvados dėl jos neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.672 straipsnio „Vartojimo rangos sutarties samprata“, taip pat CK 6.676 straipsnio „Darbų kaina ir apmokėjimas“ 2 dalies, tai yra joms iš esmės prieštarauja, nes pagal teisės normas, taikytas teismo, užsakovas (apeliantas) privalėjo sumokėti darbų kainą po to, kai rangovas (ieškovė) 2013 m. rugsėjo 26 d. perdavė darbų rezultatą;
7.5. apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kėlė klausimą dėl PVM sąskaitos-faktūros teisėtumo ir galimai fiktyvumo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 14 straipsnio „Apmokestinimo momentas“ 2 dalimi. Sprendime dėl šio teisinio pagrindo ir sąskaitos-faktūros prieštaravimo PVM įstatymo reikalavimams visiškai nepasisakyta, tai reiškia, kad šis pagrindas nebuvo teismo išnagrinėtas ir įvertintas. PVM įstatymo 14 straipsnis įpareigojo ieškovę besąlygiškai išrašyti sąskaitą iškarto suteikus paslaugą arba gavus apmokėjimą. Paslauga suteikta 2013 m. rugsėjo 26 d., o sąskaitos data yra 2014 m. spalio 17 d., t. y. daugiau nei metais vėlesnė, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl dokumento prieštaravimo PVM įstatymui ir jo fiktyvumo;
7.6. ieškinį pasirašė ir teismui pateikė laikinai direktoriaus pareigas einantis ir liudytoju apklaustas P. M.. Šis asmuo, kaip ir byloje dalyvavęs direktorius K. V. M., yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, kurių abiejų parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai. Šie asmenys sąmoningai nuslėpė reikšmingas faktines aplinkybes dėl ginčo prievolės esmės ir aplinkybių, pakartotinai siekdami gauti apmokėjimą iš nesusijusio su prievole asmens. Rangos (remonto paslaugų) teisiniai santykiai ieškovės ir apelianto nesieja. Teismas skolą nepagrįstai nusprendė priteisti iš apelianto, remdamasis iš esmės vien tik faktiniu pagrindu, kad apeliantas po ieškovės paslaugų suteikimo trumpą laiką naudojosi pagal Prancūzijos bendrovės užsakymą suremontuotu automobiliu, ko apeliantas neginčija;
7.7. apeliantui nežinomi jokie faktai apie ieškovės ir užsakovo – Prancūzijos bendrovės, verslo ryšius, kadangi apeliantas gyvena Lietuvoje ir užsiima visiškai kita veikla. Prancūzijos bendrovė į bylą nebuvo įtraukta, nors būtent dėl jos teisių ir pareigų iškelta ši byla.
Atsiliepimas
8. Ieškovė UAB „Autosparnai“ prašo apeliacinį skundą atmesti; prijungti prie bylos kartu su atsiliepimu teikiamus rašytinius įrodymus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. 2013 m. rugpjūčio 19 d. sudarytos užsakymo-sutarties, pagal kurią atsakovas pateikė ieškovei remontuoti automobilį Chrysler Crossfire, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), pagrindu tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai. Atsakovas pristatė automobilį remontuoti ieškovei, suderino remonto darbų rūšį, kiekį, pasirašė užsakymą-sutartį kaip fizinis asmuo;
8.2. atsakovas proceso eigoje laikėsi pozicijos, kad užsakyme-sutartyje yra ne jo parašas, kad jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje, kadangi jis tik pristatė ir pasiėmė transporto priemonę. Nurodė, kad jis jokiais teisiniais ryšiais su užsakyme nurodytu subjektu nesusijęs, nėra ir niekada nebuvo Prancūzijos bendrovės darbuotojas ir veikė vienkartiniu tėvo pavedimu, neatlygintinai. Apelianto pozicija bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli, kas sukelia abejonių dėl jos patikimumo. Apeliantas vienu atveju nurodė, jog užsakovas yra R. K., kitu atveju, kad Prancūzijos įmonė;
8.3. apelianto pareiga buvo įrodyti, kad jis su remonto darbams atlikti ieškovei pateikta transporto priemone yra nesusijęs ir atlieka tik išimtinai kurjerio funkciją. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nedaro teismo sprendimo nepagrįstu ir neteisėtu. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad būtent atsakovas ne tik pristatė ir pasiėmė transporto priemonę, tačiau atliko ir eilę su transporto priemone susijusių aktyvių veiksmų, ja naudojosi. Santykiai tarp Prancūzijos bendrovės ir apelianto yra aiškūs – bendrovė buvo apelianto tėvo R. K.. Būtent apeliantas sukūrė situaciją, kuomet ieškovei nebuvo galimybės tinkamai atlikti, įforminti darbų užbaigimo procedūros, kadangi apeliantas pats asmeniškai pasiėmė nebaigtą, tačiau tinkamą naudoti, automobilį, žadėdamas, kad pristatys automobilį remontui užbaigti ir pasirašys dokumentus, ko vėliau nepadarė. Dėl nurodytos priežasties PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta praėjus atitinkamam laikui po automobilio atidavimo, ji yra apskaityta įmonės buhalterijoje ir sumokėti mokesčiai. Nėra jokių abejonių dėl apelianto ginčijamos PVM sąskaitos-faktūros tikrumo;
8.4. apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus ir apeliaciniame skunde remiasi naujais argumentais, kurie nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme. Ginčo dėl Prancūzijos bendrovės ir ieškovės bendradarbiavimo fakto iš esmės nebuvo, ieškovė pripažino, kad su Prancūzijoje registruota bendrove vykdė tam tikras komercines veiklas, todėl papildomai įrodinėti šio fakto nereikia. Apeliantas kartu su naujais rašytiniais įrodymais pateikė įgaliojimą, kuriame nurodyta, kad Prancūzijos įmonė S.A.R.L. AutoStart 31 įgalioja A. K. pristatyti automobilį Chrysler Crossfire, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) remontui (dažymui) į UAB „Autosparnai“, adresu (duomenys neskelbtini), ir priimti automobilį po remonto. Įgaliojimas išduotas tik automobilio pristatymui ir paėmimui, nurodyta data – 01/08/2013, pasirašo įmonės direktorius R. K.. Tokį dokumentą apeliantas galėjo pateikti savalaikiai, tačiau to nepadarė. Įrodymas pateiktas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir, sugretinus įgaliojimo ir teismo sprendimo turinį, kurie iš esmės yra identiški, aiškiai atsiranda abejonė dėl tokio įrodymo patikimumo. Apeliantas yra nesąžiningas, nes akivaizdu, jog asmuo, turintis įgaliojimą veiksmams atlikti, savo parašo ant dokumento ir kitų susijusių aplinkybių neneigs. Be to, itin svarbi aplinkybė yra ta, kad ieškovė teismo proceso metu nurodė, kad jos žiniomis Prancūzijos įmonė veiklos nevykdo, yra uždaryta. Patikrinus įmonės duomenis viešai prieinamoje informacijoje, matyti, jog įmonė 2018 m. rugsėjo 28 d. buvo uždaryta dėl nepakankamo turto, 2016 m. gruodžio 13 d. vykdytas supaprastintas likvidavimas, taip pat yra įrašai apie tai, kad įmonė uždaryta 2014 m. birželio 15 d;
Šalies argumentai
8.5. apeliantas nurodo, kad rangos sutarties teisėms ir pareigoms tarp ieškovės ir Prancūzijos bendrovės įvykdyti neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kieno vardu buvo registruotas remontui pateiktas automobilis, taip pat tai, kad automobilį po darbų atlikimo eksploatavo apeliantas. Apeliantas proceso metu nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad remontui pristatytas automobilis kada nors priklausė įmonei. Apelianto siūlymas teismui nevertinti įrodymų viseto – aplinkybių, susijusių su tuo, kas pristatė automobilį, kas jį vėliau naudojo, kas jį teikė techninei apžiūrai ir pan., yra tik apelianto gynybinė pozicija šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
12. Esminis bylos nagrinėjimo teisme procesas vyksta pirmosios instancijos teisme ir būtent toje instancijoje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti juo principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi be išimties šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Tuo tarpu apeliacinis procesas nėra skirtas kurio nors klausimo pakartotinam išnagrinėjimui ar, juo labiau, naujų reikalavimų kėlimui ir nagrinėjimui, jis skirtas pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir/ar fakto klaidų ištaisymui. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
13. Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – susirašinėjimo su Prancūzijos bendrove elektroniniais laiškais kopijas; ieškovės Prancūzijos bendrovei išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų kopijas; bankinių pavedimų, kitų dokumentų, susijusių su kitomis transporto priemonėmis, ir, kaip nurodo apeliantas, patvirtinančių Prancūzijos bendrovės ir ieškovės bendradarbiavimą, kopijas; Prancūzijos bendrovės įgaliojimo, išduoto atsakovui pristatyti automobilį remontui į ieškovės autoservisą, kopiją.
14. Atsakovas nurodė, jog kartu su apeliaciniu skundu teikiamų rašytinių įrodymų neteikė pirmosios instancijos teismui, nes juos vertino kaip perteklinius, tačiau, susipažinęs su pirmosios instancijos teismu sprendimu, šiuos įrodymus išsireikalavo iš Prancūzijos bendrovės ir teikia apeliacinės instancijos teismui. Atsakovo teigimu, dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai paskirstytos įrodinėjimo pareigos šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik šioje proceso stadijoje.
15. Ieškovė prašo kartu su apeliaciniu skundu teikiamų įrodymų nepriimti, nurodydama, jog šiuos įrodymus atsakovas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, dalis įrodymų pateikti ne valstybine lietuvių kalba.
16. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2020-09-07 išrašą (informaciją) iš interneto svetainės (duomenys neskelbtini) apie Prancūzijos bendrovę S.A.R.L. AutoStart 31, kodas (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog teikiama informacija patvirtina, jog Prancūzijos bendrovė veiklos nevykdo ir yra uždaryta.
17. Dalis su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų yra surašyti ne valstybine kalba, kartu nepateikiant įstatymų nustatyta tvarka patvirtintų šių dokumentų vertimo į lietuvių kalbą. CPK 11 straipsnyje nurodyta, jog teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba (CPK 113 straipsnio 3 dalis).
18. Visi su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai sudaryti žymiai ankščiau, nei byla iškelta pirmosios instancijos teisme.
19. Atsakovas nesutikimą su ieškiniu grindė aplinkybėmis, kad jis, pateikdamas ieškovei automobilį remontui, veikė Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 vardu, taip pat, kad ieškovę ir Prancūzijos bendrovę S.A.R.L. AutoStart 31 siejo ilgalaikiai komerciniai santykiai. Todėl kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, kuriais atsakovas grindžia šias aplinkybes, susiję atsakovo atsikirtimų įrodinėjimo dalyku ir turėjo bei galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas nenurodė, kad su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai atsakovui nebuvo žinomi ankščiau ar atsakovas negalėjo jų gauti ankščiau. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsisakoma priimti su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus.
20. Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės pateiktus įrodymus, kurie taip pat galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, šie įrodymai nėra susiję su byloje nustatinėtinomis aplinkybėmis.
21. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog ieškovė 2013 m. rugpjūčio 19 d. užsakymo-sutarties pagrindu atliko automobilio CHRYSLER CROSSFIRE, VIN kodas (duomenys neskelbtini) (toliau – taip pat ir automobilis), remontą. Už automobilio remontą ieškovė 2014 m. spalio 17 d. išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą KRD Nr. 000255 5 822,68 Lt (1 686,36 Eur) sumai. Atsakovas nesutinka apmokėti šios sąskaitos, teigdamas, kad automobilio remontą užsakė Prancūzijos bendrovė S.A.R.L. AutoStart 31, o atsakovas, pateikdamas ieškovei automobilį remontui ir pasiimdamas suremontuotą automobilį, veikė kaip šios bendrovės atstovas.
22. CK 2.133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalį atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Jeigu atstovas, sudarydamas sandorį, nepraneša, kad jis veikia atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, tai iš sandorio teisės ir pareigos atsiranda atstovaujamajam tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės (CK 2.133 straipsnio 3 dalis).
23. Šiuo atveju atsakovas neįrodė jo nurodytų aplinkybių, kad, pateikdamas automobilį ieškovei remontui, veikė kaip Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 atstovas ir atskleidė ieškovei atstovavimo faktą. Taip pat iš byloje esančių įrodymų nėra pagrindo padaryti išvadą, kad automobilio remonto užsakymo aplinkybės aiškiai rodė, kad atsakovas veikia kaip Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 atstovas ar kad ieškovė turėjo suprasti, jog sutartį dėl automobilio remonto sudaro su Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 atstovu (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis).
24. Nors 2013 m. rugpjūčio 19 d. užsakyme-sutartyje nurodyta, kad užsakovas „R. K.; SARL Autostart 31“ daugiau jokių įrodymų, kad automobilio remonto užsakove buvo Prancūzijos bendrovė S.A.R.L. AutoStart 31, o atsakovas veikė kaip šios bendrovės atstovas, byloje nėra.
25. Atsakovas nėra Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 darbuotojas, savininkas ar valdymo organas/valdymo organo narys.
26. Iš 2013 m. rugpjūčio 19 d. užsakymo-sutarties, liudytojų L. V. ir P. M. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad atsakovas pateikė ieškovei automobilį remontui, suderino su ieškove remonto darbų rūšį ir kiekį, kaip užsakovas pasirašė 2013 m. rugpjūčio 19 d. užsakymą-sutartį, pasiėmė iš ieškovės suremontuotą automobilį ir po remonto likusias automobilio padangas.
27. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad jis naudojosi automobiliu automobilio pateikimo remontui metu. Iš 2020 m. sausio 29 d. Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“te rašto ir 2020 m. birželio 23 d. valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filialo raštų matyti, kad 2014 m. spalio 17 d. ir 2015 m. kovo 26 d. automobilį techninei apžiūrai pateikė atsakovas.
28. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų pateikęs ieškovei Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 įgaliojimą, išduotą atsakovui, šios bendrovės vardu pateikti automobilį ieškovei remontui ir pasiimti suremontuotą automobilį.
29. Ta aplinkybė, kad atsakovas tik su apeliaciniu skundu teikė tokį įgaliojimą, kurio išdavimo data nurodyta 2013 m. rugpjūčio 1 d., nors kaip vieną iš pagrindinių atsakovo teiginį, kad jis veikė Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 vardu, patvirtinančių įrodymų turėjo ir galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, leidžia abejoti šio dokumento tikrumu.
30. Byloje nėra jokių sąsajų tarp Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 ir automobilio, dėl kurių ši bendrovė turėjo pagrindą pateikti automobilį remontui. Byloje nėra įrodymų, kad Prancūzijos bendrovė S.A.R.L. AutoStart 31 būtų buvusi šio automobilio savininkė, valdytoja, būtų prisiėmusi įsipareigojimą tretiesiems asmenims atlikti automobilio remontą ar kt.
31. Ieškovė neneigė aplinkybės, kad ji bendradarbiavo su Prancūzijos bendrove S.A.R.L. AutoStart 31. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad šis bendradarbiavimas pasireiškė tuo, jog Prancūzijos bendrovė užsakydavo ieškovei atlikti automobilių remontą pagal analogiškos formos užsakymus-sutartis kaip 2013 m. rugpjūčio 19 d. užsakymas-sutartis ar kita forma, pagal šiuos užsakymus automobilius ieškovei remontui pateikdavo ir suremontuotus automobilius pasiimdavo atsakovas, o ieškovė sąskaitas už automobilių remontą išrašydavo Prancūzijos bendrovei S.A.R.L. AutoStart 31.
32. Byloje nesant įrodymų, kad atsakovas, pateikdamas automobilį ieškovei remontui, susitardamas su ieškove dėl automobilio remonto darbų rūšies ir kiekio, veikė Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 vardu, taip pat nenustačius, kad ieškovė iš šio sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, jog sutartį dėl automobilio remonto sudaro su Prancūzijos bendrovės S.A.R.L. AutoStart 31 atstovu, teisės ir pareigos, kylančios iš 2013 m. rugpjūčio 19 d. užsakymo-sutarties, tenka atsakovui, tarp jų – ir pareiga sumokėti ieškovei už atliktus automobilio remonto darbus (CK 6.644 straipsnio 1 dalis).
33. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad automobilio remontas buvo atliktas 2013 m. rugpjūčio mėn., o PVM sąskaita-faktūra už automobilio remontą atsakovui buvo išrašyta tik 2014 m. spalio 17 d., savaime nepatvirtina nei šios sąskaitos fiktyvumo fakto, nei aplinkybės, kad automobilio remonto užsakovė buvo Prancūzijos bendrovė S.A.R.L. AutoStart 31.
34. Kaip paaiškino ieškovė, atsakovas pasiėmė automobilį neatlikus visų 2013 m. rugpjūčio 19 d. užsakyme-sutartyje nurodytų automobilio remonto darbų, pažadėjo netrukus grąžinti automobilį likusiems remonto darbams atlikti bei sumokėti ieškovei už atliktus darbus, tačiau automobilio ieškovei nebegrąžino, o PVM sąskaita-faktūra už faktiškai atliktus remonto darbus buvo išrašyta galutinai paaiškėjus, kad automobilis likusiems remonto darbams atlikti nebus grąžintas.
35. Taigi, būtent atsakovo elgesys nesudarė galimybės ieškovei išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą iš karto po remonto darbų atlikimo.
36. Be to, atsakovas neginčijo, kad 2014 m. spalio 17 d. PVM sąskaitoje-faktūroje KRD Nr. 000255 nurodyta 5 822,68 Lt (1 686,36 Eur) suma už automobilio remontą neatitinka faktiškai atliktų automobilio remonto darbų ir sutartos šių darbų kainos.
37. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme atsakovui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.