Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

T. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs 1975-01-01, Panevėžyje, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, turintis 3 nepilnamečius vaikus, 9 klasių išsilavinimo, gyvenantis (duomenys neskelbtini) kaime Varėnos rajone, personalinės įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas, teistas: 2003-02-14 pagal Lietuvos Respublikos BK 109 str. 1 d. (galiojo iki 2003-05-01) laisvės atėmimu 3 metams, įpareigojant atlikti 1000 val. nemokamų darbų, pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. ir 3 d. išteisintas nesant jo veiksmuose nusikaltimų sudėties; 2006-03-20 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi atleistas nuo 2003-02-14 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės, teistumas išnykęs, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K., siekdamas turtinės naudos piktnaudžiavo tarnyba bei pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent būdamas personalinės įmonės (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kryžiokų k., Vilniaus raj.) savininku ir vadovu, t.y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, užimamų pareigų pagrindu bei pagal Lietuvos Respublikos Individualių įmonių įstatymo 7 str. turėdamas teisę vienvaldiškai veikti PĮ (duomenys neskelbtini) vardu ir valdyti įmonės pinigines lėšas, pagal Lietuvos Respublikos Individualių įmonių įstatymo 6 str. turėdamas teisę paimti individualios įmonės turtą, tame tarpe ir pinigus, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, paimdavo saugoti iš įmonės kasos pagal 2002-04-02 T. K. PĮ (duomenys neskelbtini) sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) Nr.A-43, įmonės klientų į kasą už išrašytus draudimo polisus bei už komisinę prekybą įneštus grynuosius pinigus, likusius kasoje darbo pabaigoje, tačiau dalies pinigų į įmonės kasą negrąžino bei nepateikė išlaidas pateisinančių dokumentų, tokiu būdu negrąžino į įmonės kasą dalies pagal 2002-04-06 – 2004-03-05 laikotarpiu išrašytus 4707 draudimo polisus surinktų grynųjų pinigų – 113695,30 Lt iš 258387,24 Lt sumos, kurią turėjo pervesti UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2002-04-02 sutartį Nr.A-43, tokiu būdu siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 113695,30 litų grynųjų pinigų.

T. K. savo kaltę pripažino dalinai, ir paaiškino, kad jo personalinė įmonė (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota 2001-05-24. Įmonės buhaltere nuo 2001-06-01 iki 2004-03-08 dirbo A. Š., o kasininke – D. L.. Iš pradžių įmonė užsiėmė komisine prekyba – tarpininkavimu išrašant pažymas-sąskaitas perkant-parduodant automobilius. 2002-04-02 buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su UAB (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį jo įmonė įsipareigojo UAB (duomenys neskelbtini) vardu sudaryti draudimo sutartis ir išduoti sutarčių sudarymą ir jų sąlygas patvirtinančius draudimo polisus, o UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo aprūpinti įmonę reikalingomis priemonėmis ir mokėti sutartyje nustatytą komisinį atlygį – 10% nuo visų įmokų. Su kitomis draudimo bendrovėmis sutarčių sudaryta nebuvo. PĮ (duomenys neskelbtini) pajamos susidarė iš komisinės prekybos ir iš draudimo paslaugų. Draudimo polisus išrašydavo kasininkė D. L. ir kita įmonės darbuotoja N. R.. Visi pinigai paimti iš klientų buvo įnešami į kasą, išduodant klientui tai patvirtinantį dokumentą. Kasininkė priimdavo pinigus iš klientų, o buhalterė užpajamuodavo, išrašydama kasos pajamų orderius. Kiekvienos darbo dienos pabaigoje jis pasiimdavo pinigus iš kasos, o vėliau buhalterei pristatydavo dokumentus, pateisinančius pinigų panaudojimą. Pinigai buvo naudojami įmonės reikmėms – atlyginimams, mokesčiams už komunalines paslaugas, už aikštelės nuomą, kadangi iš pradžių įmonė veiklą vykdė autobuse, kuris stovėjo Lentvario g. prie Regitros, o po to buvo pastatytas kioskas. Taip pat pinigus panaudojo statybinėms medžiagoms, nes kioskas buvo padegtas ir buvo pastatytas naujas namelis, kuris irgi buvo padegtas ir sudegė. Dėl minėtų faktų kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus miesto 2 policijos komisariatą. Apie tai, kad 2004-08-02 UAB (duomenys neskelbtini) nutraukė sutartį su juo personaline įmone, jis nieko nežinojo ir jam apie tai nebuvo pranešta. Jis jokių įspėjamųjų raštų apie sutarties nutraukimą negavo. 2004-03-05 į PĮ (duomenys neskelbtini) atvažiavo UAB (duomenys neskelbtini) atstovai ir įmonėje paėmė nepanaudotus draudimo polisų blankus ir nieko nepaaiškinę išvyko. Polisų perdavimo-priėmimo aktas nebuvo surašytas. Jo tuo metu įmonėje nebuvo, buvo kasininkė D. L. ir N. R.. Po to, kai pasiėmė draudimo polisų blankus, UAB (duomenys neskelbtini) atstovai dėl įsiskolinimo daugiau nesikreipė, tik 2004 metais, tiksliai neprisimena kada, jis važiavo į UAB (duomenys neskelbtini) buveinę ir bendravo su bendrovės atstovu, jo pavardės nežino, kuris liepė jam pasirašyti kažkokius vekselius, tačiau jis atsisakė ir tuo viskas pasibaigė. Kaip ir kodėl susidarė 113695,30 litų įsiskolinimas jis negali paaiškinti, komisinio atlygio dydį paskaičiuodavo buhalterė nuo gautų įmokų. UAB (duomenys neskelbtini) įmokos buvo daromos įnešant grynus pinigus į jų sąskaitą, pinigus įnešdavo buhalterė. Dėl kokių priežasčių susidarė įsiskolinimas nežino, iki 2004-03-05 – tą dieną buvo išrašytas paskutinis draudimo polisas – UAB (duomenys neskelbtini) jokių pretenzijų dėl įsiskolinimo nereiškė. 2002-12-31 kasos išlaidų orderį Nr.319 išrašė buhalterė A. Š.. Šiame orderyje nurodyta, kad jam išmokėta 9250 Lt, tačiau eilutėje „gavėjo parašas“ nėra jo parašo. Kadangi praėjo daug laiko jis nieko negali paaiškinti apie šio kasos išlaidų orderio išrašymo aplinkybes, jis nežino, ar gavo tokią pinigų sumą. Taip pat nieko negali paaiškinti dėl 2003-12-31 kasos išlaidų orderio Nr.536, kuriame nurodyta, kad jam išmokėtas 120000 litų avansas ūkio reikmėms. Nežino, ar jam buvo išmokėta tokia pinigų suma. Kasos išlaidų orderyje Nr.536 eilutėje „gavėjo parašas“ jo parašo nėra. Nieko negali paaiškinti apie šių pinigų panaudojimą ir nežino, kodėl nėra dokumentų apie šių pinigų panaudojimą. Pinigus atsiskaitymams su UAB (duomenys neskelbtini) už parduotus draudimo polisus buhalterei A. Š. duodavo jis ir kiek jis jai duodavo, tiek ji įnešdavo į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą. Jis žinojo, kad jo įmonė nepilnai atsiskaito su UAB (duomenys neskelbtini) už parduotus draudimo polisus. Neprisimena ir negali paaiškinti dėl kokių priežasčių buhalterei duodavo mažesnes pinigų sumas negu reikėdavo įmokėti UAB (duomenys neskelbtini).

Liudytoja A. Š. paaiškino, kad PĮ (duomenys neskelbtini) dirbo buhaltere nuo 2001-06-01 iki 2004-03-08. Šios įmonės veikla buvo susijusi su komisine prekyba – tarpininkavimu išrašant pažymas – sąskaitas perkant – parduodant automobilius. 2002-04-02 buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su UAB (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį PĮ (duomenys neskelbtini) įsipareigojo UAB (duomenys neskelbtini) vardu sudaryti draudimo sutartis ir išduoti sutarčių sudarymą ir jų sąlygas patvirtinančius draudimo polisus, o UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo aprūpinti įmonę reikalingomis priemonėmis ir mokėti sutartyje nustatytą komisinį atlygį – 10% nuo visų išmokų. Ji paskaičiuodavo komisinio atlygio dydį ir pinigus įnešdavo grynais į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Ūkio bankas“ Vilniaus filiale, esančiame Goštauto gatvėje. Su kitomis draudimo bendrovėmis sutarčių sudaryta nebuvo. Iš pradžių įmonė veiklą vykdė autobuse, kuris stovėjo Lentvario g. prie Regitros, o po to buvo pastatytas kioskas. PĮ (duomenys neskelbtini) buhalteriniai dokumentai buvo saugomi pas įmonės savininką T. K., kuris tuo metu gyveno Kryžiokų k., Sodų 2-oji g. Vilniuje. Tuo metu kasininke dirbo D. L., kuri taip pat išrašydavo ir draudimo polisus. Įmonės (duomenys neskelbtini) pajamos buvo iš komisinės prekybos ir iš draudimo paslaugų, kitų pajamų nebuvo. Būtent iš minėtų išlaidų buvo daromi įvairūs mokėjimai – atlyginimai, mokesčiai, už komunalines paslaugas, kurą ir kt. Visos piniginės lėšos gautos įmonėje buvo užpajamuojamos. Jeigu įmonės savininkas T. K. imdavo pinigus grynais, tai pinigai buvo inkasuojami, t.y. buvo išrašomas kasos išlaidų orderis tai sumai ir įmonės savininkas turėjo pateikti dokumentus, pateisinančius pinigų panaudojimą. Atvejų, kad įmonės savininkas be jokių dokumentų paimtų pinigus iš kasos išlaidoms, nebuvo. Visi įmonės grynieji pinigai buvo pas įmonės savininką. Grynuosius pinigus iš įmonės klientų priimdavo kasininkė D. L., o ji užpajamuodavo, išrašydama kasos pajamų orderius. Kiekvienos darbo dienos pabaigoje įmonės savininkas T. K. pasiimdavo pinigus iš kasininkės ir juos laikė pas save. Kai pinigai buvo išmokami jam išlaidoms, ji išrašydavo kasos išlaidų orderį ir vėliau jis jai pateikdavo dokumentus apie pinigų panaudojimą. 2002-12-31 kasos išlaidų orderį Nr.319 išrašė ji. Šiame orderyje nurodyta, kad T. K. išmokėta 9250 Lt, tačiau eilutėje „gavėjo parašas“ nėra įmonės savininko T. K. parašo, pasirašė tik ji ir įmonės kasininkė. T. K. minėtą pinigų sumą iš tikrųjų paėmė, o pasirašyti žadėjo vėliau, tačiau taip ir nepasirašė. Nors kasos išlaidų orderio išrašymo data yra 2002-12-31, tačiau ji nežino, ar būtent tą dieną T. K. tokia pinigų suma, t.y. 9250 Lt, buvo išmokėta. 2003-12-31 kasos išlaidų orderį Nr.536 išrašė taip pat ji. Pagal šį orderį įmonės savininkas T. K. gavo 120000 Lt, tačiau nepasirašė, nors ji visą laiką jam sakė, kad reikia pasirašyti. Taip pat nepasirašė ir kasininkė, nors ji jai sakė, kad pasirašytų. Ji nežino, ar būtent tą dieną tiek pinigų – 120000 Lt jis gavo. Ji minėtų pinigų nematė ir jų kasoje nebuvo, todėl ir išrašė minėtus kasos išlaidų orderius T. K. vardu, kadangi grynieji pinigai buvo saugomi pas jį, kadangi įmonės patalpose nebuvo sąlygų laikyti pinigų. T. K. nepateikė dokumentų apie pinigų, gautų pagal 2002-12-31 kasos išlaidų orderį Nr.319 – 9250 Lt ir pagal 2003-12-31 kasos išlaidų orderį Nr.536 – 120000 Lt panaudojimą. Jis žinojo, kad tokius dokumentus privalo pateikti, bet nepateikė. Jis jai nesakė, kur tuos pinigus panaudojo, kadangi jis buvo įmonės savininkas ir pats tvarkė visus piniginius reikalus ir jai neaiškino apie įmonės pinigų panaudojimą. Kad įmonės kasoje turėtų būti būtent toks pinigų likutis ji paskaičiavo pagal dokumentus ir tam, kad būtų sutvarkyta metinė apyskaita ir žinodama, kad įmonės grynuosius pinigus saugo savininkas T. K., išrašė minėtus kasos išlaidų orderius. PĮ (duomenys neskelbtini) įsiskolinimas 113695,30 Lt UAB (duomenys neskelbtini) susidarė ne per vieną dieną, o per laikotarpį nuo 2002-04-06 iki 2004-03-05. Ji teisingai paskaičiuodavo komisinio atlygio dydį ir kiek priklausė sumokėti UAB (duomenys neskelbtini), tačiau pinigus atsiskaitymams jai duodavo įmonės savininkas T. K. ir kiek jis jai duodavo, tiek ji ir įnešdavo į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą, ji jam sakė, kad reikia mokėti daugiau, negu jis duodavo, tačiau jis atsakydavo, kad kitą kartą. Apie tai, kad PĮ (duomenys neskelbtini) skolinga UAB (duomenys neskelbtini) T. K. žinojo.

Liudytoja D. M., buvusi Lukoševičienė paaiškino, kad personalinėje įmonėje (duomenys neskelbtini) dirbo kasininke nuo 2001-06-01 iki 2004-03-08. Ji išrašydavo draudimo polisus ir paimdavo pinigus iš klientų. Visi pinigai buvo įnešami į kasą ir klientui išduodamas kasos čekis, kuriame atskirai buvo nurodoma suma už draudimo įmoką ir už komisą. Ji priimdavo pinigus, o buhalterė A. Š. užpajamuodavo, išrašydama kasos pajamų orderius. Kiekvieno darbo dienos pabaigoje įmonės savininkas T. K. pasiimdavo pinigus iš kasos pagal kasos išlaidų orderius, kuriuos išrašydavo ir ji ir buhalterė A. Š.. Tokių atvejų, kad T. K. iš kasos paimtų pinigus išlaidoms be dokumentų, nebuvo. Gavęs pinigus pagal išlaidų orderį jis turėjo buhalterei pristatyti dokumentus, pateisinančius pinigų panaudojimą. Kiekvienos darbo dienos pabaigoje įmonės savininkas T. K. pasiimdavo pinigus iš kasos, tačiau kiekvieną kartą kasos išlaidų orderiai nebuvo išrašomi, kadangi buhalterė A. Š. darbo vietoje visą laiką nebūdavo, atvažiuodavo pasiimti dokumentų, todėl kasos išlaidų orderius išrašydavo vėliau, o įmonės savininkui pinigus darbo dienos pabaigoje atiduodavo be jokių dokumentų, tačiau kokia pinigų suma buvo atiduodama matėsi iš kasos knygos, kadangi visi pinigai buvo įnešami į kasą. Būdavo, kad pinigai likdavo ir įmonės seife, jeigu T. K. tą dieną neatvažiuodavo jų pasiimti. Kadangi ji priimdavo pinigus iš klientų, tai žinodavo, kiek kiekvieną dieną buvo surinkta pinigų. Per dieną buvo surenkama nuo 100 iki 1500 litų, didelių sumų kasoje dienos pabaigoje niekada nebuvo. Visus įmonės piniginius reikalus tvarkė įmonės savininkas, buhalterė A. Š. tvarkydavo tik dokumentus. Pinigus iš kasos pasiimdavo tik T. K., buhalterė pinigų iš kasos neimdavo, įvairiems mokėjimams pinigus jai duodavo T. K.. Gavęs pinigus, jis turėjo buhalterei pristatyti dokumentus, pateisinančius pinigų panaudojimą. 2002-12-31 kasos išlaidų orderį Nr.319 išrašė buhalterė A. Š.. Šiame orderyje nurodyta, kad įmonės savininkui T. K. išmokėta 9250 litų, eilutėje „išdavė kasininkas“ yra jos parašas, tačiau tokios sumos tą dieną ji jam tikrai neišdavė, nežino kodėl jis nepasirašė kasos išlaidų orderyje, negali pasakyti per kokį laiką tokia suma galėjo susidaryti. 2003-12-31 kasos išlaidų orderį Nr.536 išrašė taip pat buhalterė A. Š.. Šiame orderyje nurodyta, kad įmonės savininkui išmokėta 120000 Lt, tačiau tokių pinigų tą dieną ji tikrai neišdavė, taip pat nežino per kiek laiko galėjo susidaryti tokia pinigų suma, nežino kodėl nėra T. K. parašo, nežino kodėl nepasirašė šiame kasos išlaidų orderyje. Ji pasirašydavo visuose dokumentuose, kuriuos jai pateikdavo buhalterė A. Š., kai juos sutvarkydavo.

Liudytoja A. V. paaiškino, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 2002 metų kovo mėnesio iki 2006 metų birželio, iki 2005 metų pradžios dirbo finansininke. 2002-04-02 UAB „IF draudimas“ ir T. K. personalinė įmonė (duomenys neskelbtini), atstovaujama savininko T. K. sudarė sutartį Nr.A-43 pagal kurią T. K. personalinė įmonė įsipareigojo už sutartyje nustatyta 10% nuo visų įmokų atlyginimą sudaryti UAB (duomenys neskelbtini) vardu transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo paprastojo ir/ar grupinio draudimo sutartis bei išduoti sutarčių sudarymą ir jų sąlygas patvirtinančius draudimo polisus, o UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo aprūpinti T. K. įmonę šiam pavedimui vykdyti reikalingomis priemonėmis. Pagal šios sutarties 6.2 punktą PĮ (duomenys neskelbtini) iki kiekvieno mėnesio 10 dienos turėjo įnešti į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą draudimo įmokas, gautas per praėjusį mėnesį, atskaičius įmonei priklausantį 10% dydžio komisinį atlyginimą. Ji kaip bendrovės finansininkė išrašydavo sąskaitas PĮ (duomenys neskelbtini) apmokėjimui. Sąskaitas išrašydavo kiekvieną mėnesį ir įteikdavo PĮ (duomenys neskelbtini) buhalterei A. Š., kuri kiekvieną mėnesį ateidavo pas ją. Kiekvieną mėnesį buhalterė pateikdavo ataskaitas apie tai, kiek draudimo polisų parduota ir kiek įmokų surinkta pagal šiuos polisus. PĮ (duomenys neskelbtini) buhalterės pateiktas ataskaitas sutikrindavo su savo ataskaitomis, kadangi ji irgi sudarydavo ataskaitas, remiantis kuriomis buvo išrašomos sąskaitos apmokėjimui bei remiantis kuriomis PĮ (duomenys neskelbtini) buhalterė išrašydavo sąskaitas komisiniam atlygiui. Ji visą laiką bendraudavo tik su PĮ (duomenys neskelbtini) buhaltere A. Š., įmonės savininko niekada nematė. Ji buhalterei sakydavo, kad PĮ (duomenys neskelbtini) nepilnai moka įmokas, ji apie tai žinojo. Tačiau PĮ (duomenys neskelbtini) įmokas mokėdavo kiekvieną mėnesį, būdavo, kad mokėdavo ir daugiau, negu priklauso, tokiu būdu, kažkiek sumažindavo įsiskolinimą.

Liudytojas A. S. paaiškino, kad 2002-04-02 UAB (duomenys neskelbtini) ir T. K. personalinė įmonė (duomenys neskelbtini), atstovaujama T. K., sudarė sutartį Nr.A-43, pagal kurią T. K. personalinė įmonė įsipareigojo už sutartyje nustatytą atlyginimą (sutarties 6.1 punktas – agentui mokamas atlygis, kurio dydis sudaro 10% nuo visų įmokų; komisinį atlygį agentas išskaito iš bendrovei įnešamų draudimo įmokų) sudaryti UAB (duomenys neskelbtini) vardu transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo paprastojo ir/arba grupinio draudimo sutartis ir išduoti sutarčių sudarymą ir jų sąlygas patvirtinančius draudimo polisus, o UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo aprūpinti T. K. įmonę šiam pavedimui vykdyti reikalingomis priemonėmis. 2004-07-12 UAB (duomenys neskelbtini) raštu Nr.05-03-71 T. K. personalinei įmonei (duomenys neskelbtini) pranešė, kad sutartis Nr.A-43 nutraukiama nuo 2004-08-02 dėl didelių sutarties administravimo išlaidų dėl mažo surinktų įmokų kiekio. Taip pat buvo paprašyta iki 2004-08-02 atsiskaityti už gautas draudimo įmokas ir grąžinti visus UAB (duomenys neskelbtini) polisų blankus. Šis raštas buvo išsiųstas per UAB (duomenys neskelbtini). Tačiau T. K. personalinė įmonė (duomenys neskelbtini) savo įsipareigojimų atsiskaityti su UAB (duomenys neskelbtini) neįvykdė. 2004 metais, datos neprisimena, UAB (duomenys neskelbtini) polisų blankai buvo paimti iš T. K. personalinės įmonės. UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai važiavo į PĮ (duomenys neskelbtini) buveinę ir pasiėmė polisų blankus. Draudimo polisų blankų paėmimo dokumentai surašyti nebuvo. Personalinės įmonės (duomenys neskelbtini) įsiskolinimas UAB (duomenys neskelbtini) yra 113695,30 litų. 2004 metų pabaigoje, tiksliai neatsimena kada, jis skambino T. K. ir jis atvažiavo į UAB (duomenys neskelbtini) buveinę, kuri tuo metu dar buvo Goštauto gatvėje. Jie kalbėjo apie skolos grąžinimą, tačiau T. K. pasakė, kad atsiskaityti negali, po to jam buvo pasiūlyta atsiskaityti dalimis, tačiau T. K. atsisakė.

2008-01-29 specialisto išvadoje „Dėl T. K. personalinės įmonės (duomenys neskelbtini) ūkinės veiklos tyrimo“ nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus už pagal sutartį Nr.A-43 su UAB (duomenys neskelbtini) parduotus 4707 draudimo polisus įmonė gavo ir apskaitė 326036,40 litų draudimo įmokų, iš surinktų lėšų atskaičiusi 67649,16 Lt komisinį atlygį įmonė (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) turėjo pervesti 258387,24 Lt, o pervedė 144691,94 Lt. Pagal šią sutartį įmonė (duomenys neskelbtini) liko skolinga bendrovei (duomenys neskelbtini) 113695,30 Lt. Dokumentai apie pinigų panaudojimą pagal 2002-12-31 kasos išlaidų orderį Nr.319 – 9250 Lt ir pagal 2003-12-31 kasos išlaidų orderį Nr.536 – 120000 Lt, nepateikti, todėl nustatyti, kas gavo ir kur jie panaudoti, nėra galimybės. Tyrimo metu nustatyta, kad personalinė įmonė nuo pat sutarties su UAB (duomenys neskelbtini) pasirašymo ir įsigaliojimo dienos, kiekvieną mėnesį turėjo galimybę pilnai atsiskaityti su UAB (duomenys neskelbtini), tačiau kas mėnesį įmokų sumą pervesdavo nepilnai ir dėl to įmonės įsiskolinimas, susidaręs nuo 2002-04-30 iki 2004-03-05 sudaro 113695,30 Lt (2 t. 14-151 b.l.).

Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad ištyrus T. K. PĮ (duomenys neskelbtini) kasos knygas ir kasos dokumentus už 2001-2004 metus, nustatyta, kad kasoje pagal kasos pajamų orderius, kuriuose nurodytas ūkinės operacijos turinys – surinktos įmokos iš draudėjų, nuo 2002-04-30 iki 2004-02-28 užpajamuota iš viso 326036,40 Lt suma. Šios užpajamuotos sumos panaudojimo nustatyti nėra galimybės, nes 2002-04-30 dienos pradžioje kasos likučio lėšos sudarė 31972,12 Lt, per laikotarpį nuo 2002-04-30 iki 2004-07-30 kasoje buvo užpajamuota 776400,23 Lt kitų kasos lėšų (ne iš draudimo įmokų) ir dėl to nėra galimybės nustatyti, kokia dalimi konkretiems mokėjimams, atliktiems nuo 2002-04-30 iki 2004-08-05 iš PĮ (duomenys neskelbtini) kasos, buvo panaudotos kasos likučio lėšos, kitos kasos lėšos ir 326036,40 litų suma (1 t. 136-137 b.l.).

Remiantis byloje ištirtais įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis daroma išvada, kad T. K. kaltė yra įrodyta. Pats kaltinamasis nurodė, kad pripažįsta tas aplinkybes, kuriomis jis gavo pinigus priklausančius ne jam, o UAB (duomenys neskelbtini). Liudytojas A. S. paaiškino, kad PĮ (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) buvo sudariusi bendradarbiavimo sutartį ir žinojo, kad nuo surinktos iš draudžiančių asmenų sumos turi teisę nuskaityti nustatytą komisinį atlygį, o likusią dalį, priklausančią UAB (duomenys neskelbtini) privalo pervesti šiai bendrovei kiekvieną mėnesį iki nustatyto termino. Liudytojos A. Š. ir A. V. paaiškino, kad taip ir buvo daroma, t.y. buvo surenkami pinigai, pateikiamos ataskaitos ir suderinama komisinių bei įneštinų pinigų suma su įmonės (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) finansininkėmis. Taip pat buvo žinoma, kad yra trūkumas, t.y. kiekvieną mėnesį nepilnai įmokama suma. Šios liudytojos pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) buhalterė kiekvieną mėnesį įspėdavo PĮ (duomenys neskelbtini) buhalterę kuri sakydavo, jog informuoja PĮ (duomenys neskelbtini) savininką apie susidariusį įsiskolinimą. Akistatos (1 t. 153-154 b.l.) ir teisminio bylos nagrinėjimo metu T. K. prisipažino, kad įmonės buhalterė A. Š. kiekvieną mėnesį nurodydavo jam kokią sumą jis privalo jai duoti įnešti į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą per laikotarpį, už kurį atsiskaitydavo už išrašytus draudimo polisus ir už surinktus pinigus. T. K. prisipažino, kad duodavo buhalterei mažesnę sumą negu reikėjo įnešti. Prisipažino, jog žinojo, kad kas mėnesį didėja įsiskolinimas. Kodėl kiekvieną mėnesį duodavo buhalterei mažesnę pinigų sumą nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio tyrimo metu T. K. atsakyti nesugebėjo. Tai, kad visi kiekvieną dieną PĮ (duomenys neskelbtini) surinkti pinigai būdavo pas jį, ką jis ir turėjo teisę daryti pagal Įmonių įstatymą patvirtina jo paties parodymai ir liudytojų A. Š. ir D. M. (Lukoševičienės) parodymai. Kiekvieną darbo dienos pabaigą T. K. dienos įplaukas paimdavo iš kasininkės D. M. (Lukoševičienės) pagal įmonės inkasavimo dokumentus. Kasininkė D. M. (Lukoševičienė) paaiškino, kad kiekvieną dieną būdavo aišku kokia pinigų suma būdavo perduota įmonės savininkui T. K.. Liudytojos A. Š. ir D. M. paminėjo ir kaltinamasis T. K. pripažino, kad visi grynieji būdavo laikomi pas jį ir visas išlaidas reguliuodavo jis pats, t.y. duodavo pinigus įmokėti arba įmokėdavo pats, darydamas išlaidas, pirkdamas prekes arba duodavo buhalterei padaryti įmokas, t.y. įmonės grynųjų pinigų laikymą ir mokėjimą tvarkydavo pats T. K.. Taigi, visiškai įrodyta, kad visos lėšos, kurios buvo surinktos iš įmonės veiklos, visi grynieji pinigai buvo saugomi ne pas kitą asmenį, o būtent pas T. K. – įmonės (duomenys neskelbtini) savininką. Pas jį, gi, buvo saugomos ir tos lėšos, kurios pagal 2002 m. sutartį Nr.A-43 turėjo būti įneštos į UAB (duomenys neskelbtini) kasą, t.y. kaip įmonei priklausantys pinigai. T. K. negalėjo paaiškinti ir nurodyti aplinkybių, kur jis šiuos pinigus išleido, ar panaudojo sau, ar įmonės reikmėm. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad būtent panašioms sumoms metų gale jis nėra pateikęs išlaidas pateisinančių dokumentų. Taigi, tokiu būdu atsirado 2002-12-31 kasos išlaidų orderis Nr.319 – 9250 litų sumai ir 2003-12-31 kasos išlaidų orderis Nr.536 – 120000 litų sumai, šie orderiai nurodo kokia suma grynųjų pinigų yra neišleista arba saugoma, išduota PĮ (duomenys neskelbtini) savininkui T. K., kadangi jis nepateikė išlaidas pateisinančių dokumentų. Būtent tokią reikšmę, kaip paaiškino PĮ (duomenys neskelbtini) buhalterė – liudytoja A. Š., turėjo šie kasos išlaidų orderiai. Taigi, iš šių lėšų matyti, kad įmonė (duomenys neskelbtini) turėjo pakankamą sumą atsiskaityti su UAB (duomenys neskelbtini), tačiau neaišku, kur šiuos pinigus panaudojo. Kad įmonės reikmėm šie pinigai būtų panaudoti, dokumentų nėra. Todėl darytina išvada, jog šie pinigai lieka pasisavinti asmeniškai T. K.. Visi įrodymai bei specialisto išvados įrodo, kad PĮ (duomenys neskelbtini) buhalterija buvo vedama tinkamai, visos pajamos buvo įneštos į kasą, tinkamai buhalteriškai sutvarkytos, jokių pinigų iš įmonės kasos kitam asmeniui perduota nebuvo. T. K. pasisavino UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį didelės vertės turtą, t.y. draudžiančių asmenų įmokėtas pinigines lėšas už draudimo polisus. T. K. yra tinkamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 228 str. subjektas. Piktnaudžiavimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 str. yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, sukėlęs padarinius – didelę žalą valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Kaltinamojo T. K. užimamos pareigos atitinka valstybės tarnautojo prilyginto asmens sąvoka, jis buvo įmonės vadovu ir galėjo pilnai disponuoti įmonės lėšomis, duoti pavaldiniams valdingus nurodymus. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pinigus jis panaudojo ne įmonės reikmėms, o pasiėmė sau ir neaišku kaip juos panaudojo, siekdamas savanaudiškų tikslų, nesant kyšininkavimo požymių. UAB (duomenys neskelbtini) atstovas – liudytojas A. S. teismui paaiškino, kad 113000 Lt žala yra didelė įmonei padaryta žala, kadangi tuo metu įmonė tik kūrėsi ir pelno neturėjo, pelningai dirbti įmonė pradėjo tik prieš porą metų, o 2002-2004 metų laikotarpiu tai buvo finansiniai nuostoliai. Be to, specialisto išvados lentelė aiškiai parodo, kad pirmaisiais draudimo metais įsiskolinimai buvo nedideli, 2002 m. pabaigai įsiskolinimas tebuvo 11000 Lt, tačiau toliau, kaip matyti iš specialisto išvados priedo lentelės duomenų įsiskolinimas didėjo labai didelėm sumom, todėl UAB „IF draudimas“ nutraukė su PĮ (duomenys neskelbtini) bendradarbiavimo sutartį, raštu kreipėsi į teismą civiline tvarka, o vėliau, atsiradus įmonei padarytai didelei žalai, dėl kurios įmonė veikloje patyrė didelius nuostolius, ji kreipėsi dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Taigi, didelė žala įmonei yra pagrįsta ne tik liudytojo A. S. parodymais apie įmonės (duomenys neskelbtini) pelningumo balansą ir sumos dydį, bet ir specialisto išvada, kur nurodomas tos žalos susidarymo mechanizmas. Pagal teismų praktiką jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiaudamas pasisavina svetimą turtą veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis. T. K. nusikalstamą veiką teismas kvalifikuoja pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d. Jis, būdamas personalinės įmonės savininku ir vadovu, t.y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, užimamų pareigų pagrindu bei pagal Lietuvos Respublikos Individualių įmonių įstatymo 7 str. turėdamas teisę vienvaldiškai veikti savo įmonės vardu ir valdyti savo įmonės pinigines lėšas, pagal Lietuvos Respublikos Individualių įmonių įstatymo 6 str. turėdamas teisę paimti įmonės pinigus, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, paimdavo iš savo įmonės kasos saugoti pagal sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) klientų į kasą už išrašytus draudimo polisus bei už komisinę prekybą įneštus grynuosius pinigus, likusius kasoje darbo pabaigoje, dalies pinigų į savo įmonės kasą negrąžino bei nepateikė išlaidas pateisinančių dokumentų, tokiu būdu negrąžino į įmonės kasą pagal 2002-04-06 – 2004-03-05 laikotarpiu, išrašytus 4707 draudimo polisus surinktų grynųjų pinigų – 113695,30 Lt, kuriuos turėjo pervesti UAB (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB (duomenys neskelbtini) turtą.

Nors kaltinamasis T. K. savo kaltę pripažino dalinai, tačiau visi jo paaiškinimai rodo, kad jis pripažįsta tas aplinkybes, kuriomis jis gavo ne jam, o įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančius pinigus, taigi pripažino pinigų gavimo aplinkybes. Tokia jo pozicija laikytina kaip kaltinamojo pilnas prisipažinimas apie jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Tardamas paskutinį žodį, T. K. nuoširdžiai gailėjosi, išgyvendamas biznio nesėkmę. Teismas tai pripažįsta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Motyvuojamoji dalis

Skirdamas T. K. bausmę, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis.

T. K. neteistas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, susituokęs, turi 3 nepilnamečius vaikus – 11, 8 metų ir 1 m. 1 mėn. amžiaus vaiką, yra pagrindinis šeimos maitintojas, kadangi jo žmona yra atostogose, augina mažametį vaiką, nepilnamečiui vaikui nuo pirmos santuokos moka alimentus, dirba, padarė apysunkį ir sunkų nusikaltimus (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 4, 5 d.d.).

Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką T. K. padarė laikotarpiu nuo 2002-04-06 iki 2004-03-05. UAB (duomenys neskelbtini) 2005-07-11 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jų įmonei priklausančių lėšų pasisavinimo. Vilniaus apygardos prokuratūros 2007-04-20 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, konstatavus, jog nepadaryta veika turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d., požymių. UAB (duomenys neskelbtini) 2007-08-28 pakartotinai kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą prašydama atnaujinti ikiteisminį tyrimą. 2007-09-06 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atnaujintas (1 t. 8, 16, 18, 23 b.l.) ir baigtas 2008-06-05.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal Konstituciją teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga proporcija. Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką (aptariamuoju atveju tik laisvės atėmimą iki 10 metų – BK 183 str. 2 d.), kartu nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę, turi galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę. Šie, iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d.

Baudžiamoji atsakomybė – tai valstybės reakcija teisinėmis prievartos priemonėmis į nusikaltimą, ribojančiomis šią veiką padariusio asmens teises ir laisves. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šios nuostatos yra garantija užtikrinant asmenų teisę į operatyvų, kiek įmanoma trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. Šioje byloje yra pagrindas tvirtinti, kad ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai pernelyg ilgai, dėl ko T. K. teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Europos žmogaus teisių teismo ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas. Teismo nuomone, būtent ši aplinkybė laikytina išimtinė ir suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės T. K. paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d. nuostatomis.

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintas aplinkybes, skirdamas T. K. bausmę, teismas nustatė, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, turint omenyje nusikaltimo padarymo vietą, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje.

Taip pat, įvertinęs T. K. asmenybę, teismas mano, kad laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas už nusikaltimą padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Teismas, vertindamas T. K. asmenybės pavojingumą, atsižvelgia į jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. T. K. neteistas, susituokęs, turi vaikų, dirba. Tai rodo, kad jo asmenybės pavojingumas nėra didelis. Be to, įvertintina ir tai, kad T. K. atskirimas nuo šeimos, vaikų šiuo metu, kai žmona randasi atostogose vaiko priežiūrai, gali neigiamai paveikti jų socialinius ryšius.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, T. K. skiriant bausmę, taikytina BK 54 str. 3 d. nuostata ir skirtina švelnesnė, negu įstatymo už šį nusikaltimą sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimo bausmė.

Teismas pažymi, kad taikyti T. K. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. numatytų nuostatų negalima, nesant visų būtinų sąlygų.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. T. K. skirtina sankcijoje numatyta, su laisvės atėmimu nesusijusi, bausmė – atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą.

UAB (duomenys neskelbtini) 113695,30 Lt dydžio civilinis ieškinys pagrįstas, įrodytas, todėl tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 298, 303 str. 2 d., 305, 307, 308, 310, 313 str. str.,

nusprendė:

T. K., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d. ir nuteisti jį: pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., pritaikius BK 54 str. 3 d. laisvės apribojimu vieneriems metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. atėmimu teisės dirbti darbą, susijusį su teise veikti įstaigos, įmonės, organizacijos vardu vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 3 d. bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams ir atėmimą teisės dirbti darbą, susijusį su teise veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu vieneriems metams.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Priteisti iš T. K. 113695,30 litų UAB (duomenys neskelbtini) žalai atlyginti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.