Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens L. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-30021-294/2014 pagal antstolio Irmanto Gaidelio pareiškimą dėl baudos skyrimo L. C.; suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdė įsiteisėjusio teismo įpareigojimo ir nepašalino savavališkos statybos padarinių.

2014 m. vasario 6 d. surašytas sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Apie teismo posėdį atsakovui pranešta nebuvo, atsakovui nebuvo įteiktas antstolio prašymas, todėl atsakovas negalėjo pateikti motyvuoto atsiliepimo. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, teismo nutartis turi būti panaikinta, kadangi yra absoliutūs jos negaliojimo pagrindai.

2. Priimta teismo nutartis prieštarauja CPK 771 str. 5 d. nustatytoms baudos taikymo sąlygoms bei šiuo pagrindu suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

3. Skolininkui nevykdant teismo sprendimo gera valia, vienas iš būdų pasiekti, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau ir visiškai įvykdytas - leisti jį įvykdyti išieškotojui skolininko lėšomis, tačiau tai galima tik tokiais atvejais, kai vykdytina prievolė nėra asmeninio pobūdžio. Teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir priimdamas sprendimą, gali tame pačiame sprendime nurodyti sprendimo neįvykdymo padarinius - tuos veiksmus, kuriuos turi atlikti skolininkas, tačiau neatlieka, leisti atlikti išieškotojui. Šiuo atveju teismo sprendime buvo nurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai, t. y. veiksmus, kuriuos turėjo atlikti atsakovas (išardyti savavališkai perstatytą ir pertvarkytą gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto indeksu lAlm, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje yra buto patalpos, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę) leista įvykdyti išieškotojui.

4. CPK 771 straipsnio 5 dalies norma taikoma tuo atveju, jeigu teismas įpareigoja skolininką atlikti ar nutraukti tokius veiksmus, kuriuos gali atlikti ar nutraukti išimtinai tik pats skolininkas arba juos atliekant kitiems asmenims, iš esmes keistųsi įvykdymo kokybė. Šiuo atveju teismo nustatytą pareigą nugriauti statinius gali atlikti ne tik atsakovas, bet ir išieškotojas, teismui jam tokią teisę suteikus.

5. Atsakovui neteisėtai paskirta bauda, t. y. 28,96 Eur (100 Lt) per dieną, yra aiškiai per didelė ir neproporcinga. Be to, kad atsakovui bauda iš viso neturėjo būti paskirta, atsakovas yra bedarbis, turi nepilnamečių vaikų, jo gyvenamoji patalpa yra socialinis būstas. Teismas priimdamas nutartį skirti baudą nesilaikė civilinėje teisėje galiojančių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsakovo ir jo šeimos narių padėtis yra sunki, griauti namo jis negali, nes jį nugriovus, neturėtų, kur gyventi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo padarinius, kai skolininkas per teismo nustatytą terminą neįvykdo sprendimo, įpareigojančio jį atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas (CPK 771 str. 5 d.), aiškinimo ir taikymo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau - TPSVPĮ) – viešosios teisės aktas, sudarytas laikantis imperatyviojo teisinio reguliavimo metodo. Aiškinant ir taikant šį įstatymą svarbu nustatyti, kokios teisės konkretiems subjektams yra suteikiamos, nes jie galės veikti tik neviršydami tiesiogiai apibrėžtų įgaliojimų. Bet kokie kiti veiksmai ar neveikimas, tiesiogiai nenustatyti įstatyme, yra draudžiami. Atsižvelgiant į tai, kad TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalyje Inspekcija įgaliota organizuoti tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, siekiant nustatyti, ar Inspekcija turi teisę nugriauti namo priestatą, būtina teisiškai kvalifikuoti, ar tokie darbai laikytini statinio (jo dalies) griovimu, ar rekonstrukcija. Tam pirmiausia vertintina statinio statybos rūšis, nes nuo jos tiesiogiai priklauso ir tokio statinio statybos padarinių pašalinimo kvalifikavimas – ar tai griovimas, ar rekonstrukcija. Statybos įstatymo 2 straipsnio 95 dalyje nustatyta, kad statinio griovimas – statybos rūšis, kurios tikslas – išardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas (išskyrus statinio rekonstravimui ar kapitaliniam remontui priskirtinus statybos darbus). Statinio rekonstravimas įstatyme apibrėžiamas kaip statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Statinio statybos rūšis ir pagrindinius principus, pagal kuriuos statybos darbai priskiriami atskiroms statybos rūšims, nustatančio STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punkte įtvirtinta, kad statinio rekonstravimo tikslas – perstatyti esamo statinio laikančiąsias konstrukcijas, tuo pakeičiant (padidinant, sumažinant) bet kuriuos statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį, skersmenį ir pan. Laikoma, kad laikančiosios konstrukcijos perstatomos, kai prie statinio pristatomas (ar pastatomas tarp gretimų statinių) priestatas, jei dėl šio priestato pristatymo keičiamos, silpninamos, stiprinamos ir pan. esamo statinio laikančiosios konstrukcijos (STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9.5 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytos Statybos įstatymo ir STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, jog pagrindinis požymis, dėl kurio statybos darbai laikomi rekonstrukcija, yra aplinkybė, ar atliekant tokius darbus pakeičiamos statinio laikančiosios konstrukcijos. Kai atliekant statybos darbus perdaromos esamo statinio laikančiosios konstrukcijos, tokie darbai kvalifikuotini kaip statinio rekonstrukcija. Jei laikančiosios konstrukcijos nekeičiamos, laikytina, kad vykdoma nauja statyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2016).

Nagrinėjamu atveju apelianto savavališka statyba pasireiškė tuo, kad jis, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, savavališkai nuardė dalį stogo, įrengė pastogę bei didelius tūrinius stoglangius, tokiu būdu padidindamas statinio techninius parametrus. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau nurodyta, tokie statybos darbai šiuo atveju laikytini ne nauja statyba, o statinio rekonstrukcija. Tai reiškia, kad tokius savavališkos statybos padarinius Inspekcija pašalinti neturi teisės, ir tai yra asmeninė skolininko prievolė. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu už akių dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Inspekcijai ir leido įvykdyti skolininko pareigą, jeigu jis jos per nustatytą terminą neįvykdytų, tačiau, pažymėtina, jog, nustatydamas išieškotojai tokią teisę, teismas netyrė ir nevertino, ar išieškotoja turės realią galimybę ja pasinaudoti. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 771 str. 5 d., skolininkui baudą už savo pareigos nevykdymą paskyrė teisėtai ir pagrįstai.

Apelianto teigimu, jam paskirta bauda - 28,96 Eur (100 Lt) per dieną - yra aiškiai per didelė ir neproporcinga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, pagal CPK 771 str. 5 d., teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Atsižvelgtina į skolininko elgesį, nagrinėjant bylą dėl savavališkos statybos, taip pat priimant bei vykdant byloje teismo sprendimą, kurį įvertino kasacinis teismas, nurodydamas, jog iš byloje esamų duomenų matyti, kad skolininkas vengė priimti teismo šaukimus į teismo posėdžius, juose nedalyvavo ir į teismą kreipėsi tik tuomet, kai buvo priimtas jam nepalankus teismo sprendimas pašalinti savavališkos statybos padarinius bei sprendimas pradėtas vykdyti. Teismas priimtu sprendimu sudarė skolininkui galimybę įstatymo nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis siekė įvykdyti teismo sprendimą ir atliko kokius nors veiksmus savavališkai statybai įteisinti, išskyrus jo paties teiginius, kad savavališkus darbus jis privalėjo atlikti kaip kapitalinį patalpų remontą, ir jo reiškiamus reikalavimus valstybės (savivaldybės) institucijoms dėl šių pareigos sutvarkyti jo gyvenamas patalpas, kuriuos jis argumentavo tuo, kad pats savavališkos statybos padarinių negali pašalinti, nes bute gyvena su nepilnamečiais vaikais. Skolininkas, šiame procese formaliai aiškindamas CPK 771 straipsnio 5 dalies nuostatas, teikia argumentus, kad jam negali būti taikomos sankcijos už teismo sprendimo nevykdymą, tačiau nenurodo, kodėl jis gera valia nevykdo teismo sprendimo. Teisėjų kolegija iš teismų nustatytų aplinkybių, susijusių su skolininko elgesiu, sprendžia, kad skolininkas piktnaudžiauja susiklosčiusia faktine ir teisine procesine padėtimi ir nepageidauja geranoriškai, bendradarbiaudamas su Inspekcija, spręsti klausimo dėl savavališkos statybos padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-219/2016). Tačiau byloje esantis 2016-01-14 Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (b. l. 70) patvirtina, kad apelianto turtinė padėtis nėra tokia, kad jis finansiškai būtų pajėgus mokėti pirmosios instancijos teismo paskirtą 28,96 Eur (100 Lt) baudą, todėl ji mažintina iki 14,48 Eur (50 Lt) už kiekvieną teismo įpareigojimo nevykdymo dieną, atsižvelgiant ir į sudrausminantį baudos poveikį.

Kiti suinteresuoto asmens atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą skundžiamą nutartį pakeisti, todėl atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis keistina, sumažinant apeliantui paskirtą baudą nuo 28,96 Eur (100 Lt) iki 14,48 Eur (50 Lt) už kiekvieną teismo įpareigojimo nevykdymo dieną.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį pakeisti, sumažinant L. C. paskirtą baudą nuo 28,96 Eur iki 14,48 Eur už kiekvieną teismo įpareigojimo nevykdymo dieną.