- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-02-04
- Bylos Nr.
- 2-257-601/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- uždarąja akcine bendrove „KRS“
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 22.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Evaldas Burzdikas, sekretoriaujant Vaidai Urbanavičienei, Irenai Nikolajenko, Daivai Rinkevičienei, dalyvaujant ieškovo atstovams administratoriui Kęstučiui Stankui, adv. Giedrei Lastauskienei, atsakovo atstovams adv. Jurgitai Jurkšaitytei, adv. Pauliui Svirskiui ir atstovui Domantui Beržinskui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Katranga“ su atsakovu uždarąja akcine bendrove „KRS“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašo: 1) pripažinti, kad tarp bendrovės „Katranga“ ir bendrovės „KRS“ buvo sudarytas verslo ir užimamos rinkos dalies perdavimo sandoris, kuriuo bendrovė „Katranga“ perdavė, o bendrovė „KRS“ perėmė bendrovės „Katranga“ verslą ir užimamą rinkos dalį, 2) pripažinti sandorį, kuriuo bendrovei „KRS“ buvo perleistas bendrovės „Katranga“ priklausantis verslas ir rinkos dalis, negaliojančiu, 3) kadangi restitucijos pritaikyti neįmanoma, priteisti iš atsakovo 900 000 Lt nuostolių, 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovo atstovai paaiškino, kad 2005 m. rugsėjo 7 d. Kauno apygardos teismas iškėlė UAB „Katranga“ bankroto bylą. Ieškinio teismui pateikimo dienai (2006 m. rugsėjo 13 d.), yra patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 461 730,49 Lt sumai. Įmonės administratorius, išnagrinėjęs įmonės dokumentus ir patikrinęs sudarytus sandorius, nustatė, kad visas įmonės „Katranga“ turtas ir potencialas laikotarpiu tarp 2005 m. gegužės 2 d. ir 2005 m. birželio 30 d. neatlygintinai perėjo atsakovui. Veiksmai, po kurių įmonė nustojo funkcionuoti kaip ūkio subjektas ir liko tik įsiskolinimai kreditoriams bei kai kurios reikalavimų teisės, buvo:
1) 2005 m. gegužės 18 d. ir 2005 m. birželio 30 d. ieškovo viso savo kilnojamojo turto pardavimas atsakovui už 179 221,36 Lt.,
2) 2005 m. gegužės 18 d. darbo santykių su ieškovu nutraukimas visų darbuotojų (išskyrus direktorių V. G.) ir perėjimas dirbti pas atsakovą,
3) 2005 m. birželio 30 d. atsakovo perėmimas visų ieškovo teisių ir pareigų pagal statybos rangos sutartis,
4) 2005 m. birželio 30 d. atsakovo perėmimas ieškovo teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis (automobiliai).
Minėti veiksmai atlikti laikotarpiu, kai atsakovas kontroliavo ieškovą per jo dukterinę įmonę UAB „Kondventa“, kuriai priklausė visos UAB „Katranga“ akcijos, ir kurios 2005 m. gegužės 2 d. buvo parduotos atsakovui. Kad buvo perimama verslo ir rinkos dalis, rodo ir tokios aplinkybės, kaip: 2005 m. pradžioje išplatintas laiškas - raštas (toliau - raštas), kuriame nurodyta, kad nuo 2005 m. ieškovas įsilieja į UAB „KRS“ ir perima visas jos teises ir pareigas, sumokama už ieškovą skolos Sodrai ir UAB „Omnitel“, kad nebūtų sunkumų perimti darbuotojus ir nebūtų išjungti telefonai. Ieškinio pagrįstumą patvirtina ir UAB „Kertė“ atlikta BUAB „Katranga“ verslo vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta, kad 2005 m. gegužės 1 d. ieškovas buvo pajėgus generuoti teigiamus piniginius srautus, o jo verslo vertė buvo 600 000 Lt, rinkos vertė nuo 900 000 Lt iki 1 500 000 Lt. Atsakovo ir V. G. (buvusio direktoriaus) užsakytomis BUAB „Katranga“ vertinimo ataskaitomis nesivadovauti, nes tai ne verslo atsakaitos o įmonės vertės atsakaitos.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai prašo ieškinį atmesti, nes jis visiškai nepagrįstas. Ieškovas nenurodo, kada tariamai sudarė verslo ir rinkos dalies perdavimo sandorį, sandorio apimčių, konkrečių įsipareigojimų, kitų sąlygų. Nenurodoma, kokiomis įstatymo normomis ir kokiu teisiniu pagrindu turi būti laikoma, kad buvo sudarytas šis sandoris. Ieškovas nurodė, kad šis sandoris artimiausias įmonės pirkimo pardavimo sutarčiai. Atsakovas sutinka, kad verslo perleidimas galimas dviem būdais – parduodant akcijas ir parduodant įmonę, tačiau šiuo atveju akcijos nebuvo parduotos, o įmonės pardavimas galimas tik sudarant rašytinės formos sutartį, kurios nesilaikymas daro sutartį negaliojančia (CK 6.403 str.). Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, jog tarp ieškovo ir atsakovo sudaryti sandoriai nebuvo apsimestiniai, ir kad nebuvo siekiama sudaryti ir nebuvo sudarytas vienas sandoris – verslo ir rinkos dalies perleidimo. Tą patvirtina: 1) liudytojai V. G. (buvęs UAB „Katranga“ direktorius), D. V. V. (UAB „KRS“ vykdantysis direktorius) G. M. (buvęs UAB „Katranga“ projektų vadovas), nurodydami, jog UAB „Katranga buvo sunki finansinė padėtis ir ji ieškojo subrangovų bei siūlė perimti sutartis, o ne visą verslą, 2) atsakovas neperėmė visų ieškovo sutarčių (Amerikos ambasadai ir vienuolyno komplekso statybos darbus atliko kiti subrangovai), 3) sutartys sudarytos dalyvaujant tretiesiems asmenims, aptariant konkrečias sąlygas, 4) atsakovas neperėmė ieškovo gautinų sumų bei skolų, kurių visuma irgi sudaro verslą, 5) už, kaip vėliau paaiškėjo, nupirktą nelikvidų ieškovo turtą buvo sumokėta ne mažesnė, negu rinkos kaina bei dėl to atsakovas patyrė nuostolių, 6) darbuotojai iš ieškovo perėjo pas atsakovą tik todėl, kad ieškovo finansinė padėtis buvo sunki, vėlavo atlyginimai, jie ieškojo kito darbo. Raštas su faksimiliniu atsakovo direktoriaus D. V. V. parašu nelaikytinas įrodymu, nes tai kopija, originalo nėra, o direktorius neigia pasirašęs tokį raštą.
Be to atsakovo atstovai nurodo, kad norėdami nuginčyti tariamai sudarytą sandorį ieškovas privalo įrodyti: 1) kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, 2) kad skolininkas (ieškovas) sudarydamas sandorį buvo nesąžiningas (žinojo, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises), 3) kad trečiasis asmuo (atsakovas) sudarydamas sandorį buvo nesąžiningas, 4) kiek buvo pažeistos kreditorių teisės. Šių aplinkybių ieškovas neįrodė. Byloje nustatytos priešingos aplinkybės, t. y., kad atsakovo finansinė būklė tik pagerėjo (1) vietoje nelikvidžių atsargų ir turto, ieškovas gavo 172 023,36 Lt, kurias panaudojo atsiskaityti su kreditoriais, 2) neturėjo investuoti į sutarčių vykdymą papildomai 304 708,15 Lt ir nepatyrė 119 991,82 Lt nuostolių vykdydamas sutartis, kurį patyrė atsakovas, 3) nemokėjo baudų, kurios būtų viršiję 70 000 Lt, dėl pradelstų įsipareigojimų vykdymo, 4) neturėjo grąžinti V. Jurevičiaus projektavimo firmai 6 000 Lt gauto avanso, už kurį darbus atliko atsakovas, 5) neturėjo mokėti lizingo bendrovei nuostolių), naujos skolos nesusidarė. Tuo tarpu atsakovas patyrė nuostolių: dėl iš atsakovo nupirkto nelikvidaus turto – 118 315,06 Lt, dėl nuostolingo ieškinyje perimtų sutarčių vykdymo – 118 991,82 Lt bei dėl ieškovo negrąžintos skolos 11 434,05 Lt. Kadangi atsakovas perėmė ieškovo didžiąją dalį įsipareigojimų, ir tik įsipareigojimų (nes pajamas pagal rangos ir projektavimo sutartis reikia uždirbti, prieš tai investuojant pinigines lėšas, kurių ieškovas neturėjo), o ieškovui liko debitoriniai, kurie 2004 m. gruodžio 31 d. viršijo 500 000 Lt, kreditorių galimybės atgauti lėšas tik padidėjo. Ieškovo buvęs direktorius V. G. ir buvęs projekto vadovas G. M. paliudijo, kad jų finansinė padėtis buvo bloga, turtas buvo areštuotas, negalėjo gauti apyvartinių lėšų, įmonė faktiškai buvo nemoki, todėl vienintelis kelias buvo sumažinti įsipareigojimus ir pradėti vykdyti generalinio rangovo veiklą. Atsakovo nesąžiningumas negali būti preziumuojamas šioje byloje, nes atsakovas nėra skolininkas, o tretysis asmuo, kuris sudarė sandorius su skolininku, t. y. ieškovu. Nuo 2005 m. gegužės 12 d. atsakovas nebuvo UAB „Kondventa“ akcininku, šios akcijos sutartimi buvo perduotos UAB „Ladavas“, todėl atsakovas neturėjo jokios galimybės daryti įtaką UAB „Kondventa ar UAB „Katranga“ veiklai.
Atsakovo atstovai nesutinka su UAB „Kertė“ atlikta ieškovo verslo vertinimo ataskaita, kurioje ieškovo verslo vertė nustatyta 600 000 Lt, rinkos vertė - nuo 900 000 Lt iki 1 500 000 Lt. Teismas turėtų vadovautis UAB „Arco Real Estate“ ir UAB „Lituka“ ir Ko turto vertės nustatymo ataskaitomis, kuriose nurodyta priešinga išvada negu nurodo UAB „Kerė“, t. y. kad 2005 m. gegužės 1 d. ieškovas generavo neigiamus piniginius srautus ir verslo ir rinkos vertės neturėjo. UAB „Kertė“ atlikta ieškovo verslo vertinimo ataskaita negali būti laikoma teisinga, nes: 1) pasirinktas kapitalizavimo metodas (kai turėjo būti diskonto), kuris taikytinas tik nesudėtingiems objektams. Tai patvirtina turto vertinimo metodika, patvirtinta 1996 m. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 244, kurio 53 p. nurodyta, kad pinigų srautų diskonto būdas dažniausiai taikomas, kai reikia vertinti verslą (įmonės, investicinio projekto ir kitų objektų vertinimas)“, o 59 p. nurodyta, kad tais atvejais, kai vertinimo objektas yra nesudėtingas, skaičiuojant jo vertę lemiančius pinigų srautus, ne visada skaičiuojamas laisvas pinigų srautas. Antai nuomojant turtą pinigų srautas, tenkantis savininkui, yra lygus įplaukoms, liekančioms iš nuomos atėmus turto naudojimo išlaidas, kurias apmoka savininkas. Teikiant paskolą, kreditoriui tenkantis pinigų srautas bus lygus palūkanoms ir grąžinamai paskolos sumai. Tokiais atvejais vertinama paprastu (tiesioginiu) naudojimo pajamų kapitalizavimo būdu, 2) vertinime padaryta klaidų, ką pripažino ir pati vertintoja (nepagrįstai įtrauktas PVM ir neteisingai nustatytas mokumo koeficientas), 3) vertintoja darė korekcijas, kurių negalėjo paaiškinti ir pagrįsti, 4) vertintoja neanalizavo ar ieškovas turi apyvartinių lėšų sutarčių vykdymui ir ar turi galimybių jų gauti (neįvertinti materialiniai ir nematerialiniai aktyvai), 5) vertinimas iš esmės pagrįstas bendra statybos rinkos situacija ir generuojamomis pajamomis, o ne konkrečia įmonės veikla ir finansiniais duomenimis, 6) įvertinus ieškovo faktinę finansinę situaciją ir pagal UAB „Kertė“ skaičiavimus 2005 m. gegužės 1 d. ieškovo verslo vertė yra neigiama – -1 879 048 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Nustatyta, kad 2004 m. balandžio 29 d. UAB „Katra“ įsteigė įmonę UAB „Katranga“, perpirkdama UAB „Katra“ turtą, reikalingą įmonės veiklai, dėl ko buvo apie 400 000 Lt įsiskolinimas. 2004 m. gruodžio 31 d. UAB „Katranga“ akcijas nupirko UAB „Kondventa“, kurios 100 procentų akcijų priklausė V. G.. 2005 m. gegužės 2 d. UAB „Kondventa“ akcijos parduotos UAB „KRS“, kuri 2005 m. gegužės 12 d. jas perleido UAB „Ladavas“. 2005 m. gegužės 18 d. ir 2005 m. birželio 30 d. UAB „Katranga“ (ieškovas) pardavė atsakovui savo kilnojamąjį turtą už 179 221,36 Lt, 2005 m. gegužės 18 d. darbo santykius su ieškovu nutraukė visi darbuotojai (išskyrus direktorių V. G.) ir perėjo dirbti pas atsakovą, 2005 m. birželio 30 d. atsakovas perėmė daugumą ieškovo teisių ir pareigų pagal statybos rangos sutartis, 2005 m. birželio 30 d. atsakovas perėmė ieškovo teises ir pareigas pagal lizingo sutartis (automobiliai). 2005 m. rugsėjo 7 d. UAB „Katranga“ iškelta bankroto bylą.
Ieškovas prašo pripažinti, kad tarp bendrovės „Katranga“ ir bendrovės „KRS“ buvo sudarytas verslo ir užimamos rinkos dalies perdavimo sandoris, kuriuo bendrovė „Katranga“ perdavė, o bendrovė „KRS“ perėmė bendrovės „Katranga“ verslą ir užimamą rinkos dalį, t. y. jog įvyko sandoris, kuris nėra įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Kitu reikalavimu prašo pripažinti šį sandorį negaliojančiu. Taigi tik pripažinus, jog buvo sudarytas verslo ir užimamos rinkos dalies sandoris, galimas antrojo reikalavimo svarstymas, todėl pirmiausia išnagrinėtini ir įvertintini įrodymai susiję su sandorio buvimu ar nebuvimu.
Lietuvos Respublikos CK 1.63 str. numato, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia. Nagrinėjamu atveju, nors ieškovas ir kalba tik apie sudarytą sandorį, pripažintina, kad kalbama ir analizuojama galimai sudaryta dvišalė sutartis (tarp ieškovo ir atsakovo). Lietuvos Respublikos CK 1.2 str. yra įtvirtinti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai, vienas iš kurių yra sutarties laisvės principas. Lietuvos Respublikos CK 6.156 str. 1 d. numatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties laisvės principas yra vienas iš pagrindinių civilinės teisės principų, be kurio neįmanoma privačia iniciatyva grindžiama rinkos ekonomika. Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, jiems sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, o nusprendę sudaryti patys renkasi su kuo. Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad sutarties šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, t. y. sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą. Byloje nustatyta, kad buvęs BUAB „Katranga“ (ieškovas) direktorius V. G. pats ieškojo ir siūlė sudaryti tiek rangos sutarčių, tiek lizingo sutarčių dėl automobilių, perėmimo sutartis, pagal kurias ieškovas jau negalėjo vykdyti įsipareigojimų. Didžioji dalis visų ieškovo sutarčių buvo perleistos atsakovui, jam taip pat parduotas visas nuostolingas kilnojamasis turtas (tą patvirtina atsakovo patirti nuostoliai dėl nupirkto turto), o už gautas pajamas atsiskaityta su kreditoriais. V. G. tvirtinimu šios sutartys tik sumažino įsiskolinimus kreditoriams ir suteikė viltį atstatyti įmonės mokumą. Taigi nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo sutartys buvo sudarytos laisvanoriškai ir savarankiškai nustatant sutarčių sąlygas, kurios tenkino abi šalis. Kad ieškovas pats sprendė sudaryti ar ne sutartis su atsakovu, patvirtina ir tokia aplinkybė, jog dalis rangos sutarčių buvo perleistos ne atsakovui (pvz.: dėl Amerikos ambasados statybos darbų). Be to ieškovas sutinka su tuo, jog šios sutartys kiekviena atskirai atitinka įstatymų reikalavimus. Ieškovo argumentas, kad šių sutarčių visuma ir tokie veiksmai, kaip darbuotojų perėjimas dirbti pas atsakovą, rašto apie ieškovo įmonės „įsiliejimą“ į atsakovo įmonę (toliau – raštas) (3 t., b. l. 87), leidžia daryti išvadą, kad buvo sudarytas verslo ir rinkos dalies neatlygintinis perleidimo sandoris, laikytinas nepagrįstu. Neatlygintinu šis sandoris negali būti jau vien dėl to, kad buvo sudarytos pirkimo pardavimo sutartys. Darbuotojų perėjimas dirbti pas atsakovą buvo sąlygotas ieškovo įmonės sunkios finansinės padėties, dėl ko nebuvo mokami atlyginimai, darbuotojai jau ieškojosi kito darbo, o perėjimas jų pas atsakovą buvo galimybė toliau normaliai dirbti ir gauti atlygį, tuo pačių ieškovui sumažėjo išlaidų (nereikėjo mokėti atlyginimų, mokesčių Sodrai ir pan.). Raštas nelaikytinas byloje įrodymu, nes tai yra kopija, nei viena iš šalių negalėjo pateikti originalo, o D. V. V. (UAB „KRS“ direktorius) neigia pasirašęs tokį raštą. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjas sprendžia, kad byloje ieškovas neįrodė, jog tarp šalių sudarytos sutartys buvo apsimestinės, skirtos pridengti verslo ir rinkos dalies perleidimo sandorį (CPK 178 str.). Nenustačius, kad buvo sudarytas verslo ir rinkos dalies perleidimo sandoris, nėra galimybės tenkinti ieškovo kitų reikalavimų – pripažinti šį sandorį negaliojančiu ir priteisti nuostolius.
Be to pažymėtina, kad ieškovas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu nurodo CK 6.66 str. (actio Paulina). Lietuvos Respublikos CK 6.66 str. 1 d. nustatyta, kad actio Paulina – tai kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pripažįstama, kad actio Paulina institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl negali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Kreditorius, reikšdamas actio Paulina, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad dar prieš sudarant ginčijamus sandorius su atsakovu, ieškovas buvo nemokus (jo turto balansas buvo neigiamas, ką patvirtino pateiktos UAB „Arco Real Estate“ ir UAB „Lituka“ ir Ko turto vertės nustatymo ataskaitos (UAB „Kertė“ atlikta ieškovo verslo vertinimo ataskaita teisėjas nesivadovauja, nes ją atliekant parinkti klaidingi duomenys - įtrauktas PVM, neteisingas mokumo koeficientas, bei neatsižvelgta į apyvartinių lėšų nebuvimą), buvo nevykdomi įsipareigojimai pagal sutartis, neišmokami atlyginimai darbuotojams), - todėl sudarytos sutartys negalėjo sukelti įmonės nemokumo. Atvirkščiai, sudarius ginčijamas sutartis, ieškovo įmonės mokumas tik padidėjo, nes sumažėjo įsipareigojimai, o ateinančios įplaukos (jų neperėmė atsakovas) ir gauti pinigai už parduotą turtą buvo panaudoti padengti kreditorių įsiskolinimus. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ginčijamų sutarčių sudarymas, nepažeidė ir negalėjo pažeisti kreditorių teisių.
Kadangi ieškinys atmestinas, iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos atsakovui ir atsakovo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str., 93 str., 98 str. 1 d.). Atsakovas prašo priteisti iš ieškovo išlaidas turėtas dėl turo vertinimo - 11 800 Lt bei už advokatės J. Jurkšaitytės paslaugas – 19 912,50 Lt. Prašoma išlaidų sumas dėl turto vertinimo priteistina, ji pagrįsta pateiktais rašytiniais dokumentais. Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 2 d. numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato <...> pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato <...> darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – rekomendacija). Atsakovas pateikė teisme atsiliepimą į ieškinį, už kurį maksimalus priteistinas dydis gali būti 2 100 Lt (rekomendacijos 8.2 p.), tripliką, už kurį maksimalus priteistinas dydis gali būti 1 225 Lt (rekomendacijos 8.3 p.) bei įvyko 5 teismo posėdžiai, dalyvaujant advokatei (2007 m. rugsėjo 10 d., 2007 m. spalio 15 d., 2007 m. lapkričio 12 d., 2007 m. gruodžio 10 d. ir 2008 m. sausio 21 d.), kurių bendra trukmė apie 15 valandų, už kurias maksimalus priteistinas dydis gali būti 1 575 Lt (rekomendacijos 8.18 p.), dėl ko prašoma priteisti suma už advokatės paslaugas yra aiškiai per didelė. Tačiau teisėjas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad byla itin sudėtinga, reikalaujanti daug advokato darbo ir laiko sąnaudų (reikėjo rinkti daug įrodymų, dokumentų, byla 8 tomų, analizuoti sudėtingus, praktikoje retai pasitaikančius teisinius santykius) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad priteistina didesnė, negu rekomendacijose nustatyta maksimali priteistina suma, t. y. 10 000 Lt.
2007 m. kovo 5 d. Kauno apygardos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos sprendimui įsiteisėjus (CPK 150 str. 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 268 str., 269 str., 270 str., 150 str., teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Katranga“, į. k. 300022238, 21 800 Lt (dvidešimt vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui uždarąjai akcinei bendrovei „KRS“, į. k. 133630961.
Panaikinti 2007 m. kovo 5 d. Kauno apygardos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovui UAB “KRS”, įmonės kodas 133630961, Laisvės pr. 3, Vilniuje, priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 900 000 Lt (devyni šimtai tūkstančių litų) sumai, uždraudžiant juo disponuoti, o nesant pakankamai šio turto, trūkstamai sumai areštuoti pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį apygardos teismą.