- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-21
- Bylos Nr.
- 2A-311-210/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- B. M.
- Atsakovas
- Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro, Mažeikių moksleivių
- Advokatai
- Algis Staškūnas, Andrius Chudenkovas
- Kategorijos
- 11.7.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja S. Gerybienė Procesinio sprendimo kategorija 11.7.3, 11.9.5 ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
2010 m. birželio 21 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
atsakovo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro atstovei B. M. ir advokatui Algiui Staškūnui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-90-636/2010 pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
Ginčo esmė
Ieškovė B. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centrui ir prašė: pripažinti jos atleidimą iš darbo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centre neteisėtu, grąžinti ją į darbą ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad nuo 1980 m. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centre dirbo automobilininkų būrelių mokytoja. Atsakovas 2008 m. birželio 2 d. priėmė įsakymą Nr. P1-16, kuriuo nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. dėl sumažėjusio moksleivių skaičiaus automobilizmo dėstymo grupėse ieškovės darbo krūvį sumažino aštuoniomis savaitinėmis pedagoginėmis valandomis. Su šiuo įsakymu ieškovė nebuvo supažindinta, darbo sutartis atitinkamai pakeista taip pat nebuvo. 2008 m. spalio 29 d. atsakovas įsakymu Nr. P1-22 įspėjo ieškovę apie atleidimą iš darbo, jeigu ji nesutiks dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, ir paprašė ieškovės parašyti sutikimą dirbti sumažintu darbo krūviu nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., taip pat įspėjo, kad iki 2008 m. spalio 31 d. negavus sutikimo ieškovė iš einamų pareigų bus atleista nuo 2008 m. vasario 28 d. Atsakovas 2008 m. spalio 31 d. priėmė įsakymą Nr. P1-25, kuriuo įsakė nuo 2009-02-28 atleisti ieškovę iš užimamų pareigų pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, išmokėti išeitinę kompensaciją ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. 2009 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. P1-54 įspėjimo apie atleidimą terminas buvo pratęstas ir ieškovė iš darbo atleista nuo 2009 m. kovo 3 d.
Ieškovė teigia, kad ji iš darbo buvo atleista neteisėtai, pažeidžiant DK 120, 129, 130, 134 ir 203 straipsnių reikalavimus. Atsakovas nepaisė DK 120 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, nes darbo sutarties sąlygas, kai keičiamas darbo apmokėjimas, pakeitė be raštiško darbuotojo sutikimo. Atsakovas pažeidė DK 203 straipsnio nuostatą, kad apie nustatomas naujas apmokėjimo sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojui nevėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo, nes apie tai, jog keičiamas ieškovės darbo krūvis ir darbo apmokėjimo sąlygos, ieškovei pranešė prieš tris dienas. Atsakovo 2008-10-31 įsakymas Nr. P1-25 neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame nenurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Atsakovas atleido ieškovę iš darbo nesant svarbios priežasties, ieškovei nepasiūlė kito darbo ( DK 129 str. 1 d.), neatsižvelgė, kad ieškovė, viena auginanti vaiką iki šešiolikos metų, turi pirmenybės teisę būti paliktai dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius ( DK 135 str. 1 d. 2 p.), taip pat pažeidė DK 134 straipsnio įtvirtintą garantiją darbuotojų atstovams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovė 2008-06-02 pranešimą apie planuojamą mažinti krūvį pasirašyti atsisakė. Ieškovei B. M. 2008/2009 mokslo metams skiriant 22 kontaktines valandas ir 6,78 papildomas valandas, t.y. daugiau negu 18 savaitinių pamokų, norminiai aktai pažeisti nebuvo ir ieškovės sutikimo nebuvo prašyta. Vykdydamas Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriaus nurodymą, atsakovas parašė 2008-10-29 įsakymą, kad ieškovė duotų raštišką sutikimą dirbti nauju krūviu, o kadangi situacija ieškovei buvo žinoma, DK 203 straipsnio nustatytas terminas pažeistas nebuvo. Darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta, vadovaujantis DK 120 str. 1 d., 129 str. 1 d., nes ji nesutiko dirbti nustatytomis sąlygomis. Ieškovė neteisingai traktuoja darbo organizavimą, pervardindama jį struktūriniais pertvarkymais arba reorganizavimu. Darbuotojų skaičius realiai nebuvo mažinamas, todėl DK 135 straipsnio nuostatos dėl pirmenybės būti paliktam dirbti pažeistos nebuvo. DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeistos taip pat nebuvo, nes laisvų darbo vietų ar neužimtų valandų nebuvo. Atsakovui nebuvo pateikti jokie oficialūs dokumentai, patvirtinantys, jog ieškovė yra išrinkta į darbuotojus atstovaujančius organus, todėl atsakovas neprivalėjo laikytis DK 134 straipsnyje nustatytos procedūros.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino B. M. darbo sutarties nutraukimą 2009 03 03 neteisėtu, grąžino B. M. į darbą ir priteisė jai iš atsakovo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro ( neatskaičiavus mokesčių ) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną mėnesį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2009 03 03 iki 2010 02 04 imtinai - viso 29541,85 Lt ir po priskaičiuotą kiekvienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį po 125,71 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2010 02 05 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisė iš atsakovo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro 3000 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovei ir 1017,26 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 25 Lt pašto išlaidų valstybei. Sprendimo dalį dėl vieno mėnesio priskaičiuoto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio priteisimo B. M. nurodė vykdyti skubiai ( LR DK 299 str. ).
Teismas nustatė, kad ieškovė B. M. ( S. ) 1989 09 01 buvo įdarbinta Mažeikių rajono kūrybos ir darbo centre mokytoja, vėliau dirbo Mažeikių techninės kūrybos ir darbo namuose mokytojos automobilio specialybės pareigose pagal 1995 09 01 darbo sutartį. B. M. nustatyta mėnesinė alga 2746,95 Lt. Nuo 2008 09 01 darbdavys vienašališkai, be B. M. sutikimo, pakeitė jai būtinąsias darbo sąlygas - darbo užmokestį, nustatydamas mėnesinę algą 2399,72 Lt ir skirdamas nuo 2008 09 01 22 kontaktines valandas per savaitę, taip pat vienašališkai nustatė tarnybinio atlyginimo koeficientą K-12, o 2009 03 03 nutraukė su ieškove B. M. sudarytą darbo sutartį pagal LR DK 129 str. 1 d., išmokant jai išeitinę kompensaciją pagal LR DK 140 str. 6 p. šešių mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio ir kompensaciją už 29 kalendorines dienas nepanaudotų atostogų.
Remdamasis LR Darbo Kodekso 95 str. 3 d., 2004 m. rugsėjo 30 d. LR Vyriausybės Nr. 1231 nutarimo 26.4 ir 26.5 punktu, taip pat 2008 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr. ĮSAK-3546 II skirsnio „Mokytojų darbo apmokėjimas" 6. punktu, teismas nurodė, kad 2008/2009 mokslo metams mokytojai B. M. skiriant 22 kontaktines valandas ir 6,78 papildomas valandas: viso 28,72 savaitines valandas, mokyklos direktorius turėjo teisę sumažinti kontaktinių valandų skaičių iki 18, net ir negavęs mokytojos sutikimo. Tačiau, teismo vertinimu, darbdavys, atleisdamas ieškovę iš darbo, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad B. M. faktiškai dirbo jai paskirtu sumažintu darbo krūviu, t.y. faktiškai sutiko dirbti sumažintu darbo krūviu. Remdamasis byloje surinkta medžiaga, teismas pripažino, kad atleisdamas ieškovę B. M. iš darbo, darbdavys vykdė struktūrinius pertvarkymus darbovietėje. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė atsisakė perkėlimo į kitą darbą arba kad administracija neturėjo galimybės perkelti jos į kitą darbą toje pačioje darbovietėje arba kad pasiūlė ieškovei kokį nors kitą darbą, o šis įstatymo reikalavimas yra imperatyvus (LR DK 129 str.). Teismas sprendė, kad darbdavio nurodytos aplinkybės nebuvo pakankamai svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su B. M., o kai darbuotojas atleidžiamas dėl struktūrinių pertvarkymų darbovietėje, jo atžvilgiu privalo būti taikomas LR DK 135 str. nuostatos, numatančios pirmenybės teisę pasilikti dirbti. Teismas nurodė, kad darbdavys pažeidė LR DK 203 str. įtvirtintą normą, jog apie nustatomas naujas apmokėjimo sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo, kadangi atsakovo direktorė apie tai, kad nuo 2008-11-01 yra keičiamas ieškovės darbo krūvis, tuo pačiu ir darbo apmokėjimo sąlygos, pranešė prieš 3 dienas (2008-10-29) ir tai, teismo nuomone, yra grubus darbo teisės nuostatų pažeidimas. Teismo vertinimu, 2008 10 31 įsakymas Nr. Pl-25, kuriuo darbdavys įsakė nuo 2009-02-28 atleisti B. M. iš užimamų pareigų pagal DK 129 str. 1 d., ir 2009 03 03 įsakymas Nr. P1-55 dėl atleidimo iš darbo neatitinka LR DK 130 str. 2 d. nustatytų reikalavimų, nes jame nenurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Įsakyme nurodytas teiginys, kad „remiantis 2008-10-29 įsakymu Nr. P1-22 „Dėl B. M. sutikimo dirbti paskirtu darbo krūviu" ir negavus raštiško sutikimo" negali būti laikomas tinkama priežastimi atleisti iš darbo. Darbdavys nenurodė jokių aplinkybių, dėl ko B. M. yra atleidžiama iš užimamų pareigų, nėra tinkamai nurodyta ieškovės darbo krūvio sumažinimo priežastis, o ta, kuri nurodyta, nelaikytina svarbia priežastimi, atsižvelgiant į tai, kad B. M. faktiškai dirbo jai nurodytu sumažintu darbo krūviu ir atsižvelgiant į tai, kad faktiškai darbdavys vykdė struktūrinius pertvarkymus.
Teismo vertinimu, atsakovas, įsakymu sumažindamas ieškovei darbo krūvį, įsakymu įspėdamas apie atleidimą iš darbo, pažeidė LR DK 129 str. 1 d., kuriame nurodoma, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Teismas darė išvadą, kad nebuvo svarbios priežasties atleisti ieškovę B. M. iš darbo ir kad darbdavys vykdė būtent struktūrinius pertvarkymus. Atsižvelgęs į tai, kad B. M. nepranešė darbdaviui apie savo išrinkimą į LŠDPS renkamuosius organus nei raštu, nei žodžiu, o pranešimas apie tai straipsniu laikraštyje, kurio darbdavio atstovas neskaito, nelaikytinas tinkamu pranešimu, teismas sprendė, kad darbdavys neturėjo teisinės pareigos kreiptis į profsąjungą dėl sutikimo atleisti B. M. iš darbo. Nustatęs, kad darbdavys vykdė struktūrinius pertvarkymus, ir atsižvelgęs į tai, kad ieškovė yra vieniša mama, auginanti vaiką iki 16 metų, teismas sprendė, kad B. M. priklausė pirmenybės teisė būti paliktai darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius (LR DK 135 str. 1 d. 2 d.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras prašo Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo išvados dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumo yra prieštaringos. Teismas teisingai sprendė, kad sumažinant kontaktinių valandų skaičių iki 18 val. per savaitę ieškovės sutikimas nebuvo reikalingas. Tačiau teismo išvada, jog su 2008-06-02 pranešimu ieškovė supažindinta nebuvo, neteisinga. B. M. sąmoningai nepasirašinėdavo įsakymų, ir šiuo atveju, kaip ir kitais kartais, buvo surašytas aktas.
2. Atsakovas nepažeidė DK 203 straipsnio nuostatų, kadangi apie naujas nustatomas apmokėjimo sąlygas pedagogai buvo įspėti 2008 m. birželio mėnesį, 2008-08-29 visi pedagogai buvo supažindinti su darbo krūvio pasikeitimais.
3. Atsakovas vykdė darbo organizavimą, o ne struktūrinius pertvarkymus, kadangi struktūrinius pertvarkymus ir reorganizavimą gali vykdyti tik įstaigos steigėjas, šiuo atveju - Savivaldybės taryba. Teiginys, jog direktorė vienašališkai sumažino besikreipiančiųjų mokytis vaikų skaičių – neatitinka tikrovės. Mokyklos direktorius kiekvieną rugsėjį organizuoja darbą, perskirsto ir valandas, ir veiklą, tačiau negali viršyti steigėjo patvirtintų bendrų pedagoginių valandų skaičiaus ir etatų kiekio. Ieškovei negalėjo būti pasiūlyta kita darbo vieta, nes laisvų valandų nebuvo, o pirmenybė būti paliktai darbe čia netaikoma.
4. Ieškovei neišreiškus raštiško sutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, darbdavys įgijo teisę taikyti DK 129 straipsnio nuostatas. Jai buvo sumokėta išeitinė išmoka už 6 mėnesius ( 15336,48 Lt) ir kompensacija už nepanaudotas atostogas ( 2599,40 Lt), taip pat ji gavo bedarbio pašalpą ( 6520,28 Lt), todėl pagal priimtą sprendimą ieškovei būtų trečią kartą apmokama už tuos pačius mėnesius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė B. M. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. LR Darbo kodeksas kartu su jį detalizuojančiu LR Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 mokytojams nustato 36 valandų darbo laiko normą per savaitę, todėl neteisinga yra apelianto nuoroda, kad mokytojų darbo laiko norma yra ne mažesnė kaip 18 valandų.
2. Ieškovės veiksmai rodo, kad ji nesutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį, ginčijo pakeistas darbo sutarties sąlygas, ginčijo darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, įskaitant ir ieškovės darbo sutarties sąlygų pakeitimo teisėtumą.
3. Atsakovas ne tik nenurodė svarbios ieškovės atleidimo iš darbo priežasties, bet nenurodė jokios pagrįstos priežasties, dėl kurios ieškovės atleidimas iš darbo galėtų būti laikomas teisėtu. Atsakovo 2008-10-31 įsakymas neatitiko DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, jame nenurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Atsakovas pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pasiūlyti darbuotojui kitą darbą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo sutinkanti su ta sprendimo dalimi, kuria darbo sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu, tačiau, ieškovės nuomone, kitos sprendimo dalys yra palankesnės atsakovui: teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė netinkamai pranešė atsakovui apie savo išrinkimą į darbuotojų atstovaujamuosius organus; priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, teismas neatsižvelgė į tai, kad darbo užmokestis ieškovei sumažintas neteisėtai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Šioje byloje pagal apelianto atsakovo – Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro apeliacinį skundą, svarstant šio apeliacinio skundo, bei ieškovės pateikto atsiliepimo į jį teisinius ir faktinius argumentus, spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės reikalavimai buvo patenkinti, laikytinas pagrįstu ir teisėtu, ar teismas teisingai nustatė ir kvalifikavo šalių teisinius santykius vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo principais.
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo patenkintas ieškovės B. M. ieškinys: ieškovė B. M. grąžinta į darbą Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centre ir jai priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo dienos – 2009 m. kovo 3 d. iki 2010 m. vasario 4 d. ir po 125,71 Lt už kiekvieną paskesnę dieną nuo 2010 m. vasario 5 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Kolegija visumos byloje esančių duomenų pagrindu sprendžia, kad apeliacinis atsakovo skundas yra pagrįstas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas.
Faktai.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė nuo 1981 m. rugpjūčio 25 d. dirbo Mažeikių tarpmokykliniame gamybiniame mokymo kombinate mokytoja, nuo 1989 m. rugsėjo 1 d. dirbo Mažeikių rajono Moksleivių kūrybos ir darbo centro mokytoja, o nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. ieškovė toje pačioje darbovietėje dirbo automobilio specialybės mokytoja ir jos mėnesinė alga nuo 2008 m. gegužės mėnesio buvo 2746,95 Lt ( 1 t., b.l. 50). Pradėjus mažėti mokinių skaičiui, be ieškovės sutikimo, 2008-2009 mokslo metais ieškovei darbo krūvis buvo sumažintas iki 22 kontaktinių (pedagoginio darbo) valandų per savaitę ir dėl to ieškovės mėnesinis atlygis sumažėjo iki 2399,72 Lt. Ieškovė su darbo krūvio sumažinimu nesutiko ir 2008-09-25 kreipėsi į LR Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyrių. Kadangi ieškovė raštiško sutikimo sumažinti jai pedagoginio darbo valandas nedavė, atsakovas (darbdavys) 2008-10-29 įspėjo ieškovę, jog negavus jos raštiško sutikimo dirbti sumažintu krūviu, ji bus atleista iš darbo ir tuo pagrindu 2009 03 03 nutraukė su ieškove B. M. sudarytą darbo sutartį pagal LR DK 129 str. 1 d., išmokant jai šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ( LR DK 140 str. 6 p.) ir kompensaciją už 28 kalendorines dienas nepanaudotų atostogų.
Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas nurodė keletą prieštaringų aplinkybių ir vertinimų, susijusių su ieškovės darbu ir jo sąlygomis, kurie vienas kitą paneigia: a) kad remiantis Darbo kodekso 95 str. 3 d., 2004 m. rugsėjo 30 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1231 26.4 ir 26.5 punktais, taip pat 2008 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr. ĮSAK-3546 II skirsnio „Mokytojų darbo apmokėjimas“ 6 punktu atsakovas turėjo teisę sumažinti ieškovei kontaktinių (pedagoginio darbo) valandų skaičių iki 22 kontaktinių valandų ir 6,78 papildomų valandų net ir negavęs mokytojos (ieškovės) sutikimo; b) kad B. M. jos atleidimo iš darbo metu faktiškai dirbo jai paskirtu sumažintu darbo krūviu, t.y. teismas sprendė, kad ieškovė faktiškai sutiko dirbti sumažintu darbo krūviu, c) kad darbdavys (atsakovas) vykdė struktūrinius pertvarkymus, todėl nepasiūlydamas ieškovei kito darbo ar neperkeldamas ją į kitą darbą pažeidė imperatyvius reikalavimus; d) kad be pagrindo nevykdė LR DK 135 straipsnio reikalavimų (netaikė nuostatų, numatančių ieškovei pirmenybę likti darbe); kad įsakymu sumažindamas ieškovei darbo krūvį ir įsakymu įspėdamas ieškovę apie jos atleidimą iš darbo pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Todėl, anot teismo, atleisti ją iš darbo remiantis DK 129 straipsnio 1 dalimi nebuvo pagrindo.
Tokia teismo argumentų painiava neleidžia teisingai nustatyti ir įvertinti priimto sprendimo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, teisingai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius darbo sutarties pagrindu ir ginčo teisinius santykius.
Kolegija pažymi, kad konkretaus teisinio santykio atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui visada yra būtini tam tikri juridiniai faktai. Darbo sutartis, kaip juridinis faktas darbo santykiams atsirasti, įtvirtina darbo savanoriškumo principą, tačiau darbo sutartys tam tikrose organizacijose turi ypatumus, į kuriuos privalu atsižvelgti, aiškinant sutarčių turinį. Biudžetinėse įstaigose (prie kurių priskiriamos ir švietimo įstaigos) dėl darbo užmokesčio nesiderama, nes jis nustatomas biudžeto įstatymu. O konkrečiai mokytojų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja visa eilė norminių aktų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. I1-22/2007 konstatavo, kad jokie teisės aktai nenustato privalomo mokytojų darbo krūvio, kuris gali būti mažesnis ir didesnis nei 18 kontaktinių (pedagoginio darbo) valandų per savaitę. Nustatant konkretų mokytojo darbo užmokestį, tarifinio atlygio pagrindu imamas 18 pedagoginio darbo valandų per savaitę krūvis, t.y. mokytojams būtinoji darbo sutarties sąlyga, numatyta DK 95 str. 3 d., faktiškai yra garantuojama dirbant per savaitę ne mažiau kaip 18 pedagoginio darbo valandų. Mokytojų atlyginimų koeficientus ir priedus nustato švietimo įstaigos vadovas, neviršijant skirto darbo užmokesčio fondo. Kaip jau buvo minėta, 2008/2009 mokslo metams mokytojai B. M. darbo krūvis buvo sumažintas 8 savaitinėmis pedagoginėmis valandomis ir jai buvo skirtos 22 kontaktinės valandos ir 6,78 papildomos valandos: viso 28,72 savaitinės valandos. Dėl darbo krūvio sumažinimo ieškovės atlyginimas sumažėjo nuo 2746,95 Lt iki 2399,72 Lt 2008 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais, o padidinus tarnybinio atlyginimo koeficientą 2009 m. sausio ir vasario mėnesį jis buvo 2634,26 Lt ( 1 t. b.l. 55-56). Taigi ieškovė ir jos atstovas, aiškindami ir interpretuodami mokytojo darbo krūvį supainiojo dvi kategorijas - LR Darbo kodekso kartu su jį detalizuojančiu LR Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 mokytojams nustatytą 36 valandų darbo laiko normą per savaitę, ir pedagoginių (kontaktinių) valandų normą, kuri, remiantis 2008 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr. ĮSAK-3546 II skirsnio „Mokytojų darbo apmokėjimas“ pagrindu yra 18 pedagoginio darbo valandų (kas prilyginama vienam pedagogo darbo etatui), už kurias pagal šio įsakymo 24 punktą mokytojui ir skaičiuojamas darbo užmokestis. Papildomai yra mokama už didesnį pamokų skaičių (darbo krūvį), vadovavimą klasei, taip pat mokyklos vadovas gali nustatyti priedus ir pan. Taigi sistemiškai aiškinant šias teisės aktų nuostatas galima konstatuoti, kad norint mokytojui skirti mažesnį darbo valandų skaičių nei minėtasis – reikia keisti sudarytą su darbuotoju darbo sutartį. Kartu darytina išvada, kad mažesnio darbo krūvio nustatymas, o kartu ir tai sąlygojančio darbo užmokesčio sumažėjimas (mažesnis jo mokėjimas) prilygsta darbo sutarties sąlygų pakeitimui.
Pažymėtina, kad darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų keitimą reglamentuoja DK 120 straipsnio 3 dalis. Pagal šias nuostatas darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik tinkamai informavęs ir gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Tokio sutikimo nereikia, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai keičiamos švietimo darbuotojo darbo apmokėjimo sąlygos dėl darbo organizavimo pakeitimo, sumažinti darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio be darbuotojo raštiško sutikimo negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-265/2005). Informacijai apie individualias darbo sąlygas skirta 1991 m. spalio 14 d. Europos Tarybos direktyva 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie sutarties arba darbo santykių sąlygas. Tokių sąlygų sąrašas yra pateikiamas šios Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje. Be kitų sąlygų, kurios nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, 8 punkte nurodyta „darbo užmokesčio, kurį darbuotojas turi teisę gauti, pradinė bazinė suma, kitos jo sudedamosios dalys ir jo mokėjimo periodai“, o 9 punkte – „normali darbuotojo darbo dienos arba darbo savaitės trukmė“. Taigi aiškinant aptariamą ginčo teisinį santykį pripažintina, kad ir Darbo kodekso 120 straipsnio prasme ir Europos Tarybos direktyvos 91/533/EEB prasme, kai darbuotojui, šiuo atveju ieškovei B. M., buvo keičiamas apmokėjimas už darbą jį mažinant, nors ir nebuvo keičiamos esminės darbo sąlygos, buvo būtinas jos sutikimas. O darbuotojui nesutinkant dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (nors ir neesminėmis), bei už mažesnį atlygį, turėjo būti sprendžiamas jos atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnį klausimas.
Grįžtant prie bylos faktų, jų duomenų pagrindu kolegija konstatuoja, kad priešingai nei nurodo ieškovė ir jos atstovas, atsakovas vykdė darbo organizavimo pakeitimus, nesusijusius su mokyklos struktūriniais pertvarkymais, kadangi, kaip teisingai nurodė apeliantas, struktūrinius pertvarkymus ir reorganizavimą gali vykdyti tik įstaigos steigėjas, šiuo atveju - Savivaldybės taryba. Pažymėtina, kad nebuvo keičiama darbuotojos darbo vieta, nei pobūdis, nei pareigybė, nei mokomosios dokumentacijos struktūra. Vaikų priėmimo sumažėjimą lėmė iš esmės objektyvios priežastys ir praktinio vairavimo mokymo galimybės. Todėl ir ieškovės teiginys, jog direktorė (atsakovo atstovė) vienašališkai sumažino besikreipiančiųjų mokytis vaikų skaičių – neatitinka tikrovės. Tokie duomenys nei objektyviai, nei subjektyviai byloje nebuvo nustatyti. Pagrįsta atsakovo pozicija, kad mokyklos direktorius kiekvieną rugsėjį organizuoja darbą, priklausomai nuo atsiradusių naujų sąlygų (mokinių skaičiaus, jų pasirinkimo ir pan.), perskirsto ir valandas, ir veiklą, tačiau visais atvejais negali viršyti steigėjo patvirtintų bendrų pedagoginių valandų skaičiaus ir etatų kiekio, o kartu ir skirtų iš biudžeto darbo apmokėjimui lėšų. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei šioje situacijoje negalėjo būti pasiūlyta kita darbo vieta, padidintas kontaktinių pedagoginio darbo valandų skaičius, nes laisvų valandų nebuvo. Pažymėtina, kad bylos duomenimis iš esmės visiems šios mokymo įstaigos pedagogams, kurie turėjo didesnį darbo krūvį nei 18 pedagoginių valandų per savaitę, 2008/2009 mokslo metais darbo krūvis buvo sumažintas, o apie darbo krūvio sumažinimą mokytojai buvo informuoti. Apie tai liudija atsakovo atstovės paaiškinimai byloje, bei pateikti įsakymai ir pranešimai. Kartu bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas nemažino pedagoginį darbą atliekančių darbuotojų (mokytojų) skaičiaus, taigi ir pirmenybė būti paliktai darbe šiuo atveju ieškovei negalėjo būti taikoma. Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo vieną argumentų, kad mokykloje vyko struktūriniai pertvarkymai, taigi tokiu atveju darbuotojui (B. M.) privalėjo būti taikomas LR DK 135 straipsnis, ir jai privalėjo būti suteikta pirmenybė likti dirbti, su tokiu argumentu nesutinka. Jau aukščiau teismas bylos duomenų pagrindu konstatavo, kad tokie struktūriniai pertvarkymai mokykloje nevyko, nebuvo mažinamas darbuotojų (mokytojų) skaičius, tik buvo vykdomi darbo organizavimo pakeitimai, sąlygoti objektyviai susidariusių sąlygų (moksleivių sumažėjimu, naujo kalvystės būrelio, siekiant pritraukti daugiau moksleivių įsteigimu), kuriais nebuvo keičiamas (mažinamas) darbuotojų skaičius, taigi darbdavys (atsakovas) nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo ieškovei taikyti LR DK 135 straipsnio (suteikti jai pirmumo teisę likti darbe), nei pasiūlyti ar suteikti jai kitą darbą, nes ieškovės darbo vieta nebuvo naikinama, tik sumažėjo jos pedagoginės savaitinės valandos iki 22, o su tokiu darbo organizavimo pakeitimu ieškovė nesutiko.
Kartu teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo argumentą dėl ieškovės konkliudentinių veiksmų, kurie, anot teismo, patvirtina, kad ieškovė savo veiksmais parodė, jog ji sutinka dirbti sumažintu darbo krūviu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės raštiško sutikimo keisti darbo sutarties sąlygas nėra. Ir nors ieškovė 2008 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais dirbo už mažesnį darbo užmokestį ir DK 297 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka darbdavio veiksmų neginčijo (šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pripažino kaip ieškovės faktinį sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nesutiko su sumažintu darbo krūviu ir tuo pagrindu sumažėjusiu darbo užmokesčiu. Štai jau 2008-09-25 ji kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyrių dėl jos manymu neteisėto darbo krūvio ir darbo užmokesčio sumažinimo, nesutiko pasirašyti keičiamos darbo sutarties. Tai rodo, kad jau buvo prasidėjęs šalių darbo ginčas dėl vienašališko darbo užmokesčio ieškovei sumažinimo. Kartu ir apeliacinio bylos proceso metu, bei rašydama atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad ji nesutiko ir iš esmės nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, t.y. sumažintu darbo krūviu. Šie duomenys yra pagrindas išvadai, kad ieškovės darbas sumažintu krūviu neatitiko ieškovės tikrosios valios ir negali būti vertinamas kaip ieškovės sutikimas dirbti sumažintu darbo krūviu ir kartu už mažesnį darbo užmokestį.
Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir už mažesnį darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (DK 120 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju iki 2008 m. spalio 31 d. negavęs ieškovės sutikimo, ir negalėdamas administracinėmis priemonėmis užtikrinti ieškovei ankstesnio darbo krūvio (pažymėtina, kad Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro siūlymu apie ką liudija byloje esantis protokolas (3 t., b. l. 41 ) ieškovei ir kitiems pedagogams buvo siūloma imtis iniciatyvos papildomos būrelių veiklos), darbdavys privalėjo spręsti mokytojos atleidimą iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Todėl ieškovė nepagrįstai nurodė, o pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo nurodytu pagrindu, nenurodė jokios svarbios priežasties, kodėl atleidžia ieškovę iš darbo, kad 2008-10-31 įsakymas neatitiko DK 130 straipsnio 2 d. reikalavimų, nes jame nenurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Darbdavio ir darbuotojo (atsakovo ir ieškovės) santykiai, teisinis ir faktinis ginčas dėl ieškovės nesutikimo dirbti sumažintu krūviu, jos įspėjimas dėl galimo darbo sutarties nutraukimo, nurodytos atsakovo įsakymuose teisės normos šį ieškovės ir pirmosios instancijos teiginį ir argumentą paneigia.
Pagrindą nutraukti su darbuotoju darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį sudaro visuma juridinių faktų: tai tinkamai įgyvendinta darbdavio iniciatyva; svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą. Kolegija, bylos duomenų pagrindu sprendžia, kad atsakovas šių sąlygų laikėsi. Todėl konstatuotina, kad darbo sutarties nutraukimas atitiko įstatymo reikalavimus.
Įstatymas neterminuotos darbo sutarties nutraukimo galimybę, kai nėra darbuotojo kaltės, sieja su svarbių priežasčių buvimu, todėl, sprendžiant teisme kilusį darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, buvo svarbu nustatyti konkretų faktą (faktus), dėl kurių darbuotojas negalėjo tęsti darbo santykių su darbdaviu, t.y. nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių būtina nutraukti su darbuotoju neterminuotą darbo sutartį. Įstatyme nėra nurodytas tokių svarbių priežasčių sąrašas. Darbdavys, atleisdamas ieškovę iš darbo nurodė įstatymo nuostatą ir priežastį – darbuotojo nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir sumažėjus darbuotojo darbo užmokesčiui. Analizuojant apeliacinio skundo argumentus ir atsiliepimą į apeliacinį skundą, teismas jau šiame sprendime konstatavo, kad ieškovė nesutiko ir šiuo metu nesutinka su jai sumažintu darbo krūviu ir mokamu mažesniu darbo užmokesčiu, laikydama tokius darbdavio veiksmus neteisėtais. Taigi akivaizdu, apie tai liudija ir bylos faktai, kad darbuotojo atleidimo priežastimi buvo jos nesutikimas dirbti tokiomis pakeistomis darbo sąlygomis. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo principu sprendžia, kad tokia priežastis, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, darbo pobūdį (pedagoginis – auklėjamasis), kai tarp darbuotojo ir darbdavio yra užprogramuotas teisinis ginčas, ši priežastis – nesutikimas dirbti naujomis sąlygomis, kai negalima darbuotojo perkelti į kitą darbą, laikytina pakankamai svarbia atleisti darbuotoją iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 129 straipsnį.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują, atmetant ieškovės B. M. ieškinį. Be to, siekiant ginčą išspręsti iki galo, išeinant už ieškinio ribų (CPK 417str.), perskaičiuotinas ieškovei 2008 m. rugsėjo - 2009 m. vasario mėnesiais išmokėtas darbo užmokestis, išeitinė kompensacija ir išmoka už nepanaudotas atostogas.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija priteisia ieškovei B. M. iš atsakovo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro sulygto darbo sutartyje ir faktiškai išmokėto per laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. kovo 3 d. užmokesčio skirtumą – 1625,02 Lt : 2008 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais darbo užmokesčio skirtumas sudaro 1388,92 Lt ( (2746,95-2399,72) x 4 ), 2009 m. sausio - vasario mėnesiais – 225, 38 Lt ((2746,95-2634,26) x 2) , 2009 m. kovo mėnesį- 10,72 Lt ( 2 x 130, 80 ( vienos darbo dienos užmokestis) – 250,88).
Ieškovei taip pat priteisiama priklausančios gauti ir faktiškai sumokėtos išeitinės kompensacijos bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumas, atitinkamai 1145,22 Lt ( (6 x 2746,95 ) - 15336,48) ir 48,48 Lt ( 2647,87-2599,40).
Patenkinus apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais priteistinos bylinėjimosi išlaidos ir, atsižvelgus į tai, kad nuo žyminio mokesčio ieškovė yra atleista, atsakovui grąžinamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestį – 1017,26 Lt ( 3 t. b. l. 132).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendė:
Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro ( į/k 190193379, buveinė V. Kudirkos g. 6, Mažeikiai) ieškovei B. M. (a/k (duomenys neskelbtini) ) 2818,72 Lt ( dviejų tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniolikos litų septyniasdešimt dviejų ct) dydžio su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemoką.
Grąžinti atsakovui Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centrui 1017,26 Lt ( vieną tūkstantį septyniolika litų dvidešimt šešis ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą
2010-03-03 mokėjimo nurodymu Nr. 1005742.