Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-12-30 · Administracinė byla Nr. I-1059-621/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-12-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. S-575-88-14Nutartis · 2014-02-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-12-30
Bylos Nr.
I-1059-621/2013
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00830-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas (pran.), Marytė Švažienė
Pareiškėjas
G. A., V. A.
Atsakovas
Telšių rajono savivaldybės
Trečiasis asmuo
UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“
Kategorijos
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1059-621/2013Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00830-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 8.2.; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 30 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Žano Kubecko, kolegijos teisėjų Virginijaus Stankevičiaus ir Marytės Švažienės,

sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,nedalyvaujant pareiškėjams G. A. ir V. A.,nedalyvaujant atsakovės Telšių rajono savivaldybės atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. A. ir V. A. skundą ir patikslintą skundą dėl Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atleisti nuo atliekų išvežimo rinkliavų mokesčio už 2012 metus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjų G. A. ir V. A. (toliau tekste – ir Pareiškėjai) skundas (b.l. 2-5) ir jo patikslinimas (b.l. 21-24), kuriame prašoma panaikinti Telšių rajono savivaldybės 2013-05-25 sprendimą Nr. Tl-170 ir įpareigoti Telšių rajono savivaldybės tarybą atleisti G. A. nuo atliekų išvežimo rinkliavų mokesčio adresais: (duomenys neskelbtini), už 2012 metus; panaikinti Telšių rajono savivaldybės 2013-05-25 sprendimą Nr. Tl-169 ir įpareigoti Telšių rajono savivaldybės tarybą atleisti V. A. nuo atliekų išvežimo rinkliavų mokesčio adresais: (duomenys neskelbtini) už 2012 metus; priteisti patirtas pareiškėjų išlaidas: sumokėtą žyminį mokestį ir kitas būsimas teismo proceso išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjai skunde nurodė, kad 2013-01-10 su prašymu dėl šeimos turto atleidimo nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą per 2012 m. kreipėsi į UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“. Prie prašymo atleisti nuo mokesčio pridėjo AB „Lesto“ pažymas, išduotas 2012-12-28. Be to, prašymai buvo patvirtinti seniūnų. G. A. (toliau – ir pareiškėja) prašė atleisti nuo rinkliavos mokesčio adresais: (duomenys neskelbtini) kuriais 2012 metais niekas negyveno, todėl šioje nuosavybėje nesusidarė atliekos, kurias turėtų išvežti Telšių regiono atliekų tvarkymo centras.

V. A. (toliau – ir pareiškėjas) prašė atleisti nuo rinkliavos mokesčio adresais: (duomenys neskelbtini) kuriais 2012 metais niekas negyveno, todėl šioje nuosavybėje nesusidarė atliekos, kurias turėtų išvežti Telšių regiono atliekų tvarkymo centras.

UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2013-02-05 raštu Nr. 92 G. A. ir 2013-02-05 raštu Nr. 93 V. A. informavo, kad pareiškėjai nebus atleisti nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą per 2012 metus.

Šalies argumentai

2013-02-27 Telšių rajono savivaldybės tarybai pareiškėjai pateikė prašymus, kuriais prašė atleisti nuo atliekų išvežimo rinkliavų mokesčio adresais: (duomenys neskelbtini) (G. A.), (duomenys neskelbtini) (V. A.), kadangi Telšių regiono atliekų tvarkymo centras paslaugomis 2012 metais nesinaudojo ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui.

2013-04-25 sprendimais Nr. Tl-169 ir Tl-170 Telšių rajono savivaldybės taryba pareiškėjų prašymų netenkino ir jų neatleido nuo 2012 m. vietinės rinkliavos nurodytais adresais.

Pareiškėjai pateikė UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui“ visus reikalingus dokumentus, numatytus Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010-01-21 sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų „Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų“ (toliau – ir nuostatai) 18 ir 19 punktuose. Pareiškėjai informavo Telšių rajono savivaldybės tarybą apie pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad atliekos pareiškėjų nurodytoje nuosavybėje nesusidarė. Pripažįsta, kad šiuos dokumentus pateikė ne einamųjų metų lapkričio mėnesį, o kitų metų sausio mėnesį, tačiau pareiškėjų nuomone, vėliau pateikti dokumentai tik dar labiau patvirtina, kad pareiškėjai 2012 m. prašomu atleisti nuo rinkliavos mokesčio turtu nesinaudojo, kadangi duomenis pateikė ne už 2012 m. 11 mėnesių, kaip to prašo nustatyta tvarka, o už 2012 m. 12 mėnesių. Taigi pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtino, kad ne tik 2012 m. sausio–lapkričio mėnesiais nesinaudojo nekilnojamuoju turtu, bet, kad juo nesinaudojo ir visus metus, tai yra sausio–gruodžio mėnesiais.

Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-878 (2002-07-11 įstatymo Nr. IX-1004 redakcija su pakeitimais; (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 11 dalis skelbia: „atliekų turėtojas – atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų.“ Pareiškėjų nuomone, jie 2012 m. nurodytais adresais nebuvo atliekų gamintojai arba asmenys, kurie turėjo atliekų. Taip pat jie neatitiko principo „teršėjas moka“. Pareiškėjams nebuvo teikiama komunalinių atliekų tvarkymo paslauga, todėl jie neprivalo mokėti rinkliavos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu rinkliava už atliekų surinkimą ir tvarkymą turi būti renkama iš atliekų turėtojų arba atliekų gamintojų, o ne iš asmenų, kurie atliekų neturėjo ir jų negamino. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-26 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2235/2012, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų I. J. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir I. J. prašymą ir patikslintą prašymą atsakovui Telšių rajono savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“) dėl nuostatų teisėtumo ištyrimo konstatavo: „Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį“. Pareiškėjai mano, kad Telšių rajono savivaldybės taryba be jokių išlaidų ir papildomų sąnaudų galėjo tarybos posėdžio metu lengvai nustatyti, kad G. A. ir V. A. 2012 m. neturėjo atliekų jų nurodytais adresais, o UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ nepatyrė atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovė Telšių rajono savivaldybė atsiliepime (b.l. 119-125) nurodė, kad su pareiškėjų patikslintu skundu nesutinka. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – LR Konstitucija) 121 str. 2 d. nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – LR VSĮ) 6 str. 31 p. nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas priskirtinos savarankiškoms savivaldybių funkcijoms. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – LR ATĮ) 25 str. nustatyta, kad savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Komunalinių atliekų sistemos organizavimas yra priskirtas savivaldybių kompetencijai ir atsakomybei. Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio.

Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Vietinė rinkliava įskaitoma į savivaldybės, nustačiusios vietinę rinkliavą, biudžetą (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – LR RĮ) 2 str. 3 d., 16 str. 2 d,). LR RĮ 11 str. 1 d. nustatytas vietinių rinkliavų objektų sąrašas. Siame sąraše pateikti rinkliavos objektai (vienas iš objektų įtvirtintas LR RĮ 11 str. 1 d. 8 p., pagal kurį savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą) ir yra tas reguliatorius, kuris reglamentuoja (riboja) savivaldybės tarybos teisę nustatyti vietinę rinkliavą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 konstatavo, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūrą po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (LR ATĮ 1 str. 1 d., 2 str. 12, 21 d., 5, 25, 28 ir 30 str.). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų sistemoje. Komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra apibrėžiama kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje (LR ATĮ 2 str. 43 d.). 2010-03-29 nutartyje taip pat pabrėžiama, kad vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis lemia, kad rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. LR RĮ 11 str. 1 d. 8 p. nustatyta rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme. Šiuo atveju atlygintinumo už suteiktas paslaugas principas netaikytinas. 2010-03-29 nutartyje taip pat pažymėta, „jog Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį“.

Telšių rajone iki 2007 m. gruodžio 31 d. mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą buvo mokamas kaip sutartinė prievolė už paslaugą, o jo dydis priklausė nuo suteiktos paslaugos apimties. Nuo 2008 m. sausio 1 d. Telšių rajone pradėjo veikti iš esmės kita komunalinių atliekų tvarkymo sistema, kurioje įmoka už komunalinių atliekų tvarkymą nebepriklausė nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto, tokiu būdu atliekų turėtojui nebenaudinga ir neekonomiška slėpti savo atliekų. Mokestis buvo pakeistas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, kuri įskaitoma į savivaldybės biudžetą ir yra privaloma įmoka. Įvedant rinkliavą preziumuota, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai Telšių rajone yra visi asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, todėl taikant jiems vietinės rinkliavos įmoką šios aplinkybės nebenustatinėjamos.

Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 6 p. numato, kad komunalinių atliekų mokėtoju ir turėtoju laikomas asmuo, valdantis, naudojantis, disponuojantis nekilnojamuoju turtu Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Taigi komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai Nuostatų 6 p. prasme yra visi asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Telšių rajono savivaldybė, įgyvendindama teisės aktais nustatytas vietos savivaldos teises atliekų tvarkymo bei mokesčių apskaičiavimo gyventojams už komunalinių atliekų išvežimą srityje, yra pasirinkusi tokį komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, kai šios vietinės rinkliavos mokėtoju ir atliekų turėtoju pripažįstami asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Jokiame teisės akte nėra reikalavimo atlikti tam tikras procedūras ar įrodyti, kad vienas ar kitas juridinis ar fizinis asmuo yra atliekų turėtojas, todėl visi nekilnojamojo turto savininkai ir teisėti naudotojai yra laikomi vietinės rinkliavos mokėtojais ir atliekų turėtojais ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą.

LR ATĮ 2 str. 17 d. nustatyta, kad atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. LR ATĮ 2 straipsnio 17 dalis tik nustato subjektą, turintį pareigą mokėti už atliekų tvarkymą ir surinkimą. Toks subjektas yra atliekų turėtojas. Žemiau nurodytieji teisės aktai ir suteikia savivaldybių taryboms išimtinę teisę nustatyti komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, rinkliavos dydį, o būtent: a) LR RĮ 2 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje; b) LR RĮ 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, kuriame nustatyta savivaldybės tarybos teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą; c) LR RĮ 12 straipsnio 1 ir 2 punktai, kuriuose nustatyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą bei tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; d) LR RĮ 13 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose; e) LR VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas, kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas. Darytina išvada, kad rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdo parinkimas ir dydžio nustatymas – visiška savivaldybės tarybos diskrecija. Telšių rajono savivaldybės pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas, kai atliekų turėtoju ir mokėtoju laikomi visi asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, nepakeičia teisės norminiais aktais nustatyto mokėtojo už atliekų tvarkymą. Pasirinkus bet kurį rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdą, už atliekų tvarkymą moka atliekų turėtojas. Telšių rajono savivaldybės pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas (vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas) sudaro galimybę administruoti šią rinkliavą nedideliais kaštais, efektyviai organizuoti komunalinių atliekų tvarkymą, užkerta kelią piktnaudžiauti ir išvengti mokėjimo, sukuriama tiksli ir stabili įmokų surinkimo ir administravimo duomenų bazė, skolų administravimas. Pabrėžtina, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemia, kad tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Telšių rajono savivaldybės tarybos nustatytas vietinės rinkliavos dydis atliekų turėtojams yra diferencijuojamas atsižvelgiant į jų turimo ar naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir dėl šios veiklos galinčiu susidaryti atliekų kiekiu. Todėl toks rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelis yra tinkamas siekiamam tikslui – principo „teršėjas moka“ užtikrinimui – įgyvendinti. Atsakovo nuomone, Nuostatų 6 p. prasme Pareiškėjai yra atliekų turėtojai.

2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB (toliau – Direktyva) 1 str. c punkte nustatyta, kad atliekų turėtojas reiškia atliekų gamintoją arba fizinį asmenį ar juridinį asmenį, kuris tas atliekas turi. Direktyvos 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas“. Direktyvos 1 straipsnyje vartojamos atliekų, atliekų gamintojo, atliekų turėtojo sąvokos identiškos LR ATĮ nurodytoms atitinkamoms sąvokoms.

2009-07-16 Europos Bendrijų Teisingumo Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje (civilinė byla C-254/08, ginčas tarp viešbučių bendrovių Futura immobiliare srl Hotel Futura, meeting Hotel, HoteI Blanc, Hotel Plyton bei Business Srl ir Comune di Casoria dėl mokesčio už vidaus kietųjų komunalinių atliekų šalinimą, kurį šios bendrovės turėjo sumokėti 2006 ir 2007 metais) nurodė, kad dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų kiekį, kurį perduoda tvarkyti kiekvienas atliekų turėtojas, todėl rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Toliau Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 15 straipsnio a punkte įtvirtintas principas „teršėjas moka“ turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kurios, Direktyvos 1 str. prasme, atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugos išlaidoms padengti numato mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne pagal faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekį. Valstybės narės, remdamosios Direktyvos 15 straipsnio a punktu, turi užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas atliekų šalinimo išlaidas, o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesąuer (C-188/07).

Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl metodą, kurį taikys, valstybės narės pasirenka savo nuožiūra. Jau buvo minėta, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir plėtojimas yra pavestas savivaldybėms, kurios atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės akto nustatytose ribose pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio.

Žemesnės instancijos teismas

Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 15 straipsnio a punkte įtvirtintam principui „teršėjas moka”.

Nuostatų 25 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis apskaičiuojamas toks, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas: atliekų tvarkymo sistemos, vietinės rinkliavos administravimo, atliekų surinkimo ir transportavimo, šalinimo, sąvartyno eksploatavimo, uždarymo, rekultivavimo, priežiūros po uždarymo, infrastruktūros plėtimo bei kitas su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Taigi savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą yra pagrįsta komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudomis ir tai atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo aukščiau pateiktas suformuluotas teisės taikymo taisykles.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo aukščiau pateiktuose sprendimuose suformuluotas teisės taikymo taisykles atliekų tvarkymo srityje, taip pat į 2010-03-29 LVAT nutartį, kurioje konstatuota, kad tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos Respublikos teisės nuostatos (tarp jų ir principas „teršėjas moka“ bei sąvoka „atliekų turėtojas“) nedraudžia komunalinių atliekų turėtoju pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo atitinkamu būdu galinčiu susidaryti atliekų kiekiu, darytina išvada, kad Nuostatų 6 punktas neprieštarauja principui „teršėjas moka“.

Šalies argumentai

Pareiškėjai prašo panaikinti savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. Tl-169 „Dėl V. A. neatleidimo nuo 2012 m. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio“ ir savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. Tl-169 „Dėl G. A. neatleidimo nuo 2012 m. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio“. Galiojantys teisės norminiai aktai suteikia teisę savivaldybės tarybai numatyti atvejus, kai vietinės rinkliavos mokėtojai atleidžiami nuo vietinės rinkliavos įmokos. Atleidimas nuo vietinės rinkliavos įmokos yra ne kas kita kaip viena iš lengvatos formų vietinių rinkliavų mokėtojams. Savivaldybės tarybos teisę nustatyti lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato LR Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis, LR RĮ 12 straipsnio 3 punktas, LR VSĮ 16 str. 2 d. 18 p. (ta apimtimi, pagal kurią nustatyta, kad taryba priima sprendimus teikti rinkliavų lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita). Lengvatų (tarp jų ir atleidimo pagrindu nuo vietinės rinkliavos mokėjimo vietinių rinkliavų mokėtojams) nustatymas vietinių rinkliavų mokėtojams yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija. Vadovaudamasi šia teise savivaldybės taryba Nuostatuose ir numatė atleidimo nuo vietinės rinkliavos įmokos atvejus. Tokie atvejai numatyti ir Nuostatų 18 bei 19 p.

Nuostatų 18 ir 19 p. numatytos sąlygos lengvatai gauti siejamos su pastato naudojimu ir elektros energijos kiekio sunaudojimu atitinkamu laikotarpiu. Šiuo punktu nenustatinėjamos jokios naujos asmenų grupės nei nurodytos Nuostatų 6 p., kurios pripažįstamos vietinės rinkliavos mokėtojais ir atliekų turėtojais. Nuostatų 18 p., 19 p. nustatyta tvarka asmenys, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje ir Nuostatų prasme esantys atliekų turėtojais, gali būti atleisti nuo vietinės rinkliavos įmokos.

Nuostatų 18 ir 19 p. nustato pareigą vietinės rinkliavos mokėtojui, turinčiam teisę teikti prašymą atleisti einamaisiais metais nuo vietinės rinkliavos įmokos, pateikti reikiamus dokumentus ne bet kada, o tik Nuostatų nustatyta tvarka ir terminais. Pagal Nuostatų 18 ir 19 p. reikiami dokumentai pateikiami per einamųjų metų lapkričio mėnesį. Dokumente turi atsispindėti duomenys už einamųjų metų laikotarpį nuo sausio 1 d. iki lapkričio 1 d.

Pareiškėjai skunde patys pripažino, kad pažeisdami Nuostatų 18 ir 19 p. laiku nepateikė reikiamų dokumentų, todėl UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ pagrįstai raštais informavo Pareiškėjus, kad jie nuo vietinės rinkliavos įmokos nebus atleidžiami.

Pareiškėjai skunde nepateikė jokių objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių laiku pateikti reikiamus dokumentus, todėl nerūpestingas ir aplaidus teisių ir pareigų realizavimas sąlygotas ne objektyvių aplinkybių, o pasirinkto elgesio varianto. Subjektyvaus pobūdžio priežastys, taip pat manymas, neryžtingumas ar įsitikinimai dėl siekiamų teisinių pasekmių negali būti pripažinti svarbiomis priežastimis, kurios pateisintų teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymą ar suteiktų teisių netinkamą realizavimą.

Nuostatų 69 p. nustatyta, kad „Kitų, Nuostatuose nepaminėtų atleidimų nuo Vietinės rinkliavos kriterijai ir tvarka nustatomi atskiru Savivaldybės tarybos sprendimu“. Priimdama ginčijamus sprendimus savivaldybės taryba įgyvendino savo diskrecijos teisę spręsti dėl atleidimo ar neatleidimo nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, todėl naikinti šių sprendimų nėra jokio pagrindo. Aplinkybė, kad Pareiškėjai buvo atleisti nuo dalies vietinės rinkliavos įmokų už 2008–2011 m. nesuponuoja, kad savivaldybė privalėjo juos atleisti nuo vietinės rinkliavos įmokos ir už 2012 m.

Šalies argumentai

Pareiškėjai prašo įpareigoti savivaldybės tarybą atleisti nuo įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Atsiliepimo 4 dalyje buvo minėta, kad lengvatų (tarp jų ir atleidimo pagrindų nuo vietinės rinkliavos mokėjimo vietinių rinkliavų mokėtojams) nustatymas vietinių rinkliavų mokėtojams yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija, todėl teismas negali įpareigoti savivaldybės tarybą priimti konkretų sprendimą, kurio priėmimas yra tik savivaldybės tarybos diskrecija.

Vadovaujantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu teismo prašo atmesti Pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų G. A. ir V. A. skundas ir patikslintas skundas tenkintini iš dalies.

Telšių rajono savivaldybės taryba 2013-04-25 sprendimu Nr. Tl-169, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 52-1484) 12 straipsnio 3 punktu, Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010-01-21 sprendimu Nr. Tl-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“, 69 punktu, nusprendė neatleisti nuo 2012 metų vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio V. A., kuriam nuosavybės teise priklauso turtas šiais adresais: (duomenys neskelbtini) (b.l. 8, 30, 49, 53).

Telšių rajono savivaldybės taryba 2013-04-25 sprendimu Nr. Tl-170, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 52-1484) 12 straipsnio 3 punktu, Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010-01-21 sprendimu Nr. Tl-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“, 69 punktu, nusprendė neatleisti nuo 2012 metų vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio G. A., kuriai nuosavybės teise priklauso turtas šiais adresais: (duomenys neskelbtini) (b.l. 11, 29, 44, 54).

Teismas nagrinėdamas administracinę bylą yra įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Taigi, sprendžiant pareiškėjų reikalavimo panaikinti ginčo sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimai, kuriais pareiškėjai neatleisti nuo 2012 metų vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio, yra individualūs administraciniai aktai, todėl jiems yra taikomi Viešojo administravimo įstatymo (toliau ir VAĮ) 8 str. reikalavimai. VAĮ 8 str. 1 d. numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 punktą, administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2801/2013).

Skundžiamuose Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-04-25 sprendimuose Nr. Tl-169 ir Tl-170 nėra nurodyta jokių motyvų, kuriais remiantis priimti minėti sprendimai. Šiuose sprendimuose tik išvardinti teisės aktai, kuriais savivaldybės taryba remiasi priimdama skundžiamus sprendimus. Nesant nurodytų motyvų, negalima vertinti sprendimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų matyti, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kuriam jis skirtas, asmenims, su kurių teisėmis jis yra susijęs. Taip pat pažymėtina, jog visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti. Be to, byloje yra pateikti sprendimų projektai, kurių turinys yra priešingas priimtiems sprendimams (b.l. 55, 63). Iš šių sprendimų projektų matyti, kad projektai buvo paruošti atleisti pareiškėjus nuo 2012 m. vietinės rinkliavos mokesčio, sprendimų projektai buvo suderinti su atsakingais pareigūnais, tačiau Telšių rajono savivaldybės taryba priėmė priešingo turinio sprendimus ir neatleido pareiškėjų nuo vietinės rinkliavos mokesčio. Nenurodžius sprendimų priėmimo motyvų, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiami Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-04-25 sprendimai Nr. Tl-169 ir Tl-170 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytų reikalavimų, t. y. nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomos poveikio priemonės nėra motyvuotos, todėl teismas negali vertinti šių sprendimų pagrįstumo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, atsakovo priimti sprendimai naikintini bei Telšių rajono savivaldybės taryba įpareigotina priimti įstatymo reikalavimus atitinkančius, išsamius, motyvuotus sprendimus iš naujo.

Pareiškėjai teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.

Byloje buvo nagrinėjami keturi pareiškėjų reikalavimai, iš kurių du patenkinti visiškai, o du patenkinti iš dalies, todėl pareiškėjai įgijo teisę į dalies teismo išlaidų atlyginimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai turėjo 100 Lt sumokėto žyminio mokesčio išlaidų (b.l. 25). Teismas atsižvelgia į tai, kad teismo sprendimu patenkinta 75 procentai visų reikalavimų, todėl iš atsakovo pareiškėjams priteistina proporcinga dalis sumokėto žyminio mokesčio – 75 Lt.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 ir 5 p., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų G. A. ir V. A. skundą ir patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-04-25 sprendimą Nr. Tl-169 „Dėl V. A. neatleidimo nuo 2012 metų vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio“ ir Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-04-25 sprendimą Nr. Tl-170 „Dėl G. A. neatleidimo nuo 2012 metų vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio“ ir įpareigoti Telšių rajono savivaldybės tarybą priimti įstatymo reikalavimus atitinkančius, išsamius, motyvuotus sprendimus iš naujo.

Priteisti iš atsakovės Telšių rajono savivaldybės pareiškėjams G. A. ir V. A. 75 Lt (septyniasdešimt penkis litus) teismo išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai Žanas KubeckasMarytė ŠvažienėVirginijus StankevičiusNuorašas tikras