Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

2012-11-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1-914-606/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-11-14
Bylos Nr.
1-914-606/2012
Teisminio proceso Nr.
1-31-1-00838-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Edita Lapinskienė
Nukentėjusysis
T. P.
Kaltinamasis
V. K.
Advokatai
Juozas Ančiukaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla 1-914-606/2012Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00838-2012-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.6.3;1.1.7.2.7.; 1.1.10.1.;2.3.6.4.5.
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 14 d.Klaipėda
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Edita Lapinskienė,sekretoriaujant Erikai Palepšienei,dalyvaujant prokurorui Simonui Geniui,gynėjui advokatui Juozui Ančiukaičiui,nukentėjusiajai T. P.,vertėjai Danutei Kontarienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. K., gimęs (duomenys neskelbtini) asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, rusas, išsituokęs, aukštojo išsilavinimo, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini) neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. K. nesunkiai sutrikdė motinos sveikatą.

2012 m. birželio 7 d., apie 12.00 val., Klaipėdos m., H. Manto g. 11A- 26, Klaipėdos m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kaltinamasis V. K. panaudojo fizinį smurtą prieš motiną nukentėjusiąją T. P., suduodamas jai nemažiau kaip 15 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas daugybines dideles susiliejančias poodines veido ir kaklo kraujosruvas bei odos nubrozdinimus, kaklo II slankstelio kūno lūžį, poodines kraujosruvas abiejų žastų šoniniame paviršiuje, abiejų dilbių ir kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, poodines kraujosruvas kairės šlaunies, abiejų kelių sąnarių ir blauzdų srityje bei kairiojo kelio sąnario ir blauzdos nubrozdinimus, kas nukentėjusiajai T. P. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis V. K. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką neprisipažino ir parodė, jog motiną nukentėjusiąją T. P. 2012 m. birželio 6-7 d. sumušė jo tėvas, T. P. vyras – D. K.. Kaltinamasis paaiškino, jog 2012 m. birželio 6 d., vakare, būnant namuose, jis iš išgirdęs šauksmą, ir, atidaręs kambario duris, pamatė ant mamos sėdintį ir ją mušantį tėvą, kuris mamą mušė rankomis, tampė ją po grindis. Jis tėvą su motina išskyrė, po ko, tiek tėvas, tiek motina nuėję miegoti. Sekančią dieną, tai yra birželio 7 d., ryte, jam grįžus iš parduotuvės, jis pamatęs iš kambario į koridorių išbėgančią mamą, tuomet jis užėjęs į kambarį ir, nuraminęs tėvą, jį paguldė. Paklausus nukentėjusiosios motinos T. P., kas nutikę, pastaroji jam paaiškino, kad, paklausus vyro D. K., kada pastarasis nustos ją mušti, jis ant jos užšokęs ir pradėjęs ranka spausti kaklą. Kaltinamasis nurodė, jog neužilgo po to atvažiavę policijos pareigūnai, kuriems jis nurodęs, kad mamą sumušęs tėvas, tačiau pareigūnai į komisariatą išsivežę jį. Kaltinamasis V. K. nurodė ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis iš tiesų patvirtino tėvo D. K. parodymus, kad motiną sumušęs jis, o ne tėvas, tačiau nurodė, jog minėtos apklausos metu jis galėjęs ne taip ką nors suprasti, kadangi tuomet buvęs priešinsultinėje būklėje, vartojęs daug raminančiųjų vaistų. Be to, tėvo parodymus jis patvirtinęs ir tokiu būdu save apšnekėjęs dar ir dėl to, jog jaučiasi skolingas tėvui už jam suteiktus du aukštuosius išsilavinimus.

Nukentėjusioji T. P. nurodė, kad 2012 m. birželio 6-7 d. smurtą jos atžvilgiu naudojo ne sūnus, o jos vyras D. K., kuris ją mušė per galvą, ir visur kitur, kur papuolė, stumdė ją, kai nukrito ant grindų, spardė kojomis, mušdamas sulaužė kaklą. Nukentėjusioji patvirtino, jog vyras ją mušė ir vakare, ir kitos dienos rytą. T. P. nurodė ir tai, jog tai, kad ją mušęs vyras, ji sakiusi ir atvykusiems policijos pareigūnams. Be to, parodė, jog sūnus kaltinamasis V. K. jos niekada nėra mušęs.

Liudytoja V. R. parodė, kad išėjus iš buto, namo laiptinėje ji pastebėjo kaimynę T. P., kurios visas kūnas buvęs sudaužytas, mėlynas, dėl ko ji tuoj pat iškvietusi greitosios medicinos pagalbą. Liudytoja nurodė, kad nukentėjusioji jai nesakiusi, kas ją sumušęs, tik prašiusi pagalbos. Liudytoja nurodė ir tai, jog, kas sumušęs kaimynę nukentėjusiąją T. P., ji nesakiusi ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Tuo pačiu liudytoja pripažino policijos pareigūnei, rašiusiai pareiškimą, sakiusi, kad motiną nukentėjusiąją T. P. mušantis sūnus, nes visi taip kalba.

Liudytojas L. L. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog, gavus pranešimą, kad H. Manto g. 11 A-26, Klaipėdos m., sūnus muša mamą, ir nuvykus nurodytu adresu, jau buvo atvykę greitosios medicinos pagalbos medikai, o nukentėjusioji jau buvo paguldyta greitosios medicinos pagalbos automobilyje. Medikai jiems paaiškino, jog nukentėjusiąją, kurios kūnas buvo visas nusėtas mėlynėmis, rado gulinčią namo laiptinėje, antrame aukšte. Liudytojas nurodė ir tai, kad įvykio vietoje jiems atvykus buvus kaimynė V. R. taipogi paaiškino, jog namo laiptinėje gulinčią kaimynę – nukentėjusiąją T. P. rado ji, be to, kaimynė V. R. jiems paaiškino ir tai, kad nukentėjusiąją nuolat muša pastarosios sūnus. Nuėjus į nukentėjusiosios T. P. butą – H. Manto g. 11 A – 26, duris atidaręs sūnus V. K. neigė mušęs motiną ir nurodė, kad motiną mušė tėvas bei parodė į bute buvusį, sėdintį, labai seną vyriškį, kuris nurodė priešingai – kad nukentėjusiąją mušęs sūnus V. K., kuris, pasak D. K., motiną mušąs dažnai (b. l. 36-37). Liudytojas L. L. patikslino, jog bute buvęs senolis iš tiesų buvęs labai senas, apie 70-80 metų, sunkiai judantis, matėsi, kad vos paeinantis, ir, jo manymu, mušti tikrai nepajėgiantis ir dėl senatvės, ir dėl savo būklės.

Liudytojas A. V., patvirtindamas ikiteisminio tyrimo parodymus, nurodė, kad, gavus pranešimą iš Klaipėdos AVPK budėtojų dalies apie smurtą artimoje aplinkoje ir nuvykus nurodytu adresu – H. Manto g. 11 A, nukentėjusioji moteris jau gulėjo greitosios medicinos pagalbos automobilyje. Įvykio vietoje buvusi nukentėjusiosios kaimynė jiems parodė, kad nukentėjusiąją sumušė sūnus, kuris motiną muša nuolat. Aiškinantis aplinkybes, nuėjus į nukentėjusiosios butą, nukentėjusiosios sūnus V. K. nurodė motinos nemušęs. Paklausus dėl įvykio bute buvusio tėvo, pastarasis nurodė priešingai, kad motiną sumušė sūnus. Liudytojas A. V. be to nurodė ir tai, kad senolis buvęs labai senas, garbaus amžiaus, vos judantis, ir, jo manymu, negalėjęs sumušti kito žmogaus dėl senatvės (b. l. 38-39).

Liudytoja D. J. parodė, kad, atvykus į įvykio vietą, ji aptikusi, kad nukentėjusioji buvus sumušta itin stipriai ir žiauriai, sumušimai, jos manymu, padaryti 6-8 pakankamai stipriais smūgiais. Liudytoja nurodė, kad nors žaizdų ir nebuvo, tačiau kraujosruvos ant nukentėjusiosios kūno buvo daugybinės, nukentėjusioji skundėsi galvos svaigimu, skausmu kaklo srityje, todėl įtartas kaklo slankstelių pažeidimas. Liudytoja nurodė ir tai, jog nors nukentėjusiajai skaudėję visas kūnas, ji buvus iš tiesų skausminga, vis tik nukentėjusioji buvus sąmoninga, pagalvojanti, ką pasakyti. Liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog nukentėjusioji ji sakiusi, kad ją sumušęs sūnus. Be to, liudytoja patikino, jog asmens greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė surašoma nedelsiant ir labai atsakingai, visuomet apklausiant patį asmenį, todėl nurodė, kad teismas turėtų vadovautis būtent ikiteisminio tyrimo metu jos duotais parodymais, kuomet ji įvykio aplinkybes neabejotinai prisiminusi geriau nei teisminio nagrinėjimo metu.

Liudytoja G. K. parodė, jog šioje baudžiamojoje byloje ji atliko ikiteisminį tyrimą ir apklausė visus pagrindinius asmenis – tiek nukentėjusiąją, tiek kaltinamąjį, tiek ir liudytojus, tame tarpe ir nukentėjusiosios vyrą bei kaltinamojo tėvą liudytoją D. K.. Liudytoja G. K. patikino, kad, atvykus į ligoninę apklausti nukentėjusiąją, dar iki oficialios apklausos pradžios, pokalbio metu, nukentėjusioji tikrai nurodžiusi, kad ją sumušęs sūnus, tačiau pradėjus apklausą įstatymo numatyta tvarka nukentėjusioji T. P. parodymus duoti atsisakė. Liudytoja patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta nukentėjusiosios kaimynė V. R. taipogi nurodė, kad nukentėjusioji pastarajai sakiusi, jog ją sumušęs sūnus. Tai, kad nukentėjusioji sakiusi, jog ją sumušęs būtent sūnus, ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytoja apklausta greitosios medicinos pagalbos darbuotoja. Liudytoja G. K. parodė ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoju buvo apklaustas ir nukentėjusiosios vyras, kuris tvirtino, kad nukentėjusiąją mušė, po namus ją tampė sūnus V. K.. Liudytoja tuo pačiu paaiškino, jog, vertinant bylos aplinkybes, siekiant užkirsti kelią galimai sūnaus kaltinamojo V. K. įtakai, ir galimam parodymų pakeitimui, D. K. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. G. K. be to patvirtino, jog D. K. iš tiesų buvo sunkios būklės, beveik nepaeinantis, senas, ir, jos vertinimu, nepajėgus iš vis ką nors daryti.

Liudytojas G. P. paliudijo, jog 2012 m. birželio 7 d. kartu su tyrėja G. K. buvo nuvykęs į įvykio vietą, adresu – H. Manto g. 11A-26 bei patvirtino, kad nukentėjusiosios kaimynė parodė jiems, kad nukentėjusiąją, kuri buvus visa sumušta ir kuriai ji iškvietus greitąją medicinos pagalbą, sumušė pastarosios sūnus.

Liudytojas ekspertas D. V. parodė, kad, apžiūrėjus nukentėjusiąją T. P., kontūrinėje schemoje jis pažymėjęs sužalojimų lokalizaciją bei pagal spalvas išskyręs jų masyvumą, intensyvumą. Pagal sužalojimų paviršių, jis konstatavęs, jog dauguma sužalojimų padaryti 2012 m. birželio 6-7 d., mažiausiai 15 smūgių, bukais daiktais, kai kurie sužalojimai – kraujosruvos ant rankų galėjo būti padaryti nuo spaudimo pirštų galais, bet galėjo atsirasti ir nuo tampymo. Ekspertas paaiškino, kad pagrindinis nukentėjusiajai konstatuotas sužalojimas – kaklo antrojo slankstelio lūžis labiausiai tikėtina padarytas nuo stipraus smūgio, nors galimas ir kritimo pasėkoje. Ekspertas be kita ko patvirtino, jog nukentėjusiosios vaizdas buvęs labai blogas, matėsi, kad moteris buvus mušama, griuvinėjo, ant rankų matėsi rankų spaudimo kraujosruvos.

Liudytoja A. S. paliudijo, kad kaimynė nukentėjusioji T. P. ne kartą jai skundėsi, jog yra mušama vyro, tuo tarpu kad ją muštų sūnus, nukentėjusioji niekada nėra sakiusi.

Specialisto išvada Nr. G 978/12(03) nustatyta, kad nukentėjusiajai T. P. konstatuoti kūno sužalojimai – daugybinės didelės susiliejančios poodinės veido ir kaklo kraujosruvos bei odos nubrozdinimai, kaklo II slankstelio lūžis, poodinės kraujosruvos abiejų žastų šoniniame paviršiuje , abiejų dilbių ir kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimas kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos kairės šlaunies, abiejų kelių sąnarių ir blauzdų srityje bei kairio kelio sąnario ir blauzdos odos nubrozdinimai. Nustatyta, kad dauguma sužalojimų ir pagrindinis sužalojimas padaryti 2012 m. birželio 6 d. ar 2012 m. birželio 7 d., sumušus bukais daiktais. Nustatyta, kad pagal sužalojimų pobūdį, išsidėstymą ir kiekį – sužalojimai paaiškinami mažiausiai 15 smūgių, iš jų dešimt – į veidą, bei kaklą, penki – per rankas. Nustatyta, kad nedidelės apvalios grupinės poodinės dešino žasto ir dilbio kraujosruvos gavosi nuo spaudžiant rankų pirštais, kairės rankos sužalojimai galėjo atsirasti ginantis, prisidengiant nuo smūgių galvą, kojų sužalojimai galėjo būti padaryti užkliuvus, suklupus, pargriuvus-atsitrenkus į bukus aplinkos daiktus bei kietą pagrindą. Nustatyta, kad nukentėjusiajai T. P. padarytas kaklo II slankstelio lūžis sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (b. l. 12-14).

Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele nustatyta, jog greitoji medicinos pagalba adresu – H. Manto g. 11A- 26, kviesta 2012 m. birželio 7 d., 12.30 val. Nustatyta, jog T. P. konstatuota diagnozė – galvos sumušimas, veido sumušimas, viso kūno sumušimas, įtariamas kaklo slankstelių pakenkimas. Nustatyta, jog kortelėje užfiksuota, kad ligonės žodžiais ją sumušė sūnus. Nustatyta ir tai, jog objektyviai ligonė sąmoninga, orientacija sulėtėjusi (b. l. 31-32).

Kaltinamasis neigia padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir smurtavęs prieš nukentėjusiąją savo motiną T. P.. Tokie kaltinamojo paaiškinimai teismo vertintini kaip pasirinkta gynybos pozicija ir atmestini kaip akivaizdžiai neatitinkantys faktinių nustatytų baudžiamosios bylos aplinkybių.

Baudžiamosios bylos medžiaga - specialisto išvada - objektyviai nustatyta, jog nukentėjusiajai T. P. konstatuoti kūno sužalojimai – daugybinės didelės susiliejančios poodinės veido ir kaklo kraujosruvos bei odos nubrozdinimai, kaklo II slankstelio lūžis, poodinės kraujosruvos abiejų žastų šoniniame paviršiuje, abiejų dilbių ir kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimas kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos kairės šlaunies, abiejų kelių sąnarių ir blauzdų srityje bei kairio kelio sąnario ir blauzdos odos nubrozdinimai – padaryti 2012 m. birželio 6 d. ar 2012 m. birželio 7 d., sumušus bukais daiktais, mažiausiai 15 smūgių, kai kurie sužalojimai gavosi nuo spaudimo rankų pirštais, ginantis, prisidengiant nuo smūgių galvą, užkliuvus, suklupus, pargriuvus-atsitrenkus į bukus aplinkos daiktus bei kietą pagrindą (b. l. 12-14). Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog tai, kad 2012 m. birželio 6 d. ir 7 d. ji buvus sumušta, suduodant smūgius į galvą, kitas įvairias kūno vietas, ją spardant, stumdant, griūvant ant grindų, teisminio nagrinėjimo metu nurodė ir nukentėjusioji T. P.. Gretinant bei vertinant specialisto išvada konstatuotus sužalojimus, jų mąstą, lokalizaciją, padarymo pobūdį, bei nukentėjusiosios paaiškinimus apibrėžiant jos atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą, akivaizdu, jog savo esme specialisto išvados ir nukentėjusiosios parodymai yra adekvatūs. Tuo remiantis konstatuotina, jog nukentėjusiosios T. P. sužalojimo faktas 2012 m. birželio 7 d. yra akivaizdžiai ir neginčytinai nustatytas.

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog D. K. ikiteisminio tyrimo pirminės apklausos metu nurodė, kad 2012 m. birželio 7 d. nukentėjusiosios jo žmonos T. P. atžvilgiu smurtą naudojo jų sūnus V. K., kuris ištempė nukentėjusiąją iš lovos ir pradėjo ją tampyti po butą, spardyti kojomis į įvairias kūno vietas, suduodamas ne mažiau kaip dešimt smūgių, į jo pastabas, kad gulinčių niekas nemuša, sūnus visiškai nereagavęs ir motiną mušęs toliau. Nustatyta, jog D. K. nurodė ir tai, jog paskutinius keturis metus sūnus nuolat vartoja alkoholį, blaivas niekuomet nebūna ir nuolat muša motiną nukentėjusiąją T. P. (b. l. 16-18). Tai, jog smurtą nukentėjusiosios T. P. atžvilgiu 2012 m. birželio 7 d. naudojo sūnus V. K., D. K. patvirtino ir paskesnio ikiteisminio tyrimo metu, atkreiptina ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausos metu, kuomet D. K. išdėstė iš esmės analogiškas fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojimo aplinkybes, bei pažymėtina kategoriškai patvirtino, jog pirminės apklausos metu jis davęs teisingus parodymus (b. l. 24-25).

Akivaizdu, jog liudytojo D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek įvardijant fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu naudojusį asmenį, tiek apibrėžiant ir apibūdinant patį fizinio smurto panaudojimą, jo būdą, smūgių lokalizaciją ir pan., savo esme yra visiškai analogiški. Liudytojo apklausos atkreiptina atliktos tinkamai laikantis baudžiamojo proceso įstatymo normų, abiem atvejais dalyvaujant vertėjui, o ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu dargi dalyvaujant ir pačiam kaltinamajam, bei jo gynėjui. Taigi, liudytojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai baudžiamojo proceso įstatymo prasme laikytini tinkamais įrodymais. Nustatyta, jog D. K. teisminio nagrinėjimo metu betarpiškai, kaip to reikalauja įstatymas, nebuvo apklaustas (D. K. - yra miręs). Vienok, turint omeny išdėstytą, tuo pačiu akcentuojant ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausą, ši aplinkybė liudytojo parodymų savaime neeliminuoja. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir praktika, liudytojo D. K. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais vadovaujamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnyje numatyta tvarka.

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. R. paliudijo, jog 2012 m. birželio 7 d., apie 12 val., jų namo laiptinėje ji pamačiusi į turėklus įsikibusią visą sumuštą nukentėjusiąją, kuri jai pasakiusi, kad ją sumušė sūnus (b. l. 27-28). Teisminio nagrinėjimo metu parodymus, jog nukentėjusioji jai sakiusi, kad ją sumušęs sūnus, liudytoja V. R. neigė, be to, neigė ir tai, jog šią aplinkybę ji nurodžiusi policijos pareigūnams. Vienok, baudžiamosios bylos medžiaga objektyviai nustatyta, jog policijos pareigūnai liudytojai L. L. ir A. V. nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, patvirtindami ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, vienareikšmiai nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, būtent liudytoja V. R., nukentėjusiosios kaimynė, jiems nurodė ir nurodė būtent tai, kad nukentėjusiąją T. P. sumušęs jos sūnus. Pažymėtina, jog šią aplinkybę teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir kartu su tyrėja G. K. sekančią dieną po įvykio su liudytoja V. R. bendravęs policijos pareigūnas liudytojas G. P.. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu liudytojai L. L. ir A. V. nurodė ir tai, kad, aiškinantis įvykio aplinkybes nuėjus į nukentėjusiosios butą, D. K. nurodęs, jog T. P. sumušęs sūnus V. K.. Bylos medžiaga nustatyta ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu greitosios medicinos pagalbos darbuotoja liudytoja D. J. taipogi nurodė, jog į greitosios pagalbos automobilį atvesta nukentėjusioji, paklausta, kas nutiko, paaiškino, kad ją sumušęs sūnus (b. l. 33-34). Nustatyta ir tai, kad greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, kurią pildžiusi liudytoja D. J., taipogi užfiksuota, kad nukentėjusioji T. P. nurodžiusi, jog ją sumušęs sūnus. Nors teisminio nagrinėjimo metu liudytoja D. J. ir nebuvo tikra, ar nukentėjusioji konkrečiai įvardijusi, ją sumušusį asmenį, tačiau, kategoriškai ir vienareikšmiai patvirtinusi tiek ikiteisminio tyrimo metu, atkreiptina, praėjus visiškai neilgam laiko tarpui po įvykio duotus parodymus, tiek greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, vėlgi atkreiptina, nedelsiant po įvykio užfiksuotus duomenis, dargi pabrėždama, jog minėtą dokumentą, tai yra greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę, ji visuomet pildanti itin atsakingai, pati asmeniškai bendraudama ir apklausdama asmenį, bei akcentuodama, kad ikiteisminio tyrimo apklausos metu ji visas aplinkybes neabejotinai prisiminusi geriau. Galiausiai baudžiamosios bylos medžiaga objektyviai nustatyta, jog ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje betarpiškai atlikusi ir visus pagrindinius asmenis betarpiškai apklaususi tyrėja liudytoja G. K. teisminio nagrinėjimo metu vienareikšmiai nurodė, jog visi be išimties ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai, įvardindami ir žinios šaltinį, nurodė, kad nukentėjusiąją 2012 m. birželio 7 d. sumušęs jos sūnus V. K.. Maža to, liudytoja G. K. nurodė ir tai, jog nukentėjusioji, kuri pradėjus apklausą įstatymo numatyta tvarka atsisakė duoti parodymus, vienok prieš pradedant apklausą, pokalbio metu, pati asmeniškai įvardijo, jog ją sumušęs sūnus.

Vertinant išdėstytą akivaizdu, jog išdėstytų įrodymų visuma savo esme yra visiškai tapati ir suponuoja vienintelę šia visuma remiantis darytiną išvadą – fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo sūnus V. K..

Pažymėtina, jog vertinant išdėstytą akivaizdu ir tai, jog visi įvardintų liudytojų parodymai kaip įrodymai baudžiamosios teisės teorijos ir praktikos prasme yra išvestiniai ir netiesioginiai. Tačiau ši aplinkybė liudytojų parodymų kaip įrodymų savaime niekiniais nedaro ir jų neeliminuoja. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą nustatyta, jog liudytojų parodymų sąsaja su baudžiamosios bylos aplinkybėmis yra akivaizdi ir neginčytina. Akivaizdus ir neginčytinas ir šių duomenų leistinumas – liudytojų parodymai gauti, užfiksuoti, liudytojų apklausos atliktos tinkamai laikantis įstatymo normų. Taigi, išdėstyti liudytojų parodymai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio prasme laikytini tinkamais įrodymais. Vertinant išdėstytą akivaizdu ir tai, jog šių įstatymo normas atitinkančių įrodymų visuma yra ne tik pati tapati, bet savo esme tapati ir pirminiam šaltiniui - įvykį betarpiškai stebėjusio asmens – liudytojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Esant tokioms aplinkybėms, šioje baudžiamojoje byloje nesiremti liudytojų L. L., A. V., D.J., G. P., G. K., V. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jų visuma, nėra visiškai jokio pagrįsto pagrindo. Juolab, kad konstatuoti akivaizdūs ir neginčytini šios įrodymų visumos šaltiniai.

Nukentėjusioji T. P. neigia, jog fizinį smurtą jos atžvilgiu naudojęs sūnus V. K., be to, neigia šią aplinkybę kam nors nurodžiusi.

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad su nukentėjusiąja, atkreiptina, visiškai nedelsiant po įvykio, atkreiptina betarpiškai, bendravo net trys liudytojos – kaimynė V. R., greitosios medicinos pagalbos darbuotoja D. J., bei tyrėja G. K.. Pažymėtina, jog visiškai jokiais ryšiais su nukentėjusiąja nesusijusios, taigi neabejotinai objektyvios liudytojos D. J. ir G. K. kategoriškai ir vienareikšmiai patvirtino nukentėjusiąją, kaip jos atžvilgiu smurtą naudojusį asmenį, įvardijusią būtent sūnų V. K.. Nustatyta, jog būtent tai, kad nukentėjusioji aptikta laiptinėje, nurodžiusi į sūnų, ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytoja V. R.. Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja V. R. neigė šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, be to, neigė šią aplinkybę nurodžiusi policijos pareigūnams. Vienok, šie liudytojos parodymai paneigtini nuosekliais policijos pareigūnų L. L., A. V. bei G. P., kuriais netikėti nėra pagrindo, parodymais. Tokiu būdu, nukentėjusiosios teisminio nagrinėjimo metu išsakyti argumentai nurodant į vyrą D. K. atmestini kaip akivaizdžiai prieštaraujantys faktinėms nustatytoms baudžiamosios bylos aplinkybėms. Remtis būtent liudytojų D. J., G. K. ir ikiteisminio tyrimo metu duotais V. R. parodymais, jog nukentėjusioji nurodžiusi būtent į sūnų V. K., suponuoja ir nustatyta aplinkybė, jog šį faktą nukentėjusioji nurodė nedelsiant po įvykio. Tokiu būdu, logiška, jog visiškai nedelsiant po įvykio, iš karto po jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, būdama sunkios būklės, taigi nesant nei laiko, nei galimybės apgalvoti aplinkybių ir galimai sūnaus atžvilgiu kilsiančių pasekmių, nukentėjusioji sakė tiesą.

Kaltinamasis, ginčydamas jam pareikštus kaltinimus, nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo teisėjui liudytoju apklausiant jo tėvą D. K., pripažindamas savo kaltę, jis save apkalbėjo. Kaltinamasis nurodė tuomet galbūt ne viską teisingai supratęs, nes tuo metu buvęs priešinsultinėje būklėje, todėl vartojęs raminamuosius vaistus, be to, nurodė, jautęsis esąs skolingas tėvui už galimybę įgyti du aukštuosius išsilavinimus.

Nustatyta, jog liudytojo D. K. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausa atlikta laikantis visų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų reikalavimų. Maža to, apklausa atlikta dalyvaujant paties kaltinamojo gynėjui, kurio pareiga užtikrinti ir užtikrinti tinkamai ginamojo interesus. Nustatyta ir tai, jog ne tik vėlesnio ikiteisminio tyrimo metu, bet ir paties procesinio veiksmo atlikimo metu kaltinamasis apie sveikatos būklę nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų nei savo gynėjui, nei teisėjui, nei ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams. Taigi, kaltinamojo paaiškinimai, jog sveikatos būklė įtakojusi jo suvokimą, akivaizdžiai nepagrįsti, todėl atmestini. Kaip visiškai nelogiški atmestini ir kaltinamojo paaiškinimai, jog jis save apkalbėjęs, apkalbėjęs padaręs nusikalstamą veiką, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė, tik būdamas dėkingas tėvui už įgytą išsilavinimą.

Kaltinamasis, ginčydamas pareikštus kaltinimus, tvirtina, jog nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą naudojo jo tėvas, nukentėjusiosios vyras - D. K.. Šią aplinkybę teisminio nagrinėjimo metu visiškai patvirtino ir nukentėjusioji.

Baudžiamosios bylos medžiaga objektyviai nustatyta, jog nukentėjusiajai konstatuoti ne tik daugybiniai sužalojimai, daugybinės, didelės susiliejančios kraujosruvos, odos nubrozdinimai, įvairiuose kūno paviršiuose, bet ir kaklo slankstelio lūžis, nustatyta, jog sužalojimai paaiškinami mažiausiai 15 smūgių. Nustatyta, jog po įvykio nukentėjusiąją matę asmenys, tame tarpe ir atitinkamą išsilavinimą turintys greitosios medicinos pagalbos darbuotoja bei teismo medicinos ekspertas, patvirtino, jog nukentėjusioji buvus sumušta itin stipriai, žiauriai, nukentėjusiosios kūnas, ypatingai veidas, buvęs visas nusėtas mėlynėmis. Tokiu būdu, turint omeny eksperto išvadomis patvirtintus nukentėjusiajai konstatuotus kūno sužalojimus, jų kiekį, pobūdį, konstatuotą fizinio smurto panaudojimo mąstą, visiškai nelogiška, jog tokius sužalojimus ir tokia apimtimi galėtų padaryti senyvas, sunkiai judantis, beveik nepaeinantis, akivaizdžiai silpnos sveikatos asmuo. Tuo tarpu būtent tokį D. K. buvus patvirtino matę betarpiškai su D. K. bendravę tiek liudytojai policijos pareigūnai L. L. ir A. V., tiek ir liudytoja tyrėja G. K.. Analizuojant išdėstytą, imant domėn, jog D. K. yra miręs, tiek nukentėjusiosios T. P., tiek kaltinamojo V. K. parodymai nurodant į D. K. vertintini kaip apgalvotai pasirinkta gynybos pozicija, tikslingai pasinaudojant susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Liudytojos A. S. parodymai, turint omeny, jog pastaroji ne tik ilgą buvus nukentėjusiosios kaimynė, bet ja yra ir šiuo metu, teismo nevertini ir neimtini domėn kaip asmens su nukentėjusiąja bei pačiu kaltinamuoju susijusio glaudžiais kaimynystės ryšiais ir todėl galinčio būti suinteresuotu bylos baigtimi.

Teisminio nagrinėjimo metu teismui buvo pateiktas ir rašytinis J. G. buvusios V. K. žmonos liudijimas, jog ji netikinti, kad V. K. galėjęs panaudoti fizinį smurtą prieš savo mamą. Šis J. G. paaiškinimas teismo nevertintinas kaip visiškai su bylos aplinkybėmis nesusijęs paaiškinimas, be to, pats asmuo betarpiškai teisme nebuvo apklaustas.

Vertinant išdėstytų įrodymų visumą, vienareikšmiai konstatuotina, jog fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu 2012 m. birželio 7 d. naudojęs būtent sūnus kaltinamasis V. K.. Kaltinamojo V. K. kaltė padarius jam inkriminuojamą veiką laikytina įrodyta visa apimtimi. Kaltinamojo nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalį 3 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir priteistinas iš kaltinamojo V. K. .

Skiriant bausmę, teismas, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsniu, kaltinamojo padaryta veika yra apysunkis nusikaltimas. Kaltinamojo padaryta nusikalstama veika yra tyčinio pobūdžio nusikalstama veika, nukreipta prieš vieną svarbiausių įstatymo saugomų vertybių - asmens sveikatą. Nusikalstama veika padaryta senyvo, akivaizdžiai fiziškai silpnesnio asmens atžvilgiu, dargi artimo asmens - motinos atžvilgiu, padaryta fizinį smurtą panaudojant plačiu mastu.

Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina, tai, jog kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

Kaltinamasis anksčiau neteistas, registruojasi darbo biržoje.

Atsižvelgiant į išdėstytą, vadovaujantis baudžiamojo kodekso normomis, kaltinamajam skirtina griežčiausia įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė, nustatant jos dydį mažesnį nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Vienok, imant domėn skirtinos bausmės griežtumą, tai, kad kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-305 straipsniais ir 307 ir 308 straipsniais, teismas

nusprendžia:

V.K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vienerių metų ir šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms (Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Valstybinės ligonių kasos ieškinį tenkinti visiškai. Iš V. K. Valstybinės ligonių kasos naudai priteisti 1237,30 Lt.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Edita Lapinskienė