Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant V. M. bendrauti su M. G..

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš V. M. nukentėjusiajam M. G. priteista 14,98 Eur turtinės, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 262,74 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 11 d. apie 22 val. savo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su M. G. metu, M. G. durimis sudavė per dešinę ranką, padarydamas jam dešinės rankos plaštakos laivakaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.Jonavos rajono apylinkės teismas apkaltinamuoju 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu konstatavo, kad kaltinimas V. M. pasitvirtino, jis įrodytas byloje ištirtais įrodymais ir jam skirtina bausmė sankcijos ribose. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, jog skundžiamas nuosprendis paremtas prielaidomis, įrodymai įvertinti neišsamiai, padarytos neteisingos išvados. Pats nukentėjusysis M. G. įsiveržė pas apeliantą į namus, naudojo smurtą prieš jį ir jo artimuosius. Nukentėjusysis ir kartu su juo buvęs nukentėjusiojo pusbrolis E. P. sužalojo patį apeliantą ir jo žmoną. Nuteistasis reikalavo išeiti M. G. iš jo namų, tačiau jis buvo jaunesnis ir stipresnis. Reikalavimą išeiti patvirtina telefoninio pranešimo Jonavos policijos komisariatui išklotinė. Byloje pateiktas M. G. apžiūros – gydymo lapas iš VŠĮ Jonavos ligoninės priėmimo – skubios pagalbos skyriaus, kuriame užfiksuoti tik duomenys pasakyti nukentėjusiojo ir nurodant, kad rankos traumos priežastis – M. G. griuvo ir susimušė dešinį riešą. Policijai parašytame pareiškime aplinkybės, kad nukentėjusiajam į akį degančia cigarete sudavė apelianto žmona L. M. nepasitvirtino. Apeliantas skunde teigia, kad teisiškai jis gynėsi ir gynė savo šeimos narius (dukros D. G. atžvilgiu M. G. namuose smurtavo, stumdėsi su namiškiais ir kt.), tačiau nei nuteistasis, nei jo artimieji nukentėjusiojo nežalojo, reikalavo tik pasišalinti, o jis ignoravo jų prašymus (kas užfiksuota policijos garso įraše). Liudytojas E. P. nenurodė, kas galėjo traukti duris ir sužaloti nukentėjusįjį. Tai, kad M. G. nukrito lauke patvirtino ne tik apelianto artimieji, bet ir liudytojas E. P.. Pats nukentėjusysis pirminiuose medicinos dokumentuose nurodė, jog gavo traumą dėl griuvimo, tačiau byloje iškėlė versiją, kad griuvo ant kitos pusės. Ekspertė teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad galėjo trauma atsirasti ir nuo griuvimo. Apelianto nuomone, teismų praktikoje visos abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai, tačiau šiuo atveju teismas vadovavosi prielaidomis ir laisvu įrodymų traktavimu.Kritikuojant nuosprendžio teisėtumą, apeliantas tvirtina ir tai, jog teismas nevertino aplinkybės, kad V. M. gynė savo namus ir artimuosius nuo neteisėto įsiveržimo, nenurodė motyvų kaip vertino nukentėjusiojo sužalojimo versiją, kuri skyrėsi nuo pirminės, t. y. griuvimo bei nustatytą neteisėtą įsibrovimą į būstą. Teigia, kad byloje nebuvo nustatytas nei nusikalstamas pasitikėjimas, nei nerūpestingumas bei aplinkybės dėl siekio sužaloti M. G..Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusysis M. G. prašė Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstu laikomas toks nuosprendis, kuriame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas ginčijant inkriminuotą apelianto kaltę padarius M. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Jo nuomone, teismo išvados paremtos prielaidomis ir spėjimais. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Inkriminuojant šią nusikalstamą veiką turi būti nustatyta, kad objektyviai kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Apeliantas savo kaltę neigia, nepripažįsta, jog nukentėjusiajam sudavė durimis ir taip sužalojo jį, padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi lūžo nukentėjusiojo dešinės rankos plaštakos laivakaulis. Apeliantas tvirtina, jog nuo nukentėjusiojo gynė savo artimuosius bei buvo ir pats sužalotas įvykio metu. Tačiau V. M. kaltė įrodyta byloje ištirta baudžiamosios bylos medžiaga.Analizuojant ir tikrinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą teisėjų kolegija nustatė, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant, kad M. G. konstatuotas dešinės plaštakos laivakaulio lūžis, padarytas kietu buku daiktu, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai 2016 m. kovo 11 d. apie 22 val. laiku bei aplinkybėmis, t. y. laikant už rankos durimis sudavė ir sužalojo. Apklausta teisiamojo posėdžio metu ekspertė M. K. patvirtino, jog M. G. sužalojimas galėjo būti padarytas kietu buku daiktu, suduodant per ranką. Toks laivakaulio lūžis būdingas suduodant durimis per ranką. Taip pat byloje nustatyta, jog po įvykio, kai pradėjo mėlynuoti ranka, nukentėjusysis kreipėsi į VšĮ Jonavos ligoninės skubios pagalbos skyrių, kur nurodė dešinės rankos riešo traumą, griuvimą ir sulaužytą riešą. Nusikaltimo objektyvųjį požymį – sveikatos sutrikdymą – patvirtina šie paminėti aptarti ir išanalizuoti bei patikimi neginčytini baudžiamosios bylos įrodymai. Nors nuteistasis tvirtina, jog VšĮ Jonavos ligoninės skubios pagalbos skyriuje, atlikus gydytojo apžiūrą M. G. sužalojimo atveju ir paciento apžiūros – gydymo lape nurodyta rankos traumos priežastis – M. G. griuvo ir susimušė dešinį riešą, yra paneigti bylos medžiaga, kur tiek minėtame paciento apžiūros – gydymo lape, tiek specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) pastraipoje „Papildomų dokumentų duomenys“ nustatyta, jog turinys kalba apie tai, kad 2016 m. kovo 11 d. 23 val. M. G. griuvo, sumušė dešinį riešą, dešinys riešas patinęs ir diagnozė: dešinės plaštakos laivakaulio lūžis. Tokie duomenys pagrįsti, nes ir apklausus ekspertę teisme ji šias aplinkybes iš esmės patvirtino nurodant, jog griūnant nebūdingas dešinės plaštakos laivakaulio lūžis. Apeliantas skunde tvirtina, jog nenustatyta, kas galėjo laikyti nukentėjusiojo ranką ir jam suduoti, tačiau bylos duomenų visetas bei ištirtų aplinkybių visuma spręstina, jog būtent V. M. sudavė durimis nukentėjusiajam per ranką. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė ir ją motyvavo remdamasis duomenimis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį V. M. veikoje. Tokios išvados nekelia abejonių, kadangi tai patvirtina ir nukentėjusysis, kuris viso tyrimo metu ir nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, jog sužalojimas padarytas nuteistojo veiksmais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog siekiant nustatyti objektyvią tiesą, pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas įvertino visų apklaustų liudytojų parodymų nuoseklumą ir patikimumą, jų visumą ir sutinkamai su žemesniojo teismo išvada teisingai sprendė, kad liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi pagrįstai nustatytas ir jais nesivadovauta teisingai. Pažymima ir tai, kad tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą (kasacinės nutartys 2K-337-139/2015, 2K-224-693/2015). Apelianto neteisėti veiksmai grindžiami kita objektyvia bylos medžiaga, kuri išanalizuota ir aptarta šios nutarties 10.1. punkte, o liudytojų D. G., L. M., E. P. parodymų objektyvumu suabejota tais pačiais motyvais, kurie nurodyti skundžiamame nuosprendyje. Be objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių svarbūs ir subjektyvieji, o jų visuma sudaro pagrindą patraukti kaltą asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Teismas teisingai nustatė, jog V. M. atlikti veiksmai yra neteisėti ir jo veika apima neatsargios kaltės formą. Sutinkamai su skundo argumentacija dėl neatsargios kaltės rūšies, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje teismas nedetalizavo ir neaptarė neatsargios kaltės rūšies. Pagal baudžiamosios teisės doktriną dėl neteisėtų veiksmų atlikimo atsiradę padariniai traktuojami kaip kilę iš neatsargumo – nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Šio teisinio reguliavimo kontekste darytina išvada, kad neatsargi kaltė sveikatos sutrikdymo atveju – tai vientisas psichinis santykis (intelektinio ir valinio procesų visuma) su daroma veika ir tos veikos padariniais.Bylos medžiaga nustatyta, jog duodant parodymus apeliantas savo kaltės nepripažino, nenurodė nei savo suvokimo ar numanymo dėl jo veikos kilusių padarinių, jų nepripažino, t. y. nenurodė duomenų, kurių pagrindu būtų sprendžiama apie jo psichinį santykį su veika ir jos padariniais, tačiau visa tai vertinama iš objektyviųjų požymių visumos (veikos padarymo būdo, padarinių atsiradimo mechanizmo ir kt.) juos vertinant kartu su kitais faktiniais duomenimis apie nusikalstamą veiką (nukentėjusiojo ir ekspertės parodymais, specialisto išvada ir pan.). Nagrinėjamu atveju ištirtais įrodymais neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog apelianto veiksmai nebuvo nukreipti į tyčinį nukentėjusiojo plaštakos sužalojimą grumtynių ir stumdymosi metu prie durų, kur tiksliai nenustatyta ar siekiant nukentėjusiajam neišeiti iš V. M. namų ar kaip tik priešingai, siekiant išeiti, bet jo neišleidžiant ir taip laikant ranką, durimis buvo suduota ir M. G. padarytas dešinės plaštakos laivakaulio lūžis. Objektyvių duomenų apie nuteistojo tyčios buvimą jo veiksmuose nėra, be to dėl tyčios nukentėjusiojo atžvilgiu apelianto nekaltina ir pats M. G., pats apeliantas neigia sužalojęs buvusį žentą, kas vertinama, jog siekio ir tikslo tyčiai neturėjo. Apibendrinant visa tai leidžia pagrįstai spręsti, kad V. M. įvykio metu, galimai siekdamas išprašyti iš namų M. G., ne tik kad neturėjo tikslo pastarąjį sužaloti, tačiau ir nenumatė nukentėjusiajam galinčių kilti pasekmių, nors, taip veikdamas, turėjo ir galėjo jas numatyti (kad nukentėjusysis galėjo laikyti ranką tarpduryje ir jos nespėjo patraukti, jog uždarant duris nebūtų sužeistas), tai yra nusikalstamą veiką jis padarė neatsargiai, jo kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu. Tokie V. M. veiksmai, kolegijos vertinimu, atitinka BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir baudžiamasis įstatymas apelianto atžvilgiu pritaikytas tinkamai. Kolegijos vertinimu, apelianto argumentai dėl būtinosios ginties instituto taikymo nepagrįsti. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-275/2013). Viena vertus, skunde nurodoma, kad nuteistasis gynė save ir savo artimuosius nuo M. G., kita vertus, tvirtina, kad teismas neįvertino apelianto veiksmų būtinumo susidariusioje konfliktinėje situacijoje ir nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.Įvertinus aptartus bylos įrodymus dėl kilusio konflikto ir jo metu įvykusio susistumdymo kuomet nukentėjo M. G., iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2016 m. kovo 11 d., kaip ir nurodė pats V. M., apie 22 val. galimai M. G. veiksmais buvo padarytas apeliantui nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. išvadoje konstatuota, jog padaryta poodinė kraujosruva kairės ausies kaušelyje, krūtinės ląstos kairėje, kairiame dilbyje. Iš to seka išvada, jog nurodyto įvykio metu vyko susistumdymas, sukonfliktavus nuteistajam ir nukentėjusiajam aktyvūs veiksmai buvo tiek iš vienos, tiek ir iš kitos šalies, o kadangi liudytojų parodymai nėra patikimi ir jais objektyvi tiesa nėra nustatinėjama, todėl reikšminga yra aukščiau teismo aptarta ir išanalizuota bylos medžiaga, t. y. specialistų išvados, ekspertės apklausos duomenys ir rašytinė medžiaga, todėl ir šiuo atveju dėl būtinosios ginties instituto taikymo vadovaujamasi tik objektyviais ir patikimais įrodymais byloje. Aptartų įrodymų visetas neduoda pagrindo išvadai, jog V. M. tik siekdamas apsiginti ir apginti savo artimuosius (sutuoktinę ir dukrą), sudavė durimis per nukentėjusiojo plaštaką ir to pasekoje padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo nukentėjusiojo atžvilgiu. Susistumdymas nebuvo pavojingas. Iš bylos aplinkybių ir įvykio situacijos negalima spręsti, kad buvo pavojingas ir realius kėsinimasis į nuteistojo ar jo sutuoktinės bei dukros sveikatą, bylos faktinių aplinkybių prasme formuojamas situacijos vaizdas duoda pagrindą tvirtinti, jog jie ir patys gana aktyviai puolė M. G., o toks šalių elgesys nesudaro pagrindo vertinti buvus visas reikalingas sąlygas dėl būtinosios ginties teisėtumo egzistavimo, kas nešalina apelianto baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus visas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir V. M. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lėmė ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino kaip visumą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, galutinis sprendimas priimtas remiantis ne prielaidomis, o objektyviais ir patikimais įrodymais. Nusikalstama veika teisingai kvalifikuota ir tenkinti apelianto skundą jo nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.