Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas V. L. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdybos 2023 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 20-IL-14087 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei ir savigynai.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Atsakovas netinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus, Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą. Atsakovas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos. Atsakovas atliko patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, kuris 2019 m. gegužės 9 d. nutarimu nutrauktas jam ir nukentėjusiajai susitaikius. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. balandžio mėn. padarė 38 administracinius nusižengimus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, atsakovas Sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi jis kelia ir gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas nesutinka su Sprendime padaryta išvada, kad egzistuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytos aplinkybės, kurių pagrindu atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2.2. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, netinkamai vertino padarytus pažeidimus, kadangi nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms, tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Vien aplinkybė, jog pareiškėjas praeityje yra nusižengęs, nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas vertino pavienius faktus, neatsižvelgdamas į pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių visumą. Dauguma nusižengimų padaryti labai seniai, nėra nukreipti į didžiąsias vertybes, žmonių gyvybę, sveikatą, visuomenės saugumą, todėl jų vertinimas negali atspindėti tikrosios pareiškėjo asmenybės.

2.3. Sprendimas priimtas neištyrus ir objektyviai bei tinkamai neįvertinus visų aplinkybių, nesivadovaujant Įstatyme įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Atsakovas vadovavosi pareiškėją charakterizuojančiais duomenimis, kurie yra visiškai praradę aktualumą laiko aspektu, nenurodant nei vienos esamos faktinės aplinkybės ar kitų motyvų, patvirtinančių, jog jis kelia ar galėtų kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Sprendimas pagrįstas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Atsakovas formaliai ir subjektyviai vertino pareiškėjo galimybę ateityje elgtis netinkamai.

2.4. Pareiškėjas šiuo metu yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Elparnas“ direktorius, charakterizuojamas teigiamai, yra vedęs, visomis išgalėmis remia visuomenines įstaigas ir organizacijas, 2023 m. sėkmingai baigė Šaunamojo ginklo laikymo, nešiojimo ir panaudojimo mokymo programą.