- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-27
- Bylos Nr.
- e2A-1714-585/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- D. R.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „4finance“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo D. R. (D. R.) apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovui D. R. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 376,51 Eur skolą, 232,79 Eur palūkanas ir procesines penkių procentų palūkanas. Nurodo, jog tarp šalių susiformavo paskolos teisiniai santykiai. Atsakovas tinkamai nevykdė paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Atsikirto, jog palūkanų dydis prieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Vartojimo kredito sutartis sudaryta prisijungimo būdu, todėl buvo ribotos atsakovo galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų. Ieškovė nenumatė, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos ar palūkanos, be to, nenumatė jų apskaičiavimo tvarkos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 5 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 376,51 Eur skolą, 170 Eur palūkanas ir procesines penkių procentų palūkanas.
Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalys 2013 m. kovo 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteikta 72,41 Eur paskola. Atsakovui 2013 m. kovo 15 d., 2013 m. kovo 17 d., 2013 m. kovo 18 d. ir 2013 m. kovo 20 d. buvo suteiktos papildomos 57,92 Eur, 57,92 Eur, 43,44 Eur ir 144,81 Eur paskolos. Atsakovas negrąžino jam suteiktų paskolų. Todėl teismas patenkino ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą dėl skolos priteisimo.
Pagal sutartį buvo apskaičiuotos 232,79 Eur palūkanos (31,08 Eur palūkanos iki kredito grąžinimo termino pabaigos ir 201,71 Eur palūkanos po kredito grąžinimo termino pabaigos). Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo atsikirtimą, kad ieškovė nenumatė, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos ar palūkanos. Ieškovė turi reikalavimo pasirinkimo teisę, tai yra kreditorius savo nuožiūra gali pasirinkti, ar, skolininkui pažeidus prievolę, reikalauti delspinigių ir / ar palūkanų.
Sutarties bendrųjų sąlygų 4.4 punkte numatyta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punktą kredito gavėjas už naudojimąsi kreditu privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma. Atsakovas nereiškė ieškovei pretenzijų dėl sutarties vykdymo, negrąžino skolos. Todėl pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 31,08 Eur palūkanas, apskaičiuotas iki kredito grąžinimo termino pabaigos.
Teismo vertinimu, reikalavimas priteisti palūkanas, apskaičiuotas po kredito grąžinimo termino pabaigos, yra reikalavimas dėl kompensacinių palūkanų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pagrindinės skolos ir palūkanų santykį, bendrą kredito kainos metinę palūkanų normą, skaičiavimo laikotarpį, šalių elgesį prievolės egzistavimo metu (atsakovas nevykdo prievolės daugiau nei dvejus su puse metų, ieškovė ilgai nesikreipė į teismą dėl skolos išieškojimo, nesiuntė atsakovui įspėjimų, raginimų dėl skolos grąžinimo), į tą aplinkybę, jog atsakovas yra vartotojas, kuris sudarė sutartį prisijungimo būdu, ir silpnesnė sutarties šalis, o ieškovė – pelno siekiantis juridinis asmuo, teikiantis vartojimo kreditus, sprendė, jog prašomos priteisti 201,71 Eur palūkanos yra per didelės ir suponuoja esminę prievolės šalių nelygybę. Todėl sumažino ieškovei priteistinas kompensuojamąsias palūkanas iki 138,92 Eur.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Šiems teiginiams pagrįsti nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais buvo grindžiamas jo atsiliepimas į ieškinį.
Šalies argumentai
Ieškovė prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Laikosi pozicijos, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Ieškovė pirmosios instancijos teisme reikalavo 201,71 Eur kompensuojamųjų palūkanų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tokios kompensuojamosios palūkanos yra per didelės, ir sumažino jas iki 138,92 Eur. Apeliantas nesutinka su skundžiamu sprendimu priteistų palūkanų dydžiu. Teigia, jog ir tokios kompensuojamosios palūkanos yra neprotingai didelės.
Kompensuojamosios palūkanos – minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kuriuos jis patiria, skolininkui laiku neįvykdžius piniginės prievolės (Civilinio kodekso 6.261 straipsnis). Reikalavimas priteisti kompensuojamąsias palūkanas yra reikalavimas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (nuostolių atlyginimo forma) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Apeliantas, reikalaudamas panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo priteistos kompensuojamosios palūkanos, siekia būti visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės. Civilinio kodekso 6.253 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo civilinės atsakomybės. Ši materialinės teisės norma numato pavyzdinį atvejų, kuriais skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, sąrašą.
Apeliantas yra vartotojas – silpnesnioji teisinio santykio šalis. Vartotojo teisių apsaugai yra teikiamas prioritetas. Teismui, sprendžiančiam vartotojo ir verslininko ginčą, tenka aktyvesnis negu įprastas procesinis vaidmuo: teismas privalo savo iniciatyva vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams (Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio 9 dalis), kontroliuoti palūkanų ir / ar netesybų dydį (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 3 dalis, 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalis) ir kita. Tačiau vartotojo teisių apsauga nėra absoliuti ir negali būti suabsoliutinta. Bet kuriuo atveju, sprendžiant vartotojo ir verslininko ginčą, turi būti užtikrinta protinga abiejų ginčo šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Vartotojo teisės negali būti neproporcingai ginamos verslininko teisių sąskaita.
Kaip nustatyta, apeliantas siekia būti visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši skolininko teisių gynimo priemonė gali būti taikoma tik įstatymo numatytais (išimtiniais) atvejais. Vartotojo statusas savaime nesudaro pagrindo visiškam atleidimui nuo civilinės atsakomybės. Kreditorius, skolininkui laiku neįvykdžius prievolės, patiria nuostolius. Kuo ilgiau skolininkas nevykdo piniginės prievolės, tuo didesnius nuostolius patiria kreditorius. Apeliantas daugiau negu dvejus metus ir šešis mėnesius nevykdė piniginės prievolės – negrąžino ieškovei kredito. Visiškas apelianto atleidimas nuo civilinės atsakomybės paneigtų ieškovės teisę į nuostolių kompensaciją (Civilinio kodekso 6.261 straipsnis) ir iškreiptų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl negali būti taikomas toks apelianto (nors ir vartotojo) teisių gynimo būdas. Kaip nustatyta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sumažino kompensuojamąsias palūkanas. Vadinasi, teismas atleido apeliantą iš dalies nuo civilinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu sprendimu yra tinkamai apgintos apelianto, kaip vartotojo, teisės. Pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes, reikšmingas klausimui dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo išspręsti. Skundžiamu sprendimu, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta ir įvertinta, jog apeliantas pažeidė sutartį, pažeidimas trunka daugiau negu dvejus metus ir šešis mėnesius. Be to, įvertinti ir ieškovės veiksmai, kuriais ji, pirmosios instancijos teismo vertinimu, prisidėjo prie prievolės mokėti kompensuojamąsias palūkanas formavimosi (palūkanų dydžio), atsižvelgta ir į vartotojo, kaip silpnesnės santykio šalies, statusą, sutarties sudarymo aplinkybes. Apeliantas nenurodo argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo. Apeliaciniu skundu pateikti tie patys argumentai, kuriais apeliantas rėmėsi pirmosios instancijos teisme atsikirsdamas į ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pasisakė šiais argumentais tiek, kiek jie reikšmingi bylai teisingai išspręsti.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam sprendimui pakeisti ar panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Šios bylos procese nebuvo iškeltas ir sprendžiamas sutarties sąlygų atitikties nesąžiningumo kriterijams klausimas. Apeliacinis skundas buvo pareikštas, jau galiojant naujajai Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijai. Vadinasi, už apeliacinį skundą turėjo būti, bet nebuvo, sumokėtas žyminis mokestis. Apeliacinis skundas yra atmestas. Todėl valstybei iš apelianto priteisiamas 15 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 ir 7 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti valstybei iš D. R. (D. R.) 15 Eur žyminį mokestį.