- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-386-135/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-00892-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Gražvydas Poškus, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- R. L.
- Kategorijos
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A – 386-135/2015
Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00892-2013-2
2015 m. lapkričio 5 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir jam skirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 65 str., 66 str., R. L. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-05-11 iki 2013-05-13 ir nuo 2015-02-06 iki 2015-06-08.
Bausmė skirta atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015 m. birželio 8 d.
Tuo pačiu nuosprendžiu kaltais pripažinti E. K. ir M. Z., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neskųstas.
Nuosprendžiu Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista iš E. K., R. L. ir M. Z. po 15,62 Eur (penkiolika eurų 62 eurocentus) turtinės žalos atlyginimui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. L. nuteistas už tai, kad su E. K. ir M. Z., 2013 m gegužės 10 d. apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini) namo, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą - E. K. smogus nukentėjusiajam I. J. vieną kartą galva ir vieną kartą kumščiu į veido sritį, po to spyrus nukritusiam nukentėjusiajam I. J. ne mažiau dviejų kartų į įvairias kūno vietas bei į rankas, išplėšiant iš nukentėjusiojo I. J. rankų nukentėjusiajai E. V. priklausančią rankinę, tuo metu M. Z. ir R. L. laikant nukentėjusiąją E. V., kuri bandė užstoti nukentėjusįjį I. J., o E. K. smogus ranka vieną kartą nukentėjusiajai E. V. į veidą, po to smogus rankomis ir spyrus nukritusiai nukentėjusiajai E. V. į įvairias kūno vietas tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, M. Z. spyrus vieną kartą nukentėjusiajam I. J. į galvos sritį, R. L. spyrus vieną kartą nukentėjusiajam I. J. į galvos sritį, to pasekoje padarant nukentėjusiajai E. V. poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimus dešinėje kaklo pusėje ir kairėje pilvo pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam I. J. nosies kaulų lūžį, poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, užvaldė svetimą turtą- pagrobė nukentėjusiajai E. V. priklausančią rankinę 40 Lt vertės, kurioje buvo: piniginė 15 Lt vertės su 190 litų ir nukentėjusiosios E. V. vardu išduota LR asmens tapatybės kortele, nukentėjusiajam I. J. priklausanti piniginė su 11 litų, mėnesiniu bilietu, kurio vertė 20 Lt ir nukentėjusiojo I. J. vardu išduotais: moksleivio pažymėjimu, AB „S.“ mokėjimo kortelė, iš viso pagrobė 276 Lt vertės svetimą turtą.
Šalies argumentai
Apeliacinius skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti.
Nurodo, jog nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso normas. Tvirtina, jog teismas nusikaltimo įvykdymo aplinkybes vertino vienašališkai, subjektyviai, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Pažymi, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu jis kaltu neprisipažino, nes jokio nusikaltimo nepadarė. Apelianto teigimu, tą kartą, kai tarp E. K. ir I. J. kilo konfliktas, jis iš pradžių kalbėjo su E. V., E. K. ir I. J. paėję toliau pradėjo muštis, tada E. V. norėjo juos pradėti skirti, tačiau jis (R. L.) neleido, laikė ją, kad ji nenukentėtų. Teigia, kad muštinėms pasibaigus E. V. puolė E. K. ir pradėjo jį draskyti, jie mušdamiesi nuvirto ant žemės, E. K. trenkė E. V. ir tada ji jį paleido. Atkreipia dėmesį į tai, kad visi jie buvo neblaivūs. Nurodo, jog pasibaigus muštinėms tarp E. K. ir E. V., jis kažką paspyrė, kas gulėjo po kojomis, prisiminė, jog po kojomis buvo pasidėjęs piniginę, telefoną, cigaretes ir raktus, nes buvo su rūbais, kuriuose nebuvo kišenių, o kilus konfliktui minėtus daiktus pasidėjo ant žemės. Teigia, kad pasilenkęs pasiimti savo daiktų pamatė, jog ant kojos yra užsipynusi rankinės rankena, rankinė buvo tuščia, su nutrūkusia rankena, manė, jog rankinė yra pamesta seniai, jis rankinę pasiėmė sau ir į ją susidėjo daiktus. Nurodo, kad konfliktui pasibaigus jis, E. K. ir M. Z. grįžo į kiemą, esantį Gardino g. 31, Šiauliai. Sekančią dieną, būdamas tame kieme su E. K. ir M. Z., jis pamatė E. V., kuri garsiai šaukė ir jį išvadino vagimi, tuo metu E. K. ir M. Z. pasišalino, kol jis išsiaiškinti su E. V.. Tvirtina, jog E. V., pamačiusi pas jį rankinę, pareiškė, jog rankinė jos ir joje iki konflikto buvo dokumentai bei 200 Lt, pagrasino iškviesti policiją, o jis (R. L.) jai taip ir liepė padaryti. Nurodo, jog kol atvyks policija E. V. bandė rankinę atimti jėga, tačiau jis jos nedavė, nes joje buvo jo daiktai. Atvykus pareigūnams jis vyko į nuovadą, ten iš jo buvo paimti visi daiktai, jis buvo nuvežtas į areštinę ir sulaikytas, po 2 parų jam buvo pareikštas įtarimas.
Nurodo, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo vienodi, skyrėsi tik nereikšmingose detalėse. Teigia, kad teismas posėdžio dalyvių parodymus iškraipė ir nustatė, jog kaltinamųjų parodymai nėra nuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems, o nustatė, jog nukentėjusiųjų I. J. ir E. V. parodymai yra nuoseklūs, nors, kaip teigia, apeliantas, taip nėra. Teigia, kad I. J. pirminiuose parodymuose nurodė, jog nematė, kas jam spardė ranką ir plėšė iš jos rankinę, o duodamas parodymus antrą kartą , pareiškė, jog būtent jis (R. L.), spardydamas per ranką, išplėšė rankinę iš rankos, o vėliau jis tuos parodymus vėl keitė ir tvirtino, kad negali pasakyti, kuris iš kaltinamųjų išplėšė rankinę. Atkreipia dėmesį, jog ir E. V. keitė savo parodymus, o M. Z. savo pirminiuose parodymuose nurodė, kad jis (R. L.) spardė I. J. ranką ir plėšė rankinę tik todėl, kad jam taip liepė sakyti tyrėja, kuri, apelianto teigimu, pažadėjo M. Z. atžvilgiu nutraukti bylą.
Be to, apeliantas taip pat nurodo, kad paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Tvirtina, kad jis iki suėmimo oficialiai nedirbo, tačiau ieškojosi darbo, remontavo automobilius, juos perpardavinėjo, nedarė nusikaltimų, nusikaltimo padarymo metu atlikinėjo laisvės apribojimo bausmę. Teigia, kad su E. V. buvo geri draugai, todėl jam net nebūtų kilusi mintis daryti nusikaltimą. Nurodo, kad gyvenime yra padaręs daug klaidų ir už jas atlikinėja bausmes, tačiau nenori kalėti dėl to, ko nepadarė. Prašo atsižvelgti į jo asmenybę, įvykio aplinkybes, vertinti ne vien formalias įstatymo nuostatas, tačiau atsižvelgti ir į teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijus, išnagrinėti bylą iš naujo ir rasti galimybę jį išteisinti.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų bei įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai R. L. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., padarymo.
Nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys, kurie patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytą įvykio versiją paneigia byloje esantys įrodymai.
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti dėl plėšimo, taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas skyrė jam per griežtą bausmę.
Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog jis matė, kaip kitas nuteistasis E. K. mušėsi su nukentėjusiuoju I. J., tačiau jis nesmurtavo nei prieš I. J., nei prieš E. V., jai priklausančios rankinės neatėmė, o rankinę rado ir nežinojo, jog ji priklauso E. V.. Tokie jo parodymai apylinkės teismo pagrįstai atmesti, kaip prieštaraujantys nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams, kurie pripažinti patikimais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų E. V. ir I. J. parodymais, jog 2013-05-10 apie 22.30 val. pirmas su I. J. sukonfliktavo E. K., jie pradėjo muštis, R. L. laikė nukentėjusiąją E. V., kuri norėjo skirti E. K. su I. J., I. J. turėjo E. V. rankinę, I. J. nuo E. K. smūgio nukritus ant žemės ir jiems pradėjus ristis ant žemės, I. J. smūgiavo ir R. L. su M. Z., kažkuriuo momentu vienas iš kaltinamųjų ištraukė iš I. J. rankų E. V. priklausančią rankinę, po to kaltinamieji pabėgo. Rytojaus dieną E. V. pamatė, jog jos rankinę turi R. L., ji iškvietė policiją (3 t., 193-14 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad praktiškai analogiškus parodymus nukentėjusieji davė ir apklausiami ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio (1 t., 21-23, 25-26, 29-31, 32-33, 7-38,40-41, 42-43, 58-59 b. l.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais apie įvykio aplinkybes, jais netikėti teismas neturėjo pagrindo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pastarieji būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Jų parodymai patvirtinti liudytojo policijos pareigūno V. V., liudytojų L. G., D. A., A. D. paaiškinimais, specialisto išvada, rašytine bylos medžiaga.
Liudytojas L. G. parodė, kad sekančią dieną, po užpuolimo, sutiko nukentėjusiąją, kuri papasakojo, jog buvo užpulta ir sužalota, jai buvo mėlynė paakį, pasakė, kad buvo pavogta jos rankinė, einant G. gatve E. V. pamatė tuos tris užpuolikus, vienas iš vaikinų pradėjo bėgti, jis tą bėgantį vaikiną pasivijo ir parvedė, netrukus atvyko policijos pareigūnai, kurie išsivežė tą vaikiną, kuris turėjo nukentėjusiosios rankinuką, tas vaikinas vis minėjo, kad tai jo rankinukas, o ne nukentėjusiosios (4 t., 8 b. l.). Liudytojas policijos pareigūnas V. V. parodė, kad įvykio dieną buvo gautas iškvietimas į G. gatvę, ten turėjo laukti mergina, kuri atpažino vaikiną, kuris iš jos pavogė rankinuką (1 t., 64-65 b. l., 4 t. 23 b. l.). Liudytojas D. A. parodė, kad įvykio vakarą G. gatvės aikštelėje sutiko apsiverkusią merginą, kuri paaiškino, kad buvo sumušta ir apiplėšta, minėjo, kad iš jos buvo pagrobtas rankinukas, įvykio metu mergina buvo su draugu, kuris taip pat buvo sumuštas (4 t., 33 b. l.). Liudytojas A. D. teismui parodė, jog jam paskambino krikšto sūnus I. J. ir pasakė, jog prie stadiono apie 22.00 val. jis buvo sumuštas, prašė atvažiuoti pasiimti, I. J. buvo su drauge, buvo kruvinas ir purvinas, pasigedo piniginės ir telefono (4 t., 33 b. l.).
E. V. bei I. J. nustatyti sužalojimai, užfiksuoti specialisto išvadose Nr. G 635/13 (04) (1 t., 87 b. l.) ir Nr. G 640/13 (04) (1 t., 41 b. l.), kurie atitinka jų nurodytas sužalojimų padarymo aplinkybes ir jų pobūdį.
2013 m. gegužės 11 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota jog (duomenys neskelbtini) postinė V. S. pateikė juodos spalvos rankinę ir 575,10 L (1 t., 76-77 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir nuteistasis M. Z. patvirtino nukentėjusiųjų nurodytą aplinkybę, kad R. L. iš I. J. išplėšę rankinę suduodamas jam smūgius (2 t., 82-83, 87 b. l.). Ir nors teisme M. Z. parodymus keitė, jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi jie visiškai atitiko nukentėjusiųjų parodymus. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. Z. parodymai nenuoseklūs, todėl nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiųjų teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, o M. Z., R. L. ir E. K. teisme duotus parodymus atmetė kaip prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis R. L. kartu su M. Z. ir E. K. E. V. priklausantį turtą užvaldė aktyviais kiekvieno iš jų veiksmais, kurie buvo nukreipti bendram tikslui - svetimo turto užvaldymui, jie veikė sutartinai, siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtinta, kad M. Z., R. L. ir E. K. įvykdė plėšimą bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu ir pagrobė svetimą turtą, todėl jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 180 str. 1 d. Apeliacinio skundo versija, kad R. L. nepagrobė svetimo turto, tik matė konfliktą, vertintina kaip pasirinkta gynybos pozicija, siekiant pakreipti procesą jam palankia linkme ir sušvelninti jo teisinę padėtį.
Skirdamas kaltinamiesiems bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, teismas privalo vadovautis LR BK 54 str. nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 str. 2 d. įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus - sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.
R. L. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.). Iki nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas du kartus, teistumai nėra išnykę, nusikalto laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu, ne kartą baustas administracine tvarka (1 t., 127-132, 119-124 b. l.), skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už vieno tyčinio nusikaltimo padarymą veikiant bendrininkų grupe. Visa tai rodo, kad R. L. dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, anksčiau paskirtos bausmės jo nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo, nepaveikė jo, kad nenusikalstų.
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas apeliantui bausmes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. nustatytas aplinkybes, t.y. į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (apysunkis nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, veikdamas bendrininkų grupėje), nuteistojo asmenybę (iki nusikaltimo padarymo teistas du kartus, baustas administracine tvarka). Pirmosios instancijos teismas R. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad nusikalto veikdamas bendrininkų grupėje, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti, tik paskyrus griežčiausią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę - laisvės atėmimą. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam R. L. yra paskirta mažesnė nei straipsnio, pagal kurį jis pripažintas kaltu ir nuteistas, sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė.
Kolegijos nuomone, paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apelianto R. L. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.