Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Niklita“ dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte reglamentuota, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti.

Taigi darytina išvada, kad tupimo klozeto įrengimas sanitariniame mazge neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Teisės aktai nenumato, kad kamerų tipo patalpose turėtų būti įrengtos spintelės, taip pat nėra numatyta, kokioje vietoje turi būti įrengiama praustuvė. Byloje esanti Marijampolės PN I resocializacijos skyriaus 2021-07-09 pažyma Nr. 106/05-1218 patvirtina, jog 2021-06-11 nuteistajam O. B. prašant 10 kameroje buvo išduota šiukšlių dėžė, šepetys, valymo priemonės švarai ir tvarkai kameroje palaikyti (1 t., b. l. 49). Aplinkybes, jog kameroje palaikoma švara, patvirtina ir Nacionalinio sveikatos centro 2021-07-15 raštas (1 t., b. l. 6, 7). Tačiau iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad 10 kameroje nėra stalo, sieninės lentynos (1 t., b. l. 145–147).

Darytina išvada, jog pareiškėjas buvo laikomas 10 laikinojo sulaikymo kameroje pažeidžiant Aprūpinimo normų 10.2 ir 10.6 punktus.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 10 laikino sulaikymo kameroje septynias paras buvo laikomas laikotarpiu nuo 2021-06-10 iki 2021-06-17, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo, jog kameroje nebuvo radijo taško.

Pagal Marijampolės PN patvirtintą bibliotekos ir skaityklos darbo grafiką (1 t., b. l. 121, 125), atliekant bausmę baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose nuteistiesiems šeštadieniais atnešama knygų, kurias skaityti gali pasirinkti patys. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokios konkrečiai literatūros jam trūko, neteikė dėl to prašymų Marijampolės PN administracijai. Darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę skaityti Marijampolės PN bibliotekoje esančius leidinius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Niklita“ paaiškino, kad pagal 2020-09-07 O. B. prašymą jam buvo paskirtas veganiškas maitinimas. Pareiškėjui veganiškas maitinimas nebuvo nutrauktas. Byloje esantis virtuvės vedėjos 2021-10-01 pranešimas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2021-06-10 iki 2021-06-17 pareiškėjas buvo maitinamas pagal veganišką valgiaraštį, kuris skirtas pagal nuteistojo prašymą (1 t., b. l. 47, 172, 173). Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti trečiojo suinteresuoto asmens pateikiama informacija, todėl šiuo aspektu konstatuoti pažeidimą nėra pagrindo, juolab, kad priešingų šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų į bylą nepateikta.

Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas visiškai nėra atskirtas jokia pertvara nuo likusios kameros dalies ir yra palei kameros duris (1 t. b. l. 147, 150). Taigi nagrinėjamu atveju konstatuojama, kad nors pareiškėjas laikino sulaikymo kamerose (Nr. 8 ir Nr. 10) kalėjo vienas, jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 10 parų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl minimalaus ploto) 2.1 punkte nurodyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Marijampolės PN nurodė, kad 3 gyvenamoji patalpa įrengta sujungus 3-6 ir 3-7 patalpas, patalpoje įrengta 12 miegamųjų vietų, patalpos plotas 32,1 kv. m. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esanti patalpų schema (1 t., b. l. 126).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko 2,67 kv. m ploto, o tai reiškia, kad kamerų tipo patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta Įsakyme dėl minimalaus ploto reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 3 gyvenamojoje patalpoje bausmę atliko laikotarpiu nuo 2021-03-31 iki 2021-06-10, ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu 2021-05-27 išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir grįžo į Marijampolės PN 2021-06-03 (1 t., b. l. 45), todėl darytina išvada, kad pareiškėjui ploto norma buvo pažeista 35 paras.

Įvertinus pirmiau sprendime išdėstytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (nebuvo išduoti sezoniniai drabužiai); Higienos normos HN 134:2015 14 punktą (netinkamas dirbtinis apšvietimas); Vidaus tvarkos taisyklių 11 punktą (laikino sulaikymo kameroje pareiškėjas buvo laikomas 7 paras); Aprūpinimo normų 10.2, 10.6 punktus (kameroje nebuvo stalo, sieninės lentynos); Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (galiojusių iki 2021-12-21) 5.8 punktą ir minimų taisyklių (įsigaliojusių nuo 2021-12-22) 6.8, 8.9 punktus. Taip pat nustatyta, kad Marijampolės PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu (10 parų) ir pažeistas Įsakymo dėl minimalaus ploto 2.1 punktas (pareiškėjui 35 paras teko 2,675 kv. m ploto).

Pareiškėjas prašė priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, skausmą, reputacijos pablogėjimą. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų galimai pareiškėjui sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Vis dėlto teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Minėta, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Tai reiškia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. EŽTT aiškinimu, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė ir atitinkama veikla už kameros ribų; asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Marijampolės PN atsiliepime tvirtino, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 17.00 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Tačiau šiame kontekste teismas akcentuoja, kad vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas, ir kitų pirmiau minėtų teisės aktų nustatyti pažeidimai vertintini kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1181/2010). Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad iš į bylą pateiktų Laisvės atėmimo vietų ligoninės medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2020-11-29, 2021-03-02 kreipėsi į gydytojus dėl slogos, sąnarių skausmo, temperatūros, pareiškėjas serga astma (2 t., b. l. 22–26). Todėl teismas konstatuoja, kad neturėjimas šiltų drabužių pareiškėjui ne tik sukėlė diskomfortą, bet ir kilo padarinių sveikatai. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl neišduotų sezoninių drabužių jis negalėjo eiti pasivaikščioti. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo išduoti sezoniniai drabužiai, neturi pagrindo netikėti pareiškėjo skundo argumentais, kad neturėjimas sezoninių drabužių kliudė pareiškėjui įgyvendinti teisę į pasivaikščiojimą lauke.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, aplinkybę, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų į psichologus nesikreipė (1 t. b. l. 46), atsižvelgus į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, daroma išvada kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda gali būti įvertinta skunde nurodyta 8 000 Eur suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati suma yra 350 Eur. Tokia išvada daroma, atsižvelgus ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1106-438/2021).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), 5 procentų dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011). Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010).

Nagrinėjamu atveju yra aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2021-09-09, administracinė byla teisme buvo iškelta 2021-09-20 nutartimi. Atitinkamai, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2021-09-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui O. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2021 m. rugsėjo 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skundą dalyje dėl kameroje neįjungto šildymo ir žemos temperatūros laikotarpiu nuo 2020-10-15 iki 2020-12-03 palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.