- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-21
- Bylos Nr.
- 2S-375-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Henrichas Jaglinskis, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- S. Š.
- Atsakovas
- E. L., V. J., G. B., J. S., K. Š., B. Š., M. Š.
- Trečiasis asmuo
- Č. J., R. Š.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 3 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovės S. Š. ieškinį atsakovams E. L., V. J., G. B., J. S., K. Š., B. Š., M. Š., dalyvaujant tretiesiems asmenims Č. J., R. Š., dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalinimo, laidojimo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė S. Š. 2007-03-27 Vilniaus rajono apylinkės teismui padavė ieškinį, kurį patikslinusi, prašė pripažinti bendrąja daline S. Š. ir velionio M. Š. nuosavybe lygiomis dalimis šį turtą: 66,48 m² gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), 25 m² pirtį (duomenys neskelbtini), 179 m² daržinę (duomenys neskelbtini), 42 m² viralinę (duomenys neskelbtini), 8 m² sandėlį (duomenys neskelbtini), 28 m² garažą (duomenys neskelbtini), šulinį (duomenys neskelbtini), lauko tualetą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą (duomenys neskelbtini) ir šulinį (duomenys neskelbtini), t.y. visą namų valdą (duomenys neskelbtini); taip pat priteisti iš atsakovų 7 848,50 Lt velionio laidojimo išlaidų (t. 1, b.l.2-7, 167-171; t. 2, b.l.2-7). Nurodė, kad velionis M. Š. 1959 m. vedė ieškovę. Nors 1983 m. buvo įregistruota jųdviejų ištuoka, bet faktiškai jie gyveno kartu iki pat M. Š. mirties. Pradėdami gyventi kartu S. Š. ir M. Š. susitarė, kad jų įgytas turtas bus bendras, nepriklausomai nuo to, kurio vardu įregistruotas. M. Š. 1989 m. nusipirko ginčo objektus, todėl pusė jų priklauso ieškovei, t.y. nepatenka į paveldimo turto sąrašą. M. Š. ir ieškovė 2006-07-03 sudarė santuoką Švč. M.Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, o 2006-07-14 M. Š. mirus – ji velionį palaidojo savo lėšomis. Tokiu atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja priteisti jai iš įpėdinių pagal įstatymą jos turėtas laidojimo išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovai E. L., V. J., G. B., J. S., K. Š., B. Š., M. Š. atsiliepimuose į ieškinį (t. 1, b.l.75-76, 177-178; t. 2, b.l.26-27) ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti. Teigė, jog atsakovų gimtąją sodybą jų velionis brolis nusipirko iš motinos, būdamas oficialiai išsiskyręs, taigi tai yra jo asmeninė nuosavybė. Ieškovė nepateikė įrodymų, koks buvo jos turtinis indėlis velioniui įsigyjant minėtus pastatus. 2006-07-03 konfesijų nustatyta tvarka sudaryta santuoka nesukelia civilinių teisinių pasekmių, nes ji nėra įtraukta į civilinės metrikacijos apskaitą. 2006-07-03 santuokos sudarymo metu velionis gulėjo N.Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, negalėjo suprasti savo veiksmų pasekmių ir/ ar išreikšti savo tikrosios valios (ant dokumentų už velionį pasirašė ieškovė), todėl tokia santuoka yra niekinė. 2 477,50 Lt laidojimo išlaidų ieškovei padengė 2-jų mėn. M. Š. pensija (1 547 Lt) ir seniūnijos laidojimo išmoka (750 Lt), o dalies išlaidų ieškovė nepagrindė apskaitos dokumentais: kvitais, sąskaitomis – faktūromis, čekiais. Be to, paminklą ieškovė pastatė ne tik velioniui, bet ir sau, kadangi ant jo yra iškalti ieškovės vardas, pavardė, gimimo data ir rezervuota vieta įrašyti mirties datą. Galiausiai prašo ieškinį dalyje dėl laidojimo išlaidų priteisimo atmesti, pasibaigus CK 5.63 str. numatytam trijų mėnesių terminui pareikšti kreditorinius reikalavimus velionio įpėdiniams.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008-03-03 nutartimi (t. 2, b.l.80-82) patvirtino bylos šalių sudarytą taikos sutartį, nutraukė civilinę bylą ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Patvirtinta taikos sutartimi ieškovė atsisakė nuo ieškinio, pripažino atsakovų teisę priimti velionio M. Š. palikimą; o atsakovai perdavė ieškovei ginčo objektus valdyti ir naudoti neatlygintinai iki pastarosios gyvos galvos.
Šalies argumentai
Ieškovė S. Š. atskiruoju skundu (t. 2, b.l.87-89) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-03-03 nutartį dalyje dėl teisės priimti palikimą, turto pripažinimo bendra daline nuosavybe ir jo padalijimo bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą apeliantė motyvavo tuo, kad ji pasirašė taikos sutartį, manydama, kad iki gyvos galvos ginčo turtą galės valdyti ir juo naudotis nuosavybės teisėmis, bet, kaip paaiškėjo, ji jokios nuosavybės neįgijo. Dėl senyvo amžiaus bei prastos sveikatos apeliantė negalėjo suvokti taikos sutarties pasirašymo pasekmių, atsakovai vertė pasirašyti taikos sutartį jai nenaudingomis sąlygomis. M. Š. 1991-12-10 asmeniniame testamente išreiškė savo paskutinę valią po savo mirties turtą palikti ieškovei. Maža to, pirmosios instancijos tesimas, tvirtindamas taikos sutartį, peržengė ieškinio ribas, kadangi apeliantė nereiškė reikalavimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos.
Atsiliepimas
Atsakovė G. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą (t. 2, b.l.103-104) skundą laikė nepagrįstu ir prašė jo netenkinti. Pažymėjo, jog apeliantės interesus pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatė, kuri ir parengė ginčijamos taikos sutarties projektą, taigi būtent jai ieškovė turėtų reikšti bet kokias pretenzijas dėl taikos sutarties teksto. Teismas neperžengė ieškinio ribų, nes patvirtino bylos šalių pasiektą kompromisą leisti ieškovei gyventi ginčo name be nuosavybės teisės į jį. Neva 1991-12-10 sudarytas asmeninis M. Š. testamentas per 1 m. nebuvo teismo patvirtintas, kaip reikalauja 2000 m. CK 5.31 str. 4 d., tad teismas negali juo vadovautis. Atmetė apeliantės iškeltą psichologinio spaudimo prielaidą taikos sutarties sudarymo metu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas tikrina nutarties teisėtumą bei pagrįstumą tik apskųstoje jos dalyje ir tik pagal atskirojo skundo argumentus, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančios taikos sutarties patvirtinimą teisme, keisti ar naikinti skundžiamą nutartį apeliantės nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Visų pirma pastebėtina tai, jog traktuodama save palikėjo įpėdine apeliantė neskundžia nutarties dalies, kuria ji atsisakė nuo reikalavimo priteisti laidojimo išlaidas. Taikos sutarties pagrindu atsiradusi šalių prievolė dalyko atžvilgiu pripažįstama nedalia (CK 6.983 str. 2 d.), tad taikos sutarties dalies negaliojimas suponuoja visos sutarties negaliojimą. Kadangi ieškovė visos pirmosios instancijos nutarties neskundė, o apeliacinės instancijos teismas nagrinėja civilinę bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.), vien jau todėl atskirasis skundas negali būti patenkintas.
Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas patvirtino taikos sutartį, kurią ji pasirašė dėl patirto iš atsakovų pusės spaudimo ir suklydimo įtakoje (CK 1.90-1.91 str., 6.986 str. 1 d.). Skunde nurodomos aplinkybės, kad po taikos sutarties pasirašymo atsakovai pradėjo su ja elgtis nepadoriai, įžeidžiančiai ir nesąžiningai, gali sudaryti ieškovei naują pagrindą reikšti kitą ieškinį atsakovams ateityje, jei pastarieji nesilaiko sutarties sąlygos leisti ieškovei netrukdomai valdyti ir naudotis ginčo objektu. Tačiau tai negali būti vertinama kaip atsakovų spaudimas ieškovei pasirašyti taikos sutartį, nes laiko aspektu taikos sutarties sudarymo faktas įvyko anksčiau negu apeliantės nurodytos aplinkybės, kuriomis, jos teigimu, pasireiškė psichologinis spaudimas sudaryti sutartį.
Antra vertus, apeliantė pirmosios instancijos teisme naudojosi kvalifikuotomis adv. S. P. teikiamomis teisinėmis paslaugomis (t. 1, b.l.107; t. 2, b.l.68, 78). Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovės G. B. atsiliepimo argumentais, jog būtent apeliantės advokatei tenka pareiga išaiškinti savo atstovaujamajai sudaromo sandorio prasmę ir pasekmes. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-03-03 parengiamojo teismo posėdžio protokole (t. 2, b.l.78-79) užfiksuota, kad teismas, be kita ko, taip pat išaiškino bylos šalims taikos sutarties sudarymo padarinius ir nėra jokių aplinkybių, iš kurių matytųsi, jog teismas minėtą pareigą atliko netinkamai.
Nors taikos sutartimi galima susitarti tik dėl tų materialinių teisinių reikalavimų, kurie yra pareikšti ieškinyje, apeliantė klaidingai tvirtina esą teismas peržengė ieškinio ribas ir nustatė jai išlaikymą iki gyvos galvos (CK 6 knyga., IV skirsnis). Apeliantė pareikštu ieškiniu siekė įgyti nuosavybės teisę į dalį velionio turto, kurį kaip palikimą priėmė atsakovai. Nuosavybės teisės turinį sudaro šios teisės: valdymo (teisė daryti daiktui fizinį poveikį, turėti jį savo žinioje), naudojimo (teisė gauti iš daikto ekonominę naudą) bei disponavimo (teisė nulemti daikto teisinį likimą). Abipusių nuolaidų būdu bylos šalys susitarė, jog atsakovai suteiks ieškovei tam tikromis sąlygomis teisę valdyti ir naudoti ginčo objektą jos gyvenimo trukmės laikotarpiu (uzufruktas). Esant išvardintai situacijai teisėjų kolegija konstatuoja, jog dviejų iš trijų nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių suteikimas apeliantei nereiškia ieškinio ribų peržengimo.
Apeliantės motyvai, susiję su 1991-12-10 M. Š. asmeniniu testamentu, taip pat atmestini kaip teisiškai nepagrįsti dėl šių priežasčių. Apeliantė, reikšdama patikslintą ieškinį (t. 2, b.l.5), tikino, jog velionis testamento nepaliko. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė nurodė atvirkščiai, tačiau byloje nėra M. Š. 1991-12-10 asmeninio testamento (CPK 178 str.) ir, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti, nes 1964 m. CK nenumatė tokios testamentų rūšies. Testamentai pradėti diferencijuoti į oficialius ir asmeninius tik nuo 2001-07-01, kada įsigaliojo naujasis CK (2000 m. CK 5.27 str.). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė apeliacinės instancijos teisme pakeitė nuosavybės teisės į ginčo objektus įgijimo pagrindą (iš susitarimo su velioniu dėl turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis į paveldėjimą pagal testamentą - CK 4.47 str. 1-2 p.) bei jo apimtis (iš 50 % į 100 %, iš kurių kita 50 % dalis nėra apmokėta žyminiu mokesčiu), nors tai daryti imperatyviai draudžia CPK 312 str..
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės bei argumentai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį nepagrįsta ar neteisėta, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.