Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės (Pravieniškių filialo) uždarosios zonos kamerose, neužtikrinant jam tinkamų higienos-sanitarinių sąlygų, t.y. pareiškėjas miegojo ant medinių, prie sienų pritvirtintų, gultų, kamerose nebuvo tinkamo sanitarinio mazgo, buvo laikomas negyvenamosiose patalpose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių filiale buvo laikomas nuo 2014-06-04 įvairiais laikotarpiais, t.y. nuo 2014-06-04 iki 2014-08-27, nuo 2014-09-03 iki 2014-11-12, nuo 2014-11-14 iki 2015-02-25, nuo 2015-03-04 iki 2015-05-13 (b.l. 22-24). Minėtais duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių filialo baudos izoliatoriaus kamerose pareiškėjas praleido viso 121 parą (nekaitant laikotarpių, kai pareiškėjas buvo išvykęs), t.y. nuo 2014-10-04 iki 2014-10-05 kameroje Nr. 2, nuo 2014-10-13 iki 2014-10-20, nuo 2014-11-04 iki 2014-11-11, nuo 2014-11-14 iki 2014-12-03 - kameroje Nr. 5, nuo 2014-12-04 iki 2015-02-24 - kameroje Nr. 9.

Pareiškėjas 2015-08-03 teismui pateiktame prašyme (b.l. 48) ir 2015-10-12 teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovo atsiliepime nurodyta informacija apie jo kalinimo LAVL laikotarpius ir kameras yra neteisinga, nes jis į LAVL atvyko 2014-05-02 ir 2014-06-15. Pastebėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėtos trys administracines bylos pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas skunde Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-7274-208/2015 nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-05-02 iki 2014-06-17 buvo kalinamas Lukiškių LAVL, kad 2014 m. rugpjūčio mėnesį buvo etapuotas iš Pravieniškių LAVL į Lukiškių LAVL, 2014-11-12 iš Pravieniškių LAVL į Lukiškių LAVL. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-05-28 sprendime administracinėje byloje Nr. I-7274-208/2015 konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių LAVL buvo gydomas nuo 2014-05-02 iki 2014-06-04, nuo 2014-08-27 iki 2014-09-03, nuo 2014-11-12 iki 2014-11-14. Akivaizdu, kad pareiškėjas 2015-08-03 prašyme (b.l. 48) ir 2015-10-12 teismo posėdyje teigdamas, jog atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėjo buvimo Pravieniškių LAVL ir Lukiškių LAVL laikotarpius yra neteisingi, painiojasi ir pats sau prieštarauja, taigi teismas juos vertina kritiškai ir atmeta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo atstovo atsiliepimu, 2015-08-03 teismui pateiktame prašyme (b.l. 48) nurodė, kad buvo laikomas negyvenamose patalpose. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kurioje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino patalpos.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas vieną dieną, t.y. 2014-10-06, buvo laikomas negyvenamoje priešetapinėje patalpoje Nr. 1. Atsakovo atstovas nedetalizavo, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas 2014-10-06 praleido negyvenamoje patalpoje, tačiau teismas pažymi, jog, nors pareiškėjas ir reiškia pretenzijas dėl to, kad vieną dieną buvo laikomas negyvenamoje patalpoje, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo ir nedetalizuoja, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu ir kaip dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio nusiskundimai ir samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas taip pat neturtinės žalos atlyginimą sieja su aplinkybėmis, kad Pravieniškių LAVL laikomiems asmenims taikomi nevienodi standartai, nes kiti nuteistieji laikomi geresnėmis sąlygomis. Aptariamu atveju pareiškėjas taip pat nenurodo konkrečių pažeidimo aplinkybių, kaip pareiškėjui pasireiškė žala, o, kaip jau teismas konstatavo, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Be to, bylos duomenimis, LAVL Pravieniškių padalinio rekonstravimo darbai pradėti dar 2005 metais. Iki 2015 metų pagal projektą buvo atlikti priėmimo, chirurginio, terapinio, tuberkuliozės skyrių statybos ir montavimo darbai, įsigyti reikiami baldai ir įrengimai. Kitame statybų etape numatyta rekonstruoti likusius pastatus (b.l. 16-18). Teismo vertinimu, gyvenimo sąlygų atskiruose ligoninės skyriuose pasikeitimai (pagerėjimai) turi būti siejami būtent su Pravieniškių LAVL vykdomais pastatų rekonstrukcijos darbais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad uždarosios zonos kamerose nebuvo tinkamo sanitarinio mazgo - klozetai apdaužyti, surūdiję, iš tualetų sklido nemalonus kvapas, nes nėra galimybių juos uždengti.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau –Taisyklės), 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau visi šie reikalavimai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos 2 punktas).

Pareiškėjas skunde deklaratyviai teigia, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti netinkamai, klozetai apdaužyti, surūdiję, nėra galimybių jų uždengti, tačiau nepateikia šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų. Kitų aplinkybių, kodėl sanitariniai mazgai yra netinkami pareiškėjas nenurodė. Į bylą nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis LAVL administracijai dėl sulūžusių unitazų. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b.l. 28-29, 34-36), kurie patvirtina, kad įstaiga yra reguliariai tikrinama dėl higienos sąlygų atitikties higienos normų reikalavimams. Patikrinimų metu nenustatyta, kad baudos izoliatorių kamerose unitazai nebūtų tinkami naudojimui. Be to, sanitarinio mazgo unitazo uždengimo nenustato nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos, nei Higienos norma HN 76:2010, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šioje dalyje negali būti konstatuoti.

Taip pat pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą sieja su aplinkybėmis, kad turėjo miegoti ant medinių, prie sienos pritvirtintų, gultų, dėl to negalėdavo pailsėti. Šią aplinkybę patvirtina ir 2015-06-16 Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 4D-2015/1-489 „Dėl V. M. skundo prieš laisvės atėmimo vietų ligoninę“ (toliau – Seimo kontrolieriaus pažyma), kurioje nurodyta (12 p.), kad kamerose Nr. 1, Nr. 5 ir Nr. 9 įrengti mediniai gultai su metaliniu rėmu. (b.l. 16-18).

Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 įsakymu patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma (toliau – Aprūpinimo norma), baudos, drausmės izoliatorių ir karcerių kamerose asmeniui turi būti skiriama prie grindų pritvirtinta metalinė lova. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteiktas medinis, prie sienos pritvirtintas, gultas, taigi pareiškėjo skundas šioje dalyje laikytinas pagrįstu, be to, ši aplinkybė konstatuota ir Seimo kontrolieriaus pažymoje (b.l. 16-18). Teismo vertinimu, dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė tam tikrus trumpalaikius fizinius nepatogumus.

Į bylą pateikto pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo duomenimis, V. M. ginčui aktualiu laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi tris kartus dėl nemigos (negali ramiai užmigti, jautriai miega) (b.l. 31-32). Kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nenustatyta.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos kalinimo sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau- EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių LAVL baudos izoliatoriaus kamerose praleido 121 parą, kur jam teko gulėti ant medinio, prie sienos pritvirtinto, gulto. Teismui nekilo abejonių, kad dėl minėtų aplinkybių (medinio gulto) pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų trumpalaikių fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas LAVL buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nesant informacijos, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.