Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nuteistosios Ž. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo Ž.A. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. ir nuteista laisvės atėmimu dvejiems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 220 str. 1 d. ir 323 str. 1 d. (1997-02-25 įstatymo Nr. VIII-130 redakcija), Ž. A. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. A. nuteista už tai, kad pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t.y. ji, būdama UAB (duomenys neskelbtini) direktore ir pagal užimamas pareigas savo žinioje turėdama UAB (duomenys neskelbtini) turtą, iš šios įmonės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Danijos Karalystės banke Nordea Bank Danmark A/S, 2002 m. gegužės 14 d. pervedė 25470 JAV dolerių (kas sudarė pagal pinigų pervedimo dieną galiojusį oficialų lito ir JAV dolerio kursą 93836,57 Lt), o 2002 m. birželio 4 d. - 41 210 JAV dolerių (kas sudarė pagal pinigų pervedimo dieną galiojusį oficialų lito ir JAV dolerio kursą 93 836, 57 Lt), iš viso 66 680 JAV dolerių (kas sudarė pagal pinigų pervedimo dieną galiojusį oficialų lito ir JAV dolerio kursą 246540,23 Lt), į Vokietijos pilietei S. S. priklausančią sąskaitą banke SWIFT, adresu Banque Bruxelles Lambert Cours Saint-Michel 60, o pastaroji 2002 m. gegužės 29 d. pervedė 25 470 JAV dolerių, 2002 m. rugsėjo 4 d. - 20 000 JAV dolerių, 2002 m. rugsėjo 10 d. - 20 000 JAV dolerių, iš viso 65 397,62 JAV dolerių (kas sudarė 235 279, 87 Lt. pagal pinigų užskaitymo į sąskaitą galiojusį lito ir JAV dolerio oficialų kursą) į Ž. A. sąskaitą Nr. 07057445 JAV doleriais, esančią AB „Vilniaus bankas“, vėliau konvertavus į litus (kas sudarė 231 845, 89 litų), pinigai buvo pervesti į Ž. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Vilniaus bankas“, iš kurios Ž. A. pinigus išėmė grynais ir tokiu būdu tyčia pasisavino svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, jai patikėtą didelės vertės turtą – 66 680 JAV dolerių (kas sudarė pagal pinigų pervedimo dieną galiojusį oficialų lito ir JAV dolerio kursą 246 540, 23 Lt).

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje Danijos Karalystės banke Nordea Bank Danmark A/S, buvusios piniginės lėšos priklausė būtent UAB (duomenys neskelbtini), nepagrįstai rėmėsi tik tuo, kad ši sąskaita atidaryta minėtos įmonės vardu. Tai, pasak apeliantės, neįrodo, kad šioje sąskaitoje esantys pinigai priklausė būtent UAB (duomenys neskelbtini), kadangi teismas nenustatė, kas juos ir už ką pervedė į šią sąskaitą. Apeliantė skunde teigia, jog pinigus į šią sąskaitą iš savo asmeninės sąskaitos pervesdavo jos vyras V. A. .

Apeliaciniame skunde Ž. A. pripažįsta, jog ji iš minėtos sąskaitos pervedė pinigus į S. S. sąskaitą, o vėliau iš jos į savo sąskaitą, nurodo, kad dėl to nuoširdžiai gailisi. Apeliantė teigia, jog ji yra sunki ligonė, viena augina nepilmanetį sūnų D. A. gim. 1997 m., kuris taip pat turi sveikatos problemų ir jam reikalinga nuolatinė priežiūra.

Byloje dalyvaujantis prokuroras, nuteistoji ir jos gynėjas prašo apeliacinius skundus patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, o nuteistosios Ž. A. atmetamas.

Nuteistosios Ž. A. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tokį skundo teiginį apeliantė grindžia tuo, kad, jos teigimu, UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje Danijos Karalystės banke Nordea Bank Danmark A/S, buvusios piniginės lėšos priklausė ne minėtai įmonei, bet jos vyrui V. A. , kadangi būtent jis iš savo asmeninės sąskaitos į minėtą įmonės sąskaitą pervedinėjo pinigus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pastebi, kad šios versijos nuteistoji Ž. A. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, ją teismas atmetė kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje išsamiai motyvavo savo sprendimą atmesti tokią Ž. A. versiją (t.8, b.l. 38). Pirmosios instancijos teismo išvados, pagrįstos byloje surinktais įrodymais, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo jomis abejoti, su jomis sutinka ir jų nekartoja. Apeliantė skunde naujų argumentų nepateikė. Tačiau be pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį ir į tai, kad turto pasisavinimo dalykas yra svetimas turtas ar teisė į svetimą turtą. Nors apeliantė skunde teigia, jog UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje Danijos Karalystės banke Nordea Bank Danmark A/S, buvusios piniginės lėšos priklausė ne minėtai įmonei, bet jos vyrui V. A. , kadangi būtent jis iš savo asmeninės sąskaitos į minėtą įmonės sąskaitą pervedinėjo pinigus, tačiau bylos duomenimis nustatyta priešingai. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, UAB (duomenys neskelbtini) finansinės-ūkinės veiklos patikrinimo metu yra nustatyta, kad pinigus į bendrovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už atliktas paslaugas įnešdavo įvairios bendrovės (t. VII, b.l. 1- 45). Minėta sąskaita buvo atidaryta Nordea banke kaip bendrovės sąskaita, kadangi bankui V. A. buvo pateikęs įmonės registravimo dokumentus. Be to, V. A. tame pačiame banke turėjo ir asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) JAV doleriais, tačiau ji 2002 m. gegužės 1 d. buvo uždaryta, nes sąskaitoje buvo likę tik 1,37 JAV dolerio. UAB (duomenys neskelbtini) piniginės lėšos, laikytos Nordea Bank Danmark A/S sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) JAV doleriais, priklausė bendrovei, o ne V. A. asmeniškai. Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad 1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 4 punkte teismams išaiškinta, jog akcinės bendrovės turtas netgi jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo Ž. A. nusikalstamą veiką pagal LR BK 183 str. 2 d., kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą.

Ž. A. apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad ji yra sunki ligonė, viena augina nepilmanetį sūnų D. A. gim. 1997 m., kuris taip pat turi sveikatos problemų ir jam reikalinga nuolatinė priežiūra, bei skirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. A. bausmę tinkamai atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tame tarpe ir apeliaciniame skunde nurodytąją - tai, kad Ž. A. viena augina mažametį sūnų. Teismas Ž. A. skyrė laisvės atėmimą dviejiems metams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokia bausmė, kuri yra žymiai mažesnė už BK 183 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nelaikytina aiškiai per griežta. Kitos bausmės rūšies nei laisvės atėmimas minėtas straipsnis nenumato.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl teisinio pagrindo taikyti Ž. A. atžvilgiu BK 62 str. nuostatas ir skirti jai švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę nebuvimo. Nors BK 62 str. 2 d. 2 p. numato galimybę paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Tačiau norint taikyti šią nuostatą byloje turi būti nustatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip matyti iš įstatyme pateiktos formuluotės, jų turi būti bent dvi, tačiau šiuo atveju nėra nustatyta nei viena Ž. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, jog ji prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi dėl savo padarytos veikos, tačiau nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos ir prisipažinimas yra atsakomybę lengvianti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas tai daro savo noru. Asmuo tokiu atveju prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos iki bylos išnagrinėjimo teisme. Tuo tarpu šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, Ž. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neprisipažino dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, tai nurodė tik apeliaciniame skunde. Toks prisipažinimas ir gailėjimasis, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikomas savanorišku ir pripažintas Ž. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi jis yra sąlygotas nuteistosios siekio sušvelninti jai jau paskirtą bausmę, o ne neigiamo savo veiksmų vertinimo ir siekio padėti teisėsaugos institucijoms ir teismui aiškianntis nusikalstamą veiką.

Taigi, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog tenkinti Ž. A. apeliacinio skundo ir skirti jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra teisinio pagrindo.

Tačiau, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, jog Vilniaus apygardos teismas, skirdamas Ž. A. bausmę, nepagrįstai netaikė LR įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatų.

Minėto įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nuo neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies atleidžiamos motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, nuteistos iki 5 metų imtinai. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 1 d. nuosprendžiu Živilę Aleškaitienę pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. ir nuteisė ją laisvės atėmimu dvejiems metams. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, Ž. A. augina sūnų D. A. , gim. 1997-03-11, kuriam dar nėra sukakę 18 metų.

Be to, nors apkaltinamasis nuosprendis Ž. A. atžvilgiu priimtas 2006-06-01, t.y. po LR įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ priėmimo (2002-11-07), tačiau įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmenims, kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. imtinai, o asmenims, padariusiems trunkamuosius ar tęstinius nusikaltimus, amnestija taikoma tik tada, jei šie nusikaltimai buvo baigti iki 2002 m. spalio 25 d. imtinai.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad Ž. A. pripažinta kalta įvykdžius tęstinį nusikaltimą, t.y. per kelis kartus padarydama bankinius pavedimus pasisavinus didelės vertės svetimą turtą. Paskutinis pavedimas iš Vokietijos pilietės S. S. sąskaitos į Ž. A. sąskaitą padarytas 2002 m. rugsėjo 10 d., t.y. nusikaltimas baigtas iki 2002 m. spalio 25 d.

Taigi, iš aukščiau paminėtų byloje surinktų duomenų matyti, kad yra visos LR įstatyme „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ numatytos sąlygos, kurioms esant Ž. A. turi būti taikoma amnestija ir ji turi būti atleista nuo neatliktos bausmės dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendį pakeisti:

Taikyti 2002-11-07 LR įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 str. 1 d. 1 p. ir nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies Ž. A. atleisti.

Nuteistosios Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.